Rugsėjo 12 d., šeštadienį, 11 val. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia švęs Šilutės bažnyčios 100 metų jubiliejų. Informaciją apie šventę rasite ČIA ir ČIA.
Šią bažnyčią puošia ypatingo grožio freska, apie kurią pasakoja parapijos klebonas kun. Remigijus Šemeklis:
Jei tektų keliauti Pamario kraštu ir apsilankyti Šilutėje, kiekvienam patarčiau bent trumpam užsukti į Šilutės evangelikų liuteronų Martyno Liuterio bažnyčią. Nesuklysiu pavadinęs šios bažnyčios freską vienu svarbiausių visos mūsų Lietuvos liuteronų bažnyčios turtu ir pasididžiavimu. Čia Karaliaučiaus meno akademijos profesorius Richardas Pfeiferis pavaizdavo vieną slaptingiausių tikėjimo išpažinimo teiginių: Tikiu į šventųjų bendravimą.
Įžengus į bažnyčią pro pagrindines duris, dėmesį iškart akreipia virš altoriaus iškilęs didelis kryžius su Nukryžiuotuoju, kurio didybę išryškina mėlyname fone į visas puses sklindantys spinduliai. Apsipratus su šiuo vaizdu, akys savaime kyla viršun, kur pavaizduotas antrasis altorius – Dievo sostas. Tik virš jo, trikampės figūros viduje, sunkiai įžvelgiamas Avinėlio su pergalės vėliava atvaizdas. Trikampė figūra – Dievo Trejybės slėpinio ženklas ir simbolis. O žvilgsnį nukreipę dar aukščiau, regime, kad ant kupolo vaizduojama, kaip Dievas Tėvas visą valdžią pasaulyje atiduoda savo Sūnui, kad, Paskutiniojo teismo dieną išpildęs visa, kas pažadėta, Kristus vėl sugražintų visą valdžią ir garbę savo Tėvui. Šalia jų kaip balandis pavaizduota Šventoji Dvasia, veikianti per Žodį ir Sakramentus ir liudijanti Dievo Žodyje skelbiamą tiesą.
Už Dievo sosto – Naujosios Jeruzalės kontūrai. Ją apreiškime regėjo apaštalas Jonas ir pranašai. Čia pasitinka išsirikiavusios minios baltai aprengtų ir garbės vainikais papuoštų kankinių, o ore sklando Viešpačiui tarnauti ir visus Jo nurodymus pildyti pasirengę angelai.
Priešais sostą centre klūpi nuo sunkių darbų laukuose pavargę Adomas ir jo žmona, visų gyvųjų motina Ieva. Jų nuogumą ir gėdą rūbais pridengė pats Dievas. Jų akys žvelgia į dievišką šviesą, sklindančią nuo Dievo sosto. Už Ievos klūpi pranašas Jonas Krikštytojas, kuris savo mokymu ir gyvenimu tiesė Kristui kelią į žmonių širdis. Virš jo, pamaldžiai rankas maldai sudėjusį, matome karalių Dovydą. Savo psalmėmis jis įkvėpė daugybę kompozitorių ir atlikėjų garbinti Dievą. Šalia Dovydo – Jėzaus Motina Mergelė Marija, kuriai angelas apreiškė, kad jos Kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi (Lk 1,35b), ir mylimiausias mokinys apaštalas ir evangelistas Jonas, kuris, būdamas katorgoje Patmo saloje, patyrė regėjimus, kuriuos surašė Apreiškimo knygoje, kad paguostų ir sustiprintų persekiojamus krikščionis.
Šalia Adomo klūpi Nojus, išgyvenęs tvaną, ir Mozė, laikantis dvi plokštes su Dievo Įsakymais. Pastarasis yra liudininkas, kad Kristus tobulai išpildė Dievo Įstatymą ir visus Dievo reikalavimus, būtinus teisumui, kad Dievas parodytų savo gailestingumą, nuteisindamas malone. O Nojaus laivo, kuriuo išsigelbėjo jis ir jo šeima, vaizdinys yra Bažnyčia bei Krikštas.
Už jų kairėje ir dešinėje pavaizduoti apaštalai, tikėjimo protėviai ir pranašai. Už Nojaus atpažįstame suklupusį Abraomą, kuris mums yra besąlyginio pasitikėjimo Dievu pavyzdys. Už jo stovi tautų apaštalas Paulius – Evangelijos skelbėjas tarp pagonių. Jo ištiesta ranka ir gestas yra tarsi kvietimas dar nepažįstantiems Kristaus į Bažnyčią ir į išganymą.
Virš Pauliaus pavaizduotas Augustinas, kurio gyvenimas, Išpažinimai ir mokymas teikia tikėjimui gilumo. Šalia jo – du buvę pagonys Romos imperatoriai, pasirinkę krikščionybę: tai – Konstantinas ir Justinianas. Apaštalo Pauliaus ranka rodo į Benediktą Nursietį, kuris krikščioniškojo gyvenimo taisyklėmis – Regula – reformavo pašlijusią vienuoliško gyvenimo drausmę ir prisidėjo, kad krikščioniškas tikėjimas pasiektų pagoniškus kraštus.
Kitoje pusėje, viršuje, panašiu būdu išskirtas frankų imperatorius Karolis Didysis, globojęs garsiausius mokslininkus ir teologus, pastatęs virš 30 katedrų ir apie 400 vienuolynų, kovojęs su erezija, vadinama arijonizmu. Vienoje Karolio Didžiojo pusėje su krikštykla rankose stovi vyskupas Bonifacas, vadinamas Šiaurės tautų apaštalu. Kitoje pusėje – vyskupas Vulfila, kuriam priskiriamas Biblijos vertimas į gotų kalbą.
Žemiau pavaizduotos dvi grupės. Dešinėje pusėje – svarbiausieji bažnyčios reformatoriai. Kairėje – mistikai.
Centrinė Reformacijos figūra – daktaras Martynas Liuteris. Jis pavaizduotas su Biblija rankose. Garsusis kunigas, teologas ir giesmių kūrėjas sugražino Bibliją bei evangelinį mokymą į Bažnyčią ir į tikinčiųjų namus bei gyvenimus. Šalia Liuterio – jo bendražygiai: teologas Pilypas Melanchtonas, Špalatinas ir Bugenhagenas, ištikimiausi Liuterio draugai. Špalatinas buvo humanistas, kunigaikščio Frydricho Išmintingojo sekretorius, patarėjas ir teisininkas. Bugenhagenas buvo Vitenbergo bažnyčios kunigas. Ir, be abejo, regime Liuterio globėją kunigaikštį Frydrichą Išmintingąjį.
Kita grupė – šveicariškosios reformacijos atstovai. Kunigas Ulrichas Cvinglis (su atversta Biblija). Garsusis prancūzų reformatorius Žanas Kalvinas, reformacijos metu atsiradusios krypties, vadinamos kalvinizmu, pradininkas. Kalvinizmas griežtai reikalavo atsisakyti visa ko, kas yra „katalikiška“. Šalia Kalvino stovi žymus šveicarų teologas Ekolampadijus. Jis pagelbėjo garsiajam humanistui Erazmui Roterdamiečiui parengti graikišką Naujojo Testamento leidimą bei tarnavo Bazelio katedros pamokslininku.
Už jų – Teutonų ordino riteris (kaip manoma, taip įamžintas šią bažnyčią projektavęs architektas Kurtas Gutknechtas) ir paskutinysis ordino magistras Albrechtas Branderburgietis. Pastarasis 1525 m. panaikino ordiną ir paskelbė pasaulietinės kunigaikštystės Prūsijoje įkūrimą bei Reformacijos pradžią Prūsijoje. Kiek žemiau – vokiečių poetas Hansas Saksas, liaupsinęs Reformacijos idėjas ir lyginęs Liuterį su lakštingala.
Dar žemiau – garsus vokiečių dailininkas Lukas Kranachas vyrenysis, įamžinęs Liuterį ir kitus Reformacijos veikėjus. Šalia jo – dailininkas Albrechtas Diureris. Žemiau pavaizduotas olandų dailininkas Rembrantas.
Jakobas Biomė – pamaldusis batsiuvys, filosofas ir mistikas, padaręs didelę įtaką pietistiniam judėjimui bei surinkimams. Johanas Kasparas Lavateris – šveicarų filosofas, teologas ir fizionomistas. Johanas Heinrichas Pestalocis – garsus šveicarų pedagogas. Jo knyga „Kaip Gertrūda moko savo vaikus“ pakeitė požiūrį į praktinį vaikų mokymą Vokietijoje ir Šveicarijoje.
Grafas Cincendorfas, Moravijos bendruomenės vyskupas. Čia parengta daug misionierių, kurie buvo siunčiami į Ameriką, Indiją, Afriką. Jie buvo ir pietistinių surinkimininkų judėjimo Mažojoje Lietuvoje pradininkai.
Luizė Henrietė ir jos sutuoktinis didysis kunigaikštis. Luizė rūpinosi liuteroniško giesmyno leidimu ir jį finansavo. Įkūrė ir išlaikė našlaičių vaikų namus.
Garsios įtakingų teologų šeimos atstovas Frydrichas Vilhelmas Krumacheris, rūmų pamokslininkas Potsdame, Evangelikų aljanso sudarymo šalininkas, užtaręs ir senliuteronius, kurie nepritarė bažnytinei Evangelikų bažnyčios unijai Prūsijoje, šalia jo – kitas garsus reformatų teologas Frydrichas Ernstas Šleiermacheris, Prūsijos Unijinės Evangelikų bažnyčios atsiradimo 1817 m. šalininkas.
Du genijai kompozitoriai Johanas Sebastijanas Bachas bei Georgas Frydrichas Hendelis.
Misionierius ir misijų mokyklos įkūrėjas Gosneris su juodaodžiu vaiku ant rankų. Augustas Hermanas Frankė, Halėje įkūręs našlaičių namus.
Su bažnyčios maketu rankose – šilutiškis dvarininkas Hugo Šojus ir slaptasis tarėjas Hundtas, svarbiausi šios bažnyčios statybos iniciatoriai. Savo atvaizdą, įamžintą altoriaus freskoje, jie galėjo išvysti savo pačių akimis.
Teodoras Fliedneris, Vokietijos evangelikų bažnyčioje atnaujinęs diakonijos veiklą. Adolfas Štiokeris, kovojęs už realų krikščioniškojo socializmo idėjų pritaikymą ir net įkūręs politinę partiją.
Amalija Zieveking ir Gertrud Reichhart išplėtojo moterų tarnavimą diakonijoje. Įkūrė moterų draugiją, besirūpinusią neįgaliaisiais ir vargšais. Frydrichas fon Bodelšvingas, pasižymėjęs pranciškonišku požiūriu į artimo meilės ir gailestingumo darbus. Johanas Hinrichas Vichernas – vidinės (namų) misijos propaguotojas, raginęs steigti ligonines, mokyklas, benamių prieglaudas, sukūręs Advento vainiką. Už jų atvaizduotas pamaldusis vokiečių dailininkas Hansas Thoma.
O dabar persikelkime į kitą pusę. Joje pirmiausia vaizduojama grupelė mistikų, kurie skatino didesnį pamaldumą bei gilesnį dvasinį ir net antgamtišką Viešpaties pažinimą, todėl vaizduojami užmerktomis akimis.
Centre – Pranciškus Asyžietis, kuris, siekdamas imituoti Kristų, atsižadėjo turtų ir malonumų bei įkvėpė kitus pasišvęsti panašiam gyvenimui. Šalia jo stovi vienuolis Bernardas Klervietis, kuriuo žavėjosi Liuteris ir kuris įkvėpė tokius liuteroniškų giesmių kūrėjus, kaip kun. Paulius Gerhardas (Miela Kristaus galvelė). Šalia jo – garsusis Dieviškosios komedijos autorius Dantė Aligjeris. Galiausiai, du dominikonų ordino vienuoliai, garsūs pamokslininkai ir mistikai Mokytojas Ekhartas ir jo sekėjas Johanas Tauleris.
Už Pranciškaus Asyžiečio su gėlėmis rankose atvaizduota Vengrijos karaliaus duktė Elžbieta Vengrė, pasišventusiai besirūpinusi vargstančiais ir ligoniais Vartburge (kur vėliau, 16 a., pilyje apie metus slapstėsi Martynas Liuteris ir į vokiečių kalbą išvertė Naująjį Testamentą).
Persijuosęs mėlyna juosta – švedų karalius genialusis karvedys Gustavas Adolfas. Juodais šarvais pasipuošęs pamaldus Anglijos puritonas Oliveris Kromvelis. Šalia jo – švedų mokslininkas, išradėjas ir regėtojas Emanuelis Swedenborgas. Kunigas ir giesmių kūrėjas Paulius Gerhardtas, šalia jo – Simonas Dachas, poetas ir literatūros profesorius.
Žemiau stovi filosofas Johanas Gotlybas Fichtė, akcentavęs dorovę ir tyrumą, ir bažnyčios istorikas ir teologas Adolfas von Harnachas. Christianas Gottlobas Leberechtas Grosmanas, įkūręs Gustav Adolf Werk, kad rūpintųsi evangelikų diaspora. Johanas Georgas Hamanas – antiracionalistas, daiktuose ir žmogiškoje prigimtyje siekęs atskleisti dieviškumą. Blumhardtas ir jo sūnus, išgarsėję stebuklais.
Danų filosofas Siorenas Kierkegoras. Matijas Klaudijus, vokiečių poetas. Novalis, laikomas romantizmo pradininku. Tomas Kempietis, kurio knyga apie Kristaus sekimą padarė didelę įtaką daugeliui krikščionių.
Džonas Veslis, metodistų bažnyčios pradininkas. Kvakeriai Džordžas Foksas ir jo sekėjas Viljamas Penas, nuo kurio – Pensilvanijos valstijos vardas. Elizabeth Frey, praminta nuteistųjų angelu.
Žemiau freskoje atvaizduotas klajojantis indų misionierius Sadhu Sundar Sing. Aleksandrijos patriarchas. Japonijos evangelikų vyskupas. Švedų arkivyskupas Natanas Soderbliomas. Vinčesterio arkivyskupas. Estų kunigas, Dorpato universiteto profesorius ir kankinys Trautgot Hanas.
Profesorius Richardas Pfeiferis pastebi, kad žmonės freskoje gali pasigesti kai kurių daug svarbesnių, jų nuomone, Bažnyčios mokytojų ir tėvų. Tačiau toks buvo profesoriaus pasirinkimas – įamžinti aukščiau išvardintus bažnyčios teologus, mistikus, reformatorius ir kitus tikinčiuosius.
Kuriant freską, panaudota ypatinga Buon Fresco technika. Tapoma ant šlapio tinko – taip nutapytas kūrinys ilgiau neišblunka, spalva tampa sienos dalimi ir ilgiau bei geriau laikosi.
Kun. Remigijus Šemeklis
Žurnalas „Lietuvos liuteronų kelias“, 2019–2
