Pamokslai

Pamokslas

2020-02-23

Pamokslo tekstas: Mk 8,31-38

Darius Petkūnas


“Pasakykite, kuo žmonės mane laiko?”, – paklausė Jėzus mokinių prieš kalbėdamas apie savo kentėjimą. Iki tol Jėzus jau tris metus skelbė evangeliją, savo dieviška galia išgydė daug nepagydomų ligonių, padarė daug stebuklingų ženklų. „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“, – klausė vienas kito apaštalai Jėzui nutildžius audrą. Šiais ženklais Jėzus parodė, kas jis yra. Evangelistas Jonas rašo: „Šie [ženklai] surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.”

 

Jėzus uždavė mokiniams klausimą ne tam, kad sužinotų žmonių nuomonę, bet kad apaštalai patys, regėję daugybę mesijo ženklų, atsakytų, kas yra Jėzus. Mokiniai Jėzui atsakė tiesiogiai. Niekas iš žmonių neatsiliepė apie jį blogai, nesakė „Jėzus yra apgavikas“. Vieni jį laikė Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti dar kuriuo iš pranašų. Visi sutiko, kad Jėzus nebuvo eilinis žmogus. Tiek Jonas Krikštytojas, tiek Elijas, tiek kiti pranašai jau buvo mirę. Žmonės jį laikė prisikėlusia Senojo Testamento asmenybe, ypatingomis malonėmis apdovanotu žmogumi.

 

“O jūs kuo mane laikote?”, – paklausė Jėzus mokinių. Tada Petras jam atsakė: “Tu esi Mesijas”. „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.” Palaiminti esate ir jūs, kurie tikite, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus. Būti krikščioniu - tai tikėti, kad Jėzus yra Mesijas ir gyventi pagal jo mokymą.

 

Po tokio tvirto Petro tikėjimo išpažinimo Jėzus prabilo apie savo būsimą kančią. “Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.” Apaštalai jau pažino Jėzų-Mesiją, todėl dabar jis ėmė ruošti jų širdis būsimai jo kančiai. „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų.”

 

Evangelistas rašo, kad Jėzus apie tai kalbėjo visiškai atvirai. Ir anksčiau Jėzus kalbėjo apie būsimą savo kančią, tačiau bet jis darė užuominomis, slėpiniais. Žydams jis kartą pasakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Žydai klausė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Evangelistas Jonas priduria: “Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus.” Dabar Jėzus visiškai atvirai mokiniams praneša, kad jis kentės, kad jo kūno šventykla bus sugriauta.

 

Evangelijoje pagal Matą Jėzus nurodo savo būsimos kančios vietą. Tai įvyks Jeruzalėje. Didžiąją savo gyvenimo dalį Jėzus praleido Galilėjoje, tačiau jis mirs Jeruzalėje – mieste, kuriame stovėjo žydų šventovė. Ten buvo aukojamos kruvinos aukos už žmonių nuodėmes. Ten Jėzus paaukos save – atneš didžiąją visų nuodėmes atperkančią auką. Jis taps Dievo avinėliu, kuris neša pasaulio nuodėmes.

 

Jėzus pasako, nuo kieno rankų jis kentės. Nuo “seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų”. Jėzų nuteis mirtimi ir prikals prie kryžiaus Romos valdžia. Poncijus Pilotas priims tokį sprendimą, tačiau tai padarys bijodamas maišto. Minios akivaizdoje jis nusimazgos rankas ir sakys: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo!“ Kryžiaus mirčiai Jėzų pasmerks tie, kurie žmonių akivaizdoje buvo gerbiami – aiškino Šventąjį Raštą ir gyveno nepriekaištingai - “seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai.” Jų netenkins jokia kita bausmė, kaip tik Jėzaus mirtis.

 

Jėzus taip pat praneša, kas atsitiks po jo mirties. „Žmogaus Sūnus trečią dieną prisikels!”

 

Už kelių dienų mes įžengsime į Gavėnią, kurioje apmąstysime Jėzaus kančią ir mirtį, taip pat naudą, kurią gavome iš jo mirties. Jėzus ragina tai daryti jo būsimos šlovės šviesoje. Jis trečią dieną prisikels, tuo parodydamas, kad yra Dievo Sūnus.

 

Jėzus savo kentėjimus apibūdina kaip kelią į būsimą šlovę. Vardan to Dievo Sūnus priėmė kūną ir gimė iš mergelės Marijos. Tam dangiškasis Tėvas, kuris mylėjo nuodėmingą žmogų, siuntė savo Sūnų į pasaulį. Dievas nesiuntė pasaulio pasmerkti, bet „kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas,” “kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Kančia ir mirtimi Jėzus atpirks žmogų iš nuodėmių ir amžinosios mirties, ir padovanos amžinąjį gyvenimą kiekvienam, kuris tiki jo vardą. Netgi kryžių Jėzus vadina jo pašlovinimu. „Tėve, atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus,“ – tars jis maldoje išdavimo naktį.

 

Kokio Mesijo laukė žydų tauta? Ji, o kartu ir apaštalai, laukė pasaulietinio Mesijo – ypatingomis galiomis apdovanoto žmogaus, kuris kardu išvaduos tautą iš Romėnų jungo ir iškels ją virš visų tautų. Iki Jėzaus prisikėlimo Dievas šią tautą per Abraomą išsirinko savo tauta, todėl negi jis leis jai būti žeminamai ir priespaudoje? Mokiniai buvo įsitikinę, kad Mesijas ne kentės, o skęs savo šlovėje.

 

Jėzaus žodžiai apie jo kančią ir mirtį apaštalams sukėlė šoką. Negali būti, kad Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, kentėtų? Petras, kuris dažnai kalbėdavo visų apaštalų vardu, jį pasivadino į šalį, ir ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Jis drįso Dievo Sūnų pamokyti, kas su juo turi atsitikti! Jis neišgirdo Jėzaus žodžio „reikia“ - “reikia, kad Žmogaus Sūnus kentėtų”, tam kad palaužtų šėtono galią ir savo mirtimi užtarnautų mums amžinąjį gyvenimą. “Eik šalin, šėtone!”, - atsakė Jėzus Petrui. “Tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!”

 

Jėzus Petrui atsakė lygiai taip pat, kaip šėtonui gundymų dykumoje metu: “Eik šalin, šėtone!” – tada jis tarė gundytojui. Šėtonas skleidžia savo pinkles, kad prieitų prie žmogaus. Jis pradėjo nuo šventųjų - Adomo ir Ievos. Jis sugundė Jobo žmoną, kuri Jobą kančioje ragino išsižadėti Dievo. Valdomas pavydo ir kitų piktų jausmų, žmogus atveria savo širdį šėtonui. Kančios naktį šėtonas įeis į Judą. Jis išduos savo mokytoją, o po to pasikars. Dabar šėtonas priėjo prie tvirčiausio Jėzaus mokinio, Petro, tai yra, uolos, ant kurios po prisikėlimo Jėzus pastatys Bažnyčią. Bet kas, kas tik siūlo mums nedaryti ko nors Dievo garbei, nevykdyti jo valios, mąsto žmonių mintimis ir yra pasiduoda šėtono pagundoms.

 

Žinia apie savo būsimą kentėjimą Jėzus apaštalus paruošia jų pačių kryžiui. “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.” Jėzus praneša, kad kaip jo pasaulis nekentė, taip nuodėmingas pasaulis nekęs ir Kristaus Bažnyčios. Jono evangelijoje Jėzus plačiau paaiškina apie kryžių, kurį teks nešti tikintiesiems, “Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs ­ ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios.”

 

Jėzus ragina mus nesigėdinti kryžiaus, o kai kryžius aplanko, kantriai jį nešti. Kas nesigėdys jo “neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje”, tas išgelbės savo sielą. Dabartiniai Biblijos vertėjai graikišką žodį “psiūchė”, verčia žodžiu “gyvybė”, bet senieji vartojo - “siela.” Kiekvienas žmogus turi sielą. Ji yra daugiau nei kūno gyvybė, kuri užgęsta mirtyje. Siela yra nemirtinga. Ją mes gavome iš Dievo ir ji priklauso Viešpačiui. Prarasti sielą, reiškia po mirties būti atskirtam nuo Dievo. Tai patekti į kančių vietą, kur viešpatauja šėtonas su jo puolusiais angelais. Prarasti sielą, tai daugiausia, ką žmogus gali prarasti. “Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo sielai?”, - klausia Jėzus. “Kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?!” Niekuo!

 

“Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs”. Pelenų Trečiadieniu įžengsime į Gavėnios laikotarpį, kuriame Bažnyčia mus ragina irgi ko nors išsižadėti, pramogų ir kitų nebūtinų dalykų. Sutaupytą eurą paaukokime Dievo garbei arba artimui, kai jį aplanko sunkumai. Laiškas Hebrajams mus ragina žvelgti į tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų Kristų. Apaštalas Paulius pavyzdžiu mums pateikia Jėzaus savęs išsižadėjimą. “Jis, turėdamas Dievo pavidalą..., apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones... jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.” Amen.