Pamokslai

Pamokslas

2019-09-22

Pamokslo tekstas: Rom 8,12-14

Darius Petkūnas


Apmąstomas tekstas prasideda žodžiais “taigi, broliai”, liudijančiais prieš tai einantį svarbų pamokymą ar mintį. Iš tiesų, prieš tai apaštalas pasakė svarbią žinią, ją sutraukdamas į vieną sakinį. “Nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.” Jis paskelbia, kad “Jėzus išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties”. Ko patys nepajėgėme, atliko Dievas siuntęs savo Sūnų į kūną ir kraują. Jėzus mus pilnai atpirko iš nuodėmės, kad mes toliau „nebevergautume nuodėmei,“ gyventume ne „pagal kūną“, bet „pagal Dvasią.“ Jis susivienijo su mumis Šventame Krikšte, nuteisino ir paskelbė šventais, kad mes toliau gyventume „pagal Dvasią“. Apaštalas Paulius priminė, kad gyvenimas pagal “kūną” veda į dvasinę mirtį, o gyvenamas pagal Šventąją Dvasią veda į amžinąjį gyvenimą.

 

Po šio pamokymo Paulius mums siunčia žodžius: “Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną”. Jis mus ragina gyventi kaip dera krikščionims, sakydamas: “Jei Dvasia marinate kūniškus darbus gyvensite.”

 

Ką reiškia gyvenimas “pagal kūną?” Tai gyvenimas nuodėmėje. Tai gyvenimas priešingas Dievo valiai. Nors įgimtosios nuodėmės kaltė mums atleista Krikšte, polinkis į nuodėmę išlieka pačiame mūsų kūne, iš kurio kyla aistros ir pagundos. Kūniškas gyvenimas, tai gyvenimas vien dėl savęs, vien dėl asmeninių poreikių tenkinimo. Žmonės sako: “tai mano teisės, galiu daryti ką noriu, kol neperžengiu valstybės įstatymų.“ Kūniškai gyvenantis žmogus nekreipia jokio dėmesio į Dievo valią, atskleistą Šventame Rašte. Laiške Galatiečiams apaštalas konkrečiais pavyzdžiais apibūdina kūno darbus. “Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai.” Gyvenimas pagal kūną yra nuodėmės gyvenimas, ir jis net krikštytą žmogų veda atgal į dvasinę mirtį ir amžiną pasmerkimą.

 

“Taigi Broliai,” – kreipiasi jis į mus sakydamas: “mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite.” Jis primena, kad mes esame Kristuje, o “kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys”. Todėl su Kristaus pagalba jis mus kviečia gyventi atsinaujinantį šventėjimo gyvenimą.

 

Apaštalas kalba apie “kūniškų darbų marinimą”. Marinimas visada kelia skausmą. Žmogus, kuris priklausomas nuo nuodėmės ir nori vienokią ar kitokią nuodėmę marinti, patiria išbandymus, šėtono pagundas. Žmogus patiria kovą su jo paties kūnu ir galbūt netgi kančią. Marinant kūno darbus apaštalas netgi mus ragina “suaugti su Kristaus ‚mirties paveikslu‘, kad “mūsų senasis ‚aš‘ būtų nukryžiuotas kartu su juo …, ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei”. Apaštalas ragina tai daryti su maldos ir Dievo Dvasios pagalba. “Dievo Dvasia, kuri jums duota, marinkite kūniškus darbus.” Jis primena: “Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse.” “Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui”, - sako jis. Mes gavome Dievo Dvasią Krikšte. Mus lanko Šventoji Dvasia ir mumyse apsigyvena, kaip ateiname į bažnyčią, kai klausomės jo Šventojo Žodžio. Kristus vėl su mumis susivienija, kai mes priimame jo kūną ir kraują Sakramente. “Jūs jau nebesate skolingi kūnui, kad gyventumėte pagal kūną” – sako jis.

 

Primindamas, kad “nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje,” apaštalas pasako dar vieną svarbią žinią. Jis taria: “Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.” Jis primena, kad kadaise mes buvome nuodėmės vergai, tačiau gavę įsūnystės Dvasią mes esame Viešpaties vaikai.

 

Kadangi Kristus mus atpirko, Dievas mus įvaikino Krikšte. Mes buvome nuodėmės ir pasmerkimo vergai, bet per įvaikinimą tapome jo vaikai. Nuo šiol Dievas mums yra ne lyg “Tėvas” ar Tėvas kaip nors metaforiškai, bet tikras Tėvas. „Jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve’!”

 

Tėvas aramėjiškai yra “Ab”. Apaštalas čia pavartoją žodį ‘Aba”. Šį žodį vartoja maži vaikai, kai jie sako “tėti”. Tuo apaštalas paliudija, kad Dievas yra tikras mūsų Tėvas ar net „Tėtis“. Mūsų katekizmas paaiškina ką reiškią kreipinys “Tėve mūsų”. “Šiais žodžiais Dievas ragina mus tikėti, jog Jis yra mūsų tikras Tėvas, o mes tikri Jo vaikai, kad drąsiai ir pasitikėdami Jį melstume, kaip mylimi vaikai prašo savo mylimą tėvą.”

 

Apmąstomas tekstas baigiasi žodžiais “Jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.” Apaštalas primena apie vaikams skiriamą paveldą. Kaip tėvai žemėje palieka palikimą, taip mes, jo vaikai, gausime paveldą iš Dievo. Šis būsimas paveldas yra Dievo garbė ir amžinasis gyvenimas. Iš tikrųjų šio paveldo neįmanoma apsakyti žodžiais. Pirmame laiške Korintiečiams apaštalas sako: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.”

 

Tik kodėl apaštalas baigia žodžiais apie kentėjimus su Kristumi, tardamas: “jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti”? Šiais žodžiais apaštalas ragina mus niekada neišsižadėti Kristaus. Jis primena, kad tie, kurie yra suvienyti su Kristumi, gali patirti ir patirs kentėjimus. Jėzus Jono evangelijoje pasakė: “Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius... Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite ­ jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.” Žmones, kurie ištveria iki galo, Jėzus vadina palaimintais. “Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.” Amen.