Neįgyvendintas sovietmečio valdžios planas Priekulės istorinės bažnyčios šventoriuje

Tai įvyko 9-to dešimtmečio viduryje, ties „riba tarp sovietmečio ir mūsų laikų,“ teigė Alvydas Armonas. Tuo metu jis dirbo valstybinės priešgaisrinės priežiūros tarnybos viršininko pavaduotoju. Įstaigos atstovus kviesdavo į Klaipėdos rajono Gargždų m. Vykdomajame komitete vykusius projektų kompleksinius derinimus.

Kartą jam buvo pranešta, kad ketinama statyti naują pastatą Priekulės apylinkės Vykdomajam komitetui. Architektai ir kiti atsakingi asmenys apžiūrėję penkias vietas nusprendė, kad tinkamiausia yra buvusios Priekulės liuteronų bažnyčios šventorius, o toji sklypo dalis, kur šiandien stovi paminklas „Priekulei 450“, tiktų mašinų stovėjimo aikštelei.

1957 m. kovo mėn. sovietinei valdžiai nugriovus istorinę Priekulės liuteronų bažnyčią, vieta tapo miesto nedidele aikšte. Vyresnieji priekuliškiai puikiai atsimena aplink bažnyčią stovėjusius antkapinius paminklus. Praėjus dviems mėnesiams po bažnyčios nugriovimo, 1957 m. gegužės 27 d., parapijos taryba prašė sovietinės Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Vilniuje leisti liuteronų tikintiesiems “šias kapines aptverti, nuvalyti, sutvarkyti ir apsaugoti jas nuo visiško panaikinimo.” “Vietos valdžios organams nuardant karo metu apgriautos bažnyčios mūrus, kapinių antkapiai yra nukentėję ir pačios ka­pinės paverstos griuvėsių liekanomis”, tvirtino parapijos taryba. „Tikintieji, vadovaudamiesi pagarbos jausmais savo mirusiesiems, pageidauja, kad šios kapinės būtų atstatytos ir apsaugotos.“ Dieną prieš tai, gegužės 26 d., šventoriaus kapinių klausimas buvo svarstytas Lietuvos liuteronų bažnyčios Konsistorijoje.  Bažnyčios vadovybė parapijiečių prašymui suteikė daugiau svorio, paragindama juos raštu kreiptis į Religijų reikalų Įgaliotinio įstaigą Vilniuje. „Priekulės parapijiečių pareiškimą leisti apsaugoti prie buvusios bažnyčios esamų kapinių antkapius pateikti Religinių kultų įgaliotiniui“, nurodė parapijai Konsistorija. Leidimo išsaugoti kapines parapija negavo. Jos buvo sunaikintos.

Sovietmečio pabaigoje net vaikai žinojo, kad šioje vietoje stovėjo, kaip jie sakydavo, „vokiečių bažnyčia,“ tačiau Klaipėdos rajono biurokratai į tai visiškai nekreipė dėmesio.

Projekto kompleksinio derinimo komisiją sudarė du nariai susieti su Priekule. Tai priekuliškis Alvydas Armonas ir tuo metu rajono žemėtvarkos tarnyboje dirbęs Stanislovas Tamolis. Jis  kilęs iš Poškų kaimo ties Agluonėnais, tačiau nuo 9 klasės mokėsi Priekulės vidurinėje mokykloje. Abu komisijos nariai žinojo miesto aikštės istoriją, todėl nusprendė prieštarauti Klaipėdos rajono biurokratų sumanymui. Jie, žinoma, negalėjo bažnytinį paveldą naikinusiai ateistinei valdžiai sakyti, kad vieta netinkama, nes čia stovėjo liuteronų bažnyčia, tačiau žinojo, kad aplink bažnyčią buvo kapinės. Jie atsisakė dėti parašus, argumentuodami, kad negalima statyti apylinkės Vykdomojo komiteto pastato ant buvusių kapinių. „Be to kokį skverą jūs norite sudarkyti,“ pridūrė Armonas.

Klaipėdos rajono atsakingų įstaigų atstovai jau buvo pasirašę, tačiau dar reikėjo tų dviejų komisijos narių parašų. Kilo konfliktas. Abu buvo primygtinai raginami pasirašyti, tačiau jie parodė principingumą.

Jei ne Alvydo Armono ir Stanislovo Tamolio tvirta pozicija, šioje istorinėje Priekulės miesto vietoje stovėtų sovietinės architektūros palikimas. Šiandien ją puošia 1992 m. rugpjūčio 2 d. pašventintas paminklas istorinei Priekulės liuteronų bažnyčiai – simboliniai bažnyčios pamatai su altoriumi. O toje vietoje, kur turėjo atsirasti automobilių stovėjimo aikštelė, 1990 m. buvo pastatytas paminklas „Priekulei 450“.

Kun. Darius Petkūnas

 

Paminklas istorinei Priekulės liuteronų bažnyčiai
– simboliniai bažnyčios pamatai su altoriumi

Simbolinis altorius bažnyčios šventoriuje

Paminklas „Priekulei 450“

 

Straipsnis parengtas pagal archyvinius šaltinius ir 2020 m. sausio 15 d. Alvydo Armono liudijimą.

Titulinėje nuotraukoje: Pamaldos istorinės Priekulės bažnyčios šventoriuje, minint 25-ąsias paminklo pastatymo metines, 2017 m. liepos 30 d.