Pasauliečiams

Rytmetinių ir vakarinių pamaldų komentarai

Kun. dr. Darius Petkūnas

Istorinė kasdieninių pamaldų apžvalga

Rytmetinės ir vakarinės pamaldos užima svarbią vietą krikščioniškos liturgijos istorijoje. Jau Naujajame Testamente randame nuorodų, kad apaštalai maldai rinkdavosi vidurdienį (Apd.16,25), trečią valandą dienos (Apd.2,1,15), nakties metu (Apd.3,1). Romos imperijoje laikas nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo buvo padalintas į tris atskaitos taškus: devintą ryto, vidurdienį ir trečią dienos valandą. Krikščionys šias minutes stengdavosi išnaudoti bendrai maldai. Kita vertus, krikščionybės pradžioje maldos laikas nebuvo tiksliai nustatytas. Krikščionys stengėsi laikytis ap. Povilo paliepimo “be paliovos melskitės” (1Tes.5,17), kurį bažnyčios tėvai Ignacijus iš Antiochijos ir Klemensas iš Aleksandrijos buvo linkę sieti su asmenine krikščionio malda.
Nuo trečio šimtmečio vidurio Kartagos vyskupas Kiprijanas kasdieninėse pamaldose nurodo prisiminti Kristaus žmonijos išganymui nuveiktą darbą. Vidurdienio metu tikintieji minėdavo Viešpaties prisikėlimą, trečią dienos valandą Šventosios Dvasios nužengimą arba Kristaus pasmerkimą mirčiai, šeštą - Viešpaties nukryžiavimą, devintą - Viešpaties mirtį, artinantis nakčiai - Kristaus šviesą, rodančią kelią per nakties tamsybes. Neužilgo nusistovėjo tokių pamaldų tvarka. Ji susidėjo iš psalmių giedojimo, Gloria in Excelsis Deo, Tėve mūsų, Švento Rašto skaitinių ir maldų. Krikščionybei tapus valstybine Romos imperijos religija šios pamaldos buvo vadinamos “katedrine tarnyste”.
Savitus bruožus šios pamaldos įgavo vienuolynuose. Vienuoliai, kurie buvo linkę vos ne kiekvieną gyvenimo valandą paskirti maldai, stengėsi nuolatos giedoti psalmes ir klausytis liturginių skaitinių. Vienuolių apeigos skyrėsi nuo “katedrinių”, nes jos turėjo daugiau privačios tarnystės bruožų.
Viduramžių bažnyčioje maldai buvo renkamasi septynis kartus per dieną. Šis skaičius paremtas 119 psalmės žodžiais: “Šlo­vi­nu tave kas­dien sep­ty­nis kar­tus” (Ps.199,164). Labiausiai jos buvo praktikuojamos vienuolynuose. Ilgainiui jos buvo papildytos įvairiomis pridėtinėmis apeigomis. Benediktas iš Aniane vienuoliams prieš rytmetines pamaldas nurodė sustoti ties kiekvienu vienuolyno altoriumi ir sukalbėti Viešpaties maldą bei tikėjimo išpažinimą, po to prisijungti prie choro, kartoti penkioliką gradualinių psalmių (Ps.120-134). X amžiuje šių psalmių giedojimas vienuolynuose tapo visuotine praktika. Ilgainiui pamaldose buvo praktikuota giesmė Ave Maria ir išpažintis. Tokios pamaldos reikalavo asmeninių pastangų ir ištvermės, todėl pasauliečiams jos atrodė daug valios energijos reikalaujanti našta. Nors buvo atspausdintos tokių pamaldų apeigos pasauliečiams - Breviarum , tačiau miestų ir kaimų parapijose jos labai populiarios nebuvo.
Didelę reikšmę dienos maldai skyrė reformatoriai M. Luther’is ir T. Cranmer’is. Supaprastindami tokių pamaldų tvarką jie padarė jas patrauklesnėmis ir populiaresnėmis parapijose. Jei Anglijos bažnyčios reformatorius T. Cranmer’is, reformuodamas šią tvarką stengėsi išlaikyti monastinius jos bruožus - mėnesio bėgyje tikintieji turėdavo atgiedoti vos ne visas 150 psalmių, tai M. Luther’is ir jo pasekėjai šių pamaldų metu svarbiausią vietą suteikė pamokslui ir žmonių mokymui. Reformuodamas tokių pamaldų tvarką M. Luther’s laikėsi taisyklės nepalikti “nieko, tik Švento Rašto žodžius”.
Tokias apeigas M. Luther’is apibrėžė “Vokiškoje mišioje” (1526 m.). Sekmadienio ryte buvo giedamos 5 ar 6 psalmės, sakomas pamokslas, giedamas antifonas, “Te Deum Laudamus” arba “Benedictus Dominus Deum”, Viešpaties malda, kolektos, “Benedicamus domino”. Praėjus kelioms valandoms po to buvo švenčiamos mišios. Artėjant vakarui buvo atliekamos vakarinės pamaldos, kurios nedaug kuo skyrėsi nuo rytmetinių. Parapija sekmadieniais išgirsdavo netgi tris pamokslus.
Savaitės dienomis M. Luther’is pabrėžė žmonių katechizavimą. Pirmadieniais ir antradieniais buvo pravedama “Vokiškoji pamoka”, tai yra sakomas pamokslas apie pagrindines katekizmo dalis. Trečiadieniais - pamokslas Mato evangelijos pagrindu. Ketvirtadieniais ir penktadieniais kunigas sakydavo pamokslą iš įvairių Naujojo Testamento vietų. Šeštadieniais buvo rekomenduojama pamokslauti iš Jono evangelijos. Savaitės dienomis pamaldos taip pat susidėjo iš psalmių giedojimo, Naujojo Testamento skaitinių lotynų ir vokiečių kalbomis, Magnificat (vakarinėse pamaldose), Viešpaties malda, kolekta ir Benedicamus Domino. Kadangi pagrinde tai buvo tvarka mokykloms, tai esminis šios tarnystės tikslas buvo jaunimo supažindinimas su Biblija. M. Luther’is iš dalies nutolo nuo tradicinio viduramžių požiūrio į kasdienines pamaldas, tačiau, kita vertus, jis sugrįžo prie ankstyvosios bažnyčios tradicijos, kurioje pamaldose didžiulis dėmesys buvo sutelktas krikšto kandidatų katechizavimui (Apaštališkoji tradicija 35, 39, 41).

Kasdieninės pamaldos

Lietuvos liuteronų bažnyčioje

„Gloria in Excelsis“ iš Martyno Mažvydo giesmyno 1570 m.

Kasdieninės pamaldos reformacijos metu buvo praktikuojamos ir Prūsijos bei Lietuvos liuteronų bažnyčiose. Prie jų sudarymo daug dirbo A. Kulvietis, S. Rapolionis, M. Mažvydas, J. Zablockis ir daugelis kitų žymiųjų Lietuvos krikščioniškos bažnyčios reformatorių. Ypatingai didelis yra Martyno Mažvydo nuopelnas. Pastarasis, pasitelkęs į pagalbą daugelį pagalbininkų, pasirėmęs pagrindinėmis Prūsijos bažnyčios liturginėmis nuostatomis, sustatė nuoseklią ir turtingą rytmetinių bei vakarinių pamaldų tvarką.
M. Mažvydui ir jo bendraminčiams teko padėti svarbius liturginės tarnystės pamatus. Lietuviai savo gimtąja kalba tuomet neturėjo nei Švento Rašto, nei maldų knygų, nei giesmyno, nei psalmių. M. Mažvydas suprato, kad esant tokiai situacijai neįmanoma iš karto sudaryti lietuviškos liuteronų Bažnyčios agendos, todėl paruošė tai, kas tuometiniam liturginiam tarnavimui buvo svarbiausia. Jau pirmojoje lietuviškoje knygoje „Catechismusa prasti szadei“ (1547 m.), šalia katekizmo ir elementoriaus, jis atspausdina keletą giesmių, tarp jų ir vakarinėms pamaldoms naudotiną Stanislavo Rapolionio giesmę: “Christau, Diena essi ir schwesibe”. Joje randame litaniją, Oratio Dominica (“Tėve mūsų”), eiliuotoje formoje tikėjimo išpažinimą. o taip pat ir keletą psalmių. Kyla klausimas, kodėl M. Mažvydas Katekizme tokį didelį dėmesį skiria išvardintiems elementams? Todėl, kad jie buvo būtini kasdieniniam rymetiniam ir vakariniam liturginiam tarnavimui.
M. Mažvydas išvardintais pamaldų elementais neapsiribojo. Praėjus keliems metams jis išvertė Šv. Ambraziejaus ir Augustino giesmę “Te Deum Laudamus” (1549 m.), kuri visuotinėje krikščioniškoje bažnyčioje giedama rytmetinėse pamaldose. Tačiau didžiausias liturginis darbas yra jo paties parengtas dviejų dalių giesmynas “Giesmes Chrikszoniskas” (1566 m., 1570 m.). Pastebint, kiek šiame giesmyne yra patalpinta psalmių, maldų, kolektų, antifonų ir versikulų, susidaro įspūdis, kad M. Mažvydas juo ne tik norėjo įtvirtinti liaudies giedojimą lietuviškose bažnyčiose, bet pagerinti rytmetinių ir vakarinių pamaldų kokybę, tai yra sudaryti sąlygas, kad jose skambėtų ne vien liturgo bei choro balsai, bet aktyviai dalyvautų parapijiečiai. Giesmyne M. Mažvydas pateikia pirmąją rytmetinių ir vakarinių pamaldų tvarką gimtąją kalba, pavadindamas: “Redas Jutrinas” ir “Redas Mischpara”.
M. Mažvydas buvo ne vien kunigaikščio Albrechto užsakymų vykdytojas. Jis buvo pirmasis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios liturgas. Sudarydamas rytmetinių ir vakarinių pamaldų tvarką jis rėmėsi bendromis Prūsijos bažnyčios liturginėmis nuostatomis ir kanonais, tačiau paskirus elementus: versikulus, antifonus, kolektas parinko pats. M. Mažvydas buvo nuoseklus liturgijos reformatorius, tai yra jis stengėsi laikytis visuotinės Vakarų Bažnyčios liturginės tradicijos, reformuodamas tik tai, kas prieštaravo liuteroniškai teologijai. Todėl nieko nuostabaus, kad jo rytmetinių ir vakarinių pamaldų tvarkose gausu viduramžių bažnyčios liturginių lobynų. Žinodamas, jog radikaliau nusteikusiems kunigams tai galėjo nepatikti, tai yra jei pasirodytų, jog “czita ira nuog Popešiska rauga” (585 psl.), tai, antifonus, responsorijas bei jų tonus jis leisdavo pasirinkti jiems patiems. “Jei neczistu raugu kwep tada imk pataisita kita ant tos wietos” (540 psl.). Liturgas jo akyse buvo daugiau nei liturginių funkcijų atlikėjas. Melstis jis buvo raginamas iš širdies, “lengwai ir permanitinai… lietuwiskai” (544 psl.), kad jo užmeldimai ne tik klausytojus, bet ir Dievą pasiektų. Malda, jo manymu, “tur buti czista skambanti su tikra wiera ir tolima nuog pikta rauga” (545 psl.). Nors jis paliko kai kurių lotyniškų tekstų, tačiau jis pabrėžė, kad pirmiausia reikia atsižvelgti į lietuviškai kalbančius parapijiečius, “dabodams and daugibes alba mašibes zmoniu kurioms priewalu wernai slušiti” (545 psl.).
Rytmetinės pamaldas Mažvydas nurodo pravesti bažnyčioje. Ypatingas dėmesys skiriamas aktyviam parapijiečių giedojimui pamaldose. Kadangi tikintiesiems buvo nelengva giedoti psalmių melodijas ir Te Deum Laudamus, ar Benedictus Dominus Deo, jiems turėjo padėti berniukų choras.
M. Mažvydo “Giesmes Chrikszoniskas” yra turtingos psalmėmis. Daugumą jų išvertė Karaliaučiaus universiteto teologijos fakulteto profesorius A. Kulvietis. Mažvydas žinojo, kad pamaldose ne visuomet galėjo giedoti choras, todėl tokiu atveju jos galėjo būti truputį supaprastintos. “Jei priegtam žekeliu (berniukų choro – D. Petkūno pastaba) niera tada gali wieton Antiphonu ir Psalmu sc giedoti paiunktoses Lituwiskas giesmes kurias tosu knygelesu rassi” (545 psl.). Žmonės tuomet dar buvo silpni giedotojai, lietuviškos giesmės dar nedrebino evangeliškos bažnyčios sienų, kaip tai buvo kun. K. Donelaičio laikais.

Martyno Mažvydo parengtos knygos „Te Deum laudamus“, 1549 m. titulinis lapas

Kita vertus, M. Mažvydas pabrėžė psalmių, antifonų ir kitokių liturgijos elementų svarbą. Kad būtų lengviau, antifonus jis ragino giedoti padedant vargonų balsams. Tokių pamaldų metu jis siūlė giedoti dvi tris psalmes, tačiau galima ir daugiau. “… daugesni jei noresi giedoti ira walnu kada priewalu” (543). Sekdamas M. Luther’iu, didelę reikšmę tokių pamaldų metu jis skyrė pamokslavimui. Vykdydamas Prūsijos bažnyčios tvarką, rytmetinėse pamaldose jis ragino kunigus pamokslauti apie šventąją Vakarienę. Tokiu būdu jis ketino priraginti lietuvius dažniau dalyvauti eucharistijoje, nes jo laiškai liudija, kad pastarieji nekreipė per daug dėmesio į šio sakramento svarbą žmogaus išganymui. Todėl “Kunigas ant Kozalniczas pradest sakiti kozoni ape Weczere Pona del prientiemus: Diewa stalop” (543 psl.).
Sudarymas šią tvarką jis susidūrė su gana rimta problema. Sunkumas buvo tame, kad tuo metu dar nebuvo Švento Rašto lietuvių kalba. Kunigai patys vertė tekstus iš vokiečių ar kitų klasikinių to meto kalbų. Galimas dalykas, kad jie naudojosi ir Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakulteto dekano, liuteronų kunigo prof. S. Rapolionio kai kurių išverstų Biblijos dalių fragmentais, nes istoriografiniai šaltiniai liudija, kad anstesnis dominikonų vienuolis S. Rapolionis buvo pradėjęs versti Šv. Raštą į Lietuvių kalbą. Rytmetinių pamaldų tvarkoje M. Mažvydas nurodo, kad kunigas apmastymo tekstą pasirenka pats, bet jis siūlo tai daryti nuosekliai. Pavyzdžiui, kaip nurodyta Prūsijos agendoje, rytmetinėse pamaldose jis ragina skaityti ir pamokslauti iš Senojo Testamento, pradedant Mozės penkiaknyge iki pabaigos, kad metų bėgyje žmonės galėtų susipažinti su tuo, kas sakoma Senajame Testamente.
“Redas Mischpara” buvo šiek tiek paprastesnis. Vakarinėms pamaldoms M. Mažvydas parinko skirtingus antifonus, versikulas ir kolektas. Prūsijos agendose nurodyta, kad rytmetinėse pamaldose reikia giedoti kelias iš 1 - 110 psalmių, o vakarinėse - 110 - 150. Vakarinėse pamaldose kunigai buvo raginami mokyti iš Naujojo Testamento. “Atgedojus Hymna Kunigas and Kozalniczas kozoni tur sawa apskirtaje sakiti. Bet gieras esti budas idant Kunigas wietoje Capitulum skaititu paguldima wiena isch Nauja Testamenta pradeius nuog Motthejaus Euangelias iki gala: Ta potam skaitamaghi paguldima tur trumpintelei su trumpu ischguldimu žmonems ischgulditi. Atlikus toki trumpa ischguldima tur Kunigas žmones sawa klausitoius Maldosp graudinti” (540 psl.). Vakarų bažnyčios tradicijoje pasakyta, kad vietoje Benedictus Dominus Deo, kuri giedotina rytmeninėse pamaldose, vakaro metu reikia giedoti Marijos šlovinimo giesmę “Magnificat”.

„Te Deum laudamus“ iš Martyno Mažvydo giesmyno, 1570 m.

M. Mažvydo darbai yra reikšmingi tuo, kad jais jis padėjo pagrindus Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios liturginei tradicijai. Rytmetinių ir vakarinių pamaldų tvarka turi ypatingą svarbą, nes ji nėra vien Prūsijos bažnytinių apeigų vertimas į lietuvių kalbą, bet kartu ir paties M. Mažvydo kūrybos vaisius. Šie darbai tapo pagrindiniu liturginiu šaltiniu sudarant šiandienines Lietuvos liuteronų Bažnyčios rytmetinių ir vakarinių pamaldų tvarkas.
Didžiojo Lietuvos bažnyčios reformatoriaus darbą tęsė kiti pasišventę kunigai. Nemažas yra J. Bretkūno nuopelnas. Pastarasis darbe: “Kolectas Alba Paspalitas Maldas…” (1589) ne tik perspausdino M. Mažvydo kolektas, bet į lietuvių kalbą išvertė papildomų senovinių ir reformacijos laikų kolektų. Reikia paminėti ir Tilžės kunigą M. Daniel’ių Klein’ą, kuris oficialiuosiuose lietuvininkų giesmynuose patalpino maldyną, jį pavadindamas: “Naujos labay priwalingos ir Dušioms naudingos Maldu Knygelės…”. Maldyno VIII dalis susideda iš kasdieninių ir švenčių kolektų, prie kurių yra pridėti ir atitinkami versikulai. Šiuos veikalus galima pavadinti M. Mažvydo darbų tęsiniu.
Kyla klausimas, kodėl rytmetinių ir vakarinių pamaldų tvarka lietuviškose agendose netikėtai išnyko? 1730 metų agenda “Dawadnas pamokinnimas kaipo wissi Lietuwoje po Maloningiuasio Prusu Karalum essantieji Kunningai kaip Diewo Tarnai tur elgtis noredami šventa Klebonu Urėda wiernai išpildyt” apie rytmetines ir vakarines pamaldas net neužsimena. Apie šias pamaldas taip pat nieko nekalba ir unijinė 1830 metų liturginė knyga - “Agenda tai esti Knygos Pagraudenimu ir Maldu ewangeliškosa Bažnycziosa Lietuwos skaitytinu”. Kasdieninių pamaldų tvarka netikėtai pasirodė 1897 metų Prūsijos lietuvių agendoje, pavadinta: “Triumpiausias Dawadas Diewo Szlužmu Nedėldienėse ir Szwentėje ar po Pietu ar Wakare ir per Nedėlę šiokiose Dienose laikomu” ir “Dawadas pridėtiniu Diewo Szlužmu su apstingesne Liturgia”. Panašią formą randame ir Evangelikų liuteronų bažnyčios Rusijos imperijoje agendoje, išleistoje St. Peterburge 1897 m. Tačiau kai šias formas palyginame su M. Mažvydo rytmetinių ir vakarinių pamaldų tvarkomis, matome, kad jos yra supaprastinta sekmadieninių pamaldų Žodžio liturgija.
Tai rodo, kad liuteronų bažnyčia po ortodoksijos pasuko primytivesniu liturginiu keliu. Šią tendenciją lėmė vis labiau įsigalintis pietizmas. Pietizmo laikais buvo manoma, kad tokios apeigos nebereikalingos, todėl turtingos rytmetinių bei vakarinių pamaldų tvarkos palaipsniui išnyko. Apskritai šiame periode liturgija tapo „numelioruota”, nes asmeninį pamaldumą pietistai iškėlė virš bažnytinių apeigų.

Šaltiniai

Sudarant Rytmetinių ir vakarinių pamaldų liturginę tvarką naudotasi M. Mažvydo darbais: “Redas Jutrinas” ir “Redas Mischpara” (1570 m.). Nemažiau svarbus šaltinis yra Prūsijos liuteronų bažnyčios 1544 m. ir 1568 m. agendos. Jos reikšmingas ne vien tuo, kad jomis rėmėsi M. Mažvydas, bet ir todėl, jog Prūsijos bažnyčia tiesiogiai įtakojo lietuviškai kalbančią liuteronų bažnyčią, formuodama jos liturginę tradiciją. Lygiagrečiai remtasi ir carinės Rusijos liuteronų bažnyčios 1897 m. agenda, taip pat Prūsijos unijine “Agenda Ewangeliškai Bažnyčiai” (1897 m.). Tačiau pastarieji du šaltiniai, kaip jau buvo minėta, turi mažesnę reikšmę, nei M. Mažvydo darbai. Sudarant šią tvarką atsižvelgta ir į kitų liuteronų bažnyčių agendas, ypatingai į Bavarijos liuteronų bažnyčios pamaldų tvarką, Amerikos liuteronų bažnyčių - ELCA ir Misurio sinodo tvarkas, o taip pat į kai kurių Vokietijos bažnyčių rytmetinių ir vakarinių pamaldų tvarkas.

Rytmetinių pamaldų komentarai

Rytmetinių pamaldų tvarka iš Martyno Mažvydo giesmyno, 1570 m.

Rytmetinės pamaldos pradedamos su giesme. Ji gali būti viena iš ryto giesmių. Po jos giedamos psalmės “Domine labia mea aperie” (Ps.51,17) ir “Deus in Adjutorum meum intende” (Ps.70,2). Tokią pradžią siūlo ne tik M. Mažvydo “Redas Jutrinas” (542 psl.), bei 16 a. Prūsijos liuteroniškos agendos, bet ir daugelis kitų liuteroniškų liturgijų.
Jei pamaldos yra su išpažintimi, tuomet po giesmės liturgas gieda arba sako invokaciją: “Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.” Išpažinties malda gali būti paimta iš sekmadieninių pamaldų.
Rytmetinėse pamaldose aktyviai turi dalyvauti parapija. Posmus “Domine labia mea aperie” ir “Deus in Adjutorum meum intende” antifoniškai atlieka liturgas ir parapija. Kadangi tradiciškai ši apeigų dalis yra giedama, tai įvedant šią tvarką į parapijas pradžioje žmonėms turėtų padėti giedoti choras. M. Mažvydas taip pat nurodo, kad psalmės giedamos “su atsakimu chora”. Atlikus įžangą giedama Gloria Patri, kurios antrąją dalį, lygiai kaip ir sekmadieninėse pamaldose, gieda parapija.
Tuomet giedamas antifonas ir psalmė “Venite Exultemus” (“Ateikite, džiaugsmingai giedokime Viešpačiui”). Antifonai ateityje bus pateikti kiekvienam metų laikotarpiui, tačiau kol to dar nėra, siūloma naudotis vienu bendru antifonu, paimtu iš M. Mažvydo rytmetinių pamaldų tvarkos (547 psl.). Tai psalmės žodžiai: “Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime…” (Ps.2,11-12).
Psalmę “Venite exultemus” (Ps.95) parapija gieda arba skaito pasidalinusi į dvi dalis (Parapija [I] ir Parapija [II]). Po kiekvieno psalmės žodžio gali būti kartojamas jai skirtas antifonas. Ji taip pat užbaigiama su Gloria Patri, po kurios tradiciškai atkartojamas nurodytas antifonas.
Po to parapija gieda vieną iš ryto giesmių. Tuomet giedamos arba skaitomos psalmės. Kiekvienos psalmės antifonas yra pirmasis jos posmas. Psalmės taip pat giedamos arba skaitomos antifoniškai. Pirmąjį psalmės posmą gieda liturgas, antrąjį - parapija. Kaip ir “Venite exultemus”, perskaičius ar atgiedojus psalmę, kartojama Gloria Patri su antifonu (pirmuoju psalmės posmu). M. Mažvydas siūlo giedoti dvi tris psalmes, tačiau jų skaičių liturgas pasirenka savo nuožiūra. Ypatingomis progomis rekomenduotina giedoti keletą psalmių.
Toliau skaitomas Šventasis Raštas. Rytmetinėse pamaldose liturgas skaito Senąjį Testamentą ir Evangeliją. Po kiekvieno skaitinio sakomas trumpasis responsorium: “Viešpatie, pasigailėk mūsų”, o parapija atsako: Dėkojame Dievui.” Šis responsorium, paimtas iš Prūsijos 1544 metų agendos, skiriasi nuo įprasto: “tai Dievo žodis”, kurį liturgas sako sekmadieninėse pamaldose, tačiau tai taip pat yra tradicinis responsorium, randamas daugelyje protestantiškų liturgijų. Po skaitinių giedama giesmė sakomas pamokslas arba trumpa homilija.
Toliau visi gieda šlovinimo giesmę: “Benedictus Dominus Deus” („Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui”) (Lk.1). Jos antifonas yra Ps.90,14. Parapija šlovinimo giesmę gieda arba skaito antifoniškai. Kaip įprasta, po jos giedama Gloria Patri ir Antifonas (Ps.90,14). Ši šlovinimo giesmė taip pat yra universalus rytmetinių pamaldų elementas. Prūsijos liuteronų bažnyčioje ši psalmė ilgainiui pradėta giedoti giesmės formoje. Ją galime atrasti ir senuosiuose lietuvininkų giesmynuose. Didžiųjų bažnytinių švenčių metu vietoje Marijos “Benedictus Dominus Deus” giedama švento Ambraziejaus ir Augustino giesmė “Te Deum Laudamus”.
Prieš meldžiant kolektas ar kitas maldas giedamas Kyrie. Tai universalus rytmetinių ir vakarinių pamaldų elementas, kurį pateikia ne tik M. Mažvydas (596 psl.), bet ir daugelis vakarų bažnyčios liturgijų. Kadangi istoriškai Kyrie giedamas litanijose, vietoje jo liturgas gali giedoti arba skaityti litaniją. Tuomet žemiau nurodytos maldos, įskaitant ir “Tėve mūsų”, praleidžiamos, nes maldavimai su Viešpaties malda įtraukti į pačią litaniją.
Jei pamaldos yra be litanijos, tuomet atliekama saliutacija ir meldžiamos kolektos. Prieš jas giedamas versikulas - įžanginis maldos posmas. Šioje formoje yra pateiktas vienas bendras versikulas (Ps.102,2), tinkantis visoms kolektoms, tačiau ilgainiui versikulai bus pateikti visiems bažnytiniams metams. Liturgas pagal parapijos poreikius pasirenka kolektas , tačiau liturgijoje pasiūlyta ir viena bendra kolekta, kurioje meldžiamasi už visą krikščionišką bažnyčią. Šie elementai (Ps.79,9) paimti iš M. Mažvydo rytmetinių pamaldų tvarkos (618 psl.). Kolektą liturgas gieda atsisukęs į altorių. Pamaldose galima giedoti lyginį skaičių kolektų (1, 3, 5). Vietoje jų liturgas gali melsti savaitei skirtą kolektą . Maldavimai užbaigiami M. Liuterio rytmetine malda ir “Tėve mūsų”.
Tuomet liturgas gieda Benedicamus: “Šlovinkime Viešpatį”, o parapija atsako: “Dėkokime Dievui”. Šis elementas taip pat yra paimtas iš M. Mažvydo tvarkos “Redas Jutrinas” (535psl.). Pamaldos baigiamos su apaštališkuoju palaiminimu (2Kor.13,14) ir giesme.

Vakarinių pamaldų komentarai

Vakarinių pamaldų tvarka iš Martyno Mažvydo giesmyno, 1570 m.

Vakarinės pamaldos daugeliu atžvilgiu yra panašios į rytmetines. Jos prasideda su vakaro giesme. Jei jose išpažįstamos nuodėmės, liturgas sako invokaciją (“Vardan Dievo Tėvo….”). Tuomet liturgas ir parapija gieda “Deus in Adjutorum” (“Domine labia mea aperie” vakarinėse pamaldose negiedama). Po to antifoniškai giedamos psalmės ir skaitomas Šventasis Raštas. Vakarinėse pamaldose pirmasis skaitinys yra Laiškas. Evangelija gali būti ta pati, kaip ir rytmetinėse pamaldose. Tarp skaitinių liturgas ir parapija sako trumpąjį Responsorium.
Tuomet visi gieda giesmę, po kurios sakomas pamokslas arba trumpa girdėtų skaitinių homilija. Po jos visi gieda šlovinimo giesmę “Magnificat”. Šios giesmės versikulas (Lk.1,50) yra iš M. Mažvydo vakarinių pamaldų tvarkos (528 psl.). Antifonas yra iš 1568 metų Prūsijos bažnyčios agendos: “Kristau, mūsų Išganytojau, amžinsis Dieve ir Marijos sūnau, mes šloviname tave per amžius”. Baigus šlovinimo giesmę sis antifonas atkartojamas. “Maginificat”, lygiai kaip ir “Benedictus Dominus Deus”, senuosiuose lietuvininkų giesmynuose buvo pateikti giesmės formoje (Nr.112).
Po šlovinimo giesmės giedamas Kyrie. Kaip ir rytmetinėse pamaldose šioje vietoje gali būti giedama litanija. Po Kyrie giedamas versikulas (Ps.102,2) ir meldžiamos kolektos. Nurodyta kolekta ir versikulas (Ps.85,8) yra paimti iš M. Mažvydo “Redas Mischpara” (534 psl.). Po jos meldžiama M. Luther’io vakarinė malda su versiculu (Ps.25,4), o po jos Viešpaties malda. Benedicamus yra toks pat kaip rytmetinėse pamaldose. Po jo liturgas laimina žmones apaštališkuoju palaiminimu (2Kor.13,14), į kurį parapija atsako “Amen.” Pamaldos baigiamos vakaro giesme.

Šaltiniai

Agenda Ewangeliškai Bažnyčiai. Išleista wyriausioses Wyriausybes Ewangeliškoses Bažnyčios Berlyne 1895 ir į lietuviškaję Kalbą išwersta.” Pirmoji Dalis. Tilžė, 1897.
Agenda, tattai esti knygos pagraudenimų ir maldų Lietuvos Bažničiosa skaitytinu. Karaliaučius, 1830.
Darius Petkūnas Mažvydas ir pirmoji lietuviška liturgija. – M. Mažvydas: Pirmoji lietuviškoji knyga. Klaipėdos universiteto Baltistikos centras. Klaipėda 1997.
Dawadnas Pamokinnimas, kaipo wissi Lietuvoje po Maloningiausio Prusu Karalium esantieji kunigai kaip Diewo tarnai tur elgtis noredami szwentą Klebonu Urėdą wiernai iszpilditi. Karaliaučius, 1730.
Die Evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahrhunderts. Das Herzogthum Preussen. Polen. Die Ehemals Polnischen Landestheile des Königreichs Preussen. Das Herzogtum Pommern. Leipzig 1911.
Evangelisches Gesangbuch Ausgabe für die Evangelisch-Lutherischen Kirchen in Bayern und Thüringen . München, 1995.
Jonas Bretkūnas. Kollectas Alba Paspalitas Maldas Prastasu nedeliasu ir didzosu Schwentesu per wissus mætus Hercegisteie Prusu giedamas. Königsberg, 1589.
Lietuvos TSR Bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 1 1547-1861, Vilnius “Mintis” 1969.
Luther D. Reed, The Lutheran Liturgy. Philadelphia, Muhlenberg Press, 1947.
Lutheran Book of Worship. Augsburg Publishing House, Philadelphia, 1990.
Luther's works. Vol. 53. Liturgy and Hymns. Philadelphia 1965.
Martynas Mažvydas Katekizmas ir kiti raštai. Vilnius 1993.
Pagerintos giesmių knygos. Klaipėda, 1930.
Philip H. Pfatteicher, Commentary of the Lutheran Book of Worship. Minneapolis, Augsburg Fortress, 1990.
The Lutheran Hymnal. St. Louis: Concordia Publishing House, 1941.
Служебникь евангелическо-лютеранской церкви в Росийской имперiи, часть I. С.-Петербургь, 1897 .