Pamokslai

Pamokslas

2019-10-20

Pamokslo tekstas: Lk 18, 1-8

Darius Petkūnas


Šiandieninėje evangelijoje Jėzus mus moko nuolatos melstis ir nepaliauti. Dievo žmonės turi būti maldos žmonės. Mes turime melstis ne tik, kai ištinka bėdos, kai, kaip tą našlę vargina pikti žmonės, bet ypač prieš mūsų dvasinius priešus, mūsų ydas vedančias į nuodėmes, nes nugalėti savąjį aš yra daug sunkiau, nei išorines mus varginančias aplinkybes. Jėzus garantuoja, kad Dievas reikiamu laiku išklausys mūsų maldas.

Toji našlė laimėjo bylą ne todėl, kad toji buvo teisinga, bet todėl kad ji neprarado vilties ir nepaliovė reikalauti teisingumo.

Jos bylą svarstė teisėjas, kuris “nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių.” Kai jis priimdavo korumpuotus sprendimus, jo nevargino sąžinė. Jam taip pat nerūpėjo jo vardo garbė. Kur nebijoma Dievo, sunku tikėtis ko nors gero. Dievo žodis tai liudija apskritai apie žmones, tačiau dar blogiau, kai Dievo baimės neturi tie, kuriems patikėta galia teisti. Teisėjo rankose buvo teisingumo vykdymas, gėrio sklaida, tačiau savo sprendimais jis darė tik žalą. Saliamono mokytojo knyga sako: “Mačiau po saule, kai teisingumo vietą užėmė neteisybė ir teisumo vietą - nedorybė.”

Teisingumas buvo našlės pusėje. Našlės dažnai susiduria su apgavikais, kurie kėsinasi į jų turtą ir teises, siekia atimti ir tą mažą dalį, kurią jos turi. Ta našlė buvo labai varginga. Ji neturėjo lėšų pasisamdyti advokatą arba sumokėti anam teisėjui, todėl jam nerūpėjo jos patirta skriauda.

Ji laimėjo ne todėl, kad būtų pasirinkusi tą painų kelią, kuomet tiesa nustatoma per įstatymo formalumus, bet neatstodama nuo teisėjo. Ji buvo tokia įkyri, kad eidavo pas tą teisėją ne tik, kai jis dirbo teisme, bet ir sekiodavo jį gatvėje, laukdavo jo prie namų durų. Jį sutikusi ji nuolatos prašydavo: “Apgink mane nuo skriaudiko”. Bylą ji laimėjo įkyrumu. Ilgai spyriojęsis neteisus teisėjas sau kalbėjo: “Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų.”

Palyginimu Jėzus mus drąsina melsti Dievą ir likti ištvermingais maldoje. Jis pataria kartais prisiminti tą neteisųjį teisėją, kuris dėl žmogiško įkyrumo apgynė našlę. Jis klausia: “Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!”

Kodėl Dievas turėtų išklausyti mūsų maldas? Todėl, kad tikintieji yra Dievo išrinktieji žmonės. Dievas bažnyčioje per jo žodį ir Šventąją Dvasią perdavė tikėjimą ir sakramentu ji stiprina. Jei mes esame Dievo vaikai, tai kodėl Dievas neturėtų išklausyti savo vaikų maldų. “Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?!“ – klausia Jėzus. „Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną?” Jei žemiškas tėvas pasirūpina vaikais, tai tuo labiau dangiškas Tėvas išklausys savo vaikų maldas.

Vis dėlto mes susiduriame aplinkybėmis, kai, kaip ta našlė, prašome, tačiau nepatiriame Dievo pagalbos. Atrodo, kad Dievas tyli, jog jis yra kurčias mūsų maldoms. Izraelitai buvo Dievo žmonės, tačiau Egipte patyrė kankinančią vergovę. Būna tokių laikotarpių, kai atrodo, kad Dievas yra skriaudiko pusėje. Bet Jėzus ragina prisiminti tą vargšę našlę ir jos ypatingą savybę - įkyrumą. Jis pasakė šį palyginimą, kad mes žinotume, “kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti,” ir kad „Dievas apgins tikinčiųjų teises.“

Jėzus užtikrina, kad Dievas savo išrinktuosius skirtu laiku aplankys gailestingumu. Toji našlė teisėjui buvo visiškai svetima, ji jam absoliučiai nerūpėjo, tačiau besimeldžiantys Dievo žmonės yra jo išrinktieji, jis juos pažįsta ir myli, kaip tėvas savo vaikus. Našlė sutikusi teisėją nėjo prie jo per daug arti, o mes Dievui galime sakyti: “Tėve.” Ji lankėsi pas neteisųjį teisėją, o mes kreipiamės į savo teisingą dangiškąjį Tėvą. Ji neturėjo advokato, kuris verstų teisėją spręsti bylą, o mes, kaip liudija Jono laiškas, “ turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes.” Našlė galėjo sutikti teisėją tik tam tikru laiku, o mes Dievo galime šauktis dieną ir naktį. Jos įkyrumas teisėjui buvo nemalonus, o Dievui mūsų maldos yra mielos. Mes jam esame mieli ir “Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus.” “Aš sakau jums” - taria Jėzus - “ Dievas apgins tikinčiųjų teises.”

“Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ jis paklausia palyginimo pabaigoje. Tikėjimas yra didis dalykas, nes jį turėdami mylime Dievą ir kreipiamės į jį malda. Per tikėjimą iš malonės Dievas mus išgelbsti amžinam gyvenimui. Dievo Sūnus žvelgia į mūsų širdis ir nori rasti net silpną tikėjimą, nes ir silpnas tikėjimas yra išganingas. Pagaliau, tikėjimas yra reikalingas tik čia, žemėje. Pragare ir danguje jo nebereiks. Pragare save pasmerkusios sielos susidurs su tikrove, danguje Kristaus atpirktieji regės Dievą ir džiaugsis tuo, ką žemėje tikėjo. Atėjęs Žmogaus Sūnus ras žemėje tikėjimą, tačiau iš jo žodžių galime spręsti, kad tikinčiųjų bus nedaug. Tačiau jie ir toliau maldomis kreipsis į Dievą ir jį šlovins ramybės ir suspaudimo valandose. “Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!”, - sako Apreiškimo knyga. Amen.