Kuinigas Liudvikas Fetingis
Parapijos tarybos pirmininkas
Edmundas Jašmontas
Klaipėdos g. 4,
Plikiai,
LT-96231, Klaipėdos raj.
Tel. +370 639-42105
Plikų parapijos istorija
Šio vardo gyvenvietė, išsidėsčiusi prie nedidelio Danės intako Eketės, žinoma nuo XVIII a. pradžios. Savarankiška liuteronų bendruomenė įkurta 1891 m. Ją sudarė Baugštininkų, Eglynų, Grauminės, Lapyniškės, Medikių, Pakamorių, Radailių, Smilgynų, Vytaučių, Žemgrindžių bei dar kiti (iš viso 25) kaimai, anksčiau priklausę Kretingalės bei Klaipėdos laukininkų parapijoms.
Pirmasis kunigas – Feliksas Žemaitaitis. Vardas ir pavardė įgalina manyti kilus jį iš Didžiosios Lietuvos. Jo pastangomis pradėti kunigo namo bei bažnyčios statybos darbai. Ta, neogotikos stiliaus, vienabokštė, raudonų plytų, iškilo 1896 m. greta kelio Klaipėda – Jokūbavas. Ji turi savitų bruožų. Kiek į kairę atitrauktas bokštas didina patį statinį, dviejų navų stačiakampę vidaus erdvę dengia plokščios lubos, palei sienas suprojektuoti kūrai, gale vargonai. Sakykla atskira, ji dešinėje pusėje. Prie sienos plokštės su ilgoku sąrašu parapijiečių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare. Bažnyčia turėjo du varpus.
Kunigas F. Žemaitaitis, bendruomenei tarnavęs net 37 metus, mirė 1928 m. Jį pakeitė 1879 m. Vilkyškių parapijoje gimęs Jonas Tenikaitis. (Beje, ši šeima davė dar vieną kunigą – Gotfrydą Tenikaitį, dirbusį Saugų, Ramučių ir kitose parapijose.)
J. Tenikaitis 1901-1905 m. mokėsi J. E. Gossnerio misijonierių mokykloje Berlyne. Ją baigęs, dirbo tolimojoje Indijoje, kur 1909 m. buvo ordinuotas kunigu. Prasidėjus 1914 m. karui, visus Vokietijos misijonierius anglų administracija internavo, o vėliau išsiuntė iš savo administruojamų kolonijų. Išvarytąjį Karaliaučiaus konsistorija 1916 m. paskyrė Tilžės apsk. Pakriokių parapijon, po to į Rukus, galiausiai atkėlė į Plikių bažnytkaimį. Čia jis dirbo iki pasitraukimo 1944 m. pabaigoje. Beje, po to Vokietijoje, Beesealaublingene (Saksonija), jis kunigavo dar 7 metus.
Istorijon pateko ir Plikių parapinė mokykla, pastatyta tuoj po bažnyčios pašventinimo. 1898 m. joje lankėsi Prūsijos kulto reikalų ministras Robertas Bosse. Aukštasis svečias atvyko ištirti, kaip vykdomas “Vyriausiojo prezidiumo 1873 m. liepos 24 d. Nutarimas dėl vokiečių kalbos užsiėmimų, kuriuos lanko lenkų ir lietuvių vaikai Prūsijos provincijos liaudies mokyklose”. Šiuo potvarkiu lietuvių kalba ir buvo išguita iš mokyklos. Kaimyninėje Triušelių mokykloje R. Bosse įsitikino, kad lietuvininkų vaikai vokiškai nesupranta: paklausti “Hat Herr Gott geheisst oder verboten zu beten?” (Ar Ponas Dievas liepė, ar draudė melstis?”), visi tylėjo, galvas nuleidę. O štai Plikių parapijos mokykloje buvo kitaip. Kaip rašė Priekulėj ėjusio “Konservatyvų draugystės laiško” priedas “Pašaukimas”, čia “Ponas Ministeris labai pasidžiaugė, nes kūdikiai puikiai ir aiškiai mokėjo atsiliepti vokiškai ir lietuviškai”. Po mokyklos patikrinimo R. Bosse nuėjo į bažnyčią, kur jo laukė gausiai susirinkę parapijiečiai. Svečią jie pasitiko giesme “Šlovnas Karaliau”. Iš visos širdies pagiedojo! Tačiau nebijojo pareikšti: norime, kad bent tikybos dalykų mūsų vaikai būtų mokomi gimtąja kalba. Į tai ministras atsakęs: “Tikrai taipo tur būti. Ir zakonas prašo kūdikius pradžioje motinos kalba pamokinti. O mes ir toliaus rūpinsime, kad lietuvių kūdikiai daugiau vieros motinos kalba pamokinami būtų. Tą pažadėjimą, – pabrėžė ministras, – jums duodu, tam aš esmi parkeliavęs, ir jūs galit tuo nusitikėti” (383).
Vieną kitą pažadą jis tesėjo: 1900 m. Klaipėdoje buvo atidaryta preperanda (apytikriai – parengiamieji kursai), o 1902 m. – seminarija lietuviškųjų krašto vietovių mokytojams parengti.
Ketvirtojo dešimtmečio vidury išgarsėjo Plikių bažnyčios vargonininkas, liaudies mokyklos mokytojas Johannas Schirmannas. 1935 m. Kaune vykusiame Klaipėdos krašto nacistų teisme buvo nustatyta, kad jis priklausė slaptai grupuotei, siekusiai ginklu šį kraštą atplėšti nuo Lietuvos ir atiduoti Vokietijai. Už priešvalstybinę veiklą J. Schirmannas buvo pasodintas į Marijampolės kalėjimą. Ten būdamas, jis susirgo ūminiu apendicitu. Reikiama medicininė pagalba nebuvo laiku suteikta, tad išgelbėti ligonį galėjo tik skubi operacija. Tačiau vienintelis chirurgas Marijampolėje buvo žydas. Aiškinta, kad “tikras arijas” J. Schirmannas nesutikęs, kad jį operuotų judėjas. Kol nuvežė į Kauną, ligonis mirė.
Negirdėtą iki šiol triukšmą pakėlė nacistai, lietuviai vadinti korikais, žmogžudžiais, budeliais. Į J. Schirmanno laidotuves Katkų kaimo kapinaitėse (trejetas kilometrų į šiaurės rytus nuo Plikių) suvažiavo apie 2 500 įniršusių vokietininkų. Prie kapo duobės netilo grasinimų, prakeiksmų lavina. Netrukus čia iškilo teotoniško stiliaus antkapis su užrašu:
Johannes
Schirmann
29.9.1899-7.7.1935
Er starb ungeheugt
von hartem Schicksal –
treu seinen Volkstum
und der Heimat
Įamžinti mirusiojo atminimą panoro ir Klaipėdos magistratas – buvusiai Pievų gatvei (dabar – J. Janonio) suteikė Schirmanno g. vardą.
Plikių parapija nebuvo didelė: 1900 m. jai priklausė 2 700 žmonių (iš jų lietuvininkų apie 2 000, arba 74%), 1921 m. – 2 730, 1926 – 2 600 ir 1936 m. – 2 800.
Čia nuoširdžiai rūpintasi lietuvybės išlaikymu: 1912 m. buvo įkurta kultūros draugija “Beržas” (vadovavo jai graumeniškis Plenys), 1923 m. – “Jaunųjų sandora”; Giedotojų draugijos choras 1927 m. dalyvavo Mažosios Lietuvos dainų šventėje ir 1928 m. – II Lietuvos dainų šventėje.
1944 m. žiemą Plikius užėmė Lietuviškoji 16-ji divizija. Fronto linija čia kurį laiką stabtelėjo, ruoštasi lemiamam Klaipėdos šturmui. Karo veiksmams nutolus, aplinkiniuose kaimuose tvyravo tyla – žmonių čia nebebuvo.
Palaipsniui kėlėsi naujakuriai, grįžo dalis bėglių. Bažnyčią jie rado sveikutėlę, nudegęs buvo tik kunigo namas. Netrukus Plikiuose įsikūrė valsčiaus valdžia, o jos gynėjai – stribai – savo buveine pasirinko parapijos mokyklos pastatą. Gavę ginklus, savo akies taiklumą lavino šaudydami į bažnyčios langus, duris, kryžių. Tuo nesitenkindami, įsiveržę į vidų aplaužė altorių, durtuvais subadė vargonus. Tačiau gyvenimas nesustojo, čia vėl pradėtos laikyti pamaldos. Nesant kunigų, jas gan reguliariai organizavo sakytojas Martynas Tydekas, vėliau jam talkininkavo iš lagerio paleistas Dovilų par. Kuršlaukių k. gyventojas Jurgis Sprogys. Tikinčiųjų skaičių liudija konfirmantai – 1954 m. jų buvo 46.
Oficialiai pokarinė Plikių parapijos bendruomenė įregistruota 1948 m. rugsėjo 28 d. Jos ilgamečiu pirmininku buvo Hermanas Jogutis, nariai – Erina Gibišienė, Jonas Palavykas ir kt. M. Tydikui emigravus į Vokietiją, o J. Sprogiui 1967 m. mirus, pamaldas laikyti bent retkarčiais atvykdavo Žem. Naumiesčio parapijos kunigas J. Armonaitis, sakytojas iš Sartininkų Artūras Timpa ir kt. Nuo 1976 m. čia kunigauja Liudvikas Fetingis. 1991 m. iškilmingai paminėtas parapijos įkūrimo 100 metų jubiliejus. Jame dalyvavo daugel dabar Vokietijoje gyvenančių bendruomenės narių.
Dabartinė Plikių evangelikų liuteronų parapija negausi: joje gal 120 žmonių.
Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.