26 spalio, 2008

23 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 22, 21; Rom 13, 7

„Tuomet Jėzus jiems tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21).

„Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“ (Rom 13,7).

Mokyti apie pinigus visais laikais buvo slidžiausias dalykas. Kalbėti apie krikščionišką poziciją pinigų atžvilgiu, ypač dabartinėje vartojimo visuomenėje, yra pati sunkiausia „erezija“, vertinama nepatikliai, pašaipiai, niekinamai.

Ne lengviau buvo ir Jėzui. Fariziejų jam užduotas klausimas („Reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“) buvo itin dviprasmiškas. Jeigu jis būtų atsakęs, kaip to reikalavo teokratinė žydų teisė, kad pagal tikybinį žydų Įstatymą negalima mokėti mokesčių ciesoriui, fariziejai labai greitai jį būtų įskundę Romos valdžiai kaip maištininką, ir Jėzus būtų areštuotas dėl tokio „menkniekio“ – raginimo nemokėti mokesčių. Jeigu jis būtų sakęs, kad Romos ciesoriui reikia mokėti mokesčius, būtų diskreditavęs save liaudies akyse. Judėjai buvo prieš mokesčius Romos imperatoriui ne tik todėl, kad, kaip ir visais amžiais, žmogus priešinasi bet kokiam pinigų ar vertybių „atėmimui“, bet ir todėl, kad žydai negalėjo pakęsti šių mokesčių ir religiniame kontekste. Vienintelis karalius judėjui – Dievas. Izraelyje buvo teokratija. Mokėti mokesčius žemiškajam imperatoriui – vadinasi, pripažinti pastarojo valdžią ir tuo įžeisti vienintelį Dievą. Todėl tie, kurie pateikė Jėzui šį klausimą, tikėjosi, kad bet koks Jėzaus atsakymas diskredituos jį kaip mokytoją.

Jėzus paprašė atnešti ir parodyti jam denarą, kuriame, žinome, buvo iškaltas imperatoriaus atvaizdas. „Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“ (Mt 22, 19–21). Senovėje moneta buvo karališkosios valdžios ženklas. Kiekvienas valdovas liepdavo kalti monetas su savo atvaizdu. Netgi pretendentai į sostą pradėdavo kalti savas monetas, kad taip patvirtintų esą įtakingi. Moneta buvo laikoma valdovo nuosavybe.

Jėzaus laikais Palestinoje, siekiant išvengti nesklandumų įaudrintoje visuomenėje, net buvo nukalti romėniški pinigai su įrašu ir be jokio atvaizdo. Bet fariziejai ištraukė okupanto pinigą su ciesoriaus, taigi – jų supratimu – dievybės atvaizdu! O juk žydams buvo apskritai draudžiama vaizduoti Dievą, dievybę, žmogų, gyvūną (Iš 20, 4). Mes, šiuolaikiniai žmonės, nesame tokie jautrūs atvaizdų archetipinei reikšmei. Mūsų gyvenimas kupinas vaizdų, nuotraukų, filmų. Jėzaus laikais (o šiandien – žydų tikėjime ir islamo pasaulyje) į atvaizdą buvo žvelgiama kur kas jautriau. Gal tokį denarą su atvaizdu kažkuris fariziejų nešiojosi kaip talismaną?

Palikime tuos fariziejus istorijos, o greičiausiai – Paskutiniam teismui. Mums pakanka savų aktualijų. Aplink tik ir gaudžia: „finansinė krizė“, „Didžiosios depresijos laikų scenarijus“, „vyriausybės gelbsti griūvančius bankus“, „akcijų rinkos smigo žemyn“... Nerimas dėl krizės krečia ir bažnyčias, ne vien pavienius ganytojus. Bažnyčios taip pat investuoja. Ir ne vien tik į dvasinius turtus...

Kita vertus, nors tai paradoksalu, finansinių sukrėtimų akivaizdoje, o ypač pokyčių pinigų rinkoje laikais, pavyzdžiui, nujausdami pinigų devalvaciją arba keitimą, kai kurie bažnyčiai ima aukoti netgi gausiau, nei įpratę. Gal metafiziškai pajutę tą pinigų laikinumą ir antraeiliškumą, o gal skuba „investuoti“ bažnyčioje (painiodami su „lobių danguje kaupimu“), nujausdami, kad kitur investuoti gal nelabai ir pavyks...

Ne fariziejų laikais, o dvidešimtame amžiuje amerikiečių teologas Richardas Fosteris rašė: „Pinigai iš tikrųjų daug kuo panašūs į dievybę. Jie duoda saugumo, gali numaldyti kaltės jausmą, suteikti laisvę, valdžią ir atrodo, tarsi būtų visur esantys. O blogiausia tai, kad jie pretenduoja į visagalybę.“

Reformatorius Martynas Liuteris dar šešioliktame amžiuje pasakė itin taikliai: „Reikia trijų atsivertimų: širdies, proto ir piniginės.“ Iš šių trijų kai kuriems mūsų sunkiausias yra piniginės atsivertimas. Matyt, Jėzus ne be reikalo apie pinigus kalbėjo dažniau negu apie bet ką kita, išskyrus Dievo karalystę. Apie pinigus jis pasakė daugiau negu apie dangų ir pragarą kartu sudėjus.

Kadangi Dievas yra visų dalykų Kūrėjas, tai jis ir teisėtas prigimtinis jų savininkas. Turto turi ir žmonės, Biblija to nepeikia ir nelaiko blogiu. Dažnai turtas suprantamas kaip palaiminimas. Bet žmogaus nuosavybės teisė yra tik išvestinė, antraeilė. Mes nesame absoliutūs netgi savo turto savininkai. Dovydas psalmėje sako: „Juk visa iš tavęs ateina, o mes duodame tau tik tai, ką iš tavo rankos esame gavę.“

Sielon krinta stebėtinai taiklus Jėzaus žodis šia tema – „atiduokite“. Tai, kas valdžios, atiduokite valdžiai, kas Dievo – Dievui. Tai nedviprasmiškas priminimas, kad visa tai – ne mano. Argi turėčiau šitaip „spausti“? Atiduokite! Neįsikibkite! Neprisiriškite! Svarbiausia – dalykitės! Nesudėkite į tai savo vilčių...

Pagyvenusiam vyriškiui iškilo kazusas. Daro jis nuodėmę ar ne, kad „laikinai“ nemoka už sunaudotą vandenį? Mat jo bute prieš keletą mėnesių apduję šilumos tinklų santechnikai pakeitė vandens skaitiklius. Po mėnesio žmogus pastebėjo, kad šalto vandens skaitiklio rodyklė stovi kaip įbesta. Gal tądien sunkiai matantys santechnikai jį netinkamai prijungė? Bet jis juk dėl to nekaltas! Jis pats ir piršto neprikišo prie to skaitiklio! Tačiau pripažįsta jaučiąs malonumą, naudodamas vandenį, už kurį nemoka. Ir kartu – kaltę. Svarstydamas, kad gal visgi reikėtų pranešti apie tą nesisukantį skaitiklį, kaip tyčia randa įvairiausių pateisinamų priežasčių, pradedant tuo, kad dar Levas Tolstojus mokė, jog vanduo ir žemė net negali būti pardavinėjami...

O Jėzus sakė: „Atiduokite...“ Tokį nepajudinamą atsakymą turėčiau. Bet čia pat dilgteli, kad į savo automobiliuką pilu baltarusišką dyzeliną (kitaip dar vadinamą „Lukošiaus“ – pagal Lukašenkos pavardę) ir šitaip nesumoku akcizo savo valstybei. Kurgi užstrigo tas nepajudinamas mano atsakymas?

„Vartojimas yra gydytojas, linksmintojas, meilužis; jis yra dvasiškas, jis maitintojas ir paguoda. Jis yra pagrindinis Dievo konkurentas mūsų kultūroje... Nors ir turėdama daug perspėjimų evangelijose, krikščionybė net nesuvokia šio iššūkio, šios pagundos, šio melo – savo priešo“ (Alanas Storkey).

Dažnas taip įsitraukia į svarstymą apie pinigus, kad visai pamiršta Jėzaus ištarmėje esantį ir antrąjį „atiduokite“: „Kas Dievo – Dievui.“ Ką gi atiduoti Dievui? Ogi garbę ir gyrių, kad visa turime, pradedant savo gyvybe. Dėkingumą. Pats žodis „eucharistija“ reiškia dėkojimą. Pamaldos visų pirma yra dėkojimas. Mūsų dėkingo susižavėjimo Dievo kūryba išraiška. Ir ne tik už maistą, drabužį, būstą ar automobilį. Bet visų pirma už mus supantį pasaulį – gamtą, netgi vandenį, orą. O dėkingumas savo ruožtu moko mus tausoti, branginti.

Štai per Lietuvą nuvilnijo derliaus šventės. Gražu. Nors šios „pasaulietinės“ šventės ir gviešiasi pakeisti tradicines pjūties padėkos pamaldas liturginiame kalendoriuje. Bet pagirtina tai, kad bent ant prekystalio miestiečiai ir jų vaikai gali prisiliesti prie gėrybių, kurias teikia žemė. Juk iškyla grėsmė, kad mūsų vaikai ir anūkai greitai nebežinos ne tik iš ko gaminami pieniški ledai, bet ir iš kur atsiranda salotos. Juo labiau kad smulkūs ūkininkai verčiau paima keletą šimtinių Europos Sąjungos spalvotų popierėlių ir atsisako savo ūkių, savo vienintelės karvytės, kuri ne tik pieno duodavo, bet ir galėdavo atstoti supratingą pašnekovę. Pinigėlis ištirps, o štai ryšys su gamta ir gyvulėliu bus prarastas net kaime... Graudu, kai žvejai išparduoda laivelius ir nebeplaukia į jūrą, o parduotuvės mums siūlo į plėvelę įpakuotų kiniškų žuvų. Graudu, kai augalas tampa tik produkcija, parduodamu, suvartojamu vienetu. Kai viską nusiperkame už pinigus, netgi kaimiečiai perka pieną ir daržoves. Kai ūkininkas saulei tekant nebeišeina į laukus, akimis nebepaglosto augančių javų, nebepasikalba su kriaušele sode... Juk žmogus pašauktas būti Dievo kūrybos žemėje tęsėju. Anot Jurgio Baltrušaičio, juk „Dievo pasaulis dar nesukurtas...“

O kam dėkojama mūsiškėse derliaus šventėse? Žemdirbiams. Pagirtina. Jų triūsas sunkus ir alinantis. Bet ar savo gelmine prigimtimi žmogaus dėkojimas pačiam sau neprimena Pradžios knygos istorijos, kai žmogus pats norėjo tapti kaip Dievas? Ar kas nors susimąsto, kad ne žmogus yra visa ko pirminis kūrėjas? Žmogus savo jėgomis ir protu nei skruzdės nepajėgtų sukurti, nei moliūgo išauginti, jeigu tai neglūdėtų ląstelių genuose, informacijoje, kuri „užkoduota“ nuo amžių pradžios tikrojo Kūrėjo – Viešpaties Dievo! Ar kas nors prisiminė pirminį visko Kūrėją ir Išlaikytoją, Apvaizdą, be kurios „apveizdėjimo“ apskritai nieko nebūtų? „Atsimink, kad Viešpats, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galią būti turtingam...“ (Įst 8, 18). Amen.