Pasaulyje

Lietuvos liuteronų ir reformatų gyvenimas Vokietijos stovyklose po Antrojo pasaulinio karo

Po karo Lietuvos liuteronų bažnyčios ištuštėjo, ne išimtis buvo ir Švėkšna.

Lietuviai, karo metu palikę Lietuvą ir visą iki tol nusistovėjusį gyvenimo būdą, atsidūrė visiškai naujose, kitose gyvenimo aplinkybėse. Niekas neišliko taip, kaip kad buvo namuose. Religinė, bažnytinė, parapinė sritis nebuvo išimtis. „Versus aureus“ leidyklos išleistoje Vinco Bartusevičiaus knygoje „Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951“ pasakoja ir apie tai, kaip lietuviai atkūrė bažnytinį gyvenimą stovyklose. Skaitytojų dėmesiui – ištrauka apie Lietuvos evangelikus liuteronus DP stovyklose.

Annabergas stovi kaip antrasis Vokietijos lietuvių veiklos ramstis šalia Rennhofo sodybos su Vasario 16-osios gimnazija.

Evangelikai liuteronai

Evangelikų liuteronų Didžiojoje Lietuvoje prieš karą buvo apie 30 000 lietuvių, 26 000 vokiečių ir 14 000 latvių. Jie sudarė 55 mišrias parapijas ir filijas, kurias vienu laiku aptarnavo 51 kunigas. Klaipėdos krašto liuteronų bažnyčiai priklausė 40 parapijų, jose būta apie 129 000 tikinčiųjų.

Evangelikų reformatų buvo apie 15 000. Jie sudarė 13 parapijų ir filijų, kurias aptarnavo 15 kunigų. Kitos evangelikų bendruomenės turėjo apie 3 400 narių, iš kurių daugiau negu 1 000 buvo lietuviai.

Didelei daliai lietuvių liuteronų, kaip vokiečių kilmės asmenims, sovietai leido išvykti (repatrijuoti) iš Lietuvos į Vokietiją dar 1941 m. (Todėl šie asmenys paprastai buvo ir vadinami repatriantais.) Repatrijuojant, be 30 000 vokiečių kilmės žmonių, išvyko ir apie 20 000 lietuvių. Tarp jų ir 27 iš tuo metu buvusių 32 kunigų. Dalis repatrijavusiųjų 1942 m. buvo grąžinti į Lietuvą. 1944 m. artėjant frontui su bendrąja pabėgėlių banga Vokietijoje atsidūrė papildomas skaičius ir lietuvių liuteronų. Reformatų pabėgėlių buvo apie 3 000, iš jų šeši kunigai.

Stovyklose prasidėjo ir evangelikų organizuotas bažnytinis gyvenimas. Dalis kunigų tuojau perėjo į vokiškas parapijas, kurį laiką stovyklose liko 10, vėliau tik penki: Adolfas Keleris, Jazepas Urdzė, Ansas Trakis, Jonas Pauperas ir Julius Stanaitis.

Karui pasibaigus dauguma ir šių pabėgėlių ieškojo prieglobsčio besikuriančiose DP stovyklose, nors ne visiems pavyko tą globą gauti. Stovyklose prasidėjo ir evangelikų organizuotas bažnytinis gyvenimas. Dalis kunigų tuojau perėjo į vokiškas parapijas, kurį laiką stovyklose liko 10, vėliau tik penki: Adolfas Keleris, Jazepas Urdzė, Ansas Trakis, Jonas Pauperas ir Julius Stanaitis. Ant pastarųjų pečių gulė visa darbo našta suburti ir religiškai aptarnauti po visą Vokietiją išsimėčiusius lietuvius evangelikus. Kiti kunigai tik sporadiškai galėjo pagelbėti lietuvių sielovadai.

Pirmieji religiniai susibūrimai atsirado 1945 m. liepos mėnesį, kai lietuviai kunigai pradėjo lankyti savo tautiečius ir laikyti jiems pamaldas, bet jokios bažnytinės vadovybės tada dar neturėta ir kiekvienas kunigas veikė savarankiškai. Tačiau iniciatorių grupė, kuriai priklausė kun. Ansas Trakis, Jonas Grigolaitis, Mikas Tolišius, dr. Otonas Stanaitis, kun. Stasys Neimanas, dr. Kregždė ir Adolfas Klemas, 1946 m. gegužės 30 d. Hanau lietuvių stovykloje sušaukė pirmą lietuvių evangelikų liuteronų ir reformatų kunigų, parapijų atstovų ir veikėjų suvažiavimą tremtyje.

Suvažiavime dalyvavo apie 100 kunigų ir parapijų darbuotojų. Jame buvo aptartos tolesnio evangelikų liuteronų ir reformatų bendro darbo gairės bei priemonės ir sudaryta laikinoji Vyriausioji bažnyčios taryba. Pirmininku išrinktas prof. dr. Otonas Stanaitis, vicepirm. – kun. Jonas Pauperas, reikalų vedėju – kun. St. Neumanas ir nariais – Jonas Grigolaitis ir Albertas Puskepalaitis. Generalsuperintendantas teol. prof. dr. P.Jakubėnas išrinktas garbės pirmininku.

Susirinkusieji kvietė visus iš Lietuvos pasitraukusius kunigus įsijungti į lietuvių sielovadą. Užsibrėžta organizuoti pamaldas, užtikrinti tikybos dėstymą mokyklose, steigti sekmadienines mokyklėles, aprūpinti tikinčiuosius labai reikalinga religine literatūra (greičiausiu laiku išspausdinti katekizmą, pradėti leisti evangelikų laikraštį), kuo greičiausiai sušaukti evangelikų parapijų atstovų suvažiavimą, kuris išrinktų nuolatinę lietuvių tremtinių evangelikų bažnytinę tarybą. Po suvažiavimo stengtasi nutarimus vykdyti – sutvarkyti parapinį gyvenimą: buvo išrinktos parapijų tarybos, mokyklose buvo dėstomos tikybos pamokos ir įsteigtos sekmadieninės mokyklėlės. Į bažnytinį darbą dar įsitraukė kunigai A.Gelžinis, M.Bumbulis, Reisgies, M.Klumbies, V.Kurnatauskas, P.Dilys, o dar vėliau D.Jurkaitis, J.Stanaitis ir P.Šimukėnas.

Steigiamasis (pirmasis) lietuvių evangelikų sinodas buvo sušauktas 1946 m. lapkričio 9–10 d. Lebenstedte. Jame dalyvavo 62 atstovai iš visos Vokietijos. Jis įkūrė Išeivijos lietuvių evangelikų bažnyčią. Šio steiginio naujovė buvo ta, kad jis sujungė lietuvius liuteronus ir reformatus ir buvo skirtas aptarnauti tik lietuviams.

Išrinkta ir Vyriausioji bažnyčios taryba, kurios pirmininku tapo prof. dr. Otonas Stanaitis (iš Hanau), senjoru – kun. lic. Jonas Pauperas (iš Müncheno), vicesenjoru – kun. Adolfas Keleris ir nariais – kun. St.Neimanas, kun. Barnelis, Jonas Grigolaitis ir Adolfas Klemas. Vyriausiosios bažnyčios tarybos būstinė įsteigta Hanau lietuvių stovykloje. Kadangi dauguma lietuvių evangelikų gyveno britų zonoje, atrodė tikslinga šiai zonai išrinkti atskirą tarybą, į kurią įėjo kun. A.Keleris, kun. M.Preikšaitis ir teisininkai M.Nagis, Kr.Kikutis ir A.Gintautas. Ši zoninė taryba veikė apie dvejus metus.

Bažnyčios taryba, 1947 m. suregistravusi lietuvius evangelikus, nustatė, kad šių stovyklose gyveno 12 000, o privačiai – 14 000.

1947 m. rugsėjo 21 d. Hanau stovykloje vyko visų trijų zonų lietuvių evangelikų atstovų pasitarimas aktualiais religinio, kultūrinio ir organizacinio gyvenimo klausimais. Suvažiavime dalyvavo per 100 atstovų. Jame atsispindėjo tuometiniai lietuvių evangelikų rūpesčiai.

Klaipėdos krašto gyventojai bei kiti repatriantai lietuviai, ypač turintys vokiečių pilietybę, atsidūrė keblioje padėtyje. Tokiu būdu, be stovyklose gyvenančių lietuvių evangelikų, atsirado nemažai priverstų apsigyventi ir pragyventi vokiečių ūkio sąlygomis. Anglų zonoje, kur buvo susispietusi didžiausia jų dalis, išdygo ištisos DP statuso neturinčių evangelikų kolonijos.

Kai, spontaniškai prasidėjęs, evangelikų parapinis religini