Kunigas Juozas Mišeikis

Pamaldos vyksta paskutinį mėnesio sekmadienį ir pirmą Kalėdų bei Velykų dieną – 11val. Dėl pamaldų laiko galima teirautis pas kun. Juozą Mišeikį: +370 606 09273; juozasmiseikis@gmail.com

Žeimelio, Alkiškių, Biržų parapijų Facebook grupė

Ramioji g. 10
LT-5280 Biržai
Tel.: 450-32364

LT794010041300021381

Kodas: 191372844

Parapijos istorija

Žinių apie pirmuosius Biržų evangelikus liuteronus yra išlikę labai nedaug, nes daug dokumentų per 16 šimtmečio neramumus dingo. Manoma, kad Biržų evangelikų liuteronų bažnyčia buvusi jau 1600 metais ir kunigaikštis Kristupas Radvila 1636 metais pirmumą teikęs evangelikų liuteronų bažnyčiai. Ji buvusi netoli ežero, galimas dalykas toje vietoje, kur bažnyčia stovėjo prieš II Pasaulinį karą. Pagal literatūrinius šaltinius, Greitai po to, pradėjus valdyti Zigmundui III pas 1587 metais kunigaikščio Kristupo Radvilos buvo pastatyta Biržų pilis ir netoli nuo jos senasis miestas. Tai galėjo būti priežastim pakeisti bažnyčios vietą. Randama, kad 1636 metų viduryje suteiktos miesto Magdeburgo teisės. Senuose šaltiniuose randama, kad bažnyčia pastatyta 1636 metais lapkričio 23 dieną Kunigaikštis Kristupas Radvila bažnyčiai ir klebonijai padovanojęs bažnyčios statybai reikalingas žemes, statybos medžiagą ir atleido Bažnyčią nuo mokesčių.

Pirmasis Biržų savininkas buvo Jurgis Radvila, gimęs 1480 m. – Biržų Radvilų šakos tėvas, 1510 – 1514 m. Kijevo vaivada; 1522 – 1527 m. Trakų, o 1527 – 1541 m. Vilniaus kaštelionas; 1521 – 1531 m. lauko (kiemo) hetmonas, 1531 – 1541 m. didysis hetmonas. Jis mirė 1541 m. Jo žmona buvo Barbora Volskaitė. Jo sūnus Mykolas Rudasis (1512 – 1584), Vilniaus vaivada, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio hetmonas, gavęs iš Karolio V Biržų ir Dubingių kunigaikščio vardą. Žmona Katerina Tomickaitė. Jo sūnus Kristupas I Radvila – Perkūnas. Liudvika Karolina (1667 – 1695) buvo Kristupo Radvilos anūkė. Ji buvo ištekėjusi už Liudviko Brandenburgiškio 1681 m., o vėliau už kunigaikščio Karolio Pilypo Neuburgiškio 1688 m.

Bažnyčioje pamaldos turėtų būti laikomos lenkų ir vokiečių kalbomis. 1642 metais įkuriamas Ruoliškių polivarkas kartu su ūkiais pamokslautojų išlaikymui. Tačiau šis paskyrimas 1752 metais vėl buvo panaikintas. 1642.10.26. kunigui Biržų dvaras paskyrė metinį atlyginimą 200 zlotų, o 1644.12.20 algą padidino 50 zl. Ir skyrė patarnautoją. Kunigui leido malti savo grūdus malūne ir kasmet duoti 10 pūrų rugių. 1667 metais kovo 30 d. bažnyčia ir klebonija ir truputis miesto sudegė. Po to dar du kartus nukentėjo nuo gaisro. Tada bažnyčios vieta buvo parinkta kitur, kuri išsilaikė iki II Pasaulinio karo. Tai buvo vieta prie turgaus aikštės. Šioje bažnyčioje buvo pamokslaujama tik lenkiškai ir vokiškai ir tam tikslui nebuvo jokios mokyklos. Tuo tarpu Reformatų bažnyčioje pamaldos vyko lietuvių kalba ir jai po kurio laiko Rudasis Radvila pastatė mokyklą. Liuteronų pirmoji, 1687 metais, davė leidimą pastatyti mokyklą kunigaikštienė Liudvika Karolina (Ludovica Carolina), gimusi Radvilaitė. Bažnyčia buvo nepajėgi pastatyti ir pirmoji mokykla pastatyta tik 1696 rugpjūčio 22 d. tuometinio Kurliandijos kaimo meistro Putkamerio (Puttkamer), pusėje miesto kvartalo.

1704 m. per miesto apgulimą švedai bažnyčią sudegino ir nauja medinė bažnyčia pastatyta 1710 metais. Tačiau 1741 metais lenkų kareiviai vėl sudegino bažnyčią, o katalikų vyskupas atstatyti uždraudė.

Kylant ginčams pasidarė labai reikšmingi bažnyčios teisės dokumentai. Todėl paskutinysis Biržų linijos Radvila, Liudvika Karolina (Ludovica Carolina), (Radvilaitė) 1686 m. sudarė komisiją priklausomybės dokumentų sutvarkymui. Buvo konstatuota, kad bažnyčia pereikvojo 3 456 zlotų ir kunigo atlyginimas buvo sumažintas iš 250 į 150 zlotų. Taip pat buvo sumažintos bažnyčios materialinės teisės iki minimumo. Parapijai priklausęs dvaras buvo atimtas. Bažnyčiai liko tik bažnyčios ir klebonijos sklypai. Dvaras prižadėjo bažnyčiai tiekti statybines medžiagas ir padėti statyti. Kunigo alga,ir dvaro gražinimas, šventoriaus sutvarkymas ir klebonijos kambarių įrengimo darbai priklausė nuo kunigaikštienės malonės.

Kunigaikštienė Liudvika Karolina, kuri vėliau susituokė su Pfalzgrafu Karlu Filipu (Carl Philipp) 1687 m.ji atsisakė liuteronų bažnyčiai patrono teisių, ir pavedė bažnyčią Senjorų malonei. Senjorai, kurių buvo du bajorai ir du miestiečiai, susitarę su kunigu ir pilies komendantu – kunigaikščio vietininku, sudarė bažnyčios tarybą. Pagal šios tarybos 1687.08.05. sudarytą dokumentą, kuris buvo nusiųstas į Berlyną, kunigaikštytė skyrė iš kunigaikštijos įplaukų mokėti kunigui 400 zlotų algą.

Lenkiją valdant Karoliui XII, 1701 m. lenkų kariai užėmė Biržų pilį ir padegė miestą. Visi prie bažnyčios buvę namai sudegė ir kunigas turėjo ieškotis pastogės bažnyčios polivarke – Ruoliškiuose.

Dar kartą Biržai ir bažnyčia buvo sudeginti 1704 metais.

Senjorai buvo klaidingai įsitikinę, kad drauge su patronato teise jiems perėjo ir parapijos valdymo teisė ir jie norėjo kunigą nušalinti. Tarp kunigo ir parapijos buvo kilę nesutarimai, kurie baigėsi tiktai 1732 m. Kunigo teisės buvo apribotos, o parapija turėjo apmokėti 11 000 zlotų teismo išlaidų. Bažnyčios sidabras buvo parduotas.

1723 – 1772 metais parapija buvo persekiojama Romos katalikų bažnyčios. Jie trukdė atstatyti lenkų 1741 m. nudegintos bažnyčios bokštą.

Po kunigo Jordano mirties, 1752 m., kuris, per vieną išvažiavimą tarnybos reikalais į Saločius tvarkyti liuteronų pamokslininko reikalų, vieno kataliko kunigo pavedimu, per vieną savo teisių pareiškimą, atvirai, gatvėje, buvo užpultas ir sunkiai sužeistas, jo daiktai ir pinigai buvo atimti ir dėlei šio sumušimo jis mirė. Buvo atimtas 100 metų bažnyčiai priklausęs Ruoliškių (Rollischek) palivarkas. Parapija dėl to nesiskundė, nes nesitikėjo teisingo sprendimo.

1761 metais kunigas Vagenzeil (Wagenseil) atviroje gatvėje vieno kataliko bajoro, vardu Michaelis Kirkilas (Kirkillo) iš Smilgių, buvo užpultas, primuštas sužeistas ir be to, buvo priverstas jo atsiprašyti. Seniūnas fon Gorsky, kartu su žinomu Šveikovskiu (Sveikovsky), 1763 m pro bažnyčios langą šovė į keletą statulėlių, kur kunigas Vagenfeilas aptarnavo žmones su Šventa Vakariene. Vyko Šv.Vakarienės teikimas ir kulka įstrigo pro Krucifikso kairę ranką į altorių. Apie nusikaltėlio nubaudimą nebuvo jokios kalbos.

1771 m. ji priklausė Rusijos vietininkui Varšuvoje, kuris baigė suremontuoti Biržuose medinę bažnyčią, bet greitai po to, 1816 metais vėl buvo apgriuvusi.

1776 m. Biržų kunigaikščio valdžia vargonininko valdą iš parapijos atėmė, bet, pasiskundus parapijai, užtariant Rusijos vietininkui Varšuvoje, nuosavybė buvo gražinta.

Nuo 1780 iki 1783 metų, proteguojant carienei Kotrynai II, susijungus reformatams su liuteronais, bažnyčios gyvenimas atgijo. Rezultatas buvo tas, kad buvo įsteigta bendra administracija ir sinodinė tvarka.

Po to greitai 1787 m. senoji bažnyčia pasidarė nebepanaudojama ir 1789 m buvo sudarytas projektas naujai bažnyčiai statyti ir pagaliau buvo galima padėti kertinį akmenį ir 1803 m buvo atidaryta. Tačiau jau 1816 metais vėl buvo griuvėsiai ir parapijos darbas buvo suvaržytas. Pamaldos vyko klebonijoje.

1806 m. sudegė vargonininko namas ir jau nebebuvo atstatytas. 1825 m. buvo nugriauta mokykla ir jau nebeatstatyta.

1831 metais, lenkų revoliucijos metu, didelę dalį vokiečių Biržuose užpuolė cholera ir kunigas pasitraukė į Sodeliškes ( Talheimą).

1845 ir 1846 metais laisvanoriškų parapijiečių aukų ir valstybinės rinkliavos dėka buvo pradėta statyti nauja mūro bažnyčia ir kiti reikalingi klebonijos pastatai. Tačiau bažnyčia ir bokštas buvo pastatyti tik 1853 metais ir 1859 metais buvo galima įrengti naujus vargonus.

Sena medinė klebonija, kuri 1848 m. buvo pagrindinai remontuota, jau 1860 m. tapo gyvenimui netinkama. Parapijos pirmininkas Liudvikas fon Ropas (Liudvig von Rop) parūpino kunigui laikiną butą Gerojoje Dagilinėje, apie 18 viorstų nuo Biržų, kol 1865 m. buvo pastatyta nauja klebonija.

1863 metais, per lenkų maištą, apsigyvenęs kunigas, kuris kol vyko maištas, išsikėlė į Bauskę ir iš ten vadovavo savo parapijai.

Kai parapijiečiai, legatai ir rėmėjai suaukojo, tai įnašų kapitalas tais metais siekė 3246 rublius. Tais metais parapija, piniginiu požiūriu sutvirtėjo. 1839 metais paslaugos išaugo ir tęsėsi gana ilgai. 1863 metais ponas prof.D.Grasas iš Dorpat’o ir baronas fon Klopmanas iš Ąžuolpamūšio Biržų pagalbos komitetui, Evangelikų liuteronų parapijoms Rusijoje remti, padovanojo 750 rb. vertės pašalpą, dingstim, kad geriau būtų įrengtos mokyklos.

1895 m.rugpjūčio 20 d. įvyko bažnyčios pašventinimas. Klebonija buvo pastatyta 1865 metais ir išsilaikė iki II Pasaulinio karo

Filija Panevėžyje įsisteigė 1790 metais ir iš pradžių buvo aptarnaujama kunigo Vevelio (Wewel). Po jo, kunigas Šumacheris perėjo į Kėdainius ir Konsistorijos 1842 m. nutarimu ji vėl buvo prijungta prie Biržų parapijos. 1845 m. Panevėžio filijoje parapijos buvo pastatyta medinė bažnyčia 1859 m. gavo vargonus ir 1861 m. iš fon Reinhardt šeimos gavo du varpus. Mokyklą padovanojo grafas Hugo fon Keiserlingk (Keyserlingk) netoli bažnyčios esančiame sode.

Maldos namai Sodeliškėse (Thalheim), 18 verstų nuo Biržų buvo įsteigti 1831 metais. Čia per metus Šv.Vakarienėje dalyvavo apie 400 latvių.

Filijos parapija prie Mūšos – 30 – 40 verstų nuo klebonijos – kurioje priskaičiuojama apie 800 komunikantų, priskirta prie Biržų liuteronų bažnyčios. Ji Biržams priklausė nuo 1783 metų, nes trūko tenykščių pamokslautojų, Šioje parapijoje buvo surasta apie 50 – 60 ūkininkų-nuomininkų, o likusieji – bernai su 3 – 18 valakais žemės, kuriose neseniai buvo pasėtos pievos pagal sutartis. Todėl 1785, 1842 ir 1846 metais pamaldos Mūšos parapijoje vyko tik kartą per mėnesį, nes trūko kunigų. 1785 m. pakviestasis kunigas Vevelis, dėl per didelio atstumo nuo gyvenamos vietos, susitarė su Radeno, Lutzau kunigu, privatine sutartimi dėl Mūšos ir Nemunėlio, kuri galiausiai buvo patvirtinta, perėmė visus Biržų parapijos tarybos reikalus, kunigas Lutzau įvedė būtiną parapijos knygą tiems reikalams tvarkyti. Po kunigo Vevelio mirties, išsikraustė baronas fon Volfas Raudonpanemunės savininkas.

Biržų ev. liuteronų bažnyčia tarpukariu

1908 metais buvo apie 4500 parapijiečių, iš kurių buvo 300 vokiečių, o likusieji latviai. 1907/8 metais konfirmuota 70 jaunuolių. Biržų miesto ir apylinkių liuteronų buvo 300, Radviliškio – 50, Pasvalio – 40, Saločių – 25, Vabalninkų – 60. Pamaldos vyko: Rimdauguose, Žilpamūšyje, Raudonpamūšyje, Mėlynpamūšyje, Ąžuolpamūšyje, Griniūnuose, Dagilinėje, Tylpamūšyje, Grenctālėje, Didpanemunėje, Raudonpanemunėje, Paiešmenyje, Geltonpamūšyje, Gulbinuose, Butniūnuose, Montegailiškyje, Kraštuose, Karaviškėse, Tunkūnuose, Germaniškyje, Spingučiuose ir kt. Mūrinė bažnyčia Biržuose turėjo 250 sėdimų vietų. Mūrinė Šv.Pauliaus bažnyčia Panemunėje (dabartiniame Budbergyje) 21 viorstai nuo Biržų turėjo 300 sėdimų vietų. Pamaldos vyko Biržuose – 31 katą per metus, Šv.Pauliaus bažnyčioje – 29 kartus, Raudonpamūšyje – 4 kartus, Radviliškyje Reformatų bažnyčioje – 2 kartus.

Biržų vardą išaukštino Lietuvos Evangelikų liuteronų senjoras – vyskupas Erikas Leijeris. Jis gimė 1906 m. sausio 19 dieną Biržuose. Čia baigė gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultetą, kuri labai sėkmingai baigė. 1929.06.09 Žeimelyje ordinuotas kunigu ir čia tarnavo iki suėmimo 1949.12.30. Jis kankinio mirtimi žuvo tremtyje Krasnojarsko lageryje sulaukęs 45 metų amžiaus.

Jei 1907/8 metais konfirmantų skaičius buvo 70, tai 1921 metais konfirmuotųjų skaičius buvo jau tik 24. Kaip matome konfirmantų skaičius žymiai sumažėjo. Tuo metu vargonininku dirbo Ju ris Stiebris. Jis dirbo ir parapijos mok ytoju. Vargonininku Biržuose dirbo nuo 1889 metų. Prieš tai vargonininku dirbo Latvijoje Erberge. Iki kada dirbo Biržuose mums nežinoma. 1939 m. gegužės mėn. 18 d. konfirmuota tik 20 jaunuolių. Konfirmacijos dienai buvo ruošiami giesmių lapeliai, kurių gale buvo duodamas konfirmuojamųjų sąrašas.

Į Biržus pamaldoms atvykdavo kunigai ir iš kitur: iš Žeimelio – kun. Ė.Leijeris, iš Tauragės – kun. Jonas – Viktoras Kalvanas, iš Budbergio – kun. T.Valteris.

Artėjant karui daug kunigų pasitraukė į vakarus, ypač iš Klaipėdos krašto. Iš buvusių apie 30 kunigų Lietuvoje liko tik 5 kunigai. Taip Biržus teko aptarnauti Žeimelio kunigui Ėrikui Leijeriui. Taip pat atvykdavo kun. J. V. Kalvanas, kun. Valteris ir kiti.

Kunigo Teodoro Valterio pagrindinė parapija buvo Budbergis, Latvijoje. Prieš karą, senojo Vyskupo J.V.Kalvano teigimu, ši parapija priklausė Lietuvos konsistorijai. Pokario metais iš vis nebuvo ribų ir dabar priklauso Latvijos konsistorijai. Kadangi Biržuose pastoviai kunigas negyveno, tai kunigas pamaldoms atvykdavo iš Žeimelio, Budbergės, iš Tauragės. Šio rašinėlio autorius konfirmuotas kunigo T.Valterio Budbergėje. (Fotografija 1967 m. sausio 3 dienos iš Laimdotos Kalnos šeimos albumo).

Pokario laikotarpis.

Užėjus antrajam pasauliniam karui, traukiantis vokiečių daliniams į Latvijos teritoriją, Biržų miestas vieną savaitę buvo apsuptyje. Sovietinės armijos daliniai visą laiką bombardavo Biržus ir Evangelikų liuteronų bažnyčia buvo sudeginta nors ir neišgriauta. Prasiveržę vokiečiai ištisą savaitę traukėsi į Latvijos teritoriją.
Pasibaigus karui, parapijiečiai suvežė rastų bažnyčios atstatymui, tačiau sovietinė valdžia neleido bažnyčios atstatyti. Pamaldoms parapijiečiai rinkosi bažnyčios zakristijoje, kur kunigas J.V.Kalvanas (vėliau vyskupas) pravesdavo pamaldas. Parapijos taryba daug kartų kreipėsi į tuometinę rajono valdžią, bet rezultatų jokių nepasiekė. Ant bažnyčios sienos buvo užkalta lenta, kad tai architektūrinis paminklas saugomas valstybės.

Šis tas iš Vyskupo Jono-Viktoro Kalvano gyvenimo.

Vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčiai vadovavo pačiu sunkiausiu laikotarpiu ir todėl vertas ypatingo dėmesio. Jis gimė 1914 m. balandžio 24 d. Ruobežų sodyboje prie Nemunėlio upės Biržų apskrityje. Tėvas buvo kalvis ir iš mažens pratino vaikus prie darbo. Biržų gimnazijoje mokėsi 1933 -1936 me-tais.1937 – 1939 m. stu-dijavo Kau-no Vytauto Didžiojo universiteto ir Latvijos universiteto Teologijos fakultetuose ir gavo teologijos licenziato laipsnį. 1940 m. liepos 22 dieną ordinuotas kunigu. Sunkiu karo ir pokario metu jis niekur nepasitraukė, bet liko su tikinčiaisiais įsteigė kunigų ruošimo komisiją, parengė ir išleido keturias giesmynų laidas, “Mažąjį Katekizmą”, leido kasmetinį
informacinį žinyną – kalendorių. 1971.06.20 introdukuojamas į Senjorus, o nuo 1976.06.20 – vyskupu ir Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios Konsistorijos pirmininku. Šeimą sukūrė 1946 metais su mokytoja Marta Račkauskaite.
Pamaldas jis vedė ir lietuvių ir latvių kalbomis. Jo pėdomis pasekė ir jo sūnus Jonas, kuris baigė studijas Rygos universiteto Teologijos fakultete, kunigavo Kaune ir dabar yra vyskupas ir Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios Konsistorijos pirmininkas. Vyskupas J.V.Kalvanas mirė 1995m.sausio 15 dieną sulaukęs beveik 81 metų amžiaus. Tai šviesuolis, kuris išgarsino ne tik Biržų parapiją, bet ir visą Lietuvą. Palaidotas prie Tauragės Joniškės kapinėse. Jo šviesus atminimas ilgai neišblės iš Biržų parapijos parapijiečių atminties.

Kiti pokario metų įvykiai.

1944 metais karo ugnies bažnyčia buvo sužeista. Parapijiečiai privežė rastų bažnyčios atstatymui, tačiau tuometinė miesto valdžia, solidarizavosi su sovietiniu režimu ir, vadovaujant kunigui Jonui – Viktorui Kalvanui, suremontavo bažnyčios atstatyti neleido, nors buvo prašoma keletą metų. Tada parapijiečiai zakristiją ir tenai meldėsi. Ant bažnyčios sienos kabojo lenta su užrašu:

LIETUVOS TSR MT
ARCHITEKTŪROS REIKALŲ VALDYBA
ARCHITEKTŪROS PAMINKL AS
XVIII AMŽ.
SAUGOMS VALSTYBĖS
————–
LIUTERONŲ BAŽNYČIA
PAMINKLO SUŽALOJIMAS
BAUDŽIAMAS ĮSTATYMAIS

Deja, šis užrašas nieko nepadėjo. Vietinė miesto valdžia sudarė keturių žmonių komisiją ir nusprendė panaikinti architektūrinio paminklo statusą. Surašytas aktas labai akivaizdus teisės pažeidimas, nes iš Vilniaus atstovo nebuvo. Sprendimo išrašas skamba taip:

Aktas. Biržai, 1957 m. gruodžio mėn. 21 d. Komisija, susidedanti iš Valst. Statybos ir Architektūros Reikalų Komiteto Šiaulių Tarpr. Skyriaus Statybos inspekcijos Viršininko drg. Barzdžiuko B., Biržų raj. Vietinio ūkio Valdybos Vyr. Inž. Breimelio J., Statybos Remonto Valdybos Vyr. Inž. Breimelio J., Statybos Remonto Kontorosvyr.Inž.Dagio P., Vyr. Inž. Breimelio J. , Statybos Remonto Kontoros vyr. Inž . Dagio P. ir Biržų m. DŽDT Vykd. K-to Pirmininko Jankausko St. , patikrinome Biržų mieste esančią liuteronų maldos namų karo išdegusią mūrinę dėžę, radome sekančiai:

1. Išdegusi maldos namų mūrinė dėžė nėra architektūrinis paminklas.
2. Buvusių maldos namų liekanos randasi miesto centre ir trukdo miesto išplanavimui ir užstatymui.
3. Esamoji maldos namų dėžė iki šio laiko stovėdama be stogo pradėjusi deformuotis ir gali būti galimybė išgriūti sienoms, kas gali sudaryti atvejus nelaimingiems atsitikimams, tuo labiau, kad dėžė stovi praeinamoje žmonių vietoje prie turgaus.
4. Komisija prieina išvados, kad minimą maldos namų dėžę yra būtina nugriauti, o kad patenkinti kulto tikinčiųjų reikalus, leisti naudotis liuteronų parapijos buvusiomis patalpomis Biržų mieste, M.G orkio g. Nr.7.

Pasirašė aukščiau minėtieji pareigūnai.

Aš manau, kad šio akto komentuoti nereikia, nes jis yra labai išraiškingas. 1961 m. kovo 29 d. (per Didįjį Ketvirtadienį ir Didįjį Penktadienį) nugriovė bažnyčios mūrą iki pamatų. Mačiusiųjų tvirtinimu bokštą vos įveikė du traktoriai “Staliniec”, kas rodo jo buvusį tvirtumą.

Po to, pamaldos vyko pas žmones namuose ir kai kada Evangelikų Reformatų bažnyčioje. Pamaldas dažniausiai pravesdavo kun. J.V.Kalvanas. Tačiau atvykdavo ir Konsistorijos pirmininkas senjoras E.Leijeris, kun. J. Degis, kun. G. A. Rauskinis, kun. Francas Kalvanas, kun. E. Švageris. Nuo 1986 metų Biržų parapiją, leidus Latvijos arkivyskupui, pradėjo aptarnauti, kun. Jānis Dauka iš Rygos. Tada pamaldos vyko Reformatų bažnyčioje, o vėliau, pamažu iškėlus gyventojus iš parapijai priklausiusio namo, Kilučių gatvėje. Jis tarnavo iki 1995 metų. Paskui, po širdies operacijos, jis jau į Biržus nebeatvykdavo.

Vyskupo Jono Viktoro Kalvano brolis Francas Kalvanas gimė 1903.06.12 Ruobežų kaime. Mokėsi Biržų gimnazijoje, teologiją studijavo Rygoje ir maždaug nuo 1980 metų apie 4 metus kunigavo Biržuose.

1995.07.15. įvestas į diakonus Erikas Laico nas. Iškilmėse dalyvavo vyskupo auksiliaras kun. J.Kalvanas jaunesnysis ir kun. Saul ius Juozaitis.

Diakonas E. Laiconas Biržų parapiją aptarnavo iki 1998.05. 21., nes po studijų Klaipėdos universiteto Teologijos centre Konsistorijos nutarimu buvo ordinuotas į kunigus – diakonus Žeimelyje. Jam pavesta aptarnauti Žeimelio (Pakruojo raj.) ir Alkiškių (Akmenės raj,) bei kitas latviškai kalbančias parapijas. Taip Biržuose parapijiečių pageidavimu latviškos pamaldos vyksta 2 kartus per metus ir kapų šventė Šilėnų kapinėse.

Perėjus kun.diak. E.Laiconui į Žeimelio ir Alkiškių parapijas, Biržų parapiją aptarnauti liko kun. Saulius Juozaitis. Kadangi jam yra pavesta aptarnauti Kauno, Kėdainių, Panevėžio ir Biržų parapijos, tai jam padeda diakonas Arūnas Žydaitis. Diak. A.Žydaitis aptarnauti važinėja ir į Panevėžio parapiją.

Šie metai yra jubiliejiniai ir todėl birželio 3 dieną (šeštadienį) Evangeliškų giesmių šventė vyko Biržuose. Joje dalyvavo vyskupas J.Kalvanas ir keletas kunigų iš kitų parapijų. Giesmių šventė buvo organizuota šiek tiek kitaip egu kitais kartais. Atskirų parapijų chorai negiedojo. Buvo jungtinis visų Lietuvos parapijų choras, kuriame dalyvavo ir Biržų Evangelikų reformatų choras. Giesmių šventė vyko Reformatų bažnyčioje ant ežero kranto. Giesmių šventėje dalyvavo ir iš Bauskės atvykęs choras. Giesmių šventė prasidėjo malda. Jai vadovavo vyskupas J.Kalvanas. Iš Psalmių knygos kun.Reinholdas Moras lietuviškai ir kun. Diak. Erikas Laiconas latviškai paskaitė 92 psalmės žodžius: “Viešpatie, kaip gera šlovinti . Tave, giedoti šlovės giesmes Tavo vardui, Aukščiausiasis, skelbti kas rytą Tavo ištikimąją meilę, kas naktį Tavo ištikimybę, palydint dešimtstygei arfai, su giesme ir lyra. Juk Tu, Viešpatie, pradžiuginai mane savo veikla tad su džiaugsmu apgiedu Tavo rankų darbus. Kokie didingi Tavo darbai, Viešpatie, kokios gilios Tavo m intys!” (Ps.92,2-6).

Po to kalbėjo Reformatų parapijos svečiai, giedojo Bauskės parapijos choras ir prasidėjo šventė. Nors ir nebuvo dirbta si jungtiniu choru, tačiau tik vienos repeticijos metu Giesmių šventės organizatorė ir jungtinio choro vadovė Virginija Balčiauskaitė – Daugirdienė atsiekė gerų rezultatų. Visi choro dalyviai, svečiai ir klausytojai buvo patenkinti.

Po choro dalyviai ir svečiai buvo pavaišinti pietumis. Svečiai iš Bauskės džiaugėsi, kad buvo kas išverčia jų pokalbius į lietuvių ir latvių kalbas. Jie žadėjo atvažiuoti pasisvečiuoti ir į Žeimelio bažnyčią.

Pokario metais parapija labai sumažėjo, nes daug kas pasitraukė į vakarus, o kiti buvo ištremti į Sibirą. Parapijiečių priskaičiuojama iki 50. Pradėjus pamaldas vesti ir lietuvių kalba jau atsirado ir tokių kurie nesupranta latviškai. Atsirado krikštų, santuokų. Pokario metu, Lietuvą valdant sovietinei okupacinei valdžiai, parapijos gyvenimas buvo apmiręs. Keletas skaičių iš pokario metų parapijos gyvavimo:

Metai1979198019811982198319841985
Pamaldų skaičius3557873
Dalyvavo Šv. Vakarienėje34342742373916

Dabar pamaldų skaičius per pastoviai yra 12, t.y. per mėnesį vieną kartą. Jau yra krikštytų ir sutuoktų. Tai gal yra ir dėl to, kad pamaldos vyksta lietuvių kalba. Tiktai 2 kartus per metus – pagal parapijiečių pageidavimą, latvių kalba. Tai neužkerta kelio tiems, kurie latviškai nemoka. Gi lietuviškai visi moka, nes nuo seno gyvena Lietuvoje.

Kun. Erikas Laiconas.

Panaudoti literatūros šaltiniai.

Busch, “Ergänzungen”.
A.Šapoka. “Lietuvos istorija”. Kaunas, 1936 m.
A. Biržys. “Biržų apskritis”. Kaunas, 1932 m.
Kai kurios išlikusios bažnytinės knygos.