Kaikurių kunigaikščių ir miestų Konfesija,
arba tikėjimo išpažinimas.
Pateikta Karaliaus Didybei
Augsburge 1530 m.
Psalm. 119, 46: Apie Tavo liudymus kalbu
karalių akivaizdoje nesigėdydamas.
Išvertė
Kun. Lic. JONAS PAUPERAS
Kaunas, 1934 m.
(Tekste pataisyti kai kurie tarminiai žodžiai)
Parsisiųsti Augsburgo konfesiją MsWord forma
TIKĖJIMO IR MOKSLO SKYRIAI
I. DIEVAS.
Pagal Nikėjos susirinkimo nutarimą, pirmiausiai vieningai mokoma, kad yra viena dieviška Būtybė, kuri ir taip vadinama ir tikrai yra Dievas. Tačiau toje vienintelėje dieviškoje Būtybėje yra trys asmenys, kartu galingi, kartu amžini: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia. Visi trys – viena dieviška Būtybė, kuri yra amžina, nedaloma, nesibaigianti, neišmatuojamos galios, išminties ir gerumo, vienas visų regimųjų ir neregimųjų daiktų Kūrėjas ir Išlaikytojas. Žodžiu asmuo suprantama ne kokia nors dalis arba ypatybė kitame, bet tai, kas pats gyvena; lygiai ir tėvai šį žodį (persona) taip suprato ir vartojo.
Dėl to atmetamos visos klaidatikystės, kurios prieštarauja šiam straipsniui, pav., Manio sekėjai, kurie tikėjo vieną gerą ir vieną piktą Dievą; taip pat valentinonys,1 arijonys,2 eunomijonys,3 muhametonys4 ir pan. Taip pat senieji bei naujieji samosatonys,5kurie tiki tik vieną asmenį. Be to, iš žodžio ir dvasios šie daro klaidingas išvadas, tvirtindami, jog asmens nesą skirtini, nes žodis esąs kūniškas žodis arba garsas, o Šv. Dvasia reiškiantis tvariniuose.6
II. PRIGIMTOJI NUODĖMĖ.
Mūsų taip pat mokoma, kad po Adomo puolimo visi prigimtu būdu gimusieji žmonės nuodėmėse pradedami ir gimdomi, ir dėl to visi jau iš motinos gimsta pilni piktų norų bei troškimų ir neturi tikros Dievo baimės, taip pat iš prigimties neturi tikro tikėjimo į Dievą. Taip pat mokoma, jog ši prigimtoji liga, arba paveldimoji nuodėmė, tikrai yra nuodėmė. Ji visiems užtraukia amžiną Dievo rūstybę, jeigu jie naujai neatgimdomi per Krikštą ir Šv. Dvasią.
Tad tokiu būdu atmetami pelagijonys7 ir kiti,8 kurie paveldimosios nuodėmės nelaiko nuodėme, nes prigimtį nori pagerinti prigimta jėga, bet tuo pačiu paniekina Kristaus kentėjimą ir nuopelnus.
III. DIEVO SŪNUS.
Taip pat mokoma, kad Dievas Sūnus yra tapęs žmogumi ir gimęs iš skaisčios mergaitės Marijos ir kad Jo abi prigimtys, dieviškoji ir žmogiškoji, esančios neatskiriamai sujungtos viename asmenyje. Vienas Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus: tikrai gimęs, kentėjęs, nukryžiuotas, numiręs ir palaidotas, kad būtų auka ne vien dėl paveldimos nuodėmės, bet ir dėl visų kitų nuodėmių, ir kad numalšintų Dievo rūstybę. Taip pat mokoma, kad tas Pats Kristus yra nužengęs į pragarą, trečią dieną tikrai kėlęsis iš mirusiųjų, įžengęs į dangų, sėdi Dievo dešinėje, kad amžinai visus tvarinius valdytų ir viešpatautų, kad visus Jį tikinčius per Šv. Dvasią šventintų, švarintų, stiprintų ir paguostų, jiems gyvybę ir visokių dovanų bei gėrybių suteiktų, gintų ir apsaugotų nuo velnio ir nuodėmės. Taip pat mokoma, kad tas Pats Viešpats Kristus galiausiai regimai ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, kaip sako Apaštalų Tikėjimas.9
IV. IŠTEISINIMAS.
Taip pat mokoma, jog nuodėmių atleidimą ir Dievui tinkantį teisingumą negalime pelnyti savo pačių nuopelnais, darbais ir atsiteisimais, bet nuodėmių atleidimą gauname ir Dievui teisūs tampame iš malonės, per Kristų, per tikėjimą, kai tikime Kristų už mus kentėjusį. Kai tikime, jog Jo dėliai mums atleidžiamos nuodėmės ir dovanojamas teisingumas ir amžina gyvata. Nes tokį tikėjimą nori Dievas palaikyti teisingumu ir nori jį įskaityti, kaip Povilas sako romėnams 3 ir 4 perskyr.
V. PAMOKSLO URĖDAS.
Kad galėtume tokį tikėjimą įgyti, Dievas įstatė pamokslo urėdą Evangelijai mokyti ir sakramentams tvarkyti. Nes per žodį ir sakramentus, lyg per kokias priemones, Jis duoda Šv. Dvasią, kuri patį tikėjimą, kur ir kada tik Dievas nori, sužadina žodžio klausytojuose. Taip pat Ji veikia, kur mokoma, kad mes ne dėl savo, bet dėl Kristaus nuopelnų turime maloningą Dievą, jei mes tik tuo tikime.
Taip atmetami perkrikštytojai10 ir kiti, kurie moko, kad Šv. Dvasią mes gauname per mūsų pačių pastangas, mintijimus ir darbus, be išviršinio žodžio.
VI. NAUJASIS PAKLUSNUMAS.
Taip pat mokoma, kad toks tikėjimas turi nešti gerų vaisių ir pasireikšti gerais darbais, nes geri darbai reikia daryti, ypač Dievo įsakytieji. Tačiau juos reikia daryti Dievo dėliai, ne tam, kad pasitikėtume jau tokiais darbais pelnysią Dievo malonę. Nes nuodėmių atleidimą ir išteisinimą gauname per tikėjimą į Kristų, kaip tai ir Kristus Pats sako: „Jeigu jūs tai visa padarysite, tai tarkite: esame patys nenaudingi tarnai”. Taip moko ir tėvai. Nes ir Ambroziejus11 sako: ,,Taip jau Dievo nuspręsta, kad tas, kas tiki Kristų, būtų išganytas; ne darbais, ne nuopelnais, tik vien tikėjimu gautų nuodėmių atleidimą”.
VII. BAŽNYČIA.
Taip pat mokoma, kad visais laikais turėtų būti viena šventoji krikščionių bažnyčia, kuri ir yra visų tikinčiųjų surinkimas, kuriame grynai skelbiama Evangelija ir tinkamai12 dalijami sakramentai.
Nes tikrai krikščionių bažnyčios vienybei užtenka to, kad joje pagal tikrąjį supratimą skelbiama Evangelija ir pagal Dievo žodį dalijami sakramentai. Pačiai krikščioniškosios bažnyčios vienybei nėra būtinai reikalinga, kad joje visur būtų vienodai tvarkomos apeigos, kurios yra žmonių įstatytos, kaip ir Povilas sako Efeziečiams 4: „Vienas kūnas, viena dvasia, kaip ir jūs esate pašaukti į vieningą jūsų pašaukimo viltį; vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas”.
VIII. KAS YRA BAŽNYČIA?
Nors bažnyčia yra ne kas kita, kaip šventųjų ir visų tikinčiųjų surinkimas, tačiau šiame gyvenime yra daug netikrų krikščionių ir veidmainių; tarp maldingųjų maišosi ir nuodėmingųjų. Vis dėlto sakramentai veiks, nors juos teikia kunigai būtų ir netikį, nes ir Kristus Pats aiškina, kad Mozės krasėje sėdi rašto mokytojai ir fariziejai ir t. t. Tad ir žodis ir sakramentai veikia Kristaus paskyrimu, nors būtų ir piktųjų tvarkomi.
Dėl to pasmerkiami donatistai13 ir kiti, kurie kitaip tvirtina.
IX. KRIKŠTAS.
Apie krikštą mokoma, kad jis yra reikalingas išganymui,14 nes per krikštą mums pasiūloma Dievo malonė. Taip pat ir kūdikius reikia krikštyti, kad jie būtų pavesti Dievui ir Jam būtų tinkami.15
Dėl to pasmerkiami perkrikštytojai,16 kurie moko, kad netinką krikštyti kūdikius.
X. ŠVENTOJI VAKARIENĖ.
Apie Viešpaties Vakarienę mokoma, kad tikras Kristaus kūnas ir kraujas tikrai esti šv. Vakarienėje ir joje duonos ir vyno pavidalu yra dalijamas ir priimamas.17 Bet tam priešingas mokslas – atmetamas.18
XI. IŠPAŽINTIS.
Apie išpažintį mokoma, kad ją reikia ir toliau (privatam absoliutionem) bažnyčiose laikyti ir neapleisti, nors per išpažintį ir nėra reikalinga išpasakoti visas nuodėmes, nes tai, kaip sakyta 18 psalmėje (19,3) nėra galima: ,,Kas žino, kiek dažnai jis nusikalsta?”
XII. ATGAILA.
Apie atgailą mokoma, jog tie, kurie po pakrikštijimo nusideda, visada, jeigu jie tik daro atgailą, gauna nuodėmių atleidimą. Tad ir pačio atleidimo bažnyčia jiems neturi užginti. Bet tikroji atgaila yra ne kas kita, kaip gailestis, kentėjimas bei nuodėmės išsigandimas, bet taip pat ir tikėjimas Evangelija ir atleidimu, kad nuodėmės yra atleistos ir per Kristų gaunama malonė. Šitoks tikėjimas vėl suramina ir palinksmina širdį. Tada turi pasekti pasitaisymas,19 nes reikia vengti ir nuodėmių. Nes atgailos vaisius yra tas, kaip Jonas Mato 3 kalba: „Neškite vertingus atgailos vaisius“.
Tuo pasmerkiamas mokslas tų, kurie sako, kad jau kartą likę teisūs nebegalį pulti.20
Taip pat pasmerkiami novacionai,21 kurie po pakrikštijimo nusidėjusiems nebepripažino nuodėmių atleidimo. Taip pat atmetami ir tie, kurie moko, kad nuodėmių atleidimas gaunamas ne dėl mūsų tikėjimo, bet dėl mūsų nuopelnų.
XIII. SAKRAMENTŲ VARTOJIMAS.
Apie sakramentų vartojimą mokoma, jog patys sakramentai įstatyti ne tam, kad būtų tik ženklai, kurių dėka būtų galima pažinti krikščionis. Jie įstatyti tam, kad būtų mums Dievo valios ženklai ir liudijimai prikelti ir sustiprinti mūsų tikėjimui. Tad jie ir stiprina tikėjimą. Jie ir vartojami tinkamai, jeigu tik priimami tikint.
XIV. BAŽNYČIOS TVARKA.
Bažnyčios tvarkos klausimu mokoma, jog be tinkamo pašaukimo niekas bažnyčioje neturi teisės viešai mokyti ir skelbti žodžio arba teikti sakramentų.
XV. BAŽNYTINĖS TVARKOS NUOSTATAI.
Apie bažnyčios tvarkos nuostatus, kurie sudaryti žmonių, mokoma, kad reikia laikytis tų nuostatų, kurių galima laikytis be nuodėmės ir kurie tinka palaikyti taikai bei geresnei tvarkai bažnyčioje. Tai būtų: tam tikros poilsio dienos, šventės ir pan. Prie to dar mokoma, kad tuo nereikia apsunkinti sąžinių tariant, kad tokie dalykai būtų būtinai reikalingi išganymui. Dėl to mokoma, jog visi nuostatai ir įstatymai, kurie žmonių surasti tam, kad būtų galima perprašyti Dievą ir pelnyti malonę, yra priešingi Evangelijai ir mokslui tikėjimo į Kristų. Dėl to vienuolių įžadai, valgių ir dienų skirtumų ir k. nuostatai, kuriais norima pelnytis Dievo malonę ir atsiteisti už nuodėmes, yra ne tik netinką, bet ir priešingi Evangelijai.
XVI. VYRESNYBĖ IR PASAULINĖ VALDŽIA.
Vyresnybės ir pasaulinės valdžios klausimu mokoma, kad kiekviena vyresnybė pasaulyje ir tvarkinga valdžia bei visokie geri įstatymai yra Dievo įkurta ir įstatyta tvarka, ir kad krikščionys gali be nuodėmės eiti vyresnybių, kunigaikščių ir teigėjų pareigas; taip pat pagal karalių (ciesorių) ir kitų tolygius įstatymus spręsti skundus ir bylas, bausti piktadarius kardu, vesti karus, pirkti ir parduoti, prisiekti, laikyti savo turtą, vesti ir t. t.
Čia pasmerkiami perkrikštytojai, kurie moko, kad čia paaiškintieji dalykai nepritinką krikščioniui.22
Taip pat pasmerkiami tie, kurie moko, kad dėl krikščionies tobulybės galima palikti namus ir gyvenimą, moterį ir vaikus, nes tai esanti vienat tikroji tobulybė, tikroji Dievo baimė ir tikrasis pasitikėjimas Dievu. Nes Evangelija nemoko to, kas liestų paviršutiniškumą ir laikinumą, bet tai, kas liečia amžiną būtį ir širdies teisingumą. Tačiau Ji negriauja pasaulinės vyresnybės, valdžios ir moterystės, bet dar labiau norėtų, kad visa tai būtų laikoma tikra Dievo tvarka ir kad kiekvienas savo pašaukime rodytų krikščionišką meilę ir tikrai gerus darbus. Dėl to krikščionys turi klausyti savo vyresnybės, taip pat jos įsakymų ir paliepimų, vad., viso, kas galima daryti be nuodėmės. Tačiau negalint vyresnybės įsakymo išpildyti be nuodėmės, reikia labiau klausyti Dievo negu žmonių. Apašt. Darbai 5,29.
XVII. KRISTAUS ATĖJIMAS.
Taip pat mokoma, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus teismo dieną ateis teisti, visų mirusių prikelti, tikintiesiems ir išrinktiesiems amžino gyvenimo ir amžino džiaugsmo duoti, bet bedievių ir velnių pragare amžina bausme pasmerkti.
Todėl pasmerkiami perkrikštytojai, kurie moko, kad velniai ir pasmerktieji žmonės neturėsią amžinų skausmų ir kankinimų.
Taip pat atmetami keli žydų mokslai, kurie ir dabar dar platinami, kad prieš mirusiųjų atsikėlimą vieni šventieji ir pamaldingieji paimsią pasaulinę valdžią ir sunaikinsią visus bedievius.
XVIII. Laisvoji valia.
Laisvos valios klausimu mokoma, kad žmogus, iš dalies turįs laisvą valią, gali iš paviršiaus dorai gyventi, gali ką pasirinkti iš protu aprėpiamų dalykų. Bet be malonės, be Šv. Dvasios pagalbos ir veikimo žmogus neįstengia įtikti Dievui, taip pat Dievo tikrai bijotis arba tikėti bei prigimtus piktuosius troškimus išmesti iš širdies. Tačiau tai įvyksta per Šv. Dvasią, kuri teikiama per Dievo žodį. Nes Povilas I Kor. 2 sako: „Kūniškasis žmogus nieko neapima to, kas yra Dievo dvasios“.
Bet kad būtų galima žinoti, kad čia nemokoma kokios nors naujovės, čia tad parašomi aiškus Augustino žodžiai, kurie rašyti laisvos valios klausimu trečioje Hypognostikono knygoje:23 „Mes pripažįstame, kad kiekviename žmoguje yra laisva valia, nes visi žmonės turi prigimtą protą ir supratimą, tačiau ne tam, kad galėtų susilyginti su Dievu. Nes neįstengia mylėti Dievo iš širdies, Jo bijotis, tačiau išviršiniuose šio gyvenimo veiksmuose turi laisvės pasirinkti gera ar bloga. Gerai, sakau aš, kad prigimtimi nusimanome laukuose dirbti arba nedirbti taip pat valgyti, gerti, draugą lankyti arba nelankyti, apsirengti rūbais arba juos padėti, statyti trobesį, vesti moterį, verstis amatu ir daryti ką nors panašiai naudinga ir gera. Visa tai juk nesidaro be Dievo, bet visa tai yra iš Jo ir per Jį. Tačiau gali žmogus paties apsisprendimu griebtis ir pikto darbo, gali nusilenkti stabui, užmušti ir t. t.”.
XIX. NUODĖMIŲ PRIEŽASTIS.
Nuodėmių priežasties klausimu mūsų mokoma, jog nors Visagalis Dievas yra sutvėręs ir dar išlaiko visus tvarinius, tačiau piktoji valia yra nuodėmės priežastis visuose piktuosiuose ir Dievo niekintojuose. Nes tokia yra velnio ir visų bedievių valia, kuri, kaip tik Dievas atitraukia savo ranką, tuojau nuo Dievo nukrypsta į pikta, kaip Kristus Jono 8 taria: „Velnias iš savęs kalba melus“.
XX. TIKĖJIMAS IR GERI DARBAI.
Mūsiškiams neteisingai primetamas kaltinimas, kad mes draudžiame gerus darbus. Bet jų raštai apie dešimtį įsakymų24 ir kiti įrodo, kad mes esame tinkamai mokinę ir graudenę krikščioniškųjų darbų ir naudingų luomų reikalu. Lygiai apie tai ligi šiol maža tebuvo mokoma, nes visų daugiausia visuose pamoksluose buvo reikalaujama nereikalingų vaikiškų darbų, pav., kalbėti rožančių, melsti šventuosius, tapti vienuoliais, lankyti šventas vietas, paskirtomis dienomis pasninkauti, švęsti visokias šventes, stoti į brolijas ir t, t. Tokių nereikalingų darbų dabar jau nei mūsų priešai nebevertina taip, kaip seniau. Be to, jie ir taip pat išmoko kalbėti apie tikėjimą, kurio seniau visai neprimindavo savo pamoksluose. Tad dabar moko, kad Dievui teisūs tampame ne vien darbais, bet jie prideda jau ir tikėjimą į Kristų. Nes dabar jau sako: tikėjimas ir darbas išteisiną mus Dievui. Tad tokia kalba jau labiau gali raminti, negu (senasis lot.) mokymas pasitikėti vien tik darbais.
Tikėjimo mokslas yra svarbiausias dalykas krikščioniškame gyvenime, tačiau reikia pripažinti, kad jis gana ilgai buvo pamirštas, nes visose vietose buvo mokoma atlikinėti darbai. Tad tuo klausiniu mūsiškiai štai kaip dabar mokina.
Pirmiausia, kad mūsų darbai negali mūsų sutaikyti su Dievu ir pelnyti malonę, bet visa tai įvyksta tik tikėjimu, kai tikime, jog mums atleidžiamos nuodėmės dėl Kristaus, kuris yra vienintelis Tarpininkas, galįs permaldauti Tėvą.25 Bet kuris mano visa tai pasiekti darbais, tas paniekina Kristų ir ieško kelio į Dievą prieš Evangeliją.26
Šis tikėjimo mokslas yra viešai ir aiškiai Povilo aptartas daugely vietų, ypač laiške Efeziečiams 2,8: „Iš malonės esate išganyti per tikėjimą, bet ne jūsų pačių dėka; tai yra Dievo dovana, ne dėl darbų, kad niekas nesigirtų ir t. t.”.
Kad čia neįvedama kokio nors naujo aiškinimo, įrodymui galime pasiremti Augustinu, kuris šį dalyką yra stropiai ištyręs, bet ir taip pat mokęs, kad mes gauname malonę ir tampame teisūs Dievui per tikėjimą į Kristų, tačiau ne per darbus, kaip rodo ir jo knyga: „Apie dvasią ir raidę”.
Nors neprityrusių (neišmėgintų) žmonių šis mokslas yra labai nupeiktas, tačiau jis ramina ir gydo baimingas ir išgąsdintas sąžines. Nes sąžinė negali apsiraminti darbu, bet vien tik tikėjimu, nes jis kaip tik patvirtina, kad per Kristų turime maloningą Dievą, kaip Povilas sako Rom, 5: „Teisiais tapę per tikėjimą, turime ramybę su Dievu”.
Tokios paguodos seniau niekas neskelbdavo pamoksluose; suvargintos sąžinės buvo verčiamos atlikti gerus darbus. Taip ir vargintasi visokiais darbais. Nes kai kurie sąžinės verčiami ėjo į vienuolynus, tikėdamiesi vienuolyno gyvenime rasti malonės. Kiti vėl išgalvojo kitokius darbus, norėdami pelnyti malonę ir atsiteisti už nuodėmes. Daug kas tokių gavo patirti, kad tuo ramybė nepasiekiama. Dėl to ir buvo reikalinga stropiai skelbti mokslą tikėjimo į Kristų, kad butų žinoma, jog Dievo malonė įgyjama be jokių nuopelnų, vienat tikėjimu.
Taip pat mokoma, kad čia neminimas toks tikėjimas, kokį turi ir velniai ir bedieviai, kurie taip pat tiki pasakojimais, kad Kristus esąs kentėjęs ir prisikėlęs iš mirusiųjų, bet čia minimas tikras tikėjimas, kad per Kristų mes gauname malonę ir nuodėmių atleidimą.
O kuris dabar žino, jog turi Kristuje maloningą Dievą, tas pažįsta Dievą, tas šaukiasi Jo ir nelieka be Dievo, kaip pagonys. Nes velniai ir bedieviai netiki nuodėmių atleidimu. Dėl to jie yra Dievo priešai, negali Jo šauktis, nes nelaukia iš Jo ko gero. Tad, kaip dabar parodyta, taip apie tikėjimą kalba Šv. Raštas. Tikėjimas nėra tik žinojimas, kokį turi velniai ir bedieviai. Nes apie tikėjimą kalbama HHebrajams 11., kad jis esąs ne vien istorinis žinojimas, bet pasitikėjimas Dievu, kai tikime Jo pažadėjimu, Augustinas mums primena, kad Rašte minimas žodis tikėti reikia suprasti, jog tai reiškia pasitikėti Dievu, kad Jis mums yra malonus, bet tai nereiškia tik žinoti tokias istorijas; tą žino ir velniai.
Toliau (mūsų) mokoma, kad reikalingi geri darbai ir juos reikia atlikti, bet ne dėl to, kad pasitikėtumėm galį jais nupelnyti Dievo malonę, bet juos reikia daryti Dievo pagarbinimui. Tikėjimu visada gaunama malonė ir nuodėmių atleidimas. Bet kadangi per tikėjimą suteikiama Šv. Dvasia, tai ir širdis tampa tinkanti geriems darbams daryti. Nes be Šv. Dvasios širdis yra per silpna, nes ji yra pavergta velnio, kuris žmogiškąją prigimtį stumia į visokias nuodėmes. Tą matome ir iš filosofų, kurie ryžosi priderančiai ir dorai gyventi, bet to neįstengė, nes viešai įpuolė patys į didžias nuodėmes. Taip darosi su žmogumi, kuris be tikro tikėjimo ir be Šv. Dvasios stengiasi savo paties pajėga save valdyti.
Todėl nereikia nupeikti tikėjimo mokslo, kad esą draudžiami geri darbai, bet labiau pagirti, kad tuo mokoma daryti geri darbai, o taip pat siūloma pagalba, kaip pasiekti gerus darbus. Nes be tikėjimo ir be Kristaus žmogaus prigimtis ir galėjimas yra per silpni geriems darbams daryti, šauktis Dievo, būti kantriems kentėjime, mylėti artimą, būti stropiems patikėtuose urėduose, būti paklusniems, vengti piktų norų ir t. t.27 Tokie aukšti ir vertingi darbai nepadaromi be Kristaus pagalbos, kaip Jis ir pats sako Jono 15,5: „Be manęs jūs nieko negalite daryti”.
XXI. ŠVENTŲJŲ GARBINIMAS.
Šventųjų garbinimo klausimu mūsiškių mokoma, jog reikia atsiminti šventuosius, kad tuo būtų stiprinamas tikėjimas, kai matome, kaip jie gavo malonę ir kaip jiems buvo pagelbėta tikėjimu. Taip pat reikia imti pavyzdį iš jų gerų darbų, kiekvienam pagal savo pašaukimą. Taip karaliaus Didybė gali išganingai ir šventai pasekti Dovydo pavyzdžiu: kariauti su turkais, apsaugoti savo valdinius. Bet iš Šv. Rašto negalima įrodyti, jog reikia šauktis šventųjų arba ieškoti jų pagalbos. „Nes yra tik vienas Sutaikintojas ir Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių — Jėzus Kristus” (1Tim.2,5), kuris yra vienintelis Išganytojas ir vienintelis vyr. Kunigas, malonės Krasė ir Užtarytojas, Rom.8,34. Jis Vienas prižadėjo išklausyti mūsų maldų. Pagal Raštą aukščiausias tarnavimas Dievui ir yra tai, kad mes šio Jėzaus Kristaus iš širdies ieškotumėm visuose varguose ir reikaluose. Pravartu Jo šauktas, nes: „Jei kas nusideda, tai turime pas Dievą užtarytoją Jėzų Kristų, kuris yra teisus ir t. t.” 1Jono 2,1.
* * * * *
Tai yra beveik visas mokslas, kuris mūsų bažnyčiose skelbiamas stengiantis pamokyti, nuraminti sąžines, pataisyti tikinčiuosius. Tad mes nenorėtumėme pavojingai apsunkinti mūsų pačių sielų ir sąžinių, piktam pavartodami Dievo vardą ir Jo žodį, arba užtraukti ant savo kūdikių ir įpėdinių kitokio mokslo. Bet norėtumėm palikti jiems gryną Dievo žodį ir krikščionišką tiesą. Ši mokslo tiesa yra aiškiai pagrįsta Šv. Raštu. Taip pat, kiek iš tėvų raštų galima susekti, šis mokslas nėra priešingas bei prieštaraujantis nei bendrai krikščioniškajai, nei Romos bažnyčiai. Todėl ir mes pastebime, jog ir mūsų priešininkai aukščiau išdėstytųjų skirsnių atžvilgiu negali mums nepritarti. Dėl to nedraugiškai, be atodairos ir priešingai visam krikščioniškam vieningumui elgiasi visi tie, kurie mus laiko atskalūnais, smerkia ir mūsų vengia, tačiau visa tai daro neverčiami Dievo įsakymų ir Šv. Rašto. Nes klystama ir ginčijamasi pirmiausia dėl tradicijų (padavimų) ir jų pikto naudojimo. Tad dabar dėl svarbiausių skyrių nėra nenugalimų kliūčių arba trūkumų, juoba, kad ir šis mūsų išpažinimas yra šventas (gottlich) ir krikščioniškas; todėl turėtų ir vyskupai, jeigu pas mus atsirastų kokia nors spraga, būti nuolaidesni. Nes ir mes tikimės galėsią rimtai ir pamatuotai įrodyti, kodėl mūsų pakeistos kai kurios tradicijos ir nuklydimai.28
Skyriai, dėl kurių nesutariama.
Juose aptariami pakeisti nuklydimai.
Kadangi mūsų bažnyčioje tikėjimo skyrių atžvilgiu nieko nemokoma priešingo Šv. Raštui arba visuotinei krikščionių bažnyčiai, bet tėra pakeisti kai kurie nuklydimai, kurie laikui bėgant įsigalėjo arba iš dalies įvesti prievarta, tai mūsų yra pareiga šias paklaidas atpasakoti ir nurodyti priežastis, kodėl sutikta pakeisti; tuo ir karaliaus Didybė galės suprasti, jog čia nemokoma, kas būtų nekrikščioniška arba sauvališka, bet mes tai darome verčiami Dievo įsakymo, kurį reikia labiau vertinti negu visus papročius; todėl esame verčiami sutikti su tokiais pakeitimais.
XXII. DVIEJŲ PAVIDALŲ SAKRAMENTAS.
Pas mus paprastiems žmonėms teikiamas abiejų pavidalų sakramentas. Tai daroma dėl to, kad tai yra aiškus Kristaus paliepimas ir įsakymas, Mat.26,27: „Gerkite iš to visi”. Čia Kristus dėl kieliko aiškiais žodžiais paliepia, kad visi iš jo gertų. Kad niekas nepultų šių žodžių arba neaiškintų taip, lyg tai tebūtų sakyta vieniems kunigams, tai Povilas (1Kor.11) įrodo, jog visas Korinto surinkimas Šv. Vakarienę vartojo dviem pavidalais. Kad toks paprotys bažnyčioje ilgą laiką išliko, galima įrodyti istorija ir bažnyčios tėvų raštais. Cyprianas29 daugelyje vietų primena, kad ir paprastiems žmonėms kielikas buvęs teikiamas. Šv. Jeronimas30 išsitaria, kad kunigai, dalydami sakramentą, daliją miniai Kristaus kraują. Taip pat ir popiežius Gelazijus31 sako, kad sakramentas būtų neperdalomas. Taip pat niekur nesurasime kanono, kuris įsakytų priimti tik vieno pavidalo sakramentą. Nors kardinolas Kusanas32 ir primena, jog skaitytasi su tokiu pakeitimu, tačiau niekas negali žinoti, kada ir kieno dėka įvestas paprotys priimti vieno pavidalo sakramentą. Dabar paaiškėjo, jog toks paprotys yra neteisėtai įgyvendytas prieš Dievo įsakymą ir senuosius kanonus. Dėl to nederėjo tokias sąžines, kurios norėjo priimti sakramentą pagal Kristaus įstatymą, apsunkinti ir versti elgtis priešingai mūsų Viešpaties Kristaus nuostatams. Kadangi sakramento perskyrimas yra priešingas Viešpaties įstatymui, tai mūsų susilaikoma nuo įprastos sakramento procesijos.33
XXIII. KUNIGŲ VEDYBOS.
Ir aukštuosiuose ir žemesniuosiuose luomuose buvo skaudžiai nusiskundžiama dideliu kunigų ištvirkimu ir nedoru gyvenimu tų dvasininkų, kurie nepajėgė laikytis skaistybės. Todėl jie tokiais savo pagedimais tapo bjauriais papiktintojais. Norėdami išvengti tokių bjaurių papiktinimų, svetimoteriavimo ir kitokių ištvirkavimų, keli mūsų kunigų vedė. Pastarieji teisinosi, kad tai daryti jie buvę verčiami savo sąžinės, nes Šv. Raštas aiškiai skelbia, kad moterystė esanti paties Dievo įstatyta paleistuvavimui išvengti. Taip sako ir Povilas 1Kor.7,2: ,,Paleistuvystei išvengti kiekvienas teturie savo moterį”. Taip pat (1Kor.7,9): „Geriau yra vesti, kaip degti gašlumu”. Kada Kristus sako Mato 19,12: „Ne visi supranta tą žodį”, tai Pats Kristus, kuris pažino žmogų, rodo, kad ne visi turi dovaną liktis skaisčiais. 1Moz.l,28 sakyta: „Dievas sutvėrė vyrus ir moteris”. O patyrimas rodo, kad be ypatiškos dovanos ir Dievo malonės, tik savo paties pastangomis arba įžadu, žmogus nelabai gali savęs, Viešpaties tvarinio, padaryti geresniu. Nes kas yra geras, kilnus ir doras gyvenimas bei krikščioniškas, teisus ir ištikimas pasielgimas, aiškėja iš to, kiek išgąstingos ir baisingos sąžinės baimės ir kankynės kai kurie yra turėję savo amžiaus gale; daug kas yra tatai pripažinę. Nes Dievo žodis ir įsakymas negali jokiu žmogišku įžadu arba įstatymu būti pakeičiamas. Todėl dėl šitų ir kitų priežasčių kunigai ir kiti dvasininkai yra vedę.
Galima ir padavimais ir tėvų raštais įrodyti, jog krikščionių bažnyčioje iš seniau buvo įprasta, kad kunigas ir diakonas būtų vedę. Dėl to Povilas 1Tim.3,2 sako: „Vyskupas turi būti nepeiktinas, vienos moters vyras“. O vokiečių žemėje ir tik prieš keturis šimtus metų primesto skaistybės įžado keliu kunigai buvo priversti susilaikyti nuo vedybų. Tačiau jie vieningai ir tvirtai bei griežtai tam priešinosi; kad ir toks Mainco arkivyskupas,34 kuris popiežiaus ediktą paskelbė, pats sukilusių kunigų beveik liko užmuštas. Šitoks uždraudimas jau iš pat pradžios taip staiga ir nevykusiai buvo vykdomas, jog popiežius galėjo ne vien uždrausti vedybas būsimiems kunigams, bet ir jau įvykusios vedybos buvo panaikinamos. O visa tai padaryta ne tik prieštaraujant dieviškajai, prigimtinei ir pasaulinei teisei, bet ir pačių popiežių sudarytiems kanonams, kurie net visiškai prieštarauja ir žymiausiems susirinkimams.
Taip pat ir iš daugelio aukštų, dievobaimingų ir protingų žmonių girdėta kalbant ir abejojant, kad toks priverstinas celibatas ir nuskriaudimas moterystės, kurią pats Dievas yra įstatęs ir leidęs, nėra atnešęs nieko gero, bet tik blogumų ir piktumų.
Taip pat ir vienas popiežių, Pijus II, kaip padavimai sako, yra dažnai šiuos žodžius apie save sakęs ir rašęs, girdi, turėję būti keletas priežasčių, dėl ko dvasininkams buvo draudžiamos vedybos. Tačiau esą daug daugiau didesnių, aukštesnių ir svarbesnių priežasčių, dėl kurių turėtų būti leidžiamos kunigų vedybos. Be abejo, popiežius Pijus,35 būdamas rimtas vyras, šiuos žodžius pasakė gerai apsimąstęs.
Dėl to mes nusižeminę remiamės ciesoriaus Didybe, kad Jo Didybė krikščioniškasai, didžiai gerbiamas ciesorius tatai imtų į širdį, nes dabar, paskutiniais laikais ir dienomis, apie kurias Raštas liudija, pasaulis daros piktesnis, o žmonės silpnesni ir vargingesni.
Dėl to yra tikrai reikalinga, naudinga ir krikščioniška tikrai suprasti, kad ten, kur vedybos draudžiamos, į vokiečių žemes neįsibriautų piktesni ir bjauresni pasileidimai ir ištvirkavimai. Nes šiuos reikalus niekas negali išmintingiau ir geriau sutvarkyti, kaip Pats Dievas, kuris moterystę įvedė, būtent, padėti žmogaus silpnybei ir drausti ištvirkavimą.
Taip kalba ir senieji kanonai. Taip pat reikia laikas nuo laiko švelninti kanonų aštrumą ir griežtumą dėl paties žmogiško silpnumo ir papiktinimams išvengti.
Šiuo atveju tai būtų krikščioniška ir labai reikalinga. Nes kuo gali krikščionių bažnyčios kunigų ir dvasininkų vedybos būti žalingos, ypač kunigų ir tų, kurie turi tarnauti bažnyčiai? Nes ateityje trūks kunigų ir dvasininkų, jeigu šis aštrus draudimas ir toliau bus jiems taikomas.
Kad kunigai ir dvasininkai galėtų vesti, tai yra pagrįsta Dievo žodžiu ir įsakymu. Be to, padavimai rodo, kad kunigai seniau buvo vedę. O skaistybės įžadas yra sukėlęs bjauraus ir nekrikščioniško papiktinimo, paleistuvavimo, baisaus ir negirdėto ištvirkimo ir šlykštaus pagedimo. Todėl keli sąžiningi ponai, taip pat keli kurtizanai36 Romoje yra dažnai patys išpažinę ir apgailėję, kad tokios nuodėmės dvasininkų tarpe yra įsigalėjusios, jog tuo pačiu žadinama Dievo rūstybė. Tik apgailėtina, kad krikščioniškos vedybos yra ne tik uždraustos, bet kai kuriose vietose jos yra labai skubotai suardytos, nors Dievas Šv. Rašte yra paliepęs moterystę laikyti pagarboje. Taip pat ir ciesorių bei monarchų teisių atžvilgiu, kur tik buvo gerbiamas įstatymas ir teisė, pati moterystė buvo labai vertinama. Tik šiuo laiku pradedama žmones nekaltai varginti, o tai vien tik dėl moterystės. Taip varginami ypač kunigai, kuriems reikėtų pirmiausia lengvinti jų naštą. Taip tad vis elgiamasi ne tik prieštaraujant dieviškai teisei, bet ir kanonams. Apaštalas Povilas vadina 1Tim.4 tą mokslą, kuris draudžia vedybas, velnio mokslu. Taip sako Pats Kristus Jono 8, 44, jog velnias buvo galvažudys jau iš pat pradžių. Tad yra aišku, jog velnio mokslas iš tiesų draudžia vedybas. Dar blogiau, jei kur tokį mokslą ginant prireikia net kraują lieti.
Bet kaip nė joks žmogiškas įstatymas negali pakeisti arba panaikinti Dievo įsakymo, taip pat negalima jokiu įžadu keisti Dievo įsakymo. Dėl to ir šv. Cyprianas pataria, kad moterys, kurios pasižadėtosios skaistybės negali laikytis, ištekėtų. Savo 11 laiške jis sako: „Jeigu jos nenori arba negali laikytis skaistybės, tai geriau, kad jos ištekėtų, negu savo užsigeidimu patektų į ugnį. Todėl jos turi žiūrėti, kad jos broliams ir sesėms nesukeltų papiktinimo“.
Be to, ir visi kanonai turi būti taikomi su didesniu švelnumu tiems, kurie jau jaunystėje davė įžadus. Nes daugumas kunigų ir vienuolių jau jaunystės metais iš nežinojimo pasižadėjo į tokį luomą.
XXIV. MIŠIOS.
Mūsiškiai neteisėtai kaltinami, kam panaikinę mišias. Tačiau yra tikrai žinoma, kad mišios, kalbant be pasigyrimų, mūsų pačių laikomos didesniu rimtumu ir pamaldumu, negu mūsų priešų. Taip pat žmonės yra dažnai labai stropiai pamokomi, kad šv. sakramentas įstatytas ir vartotinas nuraminti išgąsdintoms sąžinėms. Tuo pačiu liaudis labiau patraukiama prie komunijos ir mišių. Taip pat paaiškinamas ir netikrasis sakramentų mokslas. Taigi išviršinėse mišių ceremonijose nedaryta jokių žymesnių pakeitimų. Tik keliose vietose yra įvestas giedojimas liaudies kalba, kad liaudis išmoktų ir lavintus šalia lotyniškojo giedojimo. Nes visos ceremonijos pirmoje eilėje turi tarnauti tam, kad liaudis išmoktų tai, kas jai reikia žinoti apie Kristų.
Bet kadangi mišios ligi šiol buvo įvairiai panaudojamos piktam, kiek paaiškėjo, jog iš to net daręsis tikras turgus, nes mišias buvo galima pirkti ir parduoti. Kadangi mišios visose bažnyčiose, daugiausia, buvo laikomos tik dėl pinigų, tai dažnai atsitikdavo, kad jau ir seniau mokyti ir pamaldūs žmonės tokį negerumą nupeikdavo. Kada pas mus žodžio skelbėjai tatai skelbė, o kunigams yra primintas tas bjaurus naudojimasis, tai turėtų kiekvieną krikščionį sujudinti ir įsąmoninti, jog tas, kuris netinkamai vartoja sakramentą, nusikalsta Kristaus kūnui ir kraujui. Dėl to tokios prekiavimo ir užkampių mišios, kurios ligi šiol iš prievartos dėl pinigų ir pašalpų buvo laikomos, mūsų bažnyčios liko atmestos.
Tuo pačiu yra nubaustas ir kitas baisus paklydimas, kuris mokė, kad mūsų Viešpats Kristus savo mirtimi yra atpirkęs (atiteisęs) prigimtos nuodėmės kaltes. O mišias taip pat įstatęs, kad jos butų auka už kitas nuodėmes. Taip tad mišios liko paverstos atnašavimo auka gyviesiems ir mirusiems, kad būtų panaikintos nuodėmės ir permaldautas Dievas. To viso tolimesnė paseka buvo ta, kad pradėta ginčytis, ar daugeliui laikomos mišios taip pat daugeliui galinčios ir padėti, ar reikią kiekvienam skyrium užpirkti mišias. Taip įsigalėjo nesuskaitoma daugybė mišių, nes šitokiu veikimu norėta iš Dievo gauti, ko tik pageidauta. Bet tuo liko užmirštas tikėjimas į Kristų ir tikrasis tarnavimas Dievui.
Tuo reikalu mūsų pradėta mokyti, kaip tą daryti jau ir pats reikalas privertė, kad būtų žinoma, kaip tinkamai vartoti patį sakramentą. Pirmiausia reikia žinoti, kad nėra jokios kitos aukos dėl prigimtosios ir kitokios nuodėmės, kaip tik Kristaus mirtis. Tą rodo ir Raštas daugelyje savo vietų. Nes ir Hebrajams (10, 10) rašyta, kad Kristus vieną kartą pasiaukojo ir taip atiteisė (atpirko) visas nuodėmes. Visa tai bažnyčios moksluose yra negirdėta naujiena, naujiena, kad Kristaus mirtis turėtų atpirkimo galios tik dėl prigimtos nuodėmės, o ne ir dėl kitokios. Todėl suprantama, kad šitoks paklydimas negali likti nenubaustas.
Antra vertus, Šv. Povilas moko, kad mes Dievo malonę įgyjame tikėjimu, ne darbais. Tam visam priešingas yra mišių panaudojimas piktam, nes norima tokiais darbais įgyti malonę, nes žinoma, kad mišios buvo naudojamos tam, kad būtų galima atsikratyti nuodėmių ir įgyti Dievo malonę ir visas gėrybes. Tai daro kunigas ne vien dėl savęs, bet ir dėl viso pasaulio ir dėl kitų, dėl gyvųjų ir mirusiųjų.
Trečia, reikia sakyti, kad šv. sakramentas įstatytas ne tam, kad būtų auka dėl nuodėmės, nes auka jau yra atnašauta, bet įstatyta dėl to, kad būtų žadinamas mūsų tikėjimas ir suraminamos sąžinės, kurioms per sakramentą aiškėja, jog Kristaus joms yra prižadėta malonė ir nuodėmių atleidimas. Dėl to šis sakramentas reikalauja tikėjimo, nes be tikėjimo jo vartojimas lieka be vertės.
Bet mišios nėra auka kitiems, gyviesiems arba mirusiems, kad panaikintų jų nuodėmes, nes tam turi būti tam tikra komunija (bendrija), kad kunigas ir kiti galėtų priimti sakramentą. Taip daroma pas mus. Švenčių dienomis arba ir šiaip, kada tik komunikantų yra laikomos mišios, Komunijoje gali dalyvauti, kas tik nori. Taigi pas mus mišios laikomos tinkamai, kaip jos bažnyčioje ir seniau buvo praktikuojamos. Tą galima įrodyti iš šv. Povilo l Kor.11 ir daug kitų bažnyčios tėvų raštų. Pav., Chrizostomas37 kalba, kad kunigas kelis prileidžiąs prie Komunijos, o keliems kitiems jis draudžiąs dalyvauti. Senieji kanonai taip pat rodo, kad vienas vis laikydavo mišias, o kiti kunigai ir diakonai priimdavo sakramentą. Nes taip aiškina ir Nikėjos (18) kanono žodžiai, jog diakonai turį po kunigų priimti sakramentą iš vyskupo arba kunigo.
Taigi čia dabar įvedama ne kokia nors naujenybė, kurios nebūtų buvę bažnyčioje seniau; viešose mišių ceremonijose taip pat nedaroma žymesnių pakeitimų, kaip tik tiek, kad kitos nereikalingos mišios, kurios buvo laikomos šalia kunigo laikomų mišių, liko panaikintos. O toks būdas laikyti mišias neturėtų būti smerkiamas kaipo eretiškas ir nekrikščioniškas. Nes ir Seniau didžiose bažnyčiose, kur susirinkdavo minios arba ir tomis dienomis, kai jos rinkdavos, nebuvo kasdien laikomos mišios; tai rodo ir tripartita historia 9, kad Aleksandrijoje trečiadieniais ir penktadieniais buvo skaitomas ir aiškinamas Raštas. Šiaip kitos visos pamaldos buvo laikomos be mišių.
XXV. IŠPAŽINTIS.
Išpažintis bažnyčioje mūsų neatmetama.38 Nes mūsų laikomasi to būdo, jog sakramentas neteikiamas tiems, kurie pirma nėra išklausyti ir gavę atleidimo (išrišimo). Tuo pačiu, liaudis stropiai mokoma, kad nuraminti gali pats atleidimo Žodis ir kad labai reikia vertinti patį atleidimą. Nes tai ne čia štai esančio žmogaus balsas arba žodis, bet Dievo žodis, kuris atleidžia nuodėmes. Nes nuodėmės atleidžiamos Dievo vardu ir remiantis Dievo įsakymu. Šiuo įsakymo ir raktų galios klausimu rūpestingai mokoma, kaip visa tai ramina ir paguodžia išgąsdintas sąžines. Taip pat mokoma, kad Dievas reikalauja tikėti tokiam atleidimui ne mažiau, kaip iš dangaus pasigirdusiam Paties Dievo balsui; kad tuo atleidimu ramintumės ir žinotume, jog tokiu tikėjimu gaunamas nuodėmių atleidimas. Apie šiuos svarbius dalykus seniau nieko ir nė žodelio neprimindavo kunigai, kurie daug mokė, kaip atlikti išpažintis. Tik ilgais nuodėmių pasakojimais, atsiteisimu, atlaidais, šventomis kelionėmis ir panašiai jie vargino sąžines. O daug mūsų priešininkų pripažįsta patys, jog tikros ir krikščioniškos atgailos atžvilgiu mūsų daug aiškiau ir stropiau mokoma ir daroma, negu seniau.
Apie išpažintį mokoma, jog nereikia nei vieno versti išvardinti nuodėmių. Nes tai, kaip psalmėje (19, 13) pasakyta, Yra negalima: „Kas žino, kiek dažnai jis nusikalsta?“ O Jeremijas sako: „Žmogaus širdis yra tokia pikta, jog negalima išmokti jos pažinti“. Vargingoji žmogaus prigimtis jau yra taip giliai nugrimzdusi į nuodėmes, jog negalima visų nuodėmių, matyti arba pažinti. O jeigu norėtumėm, kad mums būtų atleistos tos nuodėmės, kurias mes galime suskaityti, tai mums tebūtų tik menkai pagelbėta. Todėl nėra reikalinga versti žmones išvardinti nuodėmes. Taip darė ir tėvai, kaip yra paaiškinta Chrizostomo žodžiais (Dist. I de poenitentia): ,,Aš ne sakau, kad tu pats turi viešai pasirodyti ir kitam apsiskųsti ir pasikaitinti, bet klausyk pranašo (Ps.37,5), kuris kalba: parodyk Viešpačiui savo kelius. Dėl to išsipažink Viešpačiui Dievui, teisingajam Teisėjui, pats besimelsdamas. Išpasakok savo nuodėmes ne liežuviu, bet prieš savo sąžinę“. Čia aiškiai matome, kad Chrizostomas neverčia išvardinti nuodėmių. Taip mokoma ir kitoje vietoje (gi. in decretis, de poeni…, Dist. 5), kad išpažintis nėra paliepta Šv. Rašto, bet yra bažnyčios įvesta. Tad mūsų pusės kunigų stropiai mokoma, jog išpažintį reikia palikti dėl nuodėmių atleidimo, kurio pats svarbiausias dalykas yra nuraminti išgąsdintas sąžines. Tačiau išpažintį reikia laikyti dar ir dėl kitokių priežasčių.
XXVI. VALGIŲ SKIRTUMAI.
Seniau buvo mokoma, sakoma per pamokslus ir rašoma, kad valgių skirtumai ir panašūs padavimai esą žmonių sudaryti, norint pelnytis malonę ir atsiteisti už nuodėmes. Dėl šitos priežasties kasdien buvo išgalvojami nauji pasninkai, naujos ceremonijos, naujos vienuolių brolijos. Tokių dalykų buvo griežtai ir gausiai reikalaujama, lyg tokie dalykai būtų reikalingi Dievui tarnauti. Taip esą pelnoma malonė, jeigu jų laikomasi, o sunkiai nusikalstama, jeigu nesilaikoma. Iš to bažnyčioje kilo daug visokių paklaidų.
Bet pirmiausia tuo aptamsinama Kristaus malonė ir tikėjimo mokslas, kurį labai rimtai mums parodo Evangelija. Ji rodo, kad reikia labai vertinti Kristaus nuopelnus, taip pat žinoti, kad tikėjimą į Kristų reikia aukščiau iškelti už visus darbus. Dėl to šv. Povilas smarkiai kovojo prieš Mozės įstatymą ir žmogiškąsias tradicijas, kad mes išmoktumėm, jog Dievui įtinkame ne savo darbais, bet vienat tikėjimu į Kristų; kad mes dėl Kristaus gauname malonę. Šitoks mokslas yra veik visai nustelbtas to, kad buvo mokoma pelnytis malonę nustatytais pasninkais, skirtingais valgiais, rūbais ir pan.
Antra vertus, šitokios tradicijos aptamsino Dievo įsakymą, nes šios tradicijos buvo labiau vertinamos, negu Dievo įsakymas. Krikščioniškam gyvenimui priskirta tai, jog reikia viską daryti tam tikra tvarka: laikytis nustatytų švenčių, melstis, pasninkauti, rėdytis. Tatai buvo laikoma dvasiniu ir krikščionišku gyvenimu.
Šalia to kiti geri darbai buvo laikomi nedvasiškais, būtent, tie, kuriuos kiekvienas turi atlikti pagal savo pašaukimą, pav.: šeimynos galva turi dirbti, maitinti moterį ir vaiką, vaiką auklėti Dievo baimėje, namų motina turi gimdyti kūdikius ir juos auginti, kunigaikštis ir vyresnybė turi valdyti žemę ir žmones ir t. t. Šitokie darbai, nors Dievo paliepti, buvo laikomi pasauliniais ir netobulais. Bet tradicijos dangstydavos gražiu vardu, kad tai esą vien šventi ir tobuli darbai. Dėl to nebuvo nei saiko, nei krašto tradicijų dauginimui.
Trečiuoju atžvilgiu šios tradicijos sunkiai slėgė žmonių sąžines, nes jų visų negalima buvo laikytis. Tačiau žmonės manė, jog toks jų laikymasis priklauso tikram Dievo tarnavimui. Tad jau Gersonas39 rašo, kad daug kas dėl to likę nusiminę. Keli net nusižudė, nes negirdėjo jokio raminimo Kristaus malone. Taip pat iš sumų rašytojų40 ir teologų matyti, kiek buvo apsunkintos sąžinės: jų norėta bent sutrumpinti tradicijas, kad būtų galima pagelbėti sąžinėms. Tačiau tatai padaryti besistengdami turėjo patys tiek daug darbo, jog nebegalėjo besigilinti į tikrai naudingą krikščionių mokslą – tikėjimo, kryžiaus, vilties, paguodos didžiose pagundose; tokį mokslą tik dar labiau apleido. Dėl to jau seniau nusiskundė daug maldingų ir mokytų žmonių, kad šitokios tradicijos bažnyčioje sukeliančios daug ginčų; kad maldingiems žmonėms esąs trukdomas tikrasis Kristaus pažinimas. Gersonas ir kiti teologai dėl to labai nusiskundė. Net ir Augustinui nepatiko, kad sąžinės taip esančios tradicijų sunkinamos. Dėl to jis moko, jog tradicijų nereikia laikyti svarbiausiu dalyku.
Dėl to mūsiškiai visa tai mokė ne norėdami pakenkti dvasinei vyresnybei ir ją nupeikti, bet skaudus vargas juos vertė paaiškinti minėtuosius paklydimus, kurie kilo iš tradicijų neišmanymo. Nes Evangelija verčia bažnyčioje mokyti apie malonę ir išteisinimą per tikėjimą. Tačiau visa tai liktų nesuprasta, jeigu norima paties pasirinktais darbais pelnytis malonę.
Tad tuo reikalu mokoma, jog laikant išgalvotas žmonių tradicijas negalima nupelnyti malonės, permaldauti Dievo arba atsiteisti už nuodėmes. Todėl tradicijose nereikia ieškoti progos tarnauti Dievui. Juk ir Kristus Mato 15, 3. 9, pateisina apaštalus, kad jie nelaiką įprastų tradicijų. Kristus išsitaria: ,,Jie be reikalo mane garbina žmonių įsakymais“. Kadangi Jis visa tai vadina nereikalingu tarnavimu, tai to ir nereikia. Taip pat Jis dar sako: „Kas įeina į burną, neapibjaurina žmogaus“. Taip pat Povilas Rom.14,17 sako: „Dangaus karalystė nėra valgymas arba gėrimas“; Kol.2,16: „Niekas neturi jūsų kaltinti dėl valgio, gėralo, subatų ir t. t.”. Apd.15,10 Petras sako: „Kodėl gundote Dievą, dėdami ant mokytinių sprando naštas, kurių nei mūsų tėvai nei mes negalėjome nešioti. Bet mes tikime per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę likti išganyti, kaip ir jie“. Tuo Petras draudžia išviršinėmis Mozės ar kitokiomis ceremonijomis apsunkinti sąžines. O 1Tim.4,l-3 valgių ir moterystės draudimas vadinamas net velnio mokslu. Nes yra priešinga Evangelijai reikalauti arba daryti tokius darbus, kuriais pelnomasi nuodėmių atleidimą, lyg niekas be šių darbų negalėtų būti krikščionimi.
Mūsiškiams primetama kaltė, kad mes draudžia marinimąsi ir drausmę, kaip ir Jovinianas,41 tačiau mūsų raštuose daug kas kitaip atrodo. Nes visada esame mokinę apie šventąjį kryžių, kad krikščionys turi pagundas kentėti; kad tai esąs tikras ir rimtas, o ne išgalvotas marinimasis.
Be to, dar mokoma, kad kiekvienas privalo kūno mankštos, darbo ir pasninko; turi taip susitvarkyti, kad jis neduotų priežasties nuodėmei. Tačiau ne tam, kad šitokiais darbais galima būtų pelnyti malonę. Šitokia kūno mankšta reikalinga ne tik kelioms paskirtosioms dienoms, bet visada. Apie tai Luk.21,21 kalba Kristus: „Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos apsirijimu“. Taip pat: „Velniai nuvaromi ne kitaip, kaip tik per pasninką ir maldą“ (Mk. 9, 29). O Povilas kalba (1Kor.9,27), kad jis marinąs savo kūną ir verčias jį būti paklusniu. Tuo jis nori parodyti, jog kūno marinimas netinka malonei pelnyti; svarbu, kad kūnas būtų lankstus ir nekliudytų kiekvieno žmogaus pašaukimui. Tad pasninkas neatmetamas. Atmetamas bandymas norėti iš atskirų dienų ir valgių padaryti ką nepaprasta; tai tik painioja sąžines.
Bet vis dėlto mūsų ir laikomasi daug ceremonijų ir tradicijų: tam tikros mišių tvarkos, įvairių giedojimų, švenčių ir t. t., tai yra viso to, kas tik tarnauja tvarkai bažnyčioje palaikyti. Bet šalia to liaudis pamokoma, kad šitokia išviršinė pamaldų tvarka žmogaus dar nepadaro Dievui įtinkančio ir tatai negalima lengvai padaryti be sąžinės apsunkinimo. Aišku, jei kas ir tokios tvarkos nesilaikytų, dėl to dar nenusidėtų. Šitokios laisvės išviršinių ceremonijų atžvilgiu laikėsi ir senieji tėvai. Nes rytuose Velykos buvo kitu laiku švenčiamos, negu Romoje. Kada kai kurie tokį švenčių būdą jau palaikė bažnyčios skaldymu, tada jie buvo kitų graudenami, jog nesą reikalo šitokiuos papročiuos laikytis vienybės. Tad Irenėjus42 ir sako: „Pasninko nevienodumas dar negriauja tikėjimo vieningumo”. Taip ir Dist. 1243 rašyta nevienodų žmogiškųjų nuostatų klausimu, jog toks nevienodumas neardo krikščionių vienybės. Daug nevienodų bažnyčios papročių parodo ir istorija (tripartita histor. lib. 9).44 Šiuo atveju čia tinka vienas jos naudingas ir krikščioniškas pasakymas, jog „apaštalų nuomonė buvusi ne skirti šventes, bet mokyti tikėjimo ir meilės“.
XXVII. VIENUOLIŲ ĮŽADAI.
Kalbant apie vienuolių įžadus, pirmiausia reikia apmąstyti, kaip buvo lig šiol elgtasi ir gyventa vienuolynuose. Juose kasdien elgtasi ne vien priešingai Dievo žodžiui, bet ir popiežiaus teisei. Nes šv. Augustino laikais vienuoliai sudarė dar laisvas brolijas. Kada tikroji drausmė ir mokslas buvo sugriauti, tada išgalvota vienuolių įžadai, kuriais lyg „išgalvotu kalėjimu” buvo stengtasi atstatyti pašlijusi drausmė.
Tad šalia vienuolių įžadų surasta dar daug kitų dalykų. O tokiais ryšiais ir naštomis buvo daug kas apsunkinti net nesulaukę nė tam tikro amžiaus.
Tokiu būdu daug žmonių per nežinojimą pateko į tokį vienuolišką gyvenimą. Tokie, nors ir nebebuvo taip jauni, vis dėlto negalėjo pakankamai visko suprasti ir įvertinti.45 Pastarieji taip buvo supainioti, jog buvo verčiami likti tokiuos ryšiuos, nors popiežiaus teisė tokiu atveju sutinka ir su išimtimis. Pats griežtumas buvo labiau taikomas moterims vienuolėms, negu vienuoliams vyrams, nors būtų reikėję į moteris, kaip silpnesnes, labiau atsižvelgti. Bet jau ir seniau nepatiko daugeliui maldingųjų žmonių toks vienodas griežtumas ir kietumas, nes jie pastebėjo, kad abeji – berniukai ir mergaitės – vien tik dėl kūno išlaikymo sukišti į vienuolynus. Jie taip pat matė, koks blogas yra toks kelias, nes dėl to būta daug papiktinimo ir sąžinės apsunkinimo. Todėl daug žmonių nusiskundė, kad tokiu svarbiu reikalu nė kiek nepaisoma pačių kanonų. Be to, tokią nuomonę reikia turėti ir apie vienuolių įžadus, kurie, būdami neprotingi, negalėjo daugeliui vienuolių nė patikti.
Nes buvo tvirtinama, kad vienuolių įžadai esą lygūs krikštui ir kad vienuolišku gyvenimu esą galima laimėti nuodėmių atleidimą ir Dievo išteisinimą.46 Tačiau buvo net dar daugiau pridedama, būtent, kad vienuolišku, gyvenimu nusipelnoma ne tik teisingumo ir maldingumo, bet ir tai, kad tuo išpildomi Evangelijos įsakymai ir patarimai.47 Todėl vienuolių įžadai buvo labiau vertinami, negu krikštas. Buvo sakoma, kad vienuolišku gyvenimu esą galima įsigyti daugiau nuopelnų, negu kitais Dievo skirtais pašaukimais, kaip kunigų ir pamokslininkų, vyresnybių, kunigaikščių ir ponų pašaukimu ir pan., kurie visi pagal Dievo įsakymą, žodį ir paliepimą eina savo pašaukimo pareigas be jokio prasimanyto maldingumo. Tad visų šių dalykų negalime neigti, nes visa tai randame jų pačių knygose.
Bet kuris taip sugaunamas ir patenka į vienuolyną, tas maža ko teišmoksta apie Kristų. Seniau vienuolynuose buvo Šv. Rašto ir kitokių, mokslų mokyklų, kuriais (mokslais) buvo galima patarnauti krikščionių bažnyčiai, nes iš vienuolynų buvo pasirenkami kunigai ir vyskupai. Bet dabar daug kas pasikeitė. Nes seniau į vienuolius eidavo mokytis Šv. Rašto. Bet dabar jie skelbia, kad vienuolišku gyvenimu pelnoma Dievo malonė, tuo galima įtikti Dievui, nes tai tobulybės luomas, kurį reikia labiau vertinti už kitus Dievo paliktus luomus. Tai primename, nenorėdami nė vieno gėdinti, bet tik dėl to, kad būtų galima geriau suprasti, kas ir kaip mūsų mokoma ir skelbiama.
Mūsų pirmiausia mokoma, jog visi tie, kurie siekia moterystės, vadinasi, kurie netinka būti nevedusiais, turi teisę vesti, nes įžadai negali panaikinti Dievo tvarkos ir įsakymo. Dievo įsakymas 1Kor.7,2 sako: „Paleistuvystei išvengti tegul kiekvienas turi savo moterį ir kiekviena tegul turi savo vyrą“. Nes ne tik vien Dievo įsakymas, bet ir Dievo sutvėrimas ir sutvarkymas verčia sueiti į porystę tuos, kurie nėra apdovanoti skaistybės dovana, nes taip sako pats Dievas 1Moz.2,18: „Negera yra žmogui būti vienam; padarysime jam pagalbininkę, kuri būtų prie jo“.
Ką galima prieš tai pasakyti? Galima girti, kiek tik norima, įžadus ir pareigą, galima juos net be galo išaukštinti, bet negalima priversti, kad tuo liktų panaikintas pats Dievo įsakymas. Kanonai (daktarai) sako, kad įžadai, priešingi popiežiaus teisei, neturi įpareigojančios (rišančios) galios; dar mažiau tos galios teturi, jei jie priešingi Dievo įsakymui.
Kai įžado pareiga neturėtų kitų priežasčių, kaip vien neleisti naikinti įžado, tai ir popiežiai nebūtų galėję atleidinėti ir daryti išimčių. Nes nė vienas žmogus negali griauti tos pareigos, kuri remiasi Dievo teise. Dėl to ir popiežiai rimtai suprato, kad šiuo atžvilgiu reikia taikyti palengvinimų. Todėl jie dažnai dispensuodavo, pav., Aragonijos karalių48 ir k; Jeigu dėl žemiškųjų reikalų buvo suteikiamas dispensas (lengvata), tai dar labiau jis turėtų būti teikiamas dėl sielos reikalų.
Tuo remiantis galima klausti, kodėl priešingoji pusė taip griežtai reikalauja laikyti įžadą, o nežiūri, ar pats įžado būdas tinka ar ne. Nes įsižadantysis turėtų pasižadėti laisva valia tai, kas yra galima. Juk gerai žinoma, kiek amžinoji skaistybė yra žmogaus galios ir sugebėjimo reikalas. Juk maža tėra ir vyrų ir moterų, kurie patys gera valia ir noru būtų padarę vienuolių įžadų. Jau prieš įaugdami į pilną protą, jie buvo perkalbami pasižadėti vienuolių gyvenimui. Dažnai dar net prievarta verčiami. Dėl to nėra gerai, kad taip skubotai ir griežtai būtų aptariamas įžado reikalas, kada visi mato, jog taip nusidedamą įžado esmei, nes neįsižadama su tikru rimtumu ir apmąstymu.
Keletas49 kanonų ir popiežiaus teisės nuostatų griauja tuos įžadus, kurie padaryti pirma penkioliktųjų amžiaus metų, Nes remiamasi tuo, jog iki tokio amžiaus žmogus dar neturi pilno proto, kad galėtų tinkamai pasirinkti viso gyvenimo paskirtį ir tikslą. Kitas kanonas žmogiškajai silpnybei padėti prideda dar keletą metų, nes draudžia iki aštuonioliktų amžiaus metų įsižadėti. Tad tame daugumas rado pačią pasiteisinimo priežastį apleisti vienuolynus, nes didžiausia dalis jau iš kūdikystės metų buvo patekę į vienuolynus.
Galų gale, nors ir tenka pakaltinti įžadų laužymą, iš to dar negalima daryti išvados, kad dėl įžadų reikėtų moterystę griauti. Nes šv. Augustinas (27 quarest. I, cap. nuptiarum) sako,: kad dėl to nereikia griauti moterystės. Juk Augustino autoritetas iš seniau krikščionių bažnyčioje yra nemenkas, nors keli mano ir kitaip.
Nors Dievo moterystei įsakymas, kaip matome, daugelį atpalaiduoja nuo vienuolių įžadų, tačiau mūsiškiai randa dar daugiau priežasčių vienuolių įžadų niekingumui ir nepamatuotumui. Nes visas žmonių Dievui tarnauti būdas, kuris yra be Dievo įsakymo ir paliepimo įstatytas Dievo teisingumui ir malonei pelnyti, yra priešingas Dievui, Evangelijai ir Dievo paliepimui, kaip Kristus Pats sako Mato 15, 9: „Jie man be reikalo tarnauja žmonių nuostatais”. Taip visur moko ir šv. Povilas, jog teisingumas neatsiranda dėl mūsų darbų, kurie yra žmonių išgalvoti, bet Dievui įtinkąs teisingumas ir maldingumas atsiranda iš tikėjimo ir pasitikėjimo, kai tikime, jog Dievas dėl savo vienintelio sūnaus Jėzaus Kristaus mus maloniai priims.
Bet dabar yra žinoma, kad vienuoliai yra mokinę ir skelbę, jog tokiu prasimanytu religingumu esą galima atsiteisti už nuodėmes, pelnytis Dievo malonę ir išteisinimą. Bet ar tai yra kas kita, kaip Kristaus garbės žeminimas, mažinimas ir paneigimas tikėjimo išteisinimo atžvilgiu? Tad aišku, jog jokiais įžadais netinka tarnauti Dievui. Dėl to įžadai negali įpareigoti (rišti) žmogaus. Nes bedieviškas įžadas, kuris padaromas prieš Dievo įsakymą, nėra įpareigojantis ir saistantis. Ir kanonai moko, kad įžadas negali būti nuodėmės priežastis (ryšys).
Povilas sako Gal.5,4: „Jūs atsitolinote nuo Kristaus, norėdami per įstatymą būti išteisinti; jūs nustojote malonės”. Taip pat ir tie, kurie dėl įžado nori būti išteisinti, atskiriami nuo Kristaus ir nustoja Dievo malonės. Nes tokie išplėšia Kristaus garbę, kuris Vienas išteisina; tokie šitokią garbę skiria savo įžadams ir vienuoliškam gyvenimui.
Bet negalima nuginčyti, kad vienuoliai yra mokę ir skelbę, jog jie savo įžadų ir vienuoliško gyvenimo dėka įgysią išteisinimą ir pelnysią nuodėmių atleidimą. Bet jie kalbėjo ir išgalvojo dar ir daugiau nepamatuotų ir niekingų dalykų, būtent, kad jie ir kitiems galį perduoti savo gerus darbus. Tad jeigu dabar kas nors norėtų visa tai niekinti ir nupeikti, kiek jis galėtų surasti pačių dalykų, kurių dabar patys vienuoliai gėdinasi ir nebepripažįsta! Tuo reikalu jie įkalbinėja ir įtikinėja žmones, kad toks prasimanytas pamaldumas ir vienuolių luomas esanti pati krikščioniškoji tobulybė. Tai reiškia girti tuos darbus, kurių dėka mes liekame išteisinti. Dabar krikščionių bažnyčioje yra nemažas papiktinimas, kad liaudžiai peršamas toks Dievui tarnavimas, kurį žmonės patys yra išgalvoję be Dievo įsakymo, nes mokoma, kad tokie darbai žmogų Dievo akyse daro maldingą ir teisų. O iš tikėjimo kyląs išteisinimas, kurį visų labiausiai reikėtų skelbti krikščionių bažnyčioje, lieka aptemdytas, nes žmonėms rodoma tik keista angeliška šventybė, kuri neteisingai dangstosi neturtu, nusižeminimu ir skaistybe.
Be to, lieka ir Dievo įsakymai bei tikrasis tarnavimas Dievui aptemdytas, nes žmonės girdi, kad vieniems tik vienuoliams tepripažįstama tobulybė. Bet krikščioniškoji tobulybė yra – bijoti Dievo iš visos širdies, bet ir turėti vilties bei pasitikėti, jog per Kristų turime maloningą bei gailestingą Dievą, jog galime ir turime iš Dievo išsiprašyti ir laukti, kas mums reikalinga, taip pat pagalbos visuose sielvartuose, pagal tai, kas kiekvienam reikalinga pagal jo pašaukimą ir luomą. Taip pat turime stropiai atlikti gerus darbus ir žiūrėti savo pašaukimo. Čia yra tikroji tobulybė ir tikrasis tarnavimas Dievui, ne elgetavimas arba dėvėjimas juodų arba pilkų kepurių ir t. t. Paprastoji liaudis klaidingai įsitikina tokiu perdėtu vienuolių gyvenimo išgyrimu, kai jai taip be saiko giriami skaistybės įžadai. Tad iš to išeina, jog moterystėje turima reikalo su apsunkinta sąžine. Kada paprastas žmogus girdi, kad vieni elgetos tegali būti tobuli, tai jis negali žinoti, kad jis be nuodėmės gali valdyti turtus. Kai liaudis girdi patarimą nekeršyti, tai iš to jau kai kurių išvedama, kad nesą jokios nuodėmės keršyti ir nevaldant urėdo. Kai kurie vėl mano, kad krikščioniui visiškai nepritinka keršyti, net ir vyriausybei.
Galima rasti daugelį pavyzdžių, kad kai kurie palieka moterį ir kūdikį taip pat ir valdymo tarnybą ir užsidaro vienuolyne. Tokie sakydavo, jog bėgimas iš pasaulio ir toks gyvenimas Dievui geriau patinkąs, negu kitų paprastas gyvenimas. Tad jie negalėjo žinoti, kad Dievui reikia tarnauti pagal tuos įsakymus, kuriuos Jis davė, o ne pagal tuos, kurie tik žmonių išgalvoti. Tad ir tobulas yra toks gyvenimas, kuris remiasi Dievo įsakymu. Bet netikęs yra toks gyvenimo būdas, kuris nesiremia Dievo įsakymu. Tokiais klausimais žmonėms buvo labai reikalingas geras paaiškinimas.
Juk kadaise ir Gersonas pliekė vienuolių paklydimus jų tobulybės požiūriu. Jis parodo, kad jo laikais tai dar buvę negirdėta, kad vienuolių pašaukimas būtų pats tobulybės būvis.
Taip daug bedieviškų nuomonių ir klydinėjimų yra supainiotų su vienuolių įžadais, tarsi pastarieji galėtų Dievo akyse išteisinti žmogų; lyg tai jau būtų pati krikščioniškoji tobulybė; lyg tuo pačiu būtų išpildomi ir Evangelijos įsakymai ir Jos patarimai (žr. 24 pusl.); lyg visa tai jau būtų nuopelnų darbas, kurio Dievui nesame skolingi. Kadangi visa tai yra neteisinga ir neprotinga, tai tuo pačiu virsta ir patys vienuolių įžadai niekingais ir neįpareigojančiais.
XXVIII. VYSKUPŲ VALDŽIA.
Kitados buvo daug kas rašoma apie vyskupų valdžią. Kai kurie nesumaniai sumaišė vyskupų valdžią su pasaulinės valdžios galia (kardu). Todėl iš šito netikusio sumaišymo kilo dideli karai ir sukilimai. Jie kilo dėl to, kad vyskupai, naudodamiesi tariamąja Kristaus jiems suteikta valdžia, įvedė ne tik naujus apeigų būdus, bet pasilaikė sau tam tikrą išrišimo galią (žr. 31 pusl.). Taip jie ne tik vien apsunkino sąžines, bet ir pasiryžo ciesorius ir karalius įstatyti bei atstatyti. Visa tai darė savo noru. Bet tokius klydinėjimus jau seniau krikščionybėje nupeikė mokytieji ir dievobaimingieji žmonės. Todėl mūsiškiai, norėdami nuraminti sąžines, tariasi esą priversti parodyti skirtumą tarp dvasinės ir pasaulinės valdžios, tarp kardo ir valdžios. Mūsiškiai mokė, kad abi valdžias ir galias, dėl Dievo įsakymo, reikia labai gerbti ir vertinti, kaipo dvi aukščiausias Dievo dovanas žemėje.
Dabar mūsiškiai moko, kad raktų, arba vyskupų, galia pagal Evangeliją esanti Dievo įsakymas ir paliepimas skelbti Evangeliją, nuodėmes atleisti ir neatleisti, teikti sakramentus, nes Kristus šitokiu paliepimu išsiuntė apaštalus Jono 20, 21 ir t.: „Taip, kaip siuntė mane mano Tėvas, taip ir Aš siunčiu jus. Imkite šv. Dvasią. Kuriems nuodėmes atleisite, tiems jos bus atleistos, o kuriems neatleisite, tiems jos pasiliks neatleistos”.
Ši raktų, arba vyskupų, galia įrodoma ir išreiškiama Dievo žodžio mokymu ir skelbimu ir sakramentų teikimu. Tai daroma prie daugelio arba maža žmonių, pagal reikalą. Tuo pačiu teikiami ne kūniški, bet dvasiški daiktai ir gėrybės, kaip štai: amžinoji teisybė, Šv. Dvasia ir amžinoji gyvybė. Šitos dovanos neįgyjamos kitaip, kaip tiktai Dievo žodžio skelbimo (urėdo) ir sakramentų teikimo dėka. Nes šv. Povilas sako (Rom.l,16): „Evangelija yra Dievo jėga, išgananti Ja tikinčius”. Kadangi bažnytinė, arba vyskupų, valdžia teikia amžinas dovanas, ir tokią valdžią turi žodžio skelbimo urėdo dėka, tai ji nė kiek nekliudo vyresnybės ir pasaulinės valdžios. Nes pasaulinė valdžia turi reikalo su daug kitokesniais dalykais, negu Evangelija. Pasaulinė valdžia saugoja ne sielą, bet kūną ir kūno reikalus. Tatai ji daro kardu ir kūno bausmėmis. O Evangelija gina sielas nuo bjaurių paklaidų, nuo šėtono ir amžinos mirties.50
Todėl nereikia šių dviejų valdžių – dvasinės ir pasaulinės – supainioti ir sumaišyti. Nes dvasinės valdžios uždavinys yra skelbti Evangeliją ir teikti sakramentus. Ji neturi veržtis į kitą valdžios sritį. Ji neturi skirti karalių arba jų atstatyti. Ji neturi teisės ardyti ir pakeisti vyresnybių nustatytos tvarkos; neturi teisės pasaulinei valdžiai davinėti įstatymų, nes Krislus pasakė (Jono 18, 36): „Mano karalija nėra šio pasaulio”. Taip pat (Lk. 12, 14): „Kas mane pastatė teisėju jūsų tarpe?” O Povilas sako Fil.3,20: „Mūsų pilietybė yra danguje“; o 2Kor,10,4: „Mūsų kovos ginklai nėra kūniniai, bet jie tinka Dievui ardyti pagundoms ir griauti aukštumoms, kurios iškyla prieš Dievo pažinimą“.
Tokiu būdu mūsiškiai skiria abi valdžias ir galias ir liepia, abi kaipo aukščiausias Dievo dovanas žemėje, gerbti.
Bet kur vyskupai turi pasaulinį valdžios kardą, ten jie jį valdo ne kaip vyskupai dieviškųjų teisių dėka, bet jie jį valdo žmogiškųjų teisių dėka, nes tokią teisę yra gavę iš ciesorių ir karalių savo pasauliniams turtams valdyti. Bet šitokia valdžia yra kitas dalykas; nes tai ne Evangelijos urėdas.
Dėl to vyskupo urėdui pagal dieviškąsias teises priklauso skelbti Evangeliją, atleisti nuodėmes, apspręsti mokslą ir mokymą, o tokį mokslą, kuris būtų priešingas Evangelijai, turi pasmerkti; bedievius, kurių bedieviškas elgesys pasireiškia viešai, išskirti iš krikščionių bendrijos;51 ir tai visa daryti be žmogiškos galios, vien tik Dievo žodžio galia. Dėl to ir kunigai bei parapijos turi klausyti vyskupų, kaip Kristus pasakė Luko 10, 16: „Kas jūsų klauso, tas klauso manęs“.
Bet kada jie ką nors moko arba nustato priešinga Evangelijai, tada tokiu atveju turime pasekti Dievo įsakymu, neturime klausyti: „Saugokitės klaidinančių pranašų” (Mato 7, 15). O Povilas Gal.l,8 sako: „Jeigu mes arba angelas jums iš dangaus skelbtų kitą Evangeliją, negu mes jums skelbėme, tas tebūnie prakeiktas”. O 2 Korintiečiams 13, 8, 10, jis sako; „Nes mes nieko negalime prieš tiesą, tik už tiesą“. Taip pat 2 Kor. 13, 10: „Tai darau ta galia, kurią Viešpats man yra davęs statyti, ne griauti“. Taip liepia ir dvasinė teisė (II quarest, VII cap. sacerdotes ir cap. Oves.52 Augustinas rašo savo laiške prieš Petilianą:53 „Reikia neklausyti ir vyskupų, kurie ir yra tikrai išrinkti, bet ima klysti arba pradeda ką nors mokyti ir tvarkyti priešingai Šv. Raštui“.
Bet kad vyskupai šiaip kai kuriuose dalykuose turi galios ir sprendimo teisės, pav., moterystės arba dešimtinių reikalu, tai jie tokią galią turi žmonių įstatymų dėka. Bet kur tvarkytojai (vyskupai) apsileidžia savo pareigose, tai dėl to yra kalti kunigaikščiai, nes jie mielu noru arba nenoru vien dėl taikos turi spręsti savo valdinių teisių klausimus, kad būtų galima šalyje išvengti neramumų.
Diskutuojama ir tuo klausiniu, ar vyskupai turi galios bažnyčioje įvesti ceremonijas; taip pat dėl valgių, švenčių, bažnyčios tarnų laipsnių nuostatų ir pan. Nes tie, kurie vyskupams šią teisę skiria, remiasi Kristaus posakiu Jono 16, 12: ,,Aš jums turiu dar daug ką pasakyti, bet dabar jūs to dar negalite pakelti. Bet kada ateis tiesos dvasia, ji jus įves į visokią tiesą“. Tuo reikalu jie dar primena ir Apaštalų Darbų 15, 20.29, kada buvo uždrausta vartoti kraują ir užtroškusį. Tada prisimenama dar ir tai, kad subata pakeista šventadieniu, nepaisant net dešimties įsakymų. Bet nė vienas suminėtų pavyzdžių taip neaukštinamas, kaip subatos pakeitimas. Tad tuo norima įrodyti didelę bažnyčios galią, jog net dešimties įsakymų atžvilgiu ji gali daryti pakeitimų.
Tačiau mūsiškiai šiuo klausimu moko, kad vyskupai neturi galios ką nors daryti priešinga Evangelijai arba nustatinėti, kaip aukščiau jau aiškinta bei kaip kanonai ištisame devintame skyriuje aiškina. Nes yra priešinga Dievo paliepimui ir žodžiui, kai norima sudaryti įstatymus ir draudimus stengiantis tuo atsiteisti už nuodėmes ir pelnytis malonę. Nes peikiami Kristaus nuopelnai, jeigu mes tokiais nuostatais ryžtamės pelnytis malonę. O yra ir aišku, kad tuo reikalu krikščionybėje žmonių nuostatai yra gavę viršų, ir taip tikėjimo ir išteisinimo mokslas liko nustumtas į šalį. Juk kasdien buvo išgalvojamos naujos švenčių dienos, įsakomi pasninkai, įvestos naujos ceremonijos ir naujas šventųjų garbinimas. Tad ir norėta tokiais darbais pelnytis Dievo malonės dovanas.
Taip pat ir tie, kurie sudaro žmonių nuostatus, elgiasi priešingai Dievo įsakymui, nes jie nuodėmę randa valgių, dienų ir panašių dalykų nustatyme. Čia jie tik apsunkina krikščionystę vergavimu įstatymams, lyg tokiu būdu reikėtų tarnauti Dievui, norint pelnyti Dievo malonę. Tai turėtų atitikti levitinį Dievo tarnavimą, kurį, esą, Dievas įsakęs įvesti apaštalams, ir vyskupams, kaip keli tuo reikalu jau yra rašę. Atrodo įtikėtina, kad keli vyskupai yra likę prigauti Mozės įstatymo pavyzdžio. Dėl to radosi tiek nesuskaitomai daug nuostatų. Juk mirštama nuodėme laikoma net tai, kad švenčių proga dirbami rankų darbai, nors kiti dėl to ir nepasipiktintų. Taip pat esanti mirštama nuodėmė nesilaikyti septynių dienos maldų nuostatų.54 Ir kai kurie valgiai subjauriną sąžinę. O pasninkas esąs toks dalykas, kuriuo galima permaldauti Dievą. Kita vertus, nuodėmė lieka tam tikru atveju neatleista, jeigu neišsiaiškinta su tuo, kuris šitokiu atveju turįs teisę pripažinti atleidimą arba jo nepripažinti. O tai daroma, nežiūrint to, kad kanonai kalba, ne apie kaltės, bet tik apie bažnytinės bausmės sulaikymą.55
Bet iš kur vyskupai gavo teisę ir galią uždėti krikščionims tokius nuostatus ir painioti jų sąžines? Nes Petras Apaštalų Darbų 15, 10 draudžia dėti jungą ant mokytinių sprando. O Povilas sako korintiečiams (2Kor.10,8), kad jiems suteikta galia pagerinti, ne naikinti. Kodėl jie (vyskupai) dar didina nuodėmę tokiais nuostatais?
Tačiau turima aiškių Dievo žodžio liudymų, kurie draudžia sudaryti tokius nuostatus, kad jais būtų galima pelnyti Dievo malonę arba lyg jie būtų reikalingi išganymui. Povilas sako Kol.2,16.20: „Tegul niekas neteisia jūsų dėl valgio, ar gėrimo, ar dėl šventos dienos, ar dėl subatos; nes tie dalykai yra šešėlis būsimųjų, būtent, Kristaus kūno”. Taip pat (Kol.2,20-23): „Taigi jei jūs esate numirę su Kristumi pasauliniams nuostatams, kam dar leidžiatės pasivergti įstatams, lyg jūs gyventumėte pasaulyje? Jų sakoma: Nepalieskite, nevalgykite, negerkite nei nepakrutinkite. Visa tai žūva bevartojant – tai žmonių nuostatai ir mokslai, kurie klaidina išminties išvaizda”. Taip pat Povilas Titui l, 14 draudžia sekti žydų prasimanymais ir žmonių nuostatais, kurie nukreipia nuo tiesos.
Taip kalba ir Kristus Mato 15, 14 apie tuos, kurie žmones vargina nuostatais: „Palikite juos, jie akli ir aklųjų vadai”. Jis pasmerkia tokią Dievo tarnystę ir sako: „Kiekvienas daigas, kurio mano dangiškasis Tėvas nesodino, bus išrautas”.
Jeigu dabar vyskupai turi galią nesuskaitomais nuostatais apkrauti bažnyčią ir painioti sąžines, tai kodėl taip dažnai Raštas draudžia klausyti žmonių nuostatų? Kodėl Raštas juos vadina velnio mokslais? Argi Šv. Dvasia visa tai būtų turėjusi priminti be reikalo?
Kadangi tokie nuostatai laikomi būtinais bei reikalingais permaldauti Dievui ir pelnyti malonei yra priešingi Evangelijai, tai vyskupams jokiu būdu nedera versti prievarta tokiam Dievo tarnavimui. Nes krikščionystėje reikia palaikyti krikščioniškosios laisvės mokslą, būtent, tąja prasme, kad vergavimas įstatymui nepadeda gauti išteisinimą, kaip Povilas rašo Gal. 5: ,,Jūs esate Kristaus išlaisvinti laisvei. Tad dabar ir likite joje ir nebsiduokite įkinkomi į vergijos jungą”. Nes turi pasilikti svarbiausias Evangelijos skyrius,” kad Dievo malonę mes įgyjame tikėjimu į Kristų, be savo nuopelnų; taip pat ir ne žmonių įvestais Dievui tarnauti nuostatais.
Bet kaip reikia vertinti sekmadienį ir kitus panašius bažnytinius nuostatus ir ceremonijas? Tuo klausimu mūsiškiai štai kaip atsako: tegul vyskupai ir kunigai nustato bažnyčioje reikalingąją tvarką, bet tik ne tam, kad tuo būtų galima pelnytis Dievo malonę ir atsiteisti už nuodėmes arba apsunkinti sąžines, lyg visa tai būtų reikalinga tarnauti Dievui. Lyg tereiktų žiūrėti, kur įskaityti nuodėmę, jei kas nusidėtų. Bet Povilas žiūrėjo tvarkos. Dėl to parašė korintiečiams, kad moterys surinkime pridengtų galvas; taip pat, kad kalbėtojai surinkime nekalbėtų visi kartu, bet tvarkingai, vienas po kito“ (žr. 1Kor.11,5 ir 14,30).
Tokia tvarka tinka krikščionių surinkime išlaikyti meilei ir santaikai. Tokiu požiūriu reikia klausyti vyskupų ir kunigų, o tokios tvarkos reikia laikytis, kad vienas antro nepiktintų, kad bažnyčioje nebūtų netvarkos ir palaido gyvenimo. Bet visa tai reikia daryti, kad sąžinės nebūtų apsunkintos. Tačiau ne taip, kad tokių dalykų reikėtų laikytis taip, lyg jie būtų būtini išganymui bei nusidėtų tas, kuris jų nesilaikytų. Juk ir nesakoma, kad nusideda ta moteris, kuri neapdengta galva kitų nepapiktina.
Taigi tokia yra šventadienio, Velykų, Sekminių ir panašių švenčių nustatyta tvarka. Nes tie, kurie rūpinasi šventadienio pakeitimu subata, smarkiai klysta. Nes Šv. Raštas atmetė subatą. Jis moko, kad po Evangelijos apreiškimo Senojo Įstatymo ceremonijos netenkančios savo reikšmės. Bet kadangi vis dėlto yra reikalinga nustatyti tam tikra dieną, kad žmonės žinotų, kada susirinkti, krikščionių bažnyčia yra nustačiusi sekmadienį. Tai ji darė su mielu noru, labiau dėl to, kad žmonės turėtų krikščioniškosios laisvės pavyzdį, kad būtų žinoma, jog nėra reikalo švęsti subatą arba šiaip kokią nors dieną.
Taip tad yra daug klaidingų ginčų apie įstatymo pakeitimą, Naujojo Testamento ceremonijas, subatos pakeitimą ir pan., kurie visi kilo iš klaidingos nuomonės, kad krikščionystėje reikią laikytis levitiškos ir žydiškos apeigų tvarkos. Tai būtų taip, lyg Kristus būtų liepęs apaštalams ir vyskupams išgalvoti naujas ceremonijas, kurios reikalingos išganymui. Šitokios paklaidos įsimetė į krikščionybę, kada dar nebuvo grynai mokomas ir skelbiamas išteisinimas per tikėjimą. Kai kurie ginčijasi dėl šventadienio šventimo. Esą, jį reikią švęsti ne dėl dieviškojo įstatymo, bet lyg dėl dieviškojo įstatymo. Todėl jie neranda būdo ir saiko, kiek galima dirbti patį sekmadienį. Bet tokie ginčai yra ne kas kita, kaip sąžinės spąstai. Nes nors jie ir apsiima lengvinti ir švelninti žmonių nuostatus, tai vis dėlto negali suteikti jokio palengvinimo ir sušvelninimo, jeigu laikomasi pažiūros, kad tokie nuostatai reikalingi. Taip tad ir vyrauja tokia nuomonė, kur nieku verčiamas tikėjimo teisingumas ir krikščioniškoji laisvė.
Apaštalai paliepė susilaikyti nuo kraujo ir užtroškusio. Bet kas dabar to laikosi? O tačiau nenusideda tie, kurie to nesilaiko. Nes ir patys apaštalai tokiu pavergimu nenorėjo apsunkinti sąžinių, bet jie išvengti papiktinimams tatai kurį laiką uždraudė. Šiuo reikalu reikia atsižvelgti į svarbiausią krikščioniško mokslo dalį, o pastarosios nepanaikina apaštalų nutarimas, Apd.15,23-29.
Jau dabar vargiai besilaikoma kurių kanonų. O jų nuostatai kasdien mažiau belaikomi net ir tų, kurie tuos nuostatus atkakliausiai gina. Tokiu atveju negalima nei patarti, nei padėti sąžinėms, kur nesilaikoma švelninimo, kada mes žinome, jog tokie nuostatai nėra reikalingi. O tie nuostatai nė nepakenktų sąžinėms, nors patys ir atkristų.
Bet vyskupai lengvai susilauktų paklusnumo, kada jie patys nereikalautų laikytis tokių nuostatų, kurių negalima laikytis be nuodėmės. Dabar, pav., jie draudžia abiejų pavidalų sakramentą. O dvasininkams draudžia vesti, tačiau niekas to nepaiso. Taip pat jie nė vieno nepriima, kuris pirma neprisiekia nieko nemokysiąs, kas būtų jiems priešinga, nors tai ir sutiktų su šv. Evangelija. Mūsiškiai (mūsų bažnyčios) neprašo, kad vyskupai, nežiūrėdami savo garbės ir orumo, taikintųsi ir vienytųsi; tą, be abejo, geri ganytojai ir turėtų daryti. Prašome to vieno, kad vyskupai palengvintų kai kurias neteisingas naštas, kurių seniau nėra bažnyčioje buvę, bet kurios yra įvestos prieš visuotinės bažnyčios įpratimą. Kas seniau galėjo kilti dėl tam tikrų priežasčių, tas jau nebetinka mūsų laikams. Negalima nuginčyti, kad kai kurie nuostatai nebūtų priimti dėl nesusipratimo. Todėl turėtų vyskupai sutikti šitokius nuostatus švelninti. O toks pakeitimas nė kiek nepakenktų bažnyčios vieningumui išlaikyti. Nes daugelis nuostatų, kuriuos sudarė žmonės, yra ilgainiui buvę pakeisti ir jų nesilaikyta. Tą parodo ir patys kanonai. Jeigu negalima butų tokių žmonių nuostatų pakeisti ir sušvelninti, ypač kad jų negalima laikytis be nuodėmės, tai mes turime klausyti apaštalų, kurie mums liepia Dievo labiau klausyti, negu žmonių (Apd.5,29).
Petras (1Petr.5,3) draudžia vyskupams valdyti taip, lyg jie turėtų galią savo noru bažnyčią priversti jų klausyti. Dabar reikalas ne tas, kokiu būdu atimti iš vyskupų valdžią, bet prašoma ir pageidaujama, kad jie neverstų sąžinių nusidėti. Jeigu jie to nepadarytų ir tokį prašymą paniekintų, tai tegu jie apmąsto, kad dėl to turės Dievui atsakyti, kadangi jie savo tokiu kietumu bus davę progos skilimui, kurio jie turėtų stengtis padėti išvengti.
* * * * *
Tai yra svarbiausieji skyriai, dėl kurių nesusitariama. Nors būtų galima ir daugiau blogumų ir netikslumų iškelti, tačiau mes, privengdami ištęsimo, stengiamės sužymėti pačius svarbiausius skyrius. Iš šių jau lengvai galima suprasti ir kitus. Seniau buvo labai skundžiamasi panaudojimu piktam atlaidų, keliavimo į šventas vietas ir iškeikimo. Taip pat ir kunigai turėjo nepabaigiamus ginčus su vienuoliais dėl išpažinčių, laidojimo, pamokslininkavimo ir kitų dalykų. Bet viso to mes, dėl dalyko gerinimo, norėdami apeiti visokius nupeikimus, nepaminėjome, nes norėtųsi, kad dėl to būtų galima geriau atminti šiuos svarbiausius suminėtuosius dalykus. Tad ir reikia suprasti, kad, kas čia suminėta, tai padaryta ne dėl to, kad ką nors nupeiktume, bet mes tik papasakojome tuos dalykus, kuriuos radome reikalo iškelti ir paaiškinti. Tai padaryta todėl, kad būtų geriau suprantama, jog pas mus nieko nėra iš mokslo ir ceremonijų priimta, kas galėtų būti priešinga Šv. Raštui ir visuotinei bažnyčiai. Nes juk yra aišku, jog mes su visu atsidėjimu ir Dievo padėjimu – patys nesigirdami – stengiamės, kad tik į mūsų bažnyčią neįsibriautų arba joje neįsigalėtų naujas ir bedieviškas mokslas.
Aukščiau išdėstytieji skyriai yra patiekti pagal ciesoriaus paliepimą. Juose aiškinama mūsų tikėjimas ir mokslas. Jeigu kas nors rastų, jog čia yra kokių nors trūkumų, tai mes esame pasirengę duoti platesnį paaiškinimą, pasiremdami Šv. Raštu.
(Toliau eina parašai).
Jūsų ciesoriškai Didybei ištikimi ir paklusnūs: Jonas, Saksų hercogas ir kunigaikštis; Jurgis, Brandenburgo grovas; Ernestas, Braunšveigo ir Luneburgo hercogas; Pilypas, Hesenų grovas; Hansas Fridrikas, Saksų hercogas; Pranas, Luneburgo hercogas; Volfas, Anhalto kunigaikštis; Niurnbergo burmistras ir taryba; Reutlingeno burmistras ir taryba.
Paaiškinimai.
Augsburgo Konfesija į lietuvių kalbą buvo pirmą kartą išversta jau 1830 m., t. y. 300 metinėms jos sukaktuvėms paminėti.56Antrą kartą lietuvių kalba Augsburgo Konfesija buvo išleista 1853 m. prof. Pr. Kuršaičio, lietuvininkų kunigo Karaliaučiuje. Ir pirmajai ir antrajai Konfesijos laidai buvo pridėta nemaža paprastiems žmonėms pritaikintų paaiškinimų. Vietomis paaiškinimai užima puslapyje daugiau vietos, negu pats Konfesijos skyrių tekstas. Paaiškinimai, be abejo, labai naudingi. Tik tuo jau gero kai pabringsta pati laida. Turėdami galvoj, kad Konfesiją mokiniams ir konfirmandams turi aiškinti kunigai bei tikybos dėstytojai, šioje vietoje bepridėsime tik keletą reikalingiausių paaiškinimų.
I skyriuje paminėtas Nikėjos nutarimas liečia 325 m. pirmame visuotiname sinode senojo apaštališkojo tikėjimo išpažinimo papildymą, kur stipriau buvo pabrėžiama, kad Dievas Sūnus yra gimęs, ne sutvertas, esąs lygios Būtybės su Dievu. Tuo buvo atmetamas Arijaus mokslas, mokinąs, kad Sūnus esąs tik Dievo tvarinys, neturįs Dievo Būtybės savyje. Bet ir po Arijaus mokslo pasmerkimo nesiliovė ginčai ir skilimai dėl Kristaus asmens ir Šv. Trejybės mokslo.
Dėl II skyriaus tenka pasakyti, jog Romos Katalikų bažnyčia tvirtino, kad prigimtoji nuodėmė nesanti tiek sunaikinusi ir suardžiusi mūsų prigimtųjų proto ir valios jėgų, kad jos nebetiktų žmogaus išgelbėjimo darbo užuomazgai. Pelagius (gyv. 5 šimtm. pradž.) mokė, kad visai nesą prigimtosios nuodėmės pasėkų. Priešingai Augustinas mokė, kad dėl prigimtosios nuodėmės mes neturime laisvos valios ir visi žmonės liktų amžinai pasmerkti, jei Dievas mūsų nepasigailėtų. Liuteris ir kiti reformatoriai tuo klausimu mokė, labiau priartėdami prie Augustino mokslo.
IV, XII ir XX skyriuose, kurie dažniausia vadinami specifiniai protestantiškaisiais, stipriausiai pabrėžiama, kad nuodėmių atleidimą gauname dėl Kristaus, per tikėjimą, vien iš malonės, ne mūsų pačių nuopelnais ir darbais. Tai yra pats svarbiausias Liuterio ir Augsburgo Konfesijos mokslas.
* * * * *
Prof. Pr. Kuršaičio palydimasis žodis iš jo 1853 m. Konfesijos laidos. (Kalba pataisyta. Sutrumpinta).
Dabar Tu, Pone Jėzau, apšlastyk šį darbą Savo krauju, nes nešvarios lankos yra jį -dirbusios. Padaryk šį raštelį lietuviams degančia anglimi, būtent, Tavo ugnimi, kad daug širdžių šiuo prislėgtu laiku ja užsidegtų, kaip kitą kartą Elijo auka, kad paliudytų Tave esant Viešpačiu!
* * * * *
ĮŽANGA.
(parašė kun. lic. Jonas Pauperas)
Evangelikų liuteronų Bažnyčia kartu su Romos katalikų bažnyčia laikosi vad. trijų visuotinių simbolių (Apostolicum, Nicaeno – Constantinopolitanum ir Athanasianum), o su rytų stačiatikių bažnyčia kartu laikosi Nicaeno – Constantinopolitanum simbolio. Šalia trijų visuotinių simbolių, evangelikų liuteronų bažnyčia laikosi dar septynių savo atskirų konfesinių, arba išpažinimo, raštų. Į šių septynių evangelikų liuteronų konfesinių raštų skaičių įeina: 1) Augsburgo Konfesija (1530 m.); 2) Konfesijos Apologija (1530-31 m.); 3) Liuterio (1537 m. surašyti) Šmalkaldeno artikulai; 4) Melanchtono raštas apie popiežiaus galią ir primatą (1537 m.); 5) Liuterio Mažasis Katekizmas (1529 m.); 6) Liuterio Didysis Katekizmas (1529 m.); 7) Konkordijos formulė (1577 m.).
Šių septynių evangelikų liuteronų bažnyčios svarbiausias raštas yra Augsburgo Konfesija arba, lotyniškai tariant, vad. Confessio Augustana, kuri 1530 m. birželio 25 d. buvo perskaityta imperatoriaus Karolio V sušauktame Augsburgo reichstage. Augsburgo Konfesija buvo parašyta lotynų ir vokiečių kalbomis. Ją parašė Melanchtonas. Jo bendradarbiai buvo Jonas, Agricola ir Spalatinas. Liuteris tiesiogiai neprisidėjo prie paties Konfesijos rašymo. Tik žymia dalimi buvo pasinaudota Liuterio mintimis, kurias jis buvo išdėstęs kituose savo raštuose. Konfesiją peržiūrėjęs, Liuteris pareiškė, kad ji jam patinkanti. Jis nieko nerandąs joje betaisytina, juoba, kad (anot jo išsireiškimo) ,,aš negalėčiau taip švelniai išsireikšti”.
Augsburgo Konfesija turi dvi dalis: pamokomąją (1—21 art.), kur aptariami svarbiausi tikėjimo skirsniai, ir poleminę (22—28 art.), kur paaiškinta pakeistosios paklaidos.
Tikrųjų protestantų Augsburgo Konfesija visada buvo laikoma didelėje pagarboje. Ji ilgainiui liko išversta net į mažiausių protestantų tautinių mažumų kalbas. Lietuvių kalba ją jau kartą buvo išleidęs prof. Pr. Kuršaitis. Pastarajai laidai visiškai išsibaigus, pasistengiau vėl ją išversti ir išleisti lietuvių kalba. 1930 Vytauto Didžiojo metais, švenčiant Augsburgo Konfesijos 400 metų sukaktuves, savo dvasinei vyresnybei buvau pasižadėjęs ją išversti, bet savo pažadą tik dabar tegalėjau ištesėti.
Prisimenant didžiųjų reformatorių darbus ir didžiąsias mūsų bažnyčios bei tikėjimo brangenybes, reikėtų niekada neužmiršti Apreiškimo 3, 11 priminimo: ,,…laikyk, ką turi, kad niekas nepaimtų tavo vainiko“.
Vertėjas.
1 Gnostiko Valentino sekėjai (2 šimtm.) atmetė biblinį Trejybės mokslą.
2 Arijaus sekėjai, kurie mokė, kad Kristus nėra tikras Dievas. Jis esąs Dievo sutvertas.
3 Griežčiausi Kristaus dievybės neigėjai.
4 Taip pat Šv. Trejybės neigėjai.
5 3 šimtm. Antiokijos vyskupas Povilas iš Samosatos nepripažino Kristaus dievybės mokslo. Naujieji samosatonys, vad. 16 šimtm. unitarijonys ir antitrinitarijonys, kurie neigė Trejybės mokslą.
6 Taip mokė reformatorių laikais prieš Šv. Trejybės mokslą nusistatę antitritarijonys spiritualistai.
7 Paneigė paveldimąją nuodėmę; žmogus gimstąs be nuodėmės.
8 Katalikas Tomas Akvinietis.
9 Apaštalų Tikėjimas vad. sybolum apostolicum. Jis išvestas iš sen. bažnyčios krikšto formulės. Palyg. Mato 28, 19.
10 Perkrikštytojai, kurie krikštijo suaugusius, mokė, kad Šv. Dvasia teikiama ir be žodžio skelbimo. Esą, Šv. Dvasia veikianti vidujiniame žmoguje.
11 Ambroziejus, Milano vyskupas, † 397 m. Jis savo pamokslais stipriai veikė Augustiną.
12 Vok. tekste: pagal Evangeliją dalijami…
13 Donatistai reikalavo, kad sakramentus teikiąs kunigas būtų tikintis, nes netikinčio kunigo teikti sakramentai lieką be vertės.
14 ad salutem = reikalingas išganymui… (tik lotynų tekste).
15 … būtų priimami į Dievo malonę (lot. tekste).
16 … kurie peikia, kad krikštu kūdikiai gali būti išganyti (lot. tekstas),
17 … Kristaus kūnas ir kraujas esti Viešpaties Vakarienėje ir yra dalijamas valgantiems (lotynų tekst.).
18 Priešingai mokė Karlštatas, Švenkfeldas ir Cvinglis.
19 … pasekti geri darbai, kurie yra atgailos vaisius (lot. tekste).
20 Perkrikštytieji mokė, kad jau kartą išteisintieji jau daugiau nebegalį nebetekti Šv. Dvasios. Kai kurie esą šiame gyvenime jau taip tobuli, kad jie net nebegalį nusidėti. (Žr. lotynų teksto priedą).
21 3 šimtm. vad. Romos griežtųjų grupė, kuri nenorėjo bepriimti grįžtančių nusidėjėlių.
22 Krikštininkai dažnai atsisakydavo nuo užimamų vietų ir urėdų. Patys komunistiniais pagrindais steigė šventųjų bendrijas.
23 Minimoji knyga nėra parašyta Augustino. Tik Augustinas (354 – 430 m.) savo raštuose naudojosi šios knygos ištraukomis.
24 Žr. Liuterio Sermon non den guten Werken.
25 Žr. 1Tim.2,5.
26 O gi Kristus yra apie save pasakęs: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvybė” (lot. tekst.).
27 Lotynų teksto priedas: Be tikėjimo nesišaukiama Dievo, nieko nelaukiama iš Dievo, nenešamas kryžius, bet ieškoma žmonių apsaugos ir t. t.
28 Nes yra bjaurus prasimanymas, kad visi seniau įvesti nuostatai esą mūsų bažnyčioje panaikinti ir t. t. (Žr. lot. tekstą).
29 Kartagos (Afrikoje) vyskupas, miręs 258 m.
30 Biblijos vertėjas į lotynų kalbą. Mirė 420 m. Betliejuje.
31 Popiežius Gelazijus I 492 – 496 m. – Distinct. 2. De consecratione, cap. Comperimus.
32 Miręs 1464 m.
33 Dievo kūno šventės procesijoje atsisakė dalyvauti kunigaikščiai evangelikai.
34 Sigfrydas I, kuris 1075 m. stengėsi įgyvendyti popiežiaus Gregorijaus VII (1073 – 85) kunigų celibato (kunigų nevedimo) įstatymą.
35 Buvo popiežiumi 1458 – 1464 m.
36 Popiežiaus rūmų kilnieji.
37 Garsusis pamokslininkas, vad. „auksaburnis”, miręs 407 m.
38 Vok. tekste: mūsų kunigų neatmetama.
39 Paryžiaus universiteto kancleris ir garsus teologas (1363 – 1429). Liuteris savo raštuose jį dažnai mini.
40 Bažnyčios mokslo santraukų rašytojai.
41 Asketas Jovinianas, gyv. 4 šimtm., kritikavo vienuolių nuopelnų mokslą.
42 Irenėjus, didis krikščionybės gynėjas, daug rašęs prieš klaidatikius. Buvo vyskupu Lyone Prancūzijoje 2 šimtm. pabaigoje. Mirimo data nežinoma.
43 Popiežius Gregorijus I, 590 – 604 m. savo Distinctio 12, vadinas, nuostatų 12 skirsnyje.
44 Tripartita historia – tai vienuolio Kasiodoro († apie 570 m,) iš graikų bažnyčios tėvų Sokrato, Zosomeno ir Teodoreto bažnyčios istorijos veikalu sudaryta ištraukų santrauka, parašyta lotynų kalba.
45 Vadinasi, jie dar negalėjo pilnai apsispręsti, ar ir tikrai pajėgs ištesėti skaistybės įžado.
46 Tomas Akvinietis mokė, kad vienuolių įžadais gaunamas visų nuodėmių atleidimas.
47 Consilia evangelica — evangeliškais patarimais — katalikai va¬dina šalia (10) Dievo įsakymų N. Tęst. užtinkamus patarimus, pav,, nevesti, klausyti vyresniųjų ir t. t. Pildant tuos patarimus, norima siekti didesnių nuopelnų.
48 Aragonijos (Ispanijos) karalius Sanctijus IV 1245 m, gavo leidimą ssavo sūnų išimti iš vienuolyno, kad pavestų jam valdžią.
49 Lotynų tekste sakoma daugumas (plerique) kanonų ir t. t.
50 Šis paskutinis sakinys yra lotynų teksto priedas.
51 Lotynų tekste: išskirti iš bažnytinės bendrijos (bendruomenės).
52 Dvasine teise vadinta popiežių skelbimai ir bažnyčios susirinkimų (koncilių) sprendimai.
53 Petilianas, donatistų vyskupas, smarkiai priešinosi Augustinui, ypač Kartagos sinode 411 m.
54 Septyni maldos laikotarpiai buvo vadinami horae canonicae. Buvo meldžiamasi: vidurnaktį, 7 val., 9 val., 12 val., 15 val., 18 val. ir prieš gulsiant.
55 Išimtiniais atvejais tik vyskupas arba popiežius tegali skirti bažnytines bausmes ir teikti atleidimą.
56 Pirmasis Augsburgo konfesiją į lietuvių kalbą apie 1589 m. išvertė Jonas Bretkūnas (1536-1602), tačiau nežinoma ar konfesijos vertimas buvo atspausdintas. Apie tai praneša pats J. Bretkūnas jo paties sudarytame (1589 X 14) išverstų darbų sąraše: “Libelli a Johann Bretkio Borusso in Lithuanicam linguam translati: Augustana Confessio, Paruum corpus doctrinae Christianae Mathia Jadicis, Corpusculum doctrinae Christianae Johannis Wigandi, Schmalcaldii Articuli, Postilla Coruini in Euangelia Dominicilia ohne die sich gedruckt werden, Biblia veteris et noui Testamentum”. Vaclovas Biržiška. Aleksandrynas. T. I. Vilnius, 1990. – p. 165 (kun. dr. D. Petkūno komentaras).