Skirsnemunės parapija

Kunigas: Mindaugas Kairys

Parapijos pirmininkė
Dalia Šveistienė
Vytėnų g. 52, 
Pilies I km. 
Skirsnemunės sen. 
LT-74481, Jurbarko raj.
Tel.: +370 630-73551

Skirsnemunės – Žvyrių parapijos istorija

Ankstyviausi liudijimai apie liuteronus Skirsnemunės-Žvyrių apylinkėse siekia XVI amžių. Prof. Arnoldas Piročkinas knygoje „Jurbarkas”⁴ cituoja Romos katalikų kunigą Rapolą Krasauską, atpasakojusį vizitatoriaus T. Pekulo 1579 m. „Surašytas pastabas apie Skirsnemunės ir kitų katalikų parapijų būklę”. Be žinių apie kitas parapijas, „Pastabose” teigiama, jog „Skirsnemunės valdytojas Vaclovas Šemeta esąs eretikas, katalikų kunigo čia nesą”. Todėl „dabar žmonės vaikus krikštyti vežą į Jurbarką pas eretikų kunigą”. Žodis „eretikas” čia suprantamas kaip evangelikas liuteronas.
Toks liudijimas, o taip pat užuomina apie Jurbarke esantį kunigą leidžia spėti, kad evangelikų liuteronų tikėjimas buvo ganėtinai išplitęs ir tikinčiųjų buvo išties nemažai. A. Piročkinas daro prielaidą, jog Jurbarke turėjusi būti maldykla religinėms apeigoms atlikti⁵. Liuteronybė šiame krašte tikrai turėjo būti gan stipriai paplitusi bei įsigalėjusi, nes tikintieji sugebėjo išlaikyti kunigą ir maldos namus (tiesa, nuomonė, jog kunigas ir maldos namai buvo išlaikomi tikinčiųjų aukomis, yra tik hipotezė, nes gali būti, jog parama buvo gaunama ir iš kitų šaltinių).
XVII a., atsigavus katalikybei bei laimėjus kontrreformacijai, liuteronų skaičius, be abejo, turėjo smarkiai sumažėti, tačiau vargu, ar liuteronybė šiuose kraštuose buvo visiškai išnykusi. Bent maža dalis liuteronų greičiausiai buvo išlikusi ir po kontrreformacijos pergalės, o XVIII a. migracija iš Mažosios Lietuvos sustiprino liuteronų pozicijas Jurbarko bei Skirsnemunės apylinkėse.
Akivaizdu, kad Žvyrių evangelikų liuteronų parapija susikūrė XVIII amžiuje. Apie tuometines parapijos gyvavimo, veiklos, susikūrimo aplinkybes mes beveik nieko nežinome. A. Piročkinas teigia, kad „XVIII a. Žvyriai nebus sudarę visai savarankiškos parapijos: įvairūs šaltiniai nurodo, kad bažnyčią aptarnaudavo iš Prūsijos t. y. Mažosios Lietuvos, atvykstantys kunigai”. ⁶
Kada pastatyta parapijos bažnyčia tikslių duomenų neturime. A. Piročkinas, remdamasis skirtingais šaltiniais, pateikia kelias bažnyčios (tiksliau – bažnyčių) pastatymo datavimo versijas. Remdamasis Jurgiu Gimbutu, profesorius nurodo šias tris bažnyčios statybos datas: 1759 m. pastatyta medinė bažnyčia, 1849 m. – nauja medinė, 1886 m. – atnaujinta ta pati bažnyčia. Tačiau, remdamasis kitu, anoniminiu, autoriumi, rašiusiu „Srovės” laikraštyje, A. Piročkinas pateikia visiškai kitas datas: „Apie 1760 m. parapija turėjusi savo bažnyčią, o 1788 m. prie vieškelio, Nemuno lankoje buvusi pastatyta nauja bažnyčia.”⁷
Nuo 1800 m. iki XX a. Žvyrių (taip pat ir Jurbarko) parapija nebuvo savarankiška, ji egzistavo kaip Tauragės parapijos filija ir buvo aptarnaujama iš Tauragės atvykstančių kunigų. Matyt, ankstyviausias šiuo metu turimas parapijos rašytinis dokumentas – parapijos kasos knyga. Joje įrašai pradėti daryti nuo 1802 metų rugsėjo 28 – osios dienos. Nuo minėtos dienos iki 1804 m. rugsėjo 15 d. įrašus šioje knygoje darė kunigas Jonas Kryzė ( Johan Carl Christian Kriese). Nors kasos knygą jis pradėjo vesti 1802 metais, titulinį puslapį užrašė tik po metų. Šiame puslapyje jis nurodo, kad esąs kunigas (rašo: pastor) iš Tauragės, ir pažymi, kokias kitas parapijas aptarnauja. Tai – Šilalė, Žvyriai, Kelmė, Naumiestis ir Raseiniai. Keista, kad jis neapibūdina savęs ir Jurbarko kunigu. A. Piročkinas nurodo J. K. Kryzę kaip trečiąjį Jurbarko kunigą po T. Zakensdorfo (1766 – 1792) ir J. Linko (1792 – 1802).⁸ Kodėl pats J. Kryzė nieko neužsimena apie Jurbarką? Ar tai atsitiktinė klaida, ar jis Jurbarko iš viso neaptarnavo 1802 – 1804 metais (tai laikotarpis, kuomet jis naudodavosi kasos knyga ir, jei tai klaida, jis būtų galėjęs ją atitaisyti)? Jei ne šis kunigas, tai kas ir iš kur aptarnaudavo Jurbarko parapiją? Kaip bebūtų, yra aišku, kad nuo 1802 iki 1805 metų pradžios Žvyriuose kunigavo kunigas Jonas Kryzė.

Be parapijos pajamų ir išlaidų duomenų, kitų žinių apie tuometinės parapijos gyvenimą neturime. Labiausiai tikėtina, jog parapijiečiai, jų santuokų, krikštų, mirties, konfirmacijų datos bei kiti parapjos gyvenimo faktai registruoti Tauragės parapijos knygose. „Lietuvos evangelikų kelyje” žmogus, pasirašęs „žvyriškiu” teigia, kad „Žvyrių ev. liut. parapija pradėjo savo metrikacijos aktus surašinėti nuo 1813 metų. (…) Konfirmandų sąrašai randasi jau nuo 1808 metų. 1809 metais jau buvo 68 konfirmandai.” ⁹ Jei tai iš tiesų buvo registruota, tai ši registracija buvo padaryta jau kito kunigo – J. G. Ščesnio.
Kunigas Jonas Gotfrydas Ščesnis (1774 – +1831) (Johan Gottfried Szezesny) aptarnavo Žvyrius nuo 1805 iki 1831 metų. Jo padarytus įrašus randame aukščiau minėtoje kasos knygoje. Pirmasis jo įrašas datuojamas 1805 vasario 6 d.. Tiesa, tų pačių metų gegužės mėn. 29 d. atžymas kasos knygoje padarė kun. J. Linkas (?), matyt, laikinai pavadavęs J. G. Ščesnį. Šią knygą J. G. Ščesnis vedė iki 1814 metų.
Nuo 1815 metų pradėta vesti nauja kasos knyga, kuri naudota iki 1897 metų ir iki šių dienų yra gerai išsilaikiusi. Tad mums prieinama informacija apie beveik viso XIX amžiaus Žvyrių parapijos materialinę padėtį. 1815 metais pradėta vesti kasos knyga vėl gi patraukia dėmesį savo tituliniu lapu, užrašytu kun. J. G. Ščesnio. Čia nurodoma, kad be Tauragės, jis aptarnauja Žvyrius, Raseinius, Naumiestį, Šilalę, Kelmę ir Adakavą (Odaehow), bet nieko neužsiminta apie Jurbarką. Tai kelia ypatingą susidomėjimą ir klausimą, kodėl nei J. Kryzė, nei J. G. Ščesnis nerašė, jog aptarnauja Jurbarką? Apie J. G. Ščesnio kunigavimo laikotarpį išsamesnių žinių nėra. Yra išlikusi 1828-ųjų metų parapijos knyga, kurioje sudarytas parapijiečių sąrašas bei nurodyta, už kokius patarnavimus jie yra sumokėję parapijos kasai. Knygos pradžioje nurodyti įkainiai už įvairius patarnavimus. Pavyzdžiui, už krikštą nustatytas 30 kapeikų mokestis, užrašymas įšpažinčiai – 3 kap., konfirmacija – 90 kap., palaidojimas – 30 kap., laidojimas bažnyčios kapinėse – 30 kap., skambinimas varpu laidojimo metu – 6 kap. Šie ir kiti įkainiai patvirtinti Vilniaus Augsburgo Evangeliškos bažnyčios konsistorijos komisijos deleguoto kunigo Jono Ščesnio (taip šis kunigas čia apibūdinamas) bei konsistorijos antspaudu. Iš viso šioje knygoje užregistruoti 375 parapijiečiai, mokėję vienokius ar kitokius mokesčius, iš jų – 37 konfirmantai. Prieš atskiras surašytųjų grupes nurodoma, iš kokios vietovės šie žmonęs atvykę ir kokiam didikui ši vietovė priklausanti. Štai keletas tokių užrašų: Antkalniškių kaimas barono v. Wrangelio; Vekloviškių kaimas maršalo v. Gelgudo. Taip pat randame įrašą, kad grupelė parapijiečių yra iš Georgenburgo (Jurbarko) grafo Zubovo. Tokie įrašai liudija, kad Žvyrių bažnyčia ir į ją iš Tauragės atvykstantis kunigas aptarnavo labai didelę Jurbarko apylinkių dalį. Tai nesunku nustatyti, nes daugelis knygoje minimų vietovardžių yra išlikę iki mūsų dienų ir tos vietos buvo gausiai apgyvendintos liuteronų iki II pas. karo ir sovietinės okupacijos, kuomet daugelis evangelikų buvo ištremti į Tadžikistaną arba emigravo. Tokios gyvenvietės kaip Švendriškiai (apie 5 km. nuo Skirsnemunės), Bandzinai (apie 25 km.), Veliuona (apie 15 km.), Antkalniškiai (apie 5 km.), Jurbarkas (apie 10 km.), Kalnėnai (apie 14 km.), Pašventys ( apie 23 km.), Dainiai (13 km.), Smukučiai (apie 17 km.), Bandzinai (25 km.), Naujininkai (apie 15 km.), Miliušai (apie 20 km.), Vadžgirys (apie 25 km.)¹⁰ egzistuoja ir mūsų dienomis. Kaip matome, Žvyrių parapijiečiai buvo žmonės, gyvenantys ganėtinai toli į vakarus, šiaurę ir rytus nuo bažnyčios. Tokie atstumai ir mūsų dienų parapijiečiams yra tolimi, o ką bekalbėti apie XIX a. valstiečius, nesinaudojusius jokiomis mechaninėmis transporto priemonėmis. Išties, galime stebėtis parapijiečių ryžtu ir noru išlaikyti bei puoselėti savąjį tikėjimą. A. Piročkinas cituoja Lietuvių enciklopediją, kur apie J. G. Ščesnį (Čėsną) užsimenama kaip apie parapijinių mokyklų steigėją, įsteigusį mokyklas visose aptarnaujamose parapijose.¹¹
Po J. G. Ščesnio mirties Tauragės klebonu bei Žvyrių kunigu tapo Karlas Julius Ščesnis, aptarnavęs Žvyrius nuo 1831 m. iki 1871 m.. Apie šį parapijos gyvavimo laikotarpį mes turime daugiau informacijos.
Pirmiausia – tikslus pakrikštytųjų skaičius. Juos pateikia A. Piročkinas, remdamasis Lietuvos valstybės istorijos archyve esančiomis Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčios gimimo ir krikšto registracijos knygomis. Viena iš jų apima 1832 – 1882 metus. Čia pateikiami krikštų duomenys iki pat 1882 metų: 1832 pakrikštyti 33 žmonės, 1833 – 76, 1834 – 64, 1835 – 70, 1836 – 80, 1837 – 100, 1838 – 88, 1839 – 110, 1840 – 100, 1841 – 88, 1842 – 109, 1843 – 94, 1844 – 124, 1845 -100, 1846 – 91, 1847 – 103, 1848 – 100, 1849 – 106, 1850 – 97, 1852 – 54, 1853 – 50, 1854 – 51, 1855 – 63, 1856 – 44, 1857 – 48, 1858 – 57, 1859 – 59, 1860 – 68, 1861 -65, 1862 – 63, 1863 – 64, 1864 – 79, 1865 – 46, 1866 – 66, 1867 – 68, 1868 – 43, 1869 – 50, 1870 – 60, 1871 -64, 1872 – 64, 1873 – 46, 1874 – 63, 1875 – 64, 1876 -55, 1877 – 61, 1878 – 62, 1879 – 57, 1880 – 63, 1881 – 57.¹²
A. Piročkinas siūlo atkreipti dėmesį, jog nuo 1852 metų pakrikštytųjų perpus sumažėjo. Profesoriaus nuomone, „to priežastis gana aiški: 1851 m. buvo atidaryta Jurbarko bažnyčia, į kurią dabar kreipėsi beveik visa vakarų ir šiaurės vakarų Jurbarko valsčiaus dalis”.¹³ Pagal šiuos duomenis A. Piročkinas mėgina nustatyti parapijiečių skaičių, teigdamas, kad, jei pripažinsime faktą, jog „iki baudžiavos panaikinimo Lietuvoje tūkstančiui gyventojų gimdavo per metus 42 kūdikiai, tai 1837 – 1850 m. Žvyrių bažnyčios zonoje buvo apie 2500 evangelikų liuteronų.¹⁴
Po baudžiavos panaikinimo parapijoje gimstamumas turėjo sumažėti, atitinkamai turėjo sumažėti ir pati parapija. Parapija išties sumažėjo, bet ne dėl gimstamumo, o dėl Jurbarko bažnyčios atidarymo ir gyventojų migracijos. A. Piročkinas pateikia duomenis iš knygos „Evangelkų liuteronų parapijos Rusijoje”, kur pažymėta, kad „80-ųjų metų pabaigoje iš Jurbarko ir dar dviejų parapijų išvykę per 1400 parapijiečių.¹⁵
Nepaisant 1852 metais pastatytos Jurbarko bažnyčios, Žvyrių parapijiečių skaičius išliko didelis. 1862 metų parapijos narių knygoje („Personal Buch”) užregistruoti 1205 parapijiečiai. Iš jų – 605 vyriškos lyties, 600 – moteriškos. Tą skaičių sudaro 235 šeimos iš 29 vietovių. Vyriausiam užregistruotam nariui – 71 metai, jauniausioms – 2 metai. Pagal narių amžių parapija buvo gana jauna (žinoma, žvelgiant iš mūsų dienų perspektyvos), nes suaugusių žmonių amžius dažniausiai svyruoja nuo 23 iki 50 metų.
Nors ir gyveno atokiai nuo savo bažnyčios, parapijiečiai ja rūpiniosi. 1849 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia (su šia data daugelis linkę sutikti, tačiau konkrečių įrodymų nėra). 1860 metais, padedant dvarininkui Puslovskiui, atnaujintas zakristijono namas, kuris iki šių dienų yra išlikęs ir tarnauja kaip bažnyčios klebonija. 1857 metais nupirktas laukas, esantis prie bažnyčios. 1860 metais konsistorijos išrūpinamas 40 ha. laukas.¹⁶ Materialiniu požiūriu parapija buvo gerai apsirūpinusi. Tai – vienas iš rodiklių, apibūdinančių parapijiečių rimtas nuostatas bažnyčios atžvilgiu ir iš to išplaukiantį kunigo bei konsistorijos požiūrį į šią parapiją.
Po K. J. Ščesnio mirties, Tauragės evangelikų literonų parapijos klebonu tapo Jonas Pipiras (g. 1833 m.). Šis iš Mažosios Lietuvos kilęs kunigas ėmėsi aptarnauti aštuonias parapijas su 14 000 tikinčiųjų (šį skaičių pateikia A. Piročkinas¹⁷). Jonas Pipiras baigė Tilžės gimnaziją bei Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultetą. Keletą metų studijavo teologiją Witenberge. Jei apie J. G. Ščesnį užsiminėme kaip apie parapijinių mokyklų steigėją, tai apie J. Pipirą turėtume kalbėti kaip apie lietuvių, tiksliau sakant, lietuvių evangelikų švietėją. Iš Mažosios Lietuvos kunigas gabeno lietuvišką – evangelišką spaudą, uždraustą caro metais. 1882 m. jis buvo priverstas palikti Tauragę, o tuo pačiu ir Žvyrius. Išvykęs j Klaipėdą, dirbo Šv. Jokūbo bažnyčioje.
Po J. Pipiro priverstinio išvykimo į Klaipėdą, Tauragės parapijos (ir jos filijų) klebonu tapo Martynas Keturakaitis (1847(48) – 1911). Į Tauragę atvyko, baigęs Barmen misijos seminarą.¹⁸ F. Megnis taip apibūdina M. Keturakaičio veiklą: „dvejose srityse jis ypatingai atsižymėjo: rūpestingai tarnaudamas Bažnyčiai ir surinkimams ir platindamas krikščionišką, ypač lietuvišką literatūrą.”¹⁹ Būdamas turtingu žmogumi, jis sugebėjo priversti vietinius valdininkus „užmerkti akis” ir nematyti jo veiklos, susijusios su lietuviškos krikščioniškos literatūros įvežimu bei platinimu. Tačiau 1892 m. rugsėjo 29 d. už šią veiklą jis buvo ištremtas j Kaukazą. Vėliau nelegaliai grįžo į Lietuvą ir iš čia iškeliavo j JAV, kur tęsė aktyvią pastoracinę veiklą iki pat mirties.
Koks buvo Žvyrių parapijos gyvenimas, kunigaujant M. Keturakaičiui, žinių neturime, tačiau tikėtina, kad jo veikla, susijusi su lietuviškos evangeliškos literatūros platinimu, galėjo nemažai paliesti ir Žvyrių parapijiečius. Taip pat teigiamu veiksniu parapijos gyvenimui galėjo būti ir kunigo finansinė padėtis bei iš jos išplaukiančios pažintys. Bet tai tik spėlionės – apčiuopiamų faktų apie tą parapijos laikotarpį neturime.
Žvelgiant į 1890 ir 1891 metų konfirmantų sąrašus, galima pastebėti, kad parapijiečių aktyvumas ir jų skaičius tikrai nebuvo mažas. 1890 metų balandžio mėn. 29 d. konfirmuotas 41 jaunuolis (-ė). Iš jų 20 vokiečių ir 21 lietuvių tautybės. 1891 m. birželio mėn. 21 d. konfirmuoti 39 konfirmantai: 19 vokiečių ir 20 lietuvių.
Kas aptarnavo Žvyrius nuo 1892 metų – nežinoma, tačiau žinoma, kad nuo 1894 metų Tauragės parapijos klebonu buvo kunigas Gustavas Matisonas (G. Mattison) (1867 – 1919). Šis iš Latvijos kilęs kunigas, aptarnavo taip pat ir Žvyrius. Vėliau jis grįžo į Latviją. Jo kunigavimo laikotarpiu konfirmandų skaičius (ypač lietuvių, 1899 m.) sumažėjo. 1896 metais konfirmuoti 22 jaunuoliai: 11 vokiečių ir 11 lietuvių; 1897 metais 33 konfirmandai: 16 vokiečių ir 17 lietuvių; 1898 m. 26 konfirmandai: 16 vokiečių ir 10 lietuvių; 1899 m. 24 konfirmandai: 17 vokiečių ir 7 lietuviai.
1900 metai – ypatinga data Žvyrių parapijai, nes nuo tų metų ji jau nebebuvo Tauragės parapijos filija. Nuo tų metų sudaryta savarankiška adjunktūra, apimanti Raseinius, Žvyrius bei Jurbarką. 1900 lapkričio 13 d. adjunktu paskirtas latvis kunigas Nikolajus Ozolinis, kuris apsigyveno Jurbarke. Tad Jurbarkas tapo adjunktūros centru. Žvyrių parapija kasmet mokėjo 200 rublių nustatytą atlyginimą kunigui (Jurbarkas – 300 rub.) ir 260 rublių kantoriui (Jurbarkas – 460 rub.).²⁰ Žvyriuose pakaitomis buvo laikomos pamaldos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Žvyrius (ir Jurbarką) N. Ozolinis aptarnavo iki 1910 m., nes būtent tais metais padaryti paskutiniai jo įrašai Žvyrių konfirmandų knygoje (gegužės 16 d.) bei kasos knygoje (lapkričio 18 d.). Tais metais N. Ozolinis buvo tuometinės valdžios priverstas palikti Jurbarką dėl tautinių konfliktų, kilusių tarp Jurbarko parapijos lietuvių ir vokiečių. Beje tokio pobūdžio nesutarimai tiek Jurbarko, tiek Žvyrių parapijose nesibaigė iki pat II pasaulinio karo.
Konfirmandų skaičius ir proporcija tarp lietuvių ir vokiečių išliko nestabilūs ir kasmet keitėsi. Čia pateikiami kai kurių metų duomenys: 1900 m. konfirmuoti 26 jaunuoliai: 5 lietuviai ir 21 vokietis; 1901 m. – 17 konfirmandų: 8 lietuviai ir 9 vokiečiai; 1905 m. – 23 konfirmandai: 9 lietuviai ir 15 vokiečių; 1908 m. – 28 konfirmandai: 8 lietuviai ir 20 vokiečių; 1910 m. – 45 konfirmandai: 22 lietuviai ir 23 vokiečiai.
Nuo 1911 metų Skirsnemunės ir Jurbarko klebonu buvo Karolis Jozefi (Karllow Josefi). Jo pavardė konfirmacijos knygose įrašyta iki 1916 m. gegužės mėnesio. Šis kunigas administravo parapijas pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu. Tuo laikotarpiu parapijos gyvenimas buvo sunykęs. Tai matyti iš komunikantų sąrašų. 1912 ir 1913 metais komunija teikta šešis kartus, 1914 m. – du kartus, o 1915 metais tik vieną kartą. 1916 m. šventa Vakarienė švęsta vėl šešis kartus. Tačiau konfirmandų skaičius šį laikotarpį išliko panašus (išskyrus 1914 m.): 1911 metais konfirmuoti 39 jaunuoliai, 1912 m. – 41, 1913 m. – 48, 1914 m. – 26, 1915 m. – 44, 1916 m. – 31 jaunuolis (-ė).
1917 metais konfirmacijos pamaldas laikė kunigas Garmeisteris (Garmeister). Nuo 1917 m. vidurio iki 1919 m. pradžios Žvyriuose kunigavo Reidys. 1919 metais jį pakeitė kunigas Dovydas Jurkatis (Jurkat), čia kunigavęs iki 1924 metų vidurio. A. Piročkinas, remdamasis kun. Vilium Gaigalaičiu teigia, kad jis kaltas dėl skilimo tarp vokiečių ir lietuvių parapijiečių Jurbarko parapijoje (toks skilimas vyko ir Žvyriuose). Šis kunigas 1923 m. liepos 7 d. iš sakyklos atsisakęs lietuviams laikyti pamaldas.²¹„Po kurio laiko, įsikišus į įvykius netgi vidaus reikalų ministrui Žalkauskui, Jurkatis buvo priverstas išvykti kitur.”²²
Po kun. D. Jurkačio išvykimo parapijoje klebonavo kun. M. Jakšas. Jo kunigavimo laikotarpis tesėsi nuo 1924 m. iki 1929 m. 1930 m. konfirmaciją pravedė kun. diak. Jonas Pauperas, baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Evangeliškos teologijos fakultetą ir 1929 metais ordinuotas bei pakirtas klebonu Jurbarke bei Žvyriuose. Vėliau jis išvyko tęsti studijų į Šveicariją. Grįžęs tapo docentu Vytauto Didžiojo universitete.
Po Jono Paupero išvykimo Žvyrių klebonu buvo kun. d. H. Jekelis, čia kunigavęs iki 1939 metų. H. Jekelis ordinuotas kun. diakonu 1930 m. vasario 2 d. Batakiuose konsistorijos prezidento prof. Dr. Viliaus Gaigalaičio ir 1932 m. perkeltas į Žvyrius. 1933 m. vokiečių sinodas išrinko jį vicesenjoru. Jis administravo Žvyrių, Sudargo, Jurbarko bei Raseinių parapijas. Tai buvo „karštas” laikotarpis tiek visai Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčiai, tiek Žvyrių bei Jurbarko parapijoms. Jau trečiajame dešimtmetyje įsiliepsnoję tautiniai lietuvių ir vokiečių nesutarimai dabar įgavo ypač aštrias formas. A. Piročkinas trumpai nusako šios kovos kilimo priežastis: „įtakingi vokiečių sluoksniai pajuto pavojų savo senoms pozicijoms Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčioje ir Klaipėdos krašte, prijungtame prie Lietuvos 1923 m. Jiems pavojų kėlė ir 1925 m. Kauno universitete organizuotas Evangelikų teologijos fakultetas ir stiprėjanti evangelikų liuteronų tautinė savimonė.”²³ Vokiečiai evangelikai siekė pabrėžti savo tautos pranašumą ir duominuoti parapijose, nors jų skaičius parapijose ir buvo mažesnis. Lietuviškoji parapijų dalis priešinosi vokietinimui bei vokiečių siekiams dominuoti. Šią nesantaiką patyrė ir Žvyrių bei Jurbarko parapijos.
A. Piročkinas pateikia tokios kovos epizodą Žvyriuose²⁴, kai vokiškoji parapijos dalis organizavo 1932 metais rinkimus į parapijos tarybą. Kun. Julius Stanaitis (pasirašydavęs – Stanat), rėmęs vokiečius, paskelbė, kad tarybos rinkimai vyks per Velykas, tačiau paskelbtąją dieną rinkimai buvo atšaukti ir vyko balandžio 3 d., kai bažnyčioje buvo dauguma vokiečių. Tuomet į tarybą pateko tik vienas lietuvis. Po lietuvių skundo konsistorijai rinkimų rezultatai buvo anuliuoti, o naujus rinkimus buvo pavesta paskelbti kun. Jonui Pauperui. Per naujus rinkimus, vykusius rugpjūčio 28 d., išrinkti 7 lietuvių ir 4 vokiečių atstovai. Po šių įvykių J. Stanaitis buvo atleistas iš kunigo pareigų, kad baigtų studijas.
Konfliktinę situaciją bei įtampą parapijoje atspindi 1934 m. gegužės 25 d. Žvyrių parapijos tarybos rašytas pareiškimas konsistorijai. Jame rašoma: „1934 m. gegužės mėn. 18 d. buvo sušauktas Žvyrių parapijos Tarybų (kalba netaisyta) posėdis, kuriame kun. Jekelis be teisėtų atstovų leido dalyvauti dar ir kokiems tai įgaliotiniams ir vokiečiams triukšmininkams, kurie visą laiką trukdė tarybai dirbti, o kun. Jekelis juos neperspėjo. Antra: š. m. gegužės mėn. 13 d. Jekelis leido Stanaičiui laidoti Fridą Armono sūnų ir Zebliocką Žvyrių parapijos parapijiečius ir leido Stanaičiui kaipo sektos steigėjui sakyti nabašninkams pamokslą bažnyčioje, be mūsų žinios. Tokiu kun. Jekelio elgesiu esame nepatenkinti ir randame reikalo apskųsti Konsistorijai.” Dėl šio skundo konsistorija reikalavo (1935 01 11) kunigą H. Jekelį pasiaiškinti.
Regime, kad tiek parapijiečių tarpusavio, tiek su kunigu santykiai buvo nepatenkinami. Vokiečių noras dominuoti parapijoje buvo susijęs su galimybe tvarkyti parapijos gyvenimo reikalus sau palankia linkme. Viena iš tokių problemų – pamaldų laikas. Pamaldos lietuvių ir vokiečių kalbomis vyko skirtingu laiku. Tiek vokiečiai, tiek lietuviai buvo suinteresuoti, kad pamaldos vyktų ryte. Lietuviams, kurių dauguma buvo valstiečiai, ypač svarbu melstis ryte, nes kitu atveju jie grįždavo į namus jau tamsoje (daugelis jų gyveno 10 – 25 km. nuo Žvyrių). Vokiečiams, gyvenusiems pačiame miestelyje, pamaldų pirmumas buvo labiau principo reikalas ir noras parodyti jų tautos pranašumą lietuvių atžvilgiu. Tarybos sudėtis ir jos pozicija buvo reikšminga, sprendžiant šią problemą vienos ar kitos grupės naudai.
Kunigo H. Jekelio požiūris į tautinių grupių konfliktą išlieka neaiškus. Žvelgiant į turimus šaltinius, susidaro įspūdis, kad H. Jekelis stengėsi laikytis atokiau nuo kovojančių grupių ir viešai neišsakyti savų pažiūrų. Tačiau akivaizdu, kad konfliktų su parapijiečiais ir konsistorija jam išvengti nepavyko, nors konfliktų pobūdis buvo visiškai kitoks – tiesiogiai nesusijęs su tautiniais kivirčais.
Be aukščiau minėto parapijos tarybos skundo ir konsistorijos reakcijos į jį, yra išlikusios korespondencijos, leidžiančios suprasti kunigo santykį su parapijiečiais ir konsistorija. Čia pateikiami keli konsistorijos laiškų fragmentai:
1935 sausio 11 d. konsistorijos laiške, pasirašytame M. Preikšaičio, primenama, jog p. Kolbei konsistorija yra uždraudusi mokyti net „šventadienio mokykloje”, bet šis po draudimo „laikė Žvyrių bažnyčioje pamaldas” ir „prašoma pasiaiškinti, dėl ko priešingai Konsistorijos nutarimui Tamsta elgiesi”.
Iš konsistorijos atsiūstas nuorašas skundo be datos, parašyto parapijos tarybos, kuriame administratorius kaltinamas, sunaudojęs iš Gustavo Adolfo Draugijos trobesių remontui gautą pašalpą (1296 Lt.) savo algai. Šiame skunde taip pat teigiama, kad nesumokėtų bažnytinių mokesčių suma siekia 7600 Lt., o tokios padėties kaltininku laikomas kun. Jekelis, nes „parapijiečiai nemokėdami mokesčių parodo savo nusistatymą prieš kleboną. Viešai pareikšti savo nusistatymo bijo, nes jis drąsesniuosius tampo po teismą, nors teisme bylą ir pralošia.” Ant šio nuorašo yra išlikęs kun. H. Jekelio ranka rašytas atsakymas: „Šiuo pranešu gerb. Konsistorijai, kad aš į chuliganų raštus nerandu reikalo atsakyti.”
Nežinome aplinkybių nei objektyvių ar subjektyvių priežasčių, sukėlusių tokius nesutarimus, tačiau parapijų skundai bei konsistorijos santykiai su kunigu, matyt, lėmė konsistorijos 1937 m. rugsėjo 15 d. sprendimą atleisti kun. H. Jekelį iš Jurbarko administratoriaus pareigų bei paskirti šioms pareigoms kun. J. Stanaitį. Tokio sprendimo nuorašas yra išlikęs. Galime spėti, jog toks pat sprendimas buvo priimtas ir dėl Žvyrių parapijos, nes 1937 lapkričio 10 d. konsistorija, apsvarsčiusi Žvyrių parapijos tarybos prašymą, palikti administratoriumi kun. H. Jekelį, nutarė šį klausimą svarstyti gruodžio 20 d. 1938 sausio 9 d. „Lietuvos evangelikų kelyje” pasirodė Žvyriškio straipsnis „Trumpi bruožai apie Žvyrių ev. liut. parapiją”, kuriame aprašoma parapijos padėtis ir pozityviai kalbama apie kun. H. Jekelį. Vadinasi, dar tuo metu adminisratorium buvo H. Jekelis, o šis anoniminis straipsnis parašytas (galbūt ?) jo pozicijų sutvirtinimui.
Aukščiau minėtame straipsnyje nurodomi ir kai kurie duomenys apie parapijos situaciją. Žvyriškis mini, kad parapijai priklauso 1223 parapijiečiai. „Nuo 1934 metų parapija patatė naujus tvartus, daržinę, malkinę ir nudažė kleboniją iš lauko, aptvėrė klebonijos kiemą, padarė šventorių, atremontavo bažnyčią iš vidaus ir, be to, atliko gana daug kitų mažesnių remontų”. ²⁵Parapijos ūkis nebuvo apleistas. Bažnyčią ir jos turtą parapijiečiai bei kunigas saugojo ir tvarkė. Rastas evangeliško leidinio, išleisto po 1931 m. puslapis (leidinys nežinomas) informuoja, kad Žvyrių parapija neturėjo vargonų. Bet vargonus ketinta įsigyti, nes tarp parapijos dokumentų aptiktas reklaminis bukletas su vargonų aprašymu. Čia nufotografuoti ir aprašyti „G. F. Steinmeyer Co.” 4 klaviatūrų bei 81 registro vargonai. Galime daryti prielaidą, kad kunigas ar kas kitas domėjosi vargonais su viltimi, jog parapija juos kada nors jsigis.
Kunigas H. Jekelis mirė 1980 m. sausio 8 d. Vakarų Vokietijoje.
Vis dėlto Žvyrių parapijos administratoriumi buvo paskirtas kun. J. Stanaitis. 1939 m. sausio 16 d. konsistorijos nutarimu, nuo 1939 m. vasario 1 d. Žvyrių parapijos administratoriumi paskirtas kun. Pranas Nikštaitis, kuris paliktas administruoti ir Šilalės parapiją. J. Stanaitis toliau administravo Jurbarko parapiją.
1940 metais Raudonoji armija okupavo Lietuvos Respubliką. Kaip visos šalies, taip ir evangeliškos bažnyčios gyvenimas buvo sugriautas. Vokietija paskelbė savo tautiečių repatriaciją. Šia galimybe pasinaudojo ne tik vokiečių tautybės žmonės, bet ir dalis lietuvių. Dalis kunigų paliko šalį ir savo parapijiečius. Jurbarko parapiją paliko ir kun. J. Stanaitis. Iš Stanaičio Jurbarko parapiją perima kunigas Jurgis Gavėnis (1909 – 1980), drauge su tikėjimo broliais ir seserimis pasilikęs pasitikti grėsmingos nežinomybės aplinkybėmis. 1940 liepos 1 d. Žvyriuose dar kunigavo kun. P. Nikštaitis. 1941 m. Lietuvą okupavus Hitleriniai kariuomenei drauge su kitais Lietuvos gyventojais nukentėjo ir evangelikai. 1944 m. traukiantis vokiečių kariuomenei, daugeliui atsirado galimybė pasitraukti į vakarus ir išvengti Sovietinės priespaudos ir represijų. Dalis evangelikų parapijiečių ir kunigų šia galimybe pasinaudojo. Tačiau daug Žvyrių bei Jurbarko parapijiečių pasiliko savo gimtinėje. Su jais liko ir kun. Jurgis Gavėnis. Nuo 1945 m. balandžio 22 d. didelė dalis Jurbarko ir Žvyrių parapijiečių ištremta į Tadžikiją. Pradžioje trėmimo motyvas buvo evangelikų liuteronų tapatinimas su vokiečiais. Vėliau daug šeimų ištremti kaip „buožės”. Iš minėtų parapijų ištremta apie 70 šeimų.
Po karo bažnyčios lieka stovėti abejose parapijose. Taip pat abi parapijos įregistruojamos. Jurbarko parapija registruota 1947 liepos 8 d. Kada registruota Žvyrių parapija, teksto autorius žinių neturi. Tačiau jau spalio 15 d. areštuojamas J. Gavėnis ir kalinamas iki 1956 m. 1952 m. uždaroma Jurbarko bažnyčia. Žvyrių – Skirsnemunės bažnyčia tampa vienu iš evangelikų liuteronų religinių centrų, nes čia susiburia tikintieji iš Jurbarko, Kauno, Smalininkų ir daugelio kitų vietovių, kur bažnyčios išniekintos, o parapijos išnaikintos. Visą sovietinį laikotarpį parapija buvo vadinama „Žvyrių – Skirsnemunės parapija”.
Iki 1962 m. vidurio Skirsnemunės – Žvyrių parapiją aptarnavo kun. A. Briedis. Iki 1972 m. parapiją administravo kun. Petras Knispelis. Nuo 1972 iki 1997 m. parapijos kunigu kantriai ir ištvermingai tarnavo kun. Jonas Okas.

⁴ A. Piročkinas „Evangelikai liuteronai”. – „Jurbarkas. Istorijos puslapiai.”.- Pradai..- Vilnius.-1996.- P. 160-161.
⁵ Tenpat.
⁶ A. Piročkinas. „Evangelikai liuteronai”. – „Jurbarkas. Istorijos puslapiai”.- Pradai,- V.-1996.- P. 162.
⁷ Tenpat.-P. 161 -162.
⁸ Tenpat-P. 163.
⁹ Žvyriškis. „Trumpi bruožai apie Žvyrių ev. liut. parapiją”.- „Lietuvos evangelikų kelias”.- 1938 sausio 9. Nr. 1 -2.- P.2.
¹⁰ Nurodyti atstumai nėra tikslūs – jie nurodyti, remianis autoriaus kelionėmis šiuolaikiniais keliais.(Aut. past.).
¹¹ A. Piročkinas. „Evangelikai liuteronai”. – „Jurbarkas. Istorijos puslapiai”.- Pradai.- V.-1996.- P.162.
¹² Tenpat.
¹³ Tenpat
¹⁴ Tenpat
¹⁵ A. Piročkinas. „Evangelikai liuteronai”. – „Jurbarkas. Istorijos puslapiai”.- Pradai.- V.-1996.- P.162.
¹⁶ A. Piročkinas. „Evangelikai liuteronai”. – „Jurbarkas. Istorijos puslapiai”.- Pradai.- V.-1996. – P. 162
¹⁷ Tenpat.-P. 163.
¹⁸ F. Megnis (1938m.). „Martynas Keturakaitis”.- „Svečias” 1993 Nr. 4.- P. 32.
¹⁹ Ten pat.
²⁰ Piročkinas A. „Evangelikai liuteronai”.- „Jurbarkas. Istorijos puslapiai”.- Pradai.-V.- P.164.
²¹ A. Piročkinas „Evangelikai Liuteronai”. – „Jurbarkas. Istorijos puslapiai”.- Pradai. – V.-1996. – P.165.
²² Ten pat.
²³ Tenpat.- P.166.
²⁴ A. Piročkinas. „Evangelikai liuteronai”. – „Jurbarkas. Istorijos puslapiai”.- Pradai.- V.-1996.- P. 166.
²⁵ Žvyriškis. „Trumpi bruožai apie Žvyrių ev. liut. parapiją.”.- „Lietuvos evangelikų kelias” 1938 sausio 9 d.- Nr.l-2. – P.2.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Cassenbuch der Kirche zu Zwieren. 1815 – 1894
2. Konfirmanden Verzeichnis ver evang. Luth. Gemeinde zu Žvyren 1890 – 1930.
3. Księga do Kosciola Ewangelickiego nu Zwirach… 1825 R
4.”Lietuvos evangelikų kalendorius”.- 1979, 1980, 1985, 1987.
5. Megnis F. (1938m.).”Martynas Keturakaitis”. – „Svečias” 1993 Nr. 4.- P. 32
6. Piročkinas A. „Evangelikai liuteronai”. – „Jurbarkas. Istorijos puslapiai”. – Pradai. – V. – 1996.
7. Žvyrių parapijos kasos knyga. 1802 – 1814.
8. Žvyriškis. „Trumpi bruožai apie Žvyrių ev. liut. parapiją”.- „Lietuvos evangelikų kelias”.- 1938 sausio 9. Nr. 1-2. – P. 2.