Pamokslai

Pamokslas

2019-05-26

Pamokslo tekstas: Lk.24, 44-53

Darius Petkūnas


Praėjus 40-čiai dienų po Velykų Bažnyčia švenčia Kristaus dangun žengimo šventę? Ką mums, krikščionims, reiškia ši šventė?

 

Kristaus dangun žengimas, pirmiausia, reiškia, kad Kristus užbaigė žemėje jam Dangiškojo Tėvą pavestą mūsų išganymo darbą. Tėvas Sūnų siuntė į žemę. Jis priėmė kūną, savo evangelija tiesiogiai apreiškė kas yra Dievas ir jo valią, savo mirtimi mus atpirko iš nuodėmės, mirties ir šėtono galios, ir prisikėlė, parodydamas, kad mes būsime prikelti amžinais kūnais. Visa tai atlikęs jis sugrįžo pas dangiškąjį Tėvą. “Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą,” – tarė jis. Liko tik išpildyti paskutinį pažadą, per Sekmines iš dangaus išlieti Šventąją Dvasią ir tokiu būdu įkurti žemėje Bažnyčią, kurios Galva yra jis.

 

Dangun žengimu Kristus parodė, kad kiekvienam tikinčiajam per Kristų dabar yra atvertas dangus. Dangaus karalystė yra galutinis mūsų siekis, tačiau į ją mes negalime įžengti savo jėgomis, o tik dėka Kristaus, kuris mus išgelbėjo ir galiausia ten pakvies. “Mano Tėvo namuose daug buveinių… [Aš] jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.”

 

Trečia, dangun žengimu Kristus dar kartą parodė, kad jis yra visagalis Dievas. Savo dieviškumą jis atskleidė prisikeldamas iš numirusių Velykų rytą. Žmogaus kūnu įžengdamas į dangų ir atsisėsdamas Dievo Tėvo dešinėje, jis parodė, kad yra dangaus ir žemės Viešpats. “Man duota visa galia danguje ir žemėje” - sako jis. Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams rašo: “[Dangiškasis tėvas] prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas.”

 

Jėzus įžengė į dangų praėjus lygiai 40-čiai dienų po prisikėlimo. Per tas 40 dienų jis lankėsi pas apaštalus prisikėlusiu, amžinu žmogaus kūnu ir aiškino jiems Dievo karalystę. Tris su pusę metų Jėzus ruošė apaštalus evangelijos skelbimui, tačiau dabar jis juos siųs į pasaulį. Įžengdamas į dangų jis ištarė: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.” Kad jų skelbimas būtų veiksmingas, per Sekmines jis ant apaštalų išlies Šventąją Dvasią. Todėl “kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.”

 

Taigi per tas 40 dienų Jėzus jiems aiškino apie Dievo karalystę. Evangelistas Lukas rašo, kad Jėzus “atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus.” O ką skelbė Raštai? Jėzus atsako taip: “Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.”

 

Šią žinią turės skelbti apaštalai, kad žmonės ir tautos atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Apaštalai skelbs ne tiek šlovingą Kristų, kiek kenčiantį Kristų, nes per savo kančią, mirtį ir prisikėlimą Kristus atliko mūsų išgelbėjimo darbą. Kristaus kančia už žmogaus nuodėmes ir mirtis paskatins žmones atsiversti ir gauti iš Dievo nuodėmių atleidimą. Šį atleidimą užtarnavo Dievo Sūnus, Didįjį Penktadienį prikaltas prie kryžiaus, ant savęs prisiimdamas mūsų nuodėmes ir prakeikimą ir vietoje mūsų mirdamas. Savo mirtimi jis pilnai užmokėjo už mūsų nuodėmes ir užtarnavo dabar kiekvienam tikinčiajam žmogui išgelbėjimą. Apaštalas Paulius sako: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.“ Tad jo kančia, mirtis ir prisikėlimas yra toji pagrindinė žinia, kurią apaštalai turės skelbti tautoms, kad jos atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.

 

Kaip Kristus įžengė į dangų? Mūsų bažnyčia niekada nėra mokiusi, kad Kristus pakilo į dangų kaip šiandien į kosmosą kyla raketos, todėl neprotingas yra sovietinio kosmonauto pasakymas, kad pakilęs į kosmosą jis nematė Dievo. 16 a. mūsų bažnyčios Prūsijoje vyskupas Tilemanas Heshusijus pamoksle Karaliaučiaus katedroje pasakė, kad jei įžengęs į dangų Jėzus dabar nuo mūsų būtų už tūkstančių mylių iki kol jis ateis, tuomet jo dangun žengimo diena mums būtų liūdesio ir gedėjimo, o ne džiaugsmo diena. Dangus, į kurį įžengė Jėzus nėra regimas dangaus skliautas su žvaigždėmis, virš kurių sėdėtų Jėzus. „Dangus nėra pastatas danguje, kuris talpina žvaigždes, saulę ir mėnulį. Žodis „dangus“ čia reiškia dieviškąją didybę ir garbę. Kristaus dangun žengimas reiškia, jis dabar dalijasi ta pačia galia ir didybe su savo amžinuoju Tėvu “.

 

Tas debesis, kuris paslėpė Jėzų nuo apaštalų akių, nėra įprastas. Jis reiškia Dievo artumą. Toks debesis buvo Jėzaus atsimainymo metu, kai Dievas Tėvas balsu paliudijo, kad Jėzus yra jo mylimasis Sūnus. Daugelyje Šventojo Rašto vietų debesis reiškia visiškai šalia esantį Dievą. Todėl Jėzaus atsisėdimas Dievo Tėvo dešinėje, reiškia jį dalijantis ta pačia galia ir šlove, kokią turi Dangiškasis Tėvas. Apaštalas Petras laiške Bažnyčiai rašo: “Įžengęs į dangų jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai ir valdžios, ir galybės.” Apaštalas Paulius laiške filipiečiams skelbia, kad Jėzus yra visos visatos Viešpats: “[Dangiškasis Tėvas] jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’.”

 

Todėl įžengęs dangun Jėzus nėra kažkur toli nuo mūsų. Jis yra šalia. „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“, jis ištarė prieš įžengdamas į dangų. “Kur du ar trys susirenka mano vardo, ir aš esu tarp jūsų.” Išaukštintam Dievo Sūnui nėra jokių fizinės erdvės ribų. Jis savo kūnu ir krauju ateina į Altoriaus Sakramentą ir susivienija su mumis, nuima mūsų nuodėmes ir padovanoja savo šventumą.

 

Prieš įžengdamas į dangų Jėzus prabilo: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.” Jėzus išsiunčia apaštalus į pasaulį skelbti evangeliją. “Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.” “[Jūs būsite] mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.”

 

Liudyti, kad “Mesijas turėjo kentėti ir trečią dieną prisikelti iš numirusių” turi ne tik apaštalai, ne tik ordinuoti Bažnyčios tarnai, bet kiekvienas krikščionis. Ankstyvoji bažnyčia plito milžinišku greičiu, nes krikščionys net persekiojimų ir mirties akivaizdoje liudijo Jėzų.

 

Ir mes turime būti tie liudytojai pirmiausia savo šeimoms, vaikams. Jauni žmonės retai ateina į bažnyčią, nes tėvai jiems neperdavė tikėjimo. Jauniems žmonėms bažnyčia šiandien yra vieta, kur jie tik susituokia, pakrikštija savo vaikus, ateina, kai laidojami artimieji, ar per Kalėdas ir Velykas. Žinoma, tėvai savo jėgomis vaikams negali perduoti tikėjimo, nes tikėjimas yra Dievo dovana. Tačiau tikėjimo dovaną Dievas padovanoja ne kur kitur, o tik bažnyčioje per savo šventąjį žodį. Tikėjimą jis sustiprina Altoriaus Sakramentu.

 

Todėl liudykime Jėzų atsivesdami vaikus į bažnyčią. Nuo mažumės juos vesdami į bažnyčią prie Dievo žodžio jie supras, kad bažnyčia yra ne kokia keista apeigų vieta, o jų pačių bažnyčia, Dievo namai, kuriuose ir jie turi savo vietą. Iš Dievo malonės jie taps tikinčiais žmonėmis ir Kristaus liudytojais po mūsų. Amen.