Šio sekmadienio Evangelija skelbia būsimas vestuves tarp Kristaus ir jo nuotakos Bažnyčios. Ji nukreipia mūsų žvilgsnius į tą dieną laiko pabaigoje, kada vėl regimai pasirodys Žmogaus Sūnus ir į Tėvo namus parves savo nuotaką Bažnyčią, padabintą „spindinčia, tyra drobe“. Kristus yra jaunikis, o tos dešimt mergaičių - Bažnyčia, kuri laukia Viešpaties antrojo atėjimo ir amžino vestuvių vakarienės puotos džiaugsmo danguje.

„Tada dangaus karalystė bus panaši į dešimtį mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos.“ Kristus šiuo palyginimu kalba apie krikščionis, tai yra tuos, kurie per Krikšto Sakramentą gavo amžinojo gyvenimo pažadą. Jis nieko nekalba apie Dievo išsižadėjusius arba prieš jį burnojusius žmones, bet tik apie tuos, kurie per Krikštą tapo bažnyčios nariais. Palyginimas kalba apie Bažnyčią plačiąja prasme. Neišmintingos mergaitės irgi priklausė bažnyčiai ir nešėsi su savimi žibintus, tačiau tie žibintai nedegė. Jos – tai tie nariai, kurie buvo krikštyti, tačiau jų širdys nedegė meilės liepsna Dievui. Jie buvo bažnyčios nariai tik žodžiais, o praktiškai joje nesilankė – neišgirdo Dievo žodžio ir nepriėmė Altoriaus Sakramento. Kristus šį skirtumą tarp bažnyčios narių apibūdina mergaičių pavyzdžiu: „Paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos.“ Viešpats primena, kad išganymą gaus tik tie žmonės, kurių širdyse dega tikėjimo liepsna ir kurie pasiliks Dievo ištikimi iki mirties.

Pastebėtina tai, kad visos mergaitės belaukdamos užmigo. Šiais žodžiais Kristus apibūdina Bažnyčią laiko pabaigoje. Bažnyčia laukia Kristaus atėjimo, tačiau nė vienas nežino nė dienos nė valandos. Kristus pažadėjo ateiti į žemę ir paimti išrinktuosius į dangaus karalystę, tačiau tik jis vienas žino kada sueis tas laikas. Jo žodžiais sekant, mes neturime spėlioti, sakydami „štai jis jau čia, štai jis ten.“ Ne žmogui nuspręsti kada ateis žemiško laiko pabaiga, o tik vienam Dievui. Todėl jei kas paskelbia pasaulio pabaigos laiką, Kristus atsako: „Netikėkite jais.“ „Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas.“ Mergaičių užmigimas kartu parodo bažnyčios būseną laiko pabaigoje. Pats Dievas sako, kad žmonių tikėjimas nebebus toks karštas, koks buvo pirmųjų krikščionių tarpe, tie žibintai nebešvies taip skaisčiai, kaip ankstyvojoje bažnyčioje. Žmonės bus įnikę į kasdieninius rūpesčius. Kaip Nojaus dienomis jie bus paskendę savo darbuose ir planuose. „Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.“

Taigi „Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: “Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!” Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.’“ Girdėjome kaip išmintingosios su degančiais žibintais išėjo pasitikti jaunikio ir įėjo su juo į vestuves. O kur dingo neišmintingos? Jos vidurnaktį bėgo pirkti alyvos, o kai grįžo, rado vestuvių puotos duris užrakintas. Jos beldėsi ir šaukė: „Viešpatie, Viešpatie, atidaryk, čia mes.“ O Viešpats joms atsakė: „Iš tiesų sakau jums, aš jūsų nepažįstu.“

Kas yra toji alyva, kurios pritrūko neišmintingoms mergaitėms? Alyva žibintuose simbolizuoja mūsų pasiruošimą sutikti Viešpatį. Savo mirtimi Kristus atpirko kiekvieną žmogų. Ant kryžiaus jis užtarnavo išganymą kiekvienam, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas jau savaime bus priimtas į dangaus vestuvių šventę. Tuomet žmogus galėtų gyventi gyvenimą be Dievo ir sakyti, kad mirties valandą jis nueis pas Dievą, arba Kristui atėjus, jis bus priskirtas prie išrinktųjų. Daugelis žmonių save apgauna tokiomis mintimis. Jie yra tos neišmintingos mergaitės, todėl antrojo atėjimo dieną arba jų mirties valandą Kristus ištars: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu.“

O kuriuos Kristus pažins? Palyginimas sako, kad jis pažins savo žmones, kurių žibintai švietė. Kristus visiems užtarnavo išganymą, tačiau išganymą mes turime iš jo priimti. Jį mes gauname bažnyčioje per malonės priemones. Per jas Dievas įpila alyvos į mūsų žibintus ir jie ima šviesti, tai yra mes savyje jau nešamės išganymą, kurį Kristus mus užtarnavo ant kryžiaus. Šios išganymą nešančios malonės priemonės yra Dievo žodis ir sakramentai.

Paikosios mergaitės atspindi tuos, kurie nesirūpino savo išganymu ir neieškojo Dievo malonės. Tai krikščionys, kurie nesilanko bažnyčioje. Nors jie yra krikštyti ir jiems priklauso išganymo pažadas, tik tas kuris „tiki ir yra pakrikštytas“, bus išganytas. Tikėjimas – tai ne abstraktus tikėjimas, kad Dievas yra. Lietuvoje apie 80-90 proc. žmonių tiki Dievo buvimu, tačiau šis tikėjimas dar nėra išganantis tikėjimas. „Ir velniai tiki ir dreba“ – sako apaštalas Jokūbas. Tikėjimas turi būti tikras. Šis išganingas tikėjimas yra ne mūsų pastangų vaisius, o Dievo dovana, kurią jis mums perduoda bažnyčioje per jo paties žodį. Tai nepaprastas žodis, nes su juo mūsų širdį liečia Šventoji Dvasia. Šis tikėjimas - Dievo Dvasios dovana. Mažajame katekizme pasakyta: „Žinau, kad pats savo jėgomis nepajėgiu į Viešpatį Dievą tikėti, kol Šventoji Dvasia manęs per Evangeliją nepašaukia.“ Tikėjimas ateina nuo skelbiamo žodžio bažnyčioje, o tas žodis - paties Kristaus žodis. Paikosios mergaitės neturėjo alyvos, nes jos tik buvo pakrikštytos, tačiau gyvenime beveik nesilankė bažnyčioje dėl ko jų širdyse taip ir negimė tikras išganingas tikėjimas, todėl lemtingą valandą jos pritrūko alyvos ir buvo priverstos ištarti: „mūsų žibintai gęsta.“

Neišmintingos mergaitės buvo nepasiruošusios sutikti jaunikį. Nėjusios klausytis Dievo žodžio jos nusigręžė nuo dar vienos išganymui būtinos malonės priemonės – Altoriaus Sakramento. Kiekvienas žmogus yra nuodėmingas. Ir tikintis nėra šventas... kaip ir visi jis padaro nuodėmių – suklumpa prieš pagundas ir peržengia Dievo įsakymus, tačiau jis žino kur gauti nuodėmių atleidimą. Jį mes gauname bažnyčioje per nuodėmių išpažintį ir išrišimą (absoliuciją), ir per Šventosios Vakarienės Sakramentą. Šiame sakramente Kristus tau asmeniškai sako: „Imk ir valgyk, tai yra mano kūnas, už tave atiduotas“, „Imk ir gerk, tai yra mano kraujas, už tave pralietas nuodėmių atleidimui.“ Altoriaus Sakramente savo kūnu ir krauju mus aplanko Kristus. Jis pas mus ateina ne simboliškai, o tikrovėje (tikru savo kūnu ir krauju) ir nuima nuo mūsų po Krikšto padarytas nuodėmes. Jame jis tau perduoda ant kryžiaus užtarnautą išganymą ir jo malonės dėka tu tampi pasiruošęs sutikti Viešpatį. Išmintingos mergaitės – tai žmonės, kurie ėjo į bažnyčią ir kurioms Kristus per žodį ir sakramentą įpylė į žibintus alyvos, kad jų žibintai šviestų. Jos, kaip ir neišmintingos buvo užsnūdusios, tačiau jos buvo pasiruošusios ir atėjus jaunikiui išėjo jo pasitikti. Su Kristumi jos įžengė į dangaus vestuvių šventę ir išvydo tai, ko akis neregėjo ir ko ausis negirdėjo, ir kas žemėje į jų širdis neatėjo.

Kristus šį sekmadienį ir mūsų asmeniškai klausia, ar mes esame pasiruošę jį sutikti. Paskutinė diena gali ateiti bet kuriuo metu. Ji gali mus aplankyti akimirksniu dar čia gyvenant žemėje, kuomet regimai pasirodys Kristus. Jei žmogus neišvys Kristaus atėjimo gyvendamas kūne, ši diena jį aplankys mirties valandą. Tada jo siela paliks kūną ir pateks jau ne į žemišką laiką, bet amžinąjį – mums gyvenant kūne toliau tęsis žemiškasis laikas, tačiau sielai po mirties tebus tik akimirka nuo kūno gyvybės užgesimo iki Kristaus antrojo atėjimo. Kaip giliai įmigusiam žmogui išnyksta laiko skirtumas, taip ir sielai nuo mirties iki teismo dienos bus „lyg vėjo dvelktelėjimas“. Tuomet bus mirusiųjų prisikėlimas ir eis vieni į „amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.” Ar mūsų žibintai švies kai mes išvysime Žmogaus Sūnų? „Supraskite“, – sako Viešpats, – „jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“

Ar jūs esate pasiruošę? Šiandien jūs esate bažnyčioje. Tai teisingas jūsų sprendimas. Jūs galėjote nueiti kitur, dalyvauti pasaulio siūlomose pramogose ar iš vis niekur neiti, bet pasilikti namie, tačiau vykdydami Dievo įsakymą švęsti šventą dieną jūs atėjote į bažnyčią. Čia - Dievo namai ir dangaus vartai, čia mus lanko Kristus, iš kurio gauname malonę. Atėję į Dievo namus visuomet atidžiai klausykitės Dievo žodžio, ką Viešpats jums sako, nes jo žodis suteikia tikėjimą, pasitikėjimą bei viltį teismo dieną. Prieš pamaldas nekalbėkite tuščių kalbų, bet geriau tyliai pasimelskite, apmąstykite kokias nuodėmes padarėte per savaitę, kad išpažinties metu jas išsakytumėte Dievui ir perskaitykite giesmę. Ir priimkite Kristaus kūną ir kraują Altoriaus Sakramente, kuriame jūs tiesiogiai susitinkate su Kristumi ir kuriame Kristus jums pats atveria vartus į dangaus vestuvių šventę bei jau dabar leidžia paragauti amžinybės. Tada jūs priklausysite prie tų išmintingų mergaičių, kurios buvo pasiruošusios sutikti Viešpatį. Nors belaukdamos jos užmigo, išgirdusios balsą „Atėjo jaunikis, išeikite jo pasitikti“ šviečiančiais žibintais jos sutiko Viešpatį ir įžengė į amžiną vestuvių šventės džiaugsmą danguje. Amen.