Kunigas: Virginijus Kelertas
Parapijos tarybos pirmininkė
Irma Kunstienė
Sudargas,
LT-71077, Šakių raj.
Tel. +370 628-73085
Sudargo parapija
1843 metais lapkričio Sudargo evangelikų liuteronų parapija pradėjo vesti savo metrikų knygas. Iki tol metirkų aktai buvo surašomi Sudargo Romos katalikų klebonų, kurie krikštijo evangelikų liuteronų naujagimius. Santuokos aktai taip pat buvo rašomi Romos katalikų klebonų, nors pačios sutuoktuvės buvo atliekamos Prūsijoje.
1842 metų vasario mėn. Sudargo ir apylinkės liuteronainutarė pasistatyti savo maldos namus. Parapijai be Sudargo tada priklausė Burgaičių, Grinaičių, Režgalių, Kirkilų, Šiaudinės, Bosų, Šilininkų, Žiūrių, Slavikų, Beržinių, Šilupiškių, Žilių, Iltrakių, kaimai. Parapija pradėjo ieškoti tinkamo sklypo bažnyčios statybai. Tuo metu parapijai sutiko padėti mažažemis Bublys, kuris bažnyčios statybai davė sklypą, esantį Kidulių valsčiuje, Burgaičių kaime. Tiesa, buvo parapija už šį žemės plotą sutiko mokėti kasmetinį 90 kapeikų mokestį. Pasiturintys ūkininkai nusprendė bažnyčios statybai paaukoti rąstus, kiti sutiko prisidėti darbu. Amatininkai bažnyčios statybą rėmė pinigais. Parapija išrinko bažnyčios statybos komisiją, kurios pirmininku tapo meistras Tonaitis.
Statyba daugiausiai rūpinosi parapijos nariai zalsburgiečiai. Jie gyveno Sudargo, Grinaičių ir Šiaudinės kaimuose. Jie buvo amatininkai. Tai jie labiausiai rėmė bažnyčios statybą lėšomis. Jie važinėjo po kaimus rinkdami rąstus, ragindami žmones aukoti lėšas statybai ir prisidėti savo darbu. Pavasario ir vasaros metu rąstai buvo apdirbti, grindims ir luboms išpjautos lentos. Rupjūčio pabaigoje buvo padėti pamatai bažnyčios statybai ir pradėta mūryti sienas.
Tuo mtu per Sudargą į Vokietiją važiavo Gelgaudiškių dvaro savininkas, baronas von Keidelis. Jam pasirodė keista, kad mažame sklype šalia kelio statomas platus namas. Baronas susidomėjo ir paklausė čia besidarbuojangtį meistrą Tonaitį:
Kas čia statoma?
Bažnytėlė, ponas barone, – atsakė meistras.
Kas aukoja lėšas statybai?
Ūkininkai ir amatininkai.
Ar valiojate pastatyti?
Pasistengsime, o kai nevaliosime, kreipsimės prie pono von Ofenbergo, prašydami pagalbos. Baronas von Ofenbergas buvo kidulių dvaro savininkas, žmogus labai palankus liuteronams.
Baronas von Keidelis palinkėjęs sėkmingai užbaigti statybą toliau tęsė kelionę į Vokietiją.
Kitą trečiadienį griždamas iš Vokietijos jis ir vėl sustojo ties ta vieta ir pasišaukęs meistrą Tonaitį, paklausė:
Kas priklauso vietos tarybai?
Ūkininkai ir amatininkai, ponas Barone.
Kiek iš viso jų yra?
Esame šeši vyrai.
Norėčiau apie bažnyčią ir parapiją pasikalbėti su taryba. Ateikite šį sekmadienį antrą valandą po pietų su kitais tarybos nariais pas mane į Gelgaudiškių dvarą.
Atsisveikindamas jis dar pridūrė:
Tikiu, kad jūs išpildysite mano prašymą!
Tonaitis užtikrino, kad barono pageidavimas bus išpildytas.
Kitą sekmadienį, parapijos tarybos narys, Burgaičių kaimo ūkininkas Juozuvaitis pakinkė vežimą ir su visa Sudargo parapijos tarybaq išvyko pas Gelgaudiškių dvaro savininką. Baronas, sužinojęs, kad pas jį atvyko parapijos tarybos nariai tarnui paliepė juo įvesti į atskirą akmbarį. Jis prabilo tokiais žodžiais:
– Sužinojęs, kad Sudargiečiai nori įkurti savo parapiją ir pasistatyti bažnyčią, kas man labai patinka, ir aš nusprendžiau jums padėti. Juk jūs patys neįstengsite išlaikyti savo dvasininko. Kadangi aš neturiu savo evangeliškos bažnyčios, aš taip pat norėčiau įkurti parapiją ir Šakių dvare pastatyti bažnyčią ir kunigui reikalingus pastatus. Todėl aš pasikviesiu dvasininką, kuris aptarnaus Šakių ir Sudargo parapijas. Aš sutinku išlaikyti dvasininką. Kai jis vyks į Sudargo parapiją, aš paliepsiu Šakių dvaro įgaliotiniui, kad jis, kunigui pareikalavus, pakinkytų vežimą su dvejais arkliais, o jei kelias būtų prastas – su ketveriais (nuo šakių iki Sudargo yra 32 kilometrai). Sudargo parapija irgi šiek tiek turėtų atsilyginti už dvasininko apsilankymą. Ši savo pažadą išpildysiu su sąlyga, kad jūs, mieli ponai, sutiksite, jo Sudargo parapija būtų Šakių parapijos filija.
Baronas von Keidelis gerai žinojo, jog išgauti iš Rusų valdžios leidimą įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią nebus lengva. Tai gali užsitęsti net kelis metus. Baronas žinojo, kad Sudargo parapija jau turėjo tokį leidimą, todėl jis, būdamas vokiečių pavaldinys, nenorėjo tapti Sudargo parapijos filija.
Sudargiečiai išdrįso paprašyti barono išdėstyti savo sąlygas raštu.Tuojau pat buvo pašauktas dvaro raštininkas, kuris surašė visa, ką diktavo baronas. Baronas įteikė Sudargo parapijos tarybai šį raštą ir po to pakvietė į kitą kambarį, kur buvo paruoštas stalas. Mandagiai atsisveikinęs su Sudargo parapijos taryba, baronas juo paliko bevalgant.
Grįžusi namo Sudargo parapijos taryba tęsė bažnyčios sienų statybą. Ji skubėjo, nes artinosi ruduo. Pagaliau sienos buvo išmūrytos, bet dar trūko balkių ir nebuvo užklotas stogas. Atėjo ankstyva žiema. Reikėjo rinkti šiaudų kūlius, kuriais buvo aprištas sienų viršus. Taip be stogo bažnyčia prastovėjo visą žiemą. Jos metu taryba pasirūpino stogui reikalinga medžiaga. Atėjus vasarai bažnyčios statyba buvo užbaigta ir rudens metu įrengtas jos vidus.
Baronas bon Keidelis taip pat tęsėjo savo pažadą. Jis į Šakius pasikvietė kunigą Voronicką (Varanavičių) ir suteikė jam Šakių dvaro įgaliotinio patalpas. Kunigas pradėjo savo tarnybą ir ėmė laikyti pamaldas. Jas, kol buvo užbaigta Sudargo bažnyčios statyba, lankė ir Sudargo parapijos nariai. Žmonės džiaugėsi, kad pagaliau savo vietovėse galėjo išgirsti Dievo žodį, krikštyti savo vaikus ir priimti šventąją vakarienę. Pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbomis. 1843 metais buvo pradėtos vesti pirmosios metrikų knygos.
Pirmasis nuolatinis Sudargo kantorius buvo Ferdinandas Pykis – menkai išsilavinęs vyras, bet geras giesmininkas. Jis kantoriaus pareigose ištarnavo 35 metus. Aktus jis į metrikos knygas įrašydavo žąsies plunksna. Jo įpėdinis buvo pradžios mokyklos mokytojas Šalier, vėliau mokytojas Krėmeris, Jesulaitis ir Gelmboldas. Pastarasis šioms pareigoms buvo paskirtas 1892 metais.
Parapijos administratoriais buvo šie kunigai: Voronovičius, Baumbachas, Saksas, Močiulskis, po to superintendentas p. H. Sroka, kuris Sudargą aptarnavo iki 1915 metų. Okupacijos laikotarpyje, tai yra nuo 1915 metų rugsėjo mėnesio okupacinė valdžia į Sudargą atsiuntė pasiuntinį iš Afrikos Martyną Kybelką, kuris čia ištarnavo apie 10 metų. Tame laikotarpyje Kybelka vienus metus buvo paskirtas kunigu Piktupėnuose, Klaipėdos krašte. Jį tuomet pavadavo kunigs Petrikas. Pastarasis Sudarge ištarnavęs vienrius metus parapiją aptarnauti vėl perdavė kun. Kybelkai, kuris tuo metu tapo išrinktas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios prezidentu. Vėliau Kybelka išvyko į Jurbarką, iš kur aptarnaudavo Sudargo parapiją.
Kybelka Jurbarke tarnavo neilgai. Jam pavyko Vokietijoje gauti vidaus misijos kunigo vietą. Jam išvykus, Sudargo parapiją aptarnavo kunigas Jekšas, Gelžinius, Jurbarko kunigas Stanaitis. Po to Sudargo parapijos administratoriumi buvo paskirtas Skirsnemunės-Žvyrių parapijos kunigas Jekelis.
Sudargo medinė bažnyčia stovėjo iki 1916 metų. Superintendento Srokos paskatinti Sudargo parapijos nariai 1912 metais nutarė pasistatyti mūrinę bažnyčią. Ji turėjo būti daug erdvesnė ir talpinti visus žmones net per įžegnojimo šventes. Parapija Varšuvos banke turėjo savo sąskaitą, kurios dalį lėšų jie nusprendė paskirti bažnyčios sklypo pirkimui. Nupirkus sklypa parapijos tarybos narys J. Nolis surado rangovą Tomušaitį, kuris sutiko pastatyti bažnyčią. 1912 metų rudenį buvo padėtas kertinis akmuo. 1913 metais buvo išmūrytos sienos ir uždengtas bažnyčios stogas, o 1914 metais – pastatytas bokštas. Bažnyčią statė daugelis meistrų iš užsienio. Tačiau prasidėjo I pasaulinis karas ir bažnyčios statyba sustojo. Tuomet parapijos kunigas Kybelka kreipėsi į okupacinę valdžią, prašydamas padėti įrengti bažnyčią. Toji valdžia sutiko padėti ir įsakė rangovui užbaigti savo darbą. Taip buvo užbaigta bažnyčios statyba, pagaminti suolai ir sakykla, įrengtas altorius.
1916 metais spalio mėn. į Sudargą iš Vilniaus atvyko žymūs karininkai su savo superintendentu Bogdam. Tą dieną bažnyčios indai buvo iškilmingai iš senosios bažnyčios pernešti į naująją iš bažnyčia buvo įšventinta. Nuo to laiko pamaldos lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo pradėtos laikyti naujoje bažnyčioje.
Prie naujosios bažnyčios statybos daug kuo prisidėjo superintendentas Sroka. Daugelį kartų jam teko šaukti visuotinius parapijos susirinkimus, raginti juos du kartus daugiau aukoti bažnyčios išlaikymui, ne jokio užmokesčio vežti plytas iš panemunės kranto, kur jos buvo kraunamos iš laivų. Superintendentas Sroka asmeniškai važinėjo į Varšuvą ir išrūpino Sudargo parapijai 2000 rublių pašalpą, kuri labai palengvino jos atsiskaitymą su bažnyčios staytybos rangovu.
Sudargo parapija pagaliau pastatė savo bažnyčią, tačiau dar neturėjo savos klebonijos. Kunigas Kybelka turėjo nuomotis namą be jokių patogumų. Parapijos taryba nusprendė pasistatyti savo kleboniją. Ji nupirko neseniai pastatytą, bet dar neįrengtą namą ir jame įrengė erdvią kleboniją. Joje apsigyveno jaunasis pamokslininkas Preikšaitis, kuris 1937 m. rugpjūčio 22 dieną buvo išventintas kunigu ir pradėjo aptarnauti Sudargo parapiją.
Lietuvos Evangelikų Kelias. 1937 m. Nr. 35 (122);