Diakonija

Tarptautinė konferencija ,,Diakonija Lietuvoje. Dabartis ir perspektyvos“

Vasario 16-17 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė konferencija ,,Diakonija Lietuvoje. Dabartis ir perspektyvos“, kurią organizavo Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia ir Schleswig Holstein žemės (Vokietija) Diakonija.

Džiugu, kad savo poros dienų poilsio laiką dalyviai skyrė atsakymams į visoms Lietuvos evangelikų liuteronų parapijoms ir organizacijoms, plėtojančioms diakoninę veiklą, aktualius klausimus. Suvažiavo dešimties LELB parapijų bei organizacijų atstovai iš visos Lietuvos. Konferenciją pradėjome malda ir giesme.
Lietuvos ELB vyskupas Mindaugas Sabutis susirinkusiesiems trumpai priminė tarnystės prasmę ir vargšų globos idėją, aiškiai nurodytą Biblijoje. Apaštalų darbų knyga mums suteikia pamatines žinias apie diakonijos kilmę. Tai krikščionių bendruomenės rūpestis savo nariais, patiriančiais skurdą, negalavimus bei kitokias bėdas. Toks rūpestis buvo remiamas visų bendruomenės narių aukomis. Būtent parapija buvo labdaros bei paramos vargstantiems organizatorė, o jos nariai – aukotojai. Jau ankstyvojoje krikščionybėje iškilo poreikis paskirti tam pašauktus žmones tiesiogiai užsiimti paramos dalijimu bei vargstančiųjų globa.
Lietuvos ev. liuteronų parapijose diakoninė veikla imta praktikuoti vos tik joms susikūrus. Krikščioniškos aukos supratimas skatino žmones įvairiausiomis aukomis prisidėti prie parapijos gyvavimo, o taip pat prie vargstančiųjų išlaikymo, didelė dalis nekilnojamojo turto buvo padovanota parapijos narių. Visa buvo nukreipta parapijos reikmėms patenkinti bei sukurti bazę ateities bažnyčios išlaikymui. Lietuviška diakoninė organizacija ,,Sandora“, veiklą pradėjusi 1904 m., per labai trumpą laiką tapo įtakinga ir labai aktyvi organizacija. Ypatingas jos bruožas buvo atsakingų asmenų sutelkimas veiklai vykdyti. Tai buvo neatsiejama bažnyčios dalis, kuri įgyvendino bažnyčios misijos uždavinius, propagavo krikščioniškąją etiką, puoselėjo švietimą, organizavo labdarą bei telkė žmones.
Šiandien Lietuvoje maždaug dešimtyje parapijų veikia diakoninės tarnybos, kurių statusas yra skirtingas. Vienose parapijose diakonijos veikia kaip visiškai savarankiškos organizacijos, kitose jos veikia išvien su parapijos tarybomis, dar kitur diakoninė veikla yra neatsiejama nuo parapijos, jaunimo ir kunigo veiklos. Tad apie Lietuvos evangelikų liuteronų diakoniją, kaip apie vientisą tarnystę, kol kas kalbėti negalime.
Diakonijų veiklos pradžia buvo ,,stichiška“, partnerių dalinama pagalba ne visada atnešė tuos vaisius, kurių laukėme. Parapijiečių sąmonėje suvokimas, kad bažnyčia – tai vieta, kurioje galima ką nors gauti, pakeitė suvokimą, kad bažnyčioje galima būtent duoti kitiems. Žmogiškieji ištekliai yra negausūs, finansiniai – dar mažesni. Siekdami stabilios, ilgalaikės veiklos, turime ieškoti būdų, kaip tapti integralia socialinės politikos dalimi. Susirinkę konferencijos dalyviai bendromis jėgomis ieškojo silpnųjų ir stipriųjų diakonijos pusių. Darbo grupėse metu paaiškėjo, kad trūksta bendradarbiavimo tarp atskirų diakonijų, nėra bendrų projektų. Dauguma dirba savanorystės pagrindais. Ryški profesionalumo, kompetentingų darbuotojų stoka. Darbas gana izoliuotas, nėra bendruomenės, miesto poreikių analizės, neišplėtotas bendradarbiavimas su savivalda. Aktualios problemos - informacijos apie finansinės paramos šaltinius ir žmonių, galinčių parengti projektus, stoka. Gaunamos lėšos - atsitiktinės, nėra metinio biudžeto planavimo. Atskiros diakonijos turi skirtingą juridinį statusą. Tačiau reikia nepamiršti, kad diakonijos yra socialinis Bažnyčios veidas, o teritorinis jų veikimas matomas visoje Lietuvoje. Egzistuoja ir stipriosios diakonijų pusės. Daug nekilnojamo turto leidžia pritraukti Europos Sąjungos lėšas ir kurti darbo vietas. Į šias organizacijas susirinko norintys dirbti, aktyvūs parapijiečiai, išplėtoti asmeniniai ryšiai su seseriškomis parapijomis. Juridinis statusas suteikia galimybę plėtoti ūkinę veiklą. Diakonijos pradeda dirbti profesionaliai, ryškėja specializacija, atsižvelgiant į vietos poreikius.
Sausio pabaigoje konferencijos organizatoriai, norėdami išsiaiškinti esamą Lietuvos diakonijų padėtį, atliko anketinę apklausą. Sulaukta atsakymų iš devynių diakoninį darbą vykdančių organizacijų: Šakių, Pagėgių, Kretingos, Šilutės, Marijampolės, Klaipėdos, Jurbarko, Priekulės ir Vilniaus. Susumavus rezultatus, paaiškėjo, kad vidutiniškai diakoninėse organizacijose dirba 5 mokami darbuotojai (4,88). Daugiausia – Šakių Sandoroje – 22 ir Vilniaus Sandoroje – 17 žmonių. Abiejose organizacijose ne visi darbuotojai dirba visu etatu. Keturiose tarnybose mokamų darbuotojų iš viso nėra. Savanorių diakoninei tarnybai vidutiniškai tenka po 11,5 darbuotojus. Daugiausiai savanorių Kretingoje ir Klaipėdoje – po 23 (tačiau čia nėra nė vieno mokamo darbuotojo), ir Vilniuje – 20. Apibendrinę matome, kad „Vilniaus Sandora“ turi didžiausią skaičių darbuotojų, kurį sudaro mokami darbuotojai ir savanoriai. Kitose tarnybose pastebimas didelis skirtumas tarp abiejų grupių darbuotojų skaičiaus: ryški arba vienų, arba kitų persvara.
Kalbant apie lėšas, sudarančias diakonijų biudžetą, daugiausiai respondentų nurodė aukas (55 proc.). Jas galima skirstyti į užsienio partnerių arba privačių asmenų (45 proc.), pavienes (36 proc.) ir tikslinės paskirties aukas diakoninei veiklai (19 proc.). Kiti pajamų šaltiniai: 2% nuo pajamų mokesčio iš Lietuvos piliečių (15 proc.); tikslinės lėšos iš savivaldybės biudžeto arba lėšos, gautos už projektus iš miesto savivaldybės ( Šakiai ir Vilnius) (10 proc.); lėšos už teikiamas paslaugas: Pagėgių Sandora – už mokamas nakvynės paslaugas, Vilniaus Sandora – už patalpų nuomą ir globos namų gyventojų mokestis (10 proc); nario mokestis (5 proc.); lėšos, gautos iš ,,Vilniaus Sandoros“ (5 proc.).
Didžiausi per penkerius pastaruosius metus įvykdyti projektai – Šakių vaikų globos namai ir Vilniaus senelių globos namai. 2006 m. pradėtas Kretingos diakonijos centro statybų projektas. Dauguma organizacijų mini vaikų ir pagyvenusių žmonių užimtumą, organizuojamas šventes bei įvairius renginius. Būdingiausia diakoninių organizacijų veikla išlieka labdaros dalijimas. Tai parama socialiai remtiniems žmonėms, daugiavaikėms rajono šeimoms, neįgaliesiems, asmenims, sugrįžusiems iš įkalinimo įstaigų, socialiai- pedagogiškai apleistų šeimų vaikams. Pagalba maisto produktais, drabužiais, vaistais, slaugos reikmenimis. 2007-2012 metais šešiose parapijose numatoma vykdyti naujus projektus bei darbus, kiti nurodė teikiamų paslaugų arba vykdomų projektų tęstinumą. Mažesnės diakonijos skundžiasi dėl nepakankamų žmogiškųjų resursų rengiant projektus, informacijos apie finansavimo šaltinius bei galimybes.
Diskusijų metu buvo padaryta išvada, kad vertėtų įsteigti stoginę/koordinuojančią organizaciją, pavyzdžiui, ,,Lietuvos Sandorą“ ar pan., kuri sujungtų skirtingą statusą turinčias diakonines tarnybas ir drauge su Konsistorija organizuotų savąją veiklą. Koordinuojančioji organizacija dalyvautų rengiant atskirų diakonijų projektus, bendradarbiautų su Bažnyčia, valstybe, nevyriausybinėmis organizacijomis bei fondais Lietuvoje ir užsienyje. Įsteigta stoginė organizacija tęstų 1905 – 1939 m. veikusios ,,Sandoros“ diakoninę ir kitokią labdaringą veiklą, siekiant socialinės ir švietimo sistemų grandies tobulinimo; stiprinti ir plėtoti krikščioniškas humanistines idėjas. Konferencijos metu diskutuota apie diakoninių organizacijų lūkesčius ir galimas stoginės/koordinuojančios organizacijos funkcijas bei strateginius tikslus. Svarstyta apie atskirų diakonijų finansinį indėlį tokios organizacijos išlaikymui.
Mūsų svečiai iš Schleswig Holstein žemės (Vokietija) - Diakonijos vadovė kunigė Petra Thobaben ir Eurodiakonijos prezidentas Dr.h.c.Jürgen Gohde taip pat dalinosi idėjomis apie stoginės diakonijos kūrimą bei veiklą. Jie pripažino, kad pavienių diakonijų susiskaldymas, bendro organizacinio tinklo nebuvimas ir nepakankamas finansinės paramos skaidrumas ateityje sukels vis daugiau problemų ir kovas už būvį. Nei Konsistorija, nei pavienės diakonijos negali lygiavertiškai bendradarbiauti su kitomis didesnėmis bažnyčiomis ar nevyriausybinėmis organizacijomis užsienyje ir Lietuvoje. Dabartinę Lietuvos diakoninių organizacijų padėtį jie sulygino su paslėpta šviesa, kuri nesklinda į aplinką. Bažnyčia ir atskiros diakonijos turi kelti sau uždavinius pažadinti diakoninę sampratą, skatinti darbuotojus, kelti jų kvalifikaciją įvairiuose kursuose, kurti ir išlaikyti savanoriškas struktūras.
Dviejų dienų konferencija pakvietė atskiras diakoninį darbą plėtojančias organizacijas išsamiai diskutuoti ir ieškoti bendro kelio. Vienbalsiai nutarta, kad stoginė/koordinuojanti diakoninė organizacija Lietuvoje yra reikalinga, bei išrinkta darbo grupė (kun. Virginijus Kelertas, kun. Mindaugas Kairys ir socialinio darbo vadybininkė Daiva Kalinauskaitė) jai sukurti, teiksianti pasiūlymus Konsistorijai.
Kviečiame visus, turinčius minčių ir noro, prisidėti kuriant Diakonijos stoginę/koordinuojančią organizaciją. Mums galite rašyti el. pašto adresu: diakonija.sakiai@gmx.de

Daiva Kalinauskaitė
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2007 Nr.2-3