Šventės, jubiliejai

Naujųjų Viešpaties metų pamaldos Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčioje

2012 Vasario mėn. 01 d.

„Mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ ( 2 Kor 12, 9). Šiais įvadiniais Naujojo Testamento žodžiais šių metų sausio 7 d. Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčioje prasidėjo šventinės naujametinės pamaldos. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikų gyvuojanti tradicija kasmet vis kitoje bažnyčioje suburia evangelikų liuteronų bažnyčios dvasininkus iš visos Lietuvos. Žvarbus sausio vėjas nesutrukdė susirinkti dideliam parapijiečių ir miestelėnų būriui – šįkart bažnyčia buvo sausakimša. Visi žinome, kad dvasinė šiluma ir tiesos žodis sunkmečio kamuojamam žmogui yra atgaiva sielai ir dvasios stiprybės šaltinis. Bažnyčia būtent yra ta vieta, kurioje galime šios šilumos rasti.

Metų slenkstis – laikas, kada įvertinami per metus nuveikti darbai, kada pasidalinama ateities vizijomis ir lūkesčiais. Žvelgiant į aukštai dangun įsirėžusį naujosios Jurbarko bažnyčios skliautą, apima teigiamos emocijos. 2011 metai Jurbarko bažnyčiai – žengtas dar vienas žingsnelis. Nors didžioji finansinių ir organizacinių bažnyčios statybos ir jos įrengimo rūpesčių dalis krenta ant parapijos kunigo Mindaugo Kairio pečių, tačiau visuotinis geranoriškumas, palaikymas ir parapijiečių, valdžios institucijų, užsienio partnerių suteikta finansinė ir dvasinė parama leidžia džiaugtis tuo, ką matome šiandien. Verta priminti, kad Jurbarko bažnyčios statybos darbai tęsiami jau aštuonioliktus metus. Be to, didžiąją dalį laiko bažnyčios projektas buvo gaubiamas nežinios. Tik prieš ketverius metus kunigo ir parapijos narių iniciatyva bažnyčios statybos darbai atnaujinti: uždengtas stogas, iškeltas kryžius, išklotos grindys, sudėti langai, įrengta dalis bažnyčios vidaus, altorinėje dalyje pakabintas įspūdingas vitražinis kryžius. Šiemet planuojama apšiltinti stogą, sukonstruoti vargonus, atlikti likusius vidaus įrengimo darbus. Ši bažnyčia tampa nauju Jurbarko miesto kultūros židiniu, - pernai čia koncertavo chorai iš Lietuvos ir užsienio šalių, vyko ekumeniniai renginiai. Reikia manyti, kad ir šiemet panašaus pobūdžio religinių ir kultūrinių renginių sulauksime ne ką mažiau. Norisi metaforiškai pasakyti, kad Jurbarko bažnyčia – Nojaus laivas jau plaukia, susirinkusių žmonių širdimis ir tikėjimu skrosdamas ne tik žiemos žvarbumą, bet ir praeities abejones ir nerimą. Nesunku buvo pastebėti, kad vos suskambus bendrai giesmei, bažnyčia prisipildė šventumo. Kunigų lūpose skambėjęs Dievo žodis šildė tikinčiųjų širdis dvasine šiluma. Kunigų procesijai vadovavo ir šventinį pamokslą sakė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Vyskupas pamoksle juokaudamas užsiminė apie tai, kad Biblijoje niekur nekalbama apie stogų apšiltinimą. Minties, žinoma, turinčios šiek tiek kitokį kontekstą, esama prasmingos – neužmirština, kad bažnyčia, visų pirma, yra Jėzaus Kristaus bendruomenė. Stūksantys mūrai patys savaime yra šalti ir bedvasiai – šventumą jiems teikia tikėjimas Dievo žodžiu ir bažnyčią lankančių žmonių bendrystė. Šventinėse pamaldose sulaukta ir kitų garbingų svečių: sveikinimo žodį tarė Jurbarko Švenčiausios Trejybės R. katalikų parapijos klebonas, monsinjoras Kęstutis Grabauskas, valdžios atstovas, LR Seimo narys Bronius Pauža. Šiems svečiams už bendradarbiavimą ir paramą įteiktos atminimo dovanos. Šventinių pamaldų muzikinę dalį papildė svečiai iš sostinės – Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios ansamblis „Adoremus“ (vadovė Renata Moraitė). Šis choras jau ne pirmą kartą lankosi Jurbarke – choro atliekamomis giesmėmis papuoštos ne vienos pamaldos ir bažnytinis renginys. Muzikiniuose intarpuose skambėjo ir tradiciniai, ir šių laikų kompozitorių kūriniai. Ypatingai šilto palaikymo sulaukė baigiamasis pamaldų akcentas - kantata „Tyli naktis“. Šventines pamaldas vaizdo juostoje įamžino LRT laidos „Kelias“ kūrybinė grupė. Po pamaldų parapijos namuose svečių lauke nenuilstančių parapijos moterų rankų, parapijos sielos – parapijos pirmininkės Elytės Kuškienės, Irmos Kasparaitienės, Olgos Liorančienės, Virginijos Grimalienės ir Ernos Petruitienės paruoštas šventinis stalas. Svečių skrandžius prikimšęs gardusis kugelis šeimininkių keptas visą naktį. Susirinkusieji turėjo puikią progą ne tik sušilti, paragauti šilto maisto, bet ir pasidalinti mintimis, pasidžiaugti tarpusavio nuoširdumu.

Bažnyčios – Jėzaus Kristaus bendruomenės – durys atvertos kiekvienam. Žmogus, ieškantis gyvenimo pilnatvės ir tikėjimo, Dievo žodyje randa dvasios prieglobstį ir stiprybę. Kiekviena iš meilės daroma žmogaus pastanga, – nesvarbu, ar ji būtų menkutė, ar verčianti kalnus, yra prasminga. Norisi palinkėti visiems ir tuo pačiu sau drąsos ir noro įveikti savo abejingumą, prisidėti prie gerumo židinėlių, prie pastangų kurti Dievo žodžio tiesa ir meile grįstą žmonių bendrystę.

Evaldas Švageris