Kunigas Jonas Liorančas

Nijolė Grigaitienė

L. Rėzos 9 – 3
Juodkrantė
LT-5870 Neringa
Tel.: 469-53207

Parapijos istorija

Juodkrantės bažnyčia 1992 m. D. Petkūno nuotrauka.

Jau XVII a. čia, erdviame kopų slėnyje, stovėjo kelios žvejų sodybos. 1697 m. įkurdinama pirmoji smuklė, 1743 m. paskiriamas nuolatinis mo­kytojas, o dar po poros metų, 1745, pastatoma mokykla. Tiesa, besimo­kančiųjų nebuvo daug: 1792 m., pavyzdžiui, ją lankė tik devynios mergaitės ir trys berniukai.
Bent porą šimtų metų šio kaimo žmonės meldėsi Karvaičių baž­nytėlėje. XVIII a. pabaigoje Juodkrantė, matyt, buvo jau nemaža gy­venvietė (Juodkrante vadinta todėl, kad iš marių pusės jos krantai atrodė tamsūs), jeigu čia nuspręsta statyti bažnyčią. Toji – nedidelė, medinė, nendrių stogu dengta – pašventinta 1795 m. liepos 28 d. Netrukus iš Kaukėnų atvyko precentorius Christianas Da­vidas Wittichas, ir Juodkrantės parapija pradėjo savo istoriją. Į pamaldas, be pačių juodkrantiškių, rinkosi Naglių, Nidos, išlikę užpustytųjų Kar­vai­čių žmonės. Žurnalistas vokietis O. Glagau, 1867 m. keliavęs per Ryt­prūsius ir Kuršių neriją, paliko mums vaizdų šių maldos namų aprašą. Stovėję jie “nuostabiai puikioje miško aikštelėje”, tačiau svetimas žmogus iš išorės niekad nebūtų įstengęs atspėti tikrąją šio statinio paskirtį. Pats O. Glagau iš sykio palaikęs jį… daržine. O štai vidus jam labai patikęs, to­dėl net susižavėjęs jis nuosekliai aiškina: “Tai tikra žvejų bažnytėlė, be jo­kio puošnumo, tačiau kaip tik šis jos paprastumas daro jaudinantį iškilmingą įspūdį. Visos apystatos tėra keletas tvirtų, pajuodusių nuo senumo suolų, palaikė sakykla ir nedidukas stalas altoriui. Vargonų nėra, kunigas pats užveda giesmę, ir bendruomenė darniai įstoja. Ant nuogų sienų kabo žalių ir sudžiūvusių įžadinių vainikų, daugiausia jie skiriami jūroje arba mariose paskendusių žvejų atminimui. Kiekvieną sekmadienį esti pamal­dos tiek vokiečių, tiek lietuvių kalba, konfirmantai mokomi irgi abiem to­mis kalbomis, nors jų skaičius labai mažas, pavyzdžiui, praeitais metais – tik trys”. Labai paprastas buvęs ir kunigo namas. Priešais jį plytėjęs “ap­tvertos pievos sklypelis, kuriame augo pora menkų vaismedžių. Tiek te­buvo kunigo valdomos bažnytinės žemės”. Galiausiai O. Glagau aiškina, jog “kunigas kalbėjosi su savo parapijiečiais lietuviškai, tačiau savo tarpe nerijos šiaurinės dalies gyventojai kalba latvišku žargonu, ir laikoma, kad jie yra kilę iš Kuršo ar Livonijos, dėl to liaudis juos, kaip ir marių rytinio kranto žvejus, dar šiandien vadina kuršiais. Vokiškai jie ne visada su­pranta, o kalbėti vokiškai moka dar rečiau”.
Netrukus, 1878 m., Juodkrantę ištiko gaisras, ir senosios medinės, nendrėmis dengtu stogu bažnytėlės neliko, pamaldas teko laikyti kunigo name. Vienintelė paguoda, kad parapija tuo laiku buvo jau gerokai prakutusi: čia veikė gintaro kasyklos, kuriose vasarą, sezono metu, dirbo maždaug 500-600 darbininkų ir savo žemsiurbėmis per metus iškasdavo arti 75 000 svarų (maždaug 37 t.) gintaro. Ilgainiui vietos meistrai įgudo gaminti neprastus gintarinius papuošalus, o ir pati gyvenvietė imta laikyti mažu kurortu. Tuo laiku čia kunigavęs Edwinas Richteris surado turtingų mecenatų, ir 1885 m. rugpjūčio 2 d. pašven­tinama nauja, pagal berlyniškio architekto A.Stülerio projektą pastatyta Juodkrantės parapijos bažnyčia.
Krucifiksą ir dvi prašmatnias žvakides dovanojo pati Vokietijos kara­lienė Augustė Viktorija, Elbingo firmos vargonus – gintaro kasyklų sa­vininkas judėjas M. Beckeris, krikštijimo indą – Arklyčių dvarininkas gra­fas Egloffsteinas. Sakykla ir altorius buvo išpjaustyti iš medžio, pastarajame žmonės skaitė užrašą: “Also hat Gott die Welt geliebt” (“Taigi mylėjo Dievas pasaulį”). Bažnyčia turėjo spalvoto stiklo langus, teracines grin­dis, 250 sėdimų vietų. 21 m aukščio bokšte kabėjo vienas varpas.
Juodkrantės bendruomenė niekad nebuvo gausi: 1848 m. joje priskaičiuoti vos 198 žmonės (iš jų 165 kuršininkai ir lietuviai, likusieji save laikė vokiečiais), o štai po 30 metų – 1878 – parapijiečių beveik triskart daugiau – 588. Juodkrantiškių skaičių yra nurodęs ir F. Tetzneris savo darbe “Die Slaven” (“Slavai”). Jie tokie: 1871 m. bendruomenėje buvo 512, o 1885 – 851 žmogus. Deja, vėliau apie 1890 m., gintaro atsargos staigiai išseko, nors dar prieš metus atrodė jo buvo į valias. Sunykus klestėjusiai F. Statieno-M. Beckerio bendrovei, nustojo augusi ir gyvenvietė.
Žinoma, parapijiečių skaičiaus nepagausino ketverius metus trukęs Pirmasis pasaulinis karas. Tad 1921 m. jų tepriskaičiuota vos 436, po penkerių metų – 395 ir 1936 – 420 žmonių.
Iš čia dirbusių dvasininkų minėtinas Karaliaučiaus universiteto auk­lėtinis Christophas Gottliebas Vilkas (pats pavardę rašė Wilkė; Juod­krantėje kunigavo 1800 -1812 m.). Iš vokiečių kalbos jis išvertė, tiesa, ne itin kokybiškai, D. Weisso “Wieros knygeles”, kuriose skaitytojai rado M. Liuterio Mažąjį katekizmą, kitų religinių tekstų. Leidinėlis išspausdintas Karaliaučiuje 1832 m. Po jo čia nuo 1812 iki 1819 kunigavo Gottfriedas Lebrenzas Ostermeyeris, 1828-1832 m. kretingališkis Carlas Eduardas Ziegleris, 1888-1893 m. būsimasis Klaipėdos krašto Generalinis supe­rin­tendantas Franzas Gregoras, 1897-1919 – Eugenas Lottas.
Po pirmojo pasaulinio karo dirbo Martinas Schenckė (1922-1927), jį pakeitęs Klaipėdos krašto Sinodo pirmininkas Emilis Bėmelaitis (nuo 1927 iki 1941 m.). Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu čia dirbo kunigas Martynas Keršys.
Kaip ir kitose Mažosios Lietuvos parapijose, prie Juodkrantės baž­ny­čios nuo XVIII a. pabaigos veikė mokykla. Joje dirbę precentoriai buvo ir bažnyčios vargonininkai. Paskutiniuosius iš jų paminėsime: V. Roddė, A.Buntinas, H. Schwarzas. Kai tas 1941 m. išėjo į frontą, jį pakeitė E. Pietruckas.
1944 m. vėlyvą rudenį frontui artėjant, visi dar galį dirbti nerijos vyrai buvo mobilizuoti ir išsiųsti apkasų bei įtvirtinimų kasti (dauguma statė jūrų uosto Pillau įtvirtinimus, po to išvežti į Daniją). Moterys, vaikai bei paaugliai iki 16 metų po poros savaičių staigiai surinkti – kelionei pasirengti teduota vos viena valanda – ir laivu išvežti į vidurio Vokietiją.
Stojus taikai, į gimtuosius namus jų nedaug tesugrįžo. Dalį atsijojo 312-asis Gardino persiuntimo lageris, kitiems įsikurti Juodkrantėje sutrukdė tai, kad po karo visa nerija buvo paskelbta griežčiausios priežiūros, kontrolės zona, dieną naktį saugojama rusų kareivių. Net vienai dienai atvykti reikėjo gauti leidimą. Pridėsime: iki 1950 m. su nerija nebuvo apskritai jokio susisiekimo, nei laivai, nei keltai neplaukiojo netgi į klaipėdiečių anksčiau taip mėgtą Smiltynės pliažą. Vos tik pritemdavo, galingi pasieniečių prožektoriai apšviesdavo visą Melnragės ir Girulių pajūrio ruožą, kad nesumanytų kas nors laiveliu ar kitokiu būdu pabėgti į kapitalistinius Vakarus. Nenuostabu, kad 1946 m. liepos mėnesį Juodkrantėje tegyveno vos kelios šeimos, o 48 dailūs žvejų nameliai tebestovėjo užkaltais langais. Ir vėliau kasmet atvykdavo tik po kelis asmenis: 1947 m. – 9, 1948 – 2, 1949 – 4, 1950 – nė vienas. Vis dėlto 1956 m. Juodkrantėje jau gyveno 541 žmogus. Sugrįžusių autochtonų tarp jų buvo 50 (9,2%).
Religinis gyvenimas čia, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo suvaržytas: per karą išlikusi nesugriauta bažnyčia nusavinama, paverčiama sandėliu. Per trumpą laiką išdraskomi vargonai, vitražai, nuardoma sakykla, altorius, išnešiojami suolai, nuimamas varpas. Liko nuogos sienos… Vis dėlto šiems maldos namams dar pasisekė, mat Kultūros ministerijos sprendimu 1976 m. čia įkurdinamas Miniatiūrų muziejus. Vėl sutvarkomas interjeras, langus papuošė dailininko A.Bružo vitražai. Šiame supasaulietintame statiny vasaros metu rengti muzikos ir poezijos vakarai. Na, o tos kelios juodkrantiškių liuteronų šeimos kartą kitą per metus vyko į Klaipėdą, kur žvejo J. Kaitinio sodyboje lankė organizuojamas namų pamaldas. Sakytojas B. Blaesneris mėgino kviesti žmones į surinkimus pačioje Juodkrantėje, tačiau jis Dievo žodį skelbė vokiečių kalba, ką valdžia buvo kategoriškai uždraudusi. Tad buvo nutildytas.
Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia 1989 m. atiduota katalikams, bet po poros metų grąžinta liuteronams. Pamaldas mažytei, 15 žmonių bend­ruomenei dabar laiko kunigas L. Fetingis. Joje meldžiasi ir katalikai. Nesipykstama. Padedant išeiviams juodkrantiškiams, maldos namai bai­giami visiškai sutvarkyti, tai liudija pateiktos fotonuotraukos.


Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997.