Aktualu

XX a. okupacijų žalos mastai Lietuvos Liuteronų Bažnyčiai

Kėdainių liuteronų parapija su kunigu

Pauliumi Tittelbachu prieš 1941 m. repatriaciją

2014 Kovo mėn. 13 d.

Iki šiol siekiama įvertinti sovietinės okupacijos žalą Lietuvos Respublikai, jos gyventojams, organizacijoms. Pažvelgus į sovietinės ir nacių okupacijos žalą padarytą respublikos bažnyčioms, galima teigti, kad Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia daugeliu požiūrių buvo viena labiausiai nuo okupacijų nukentėjusi tradicinė krikščioniškoji bendruomenė.

 

Kai kurie prieškario faktai

 

Iki II pasaulinio karo Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia vienijo lietuvių, vokiečių bei latvių tautybių tikinčiuosius. Didžiausias parapijų tinklas buvo Tauragės bei Suvalkijos regionuose, ruože palei Latvijos sieną bei autonominiame Klaipėdos krašte, kur bažnyčia taip pat turėjo autonominį statusą ir nebuvo administraciškai pavaldi Kauno konsistorijai. Prieškario laikotarpyje Lietuvoje gyveno 193,444 liuteronai, tai yra 8,9 % visų respublikos gyventojų.

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis Didžiojoje Lietuvoje gyveno 64,538 liuteronų tikybos asmenų - 3,2 % visų gyventojų: lietuvių – 22,312 (35 %), vokiečių – 28,671 (44 %), latvių – 13,555 (21 %).[1]

1925 m. Klaipėdos krašto gyventojų surašymo duomenys rodo, kad krašte liuteronų tikėjimą išpažino 128,906 asmenys - 91 % visų gyventojų: lietuvių - 32,596 (25 %), klaipėdiškių (provokiškos orientacijos lietuvių) - 36,403 (28,2 %), vokiečių - 56,093 (43,5 %).[2]

Prieškaryje Bažnyčią sudarė 84 parapijos (53 - Didžiojoje Lietuvoje, 31 - Klaipėdos krašte),[3] kurias aptarnavo 71 kunigas (32 - Didžiojoje Lietuvoje, 39 - Klaipėdos krašte).[4]

 

Sovietinė ir nacių okupacijos: 1941 ir 1944 m. Bažnyčios narių netektis

 

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Maskvos ir Berlyno susitarimu 1941 m. sausio-kovo mėn. vyko gyventojų repatriacija. Jos metu Bažnyčia neteko apie 40,000 narių, tai yra daugiau nei 60 % Didžiosios Lietuvos tikinčiųjų.[5]

Nacių okupacijos metu grįžę vokiečių tautybės liuteronų repatriantai, su kun. Pauliumi Tittelbachu priešakyje, siekė Lietuvoje įkurti savarankišką vokiečių Liuteronų Bažnyčią, tačiau tam sutrukdė Ostlando nacių saugumo policija (Kauno Sipo ir SD). Vokiečių tautybės liuteronų kunigams buvo uždrausta atlikinėti religines apeigas, o šios tautybės tikintiesiems drausta netgi lankytis lietuviškose liuteronų pamaldose.[6] Tai vienas iš nedaugelio atvejų, liudijančių dvasinio gyvenimo suvaržymą okupuotose teritorijose, kuriose nacių režimas deklaravo visišką „religijos laisvę“. Tuo pačiu metu okupacinis režimas propagandos tikslais leido Baltijos šalių Romos katalikų ir Stačiatikių bažnyčioms vykdyti religinę misiją Baltarusijos ir kitose okupuotose Sovietų Sajungos teritorijose.

Lietuvių tautybės liuteronų atžvilgiu nacių okupacinis rėžimas laikėsi dvilypės nuostatos: ideologiniais sumetimais Ostlando valdžia tikintiesiems grąžino nacionalizuotas Vilniaus ir Telšių bažnyčias, tačiau toliau sekvestravo kitą komunistų valdžios konfiskuotą turtą - Bažnyčios konsistorijos patalpas Kaune.

1944 m. artėjant frontui į vakarus pasitraukė dar skaitlinga dalis Didžiosios Lietuvos liuteronų, o rudenį įvykusios evakuacijos metu Klaipėdos kraštą paliko absoliuti dauguma Liuteronų Bažnyčios tikinčiųjų.

 

Liuteronų tikinčiųjų ir kunigų represijos

 

Lietuvos liuteronai yra vienintelė tradicinė krikščioniškoji bendruomenė, kurios dalis narių buvo represuoti vien dėl jų konfesinės tapatybės. 1944 m. lapkričio mėn. Maskvai nurodžius deportuoti Lietuvos vokiečius, tuometiniame Raseinių (dab. Jurbarko) rajone vietos komunistinė valdžia nesivargino tikrų vokiečių paieška, bet pasirinko lengvesnį kelią – surengė “evangelikų” surašymą ir, kaip liudija įslaptintos vykdomojo komiteto pažymos, šiuos lietuvius liuteronus įvardijo “vokiečiais” bei pasmerkė tremčiai. Minėtame rajone tokios vykdomojo komiteto pažymos kaip prima facia “vokiškumo” įrodymas buvo išrašytos 31 šeimai (114 asmenų). Iš viso tokių pažymų išrašyta 46 šeimų atžvilgiu (173 asmenims). Tai rodo, kad konfesinė tapatybė, o ne tariama "vokiečių" tautybė, tapo šių asmenų represijų priežastimi. „Visi išvežtieji yra lietuviai, gryni lietuviai, pagal dokumentus ir kalbą, niekuo nenusikaltę,“ – 1945 m. balandį rašė Jurbarko parapijos kun. J. Gavėnis konsistorijos pirmininko pavaduotojui kun. J. Kalvanui. J. Gavėnio liudijimas išsklaido abejones, kad šie asmenys galėjo būti ištremti dėl kokių nors kitų priežasčių. Jo paties deportuotų tėvų atžvilgiu jis rašė: "Žinau gerai, kad manieji nebuvo niekuomet jokiuose įsirašymuose, kuriuos darė vokiečiai."[7] “Evangelikų” surašymo metu “vokiečiais” buvo identifikuoti net prieškarinės lietuvių liuteronų patriotinės organizacijos “Pagalba” nariai. Kai kuriais atvejais vokiškumo įrodymu tiesiogiai buvo nurodytas asmens tikėjimas. “Fricas Skėrys – Lietuvos teritorijoje gyvenantis vokietis, dabartiniu metu išpažįsta liuteronišką tikėjimą...”[8] Ona Stanaitienė įvardinta vokiete, nes jos sūnus buvo “vokiečių kunigas,” nors liuteronų kun. Juliaus Stanaičio tautybė buvo lietuvių. 1946-49 m. nuo ligų ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų mirė net 84 % iš 812 į Tadžikiją deportuotų tremtinių.[9]

Klaipėdos krašto tremtinių pavardės liudija, kad dauguma jų buvo senieji krašto gyventojai - Liuteronų Bažnyčios nariai. Vis dėlto negalima teigti, kad šių asmenų tremties priežastis buvo jų “vokiškas” tikėjimas. Šių tremtinių likimą lėmė kiti faktoriai, tarp kurių ne paskutinis buvo jų ankstesnis Klaipėdos krašto gyventojo statusas. Vis dėlto Katyčių ev. liuteronų parapijos tarybos, kurios nariai aktyviai priešinosi vietos valdžios pastangoms uždaryti istorinę bažnyčią, tremties priežastis galėjo būti vietos valdžią dirginęs tarybos narių religinis uolumas. Beveik visi parapijos “dvidešimtuko” nariai buvo ištremti.[10]

Stalinizmo laikotarpiu komunistinė valdžia represavo 4 iš 9 Lietuvoje likusių kunigų. Pagal Rusijos SFSR BK 58 str. Sibiro tremčiai buvo pasmerkti kunigai Gustavas Rauskinas, Jurgis Gavėnis, Jonas Mizaras, Erikas Leijeris. Du iš jų žuvo Sibiro lageriuose. Procentiniu atžvilgiu Liuteronų Bažnyčia neteko 44,4 % kunigų[11] - daugiau nei kitos tradicinės krikščioniškos bendruomenės (plg. Romos Katalikų Bažnyčia neteko apie 30 % dvasininkų). Ir po Stalino mirties už religinių įstatymų pažeidimus dviems kunigams – Jurgiui Gavėniui ir Jurgiui Sprogiui - buvo iškeltos baudžiamosios bylos.

 

Kita okupacijos žala

 

Istorikų skaičiavimu, pokaryje Klaipėdos krašte buvo likę 15,000 -18,000 senųjų gyventojų. Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia dar kartą neteko dalies savo narių 1958-1961 m. repatriacijos metu. Konsistorijos duomenimis per pirmuosius du repatriacijos metus (1958-1959 m.) kraštą paliko 3034 tikintieji. Per visą repatriacijos laikotarpį 8232 Klaipėdos krašto gyventojų, kurių absoliuti dauguma buvo liuteronai, persikėlė gyventi į Vokietiją.[12] 1961 m. pasibaigus repatriacijai konsistorija Lietuvoje dar skaičiavo apie 23000 tikinčiųjų.[13] Tokiu būdu 1940-1961 m. laikotarpyje Bažnyčia neteko daugiau nei 88 % narių!

Lyginant su kitomis tradicinėmis krikščioniškomis bendruomenėmis, procentiniu požiūriu Lietuvos Liuteronų Bažnyčia neteko daugiausia maldos namų. 1940 ir 1966 m. maldos namų santykis rodo, kad buvo uždaryta arba sugriauta 71 % Liuteronų Bažnyčių (62 iš 87).[14] Klaipėdos krašto Nidos, Pašyšių, Vyžių bažnyčios buvo uždarytos N. Chruščiovo laikotarpio religinio gyvenimo varžymų metu. Sovietinė valdžia antireliginėje politikoje negailėjo net paminklinių liuteronų bažnyčių. Biržų bažnyčia, kuri 1949 m. buvo įtraukta į architektūrinių paminklų sąrašą, komunistinės valdžios sprendimu nugriauta 1961 metais. Prie materialios žalos priskirtina nacionalizuota Bažnyčios žemė bei daugelis kitų Bažnyčios disponuotų pastatų.

Komunistinė valdžia radikaliai sumažino liuteroniškų parapijų skaičių. Vietoje prieškaryje veikusių 84 parapijų, 1948 m. valdžia sutiko registruoti tik 33 parapijas,[15] tačiau net daliai jų registracija buvo atšaukta Stalino ir Chruščiovo valdymo laikotarpiais. „Išsivysčiusio socializmo“ metu Lietuvoje buvo leista veikti tik 27 liuteronų parapijoms - 32 % lyginant su prieškario parapijų skaičiumi. Suvalkijoje leista melstis tik vienai Sudargo parapijai. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje liuteronų bažnyčios buvo uždarytos. Klaipėdos parapijai suteikta teisė melstis Stačiatikių Bažnyčios (buvusios liuteronų kapinių koplyčios) patalpose.

 

Baigiamieji pastebėjimai

 

Pagrindine intensyvios Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios administracinių varžymų priežastimi sovietinės okupacijos metu laikytina rajonų komunistinės valdžios klijuota „vokiečių bažnyčios“ etiketė. Dėl šios priežasties sovietinė valdžia negailestingai uždarinėjo liuteronų bažnyčias bei visapusiškai trukdė parapijų registracijai. Vis dėlto 1945 m. represijų metu dalis liuteronų nukentėjo ne dėl tariamai "vokiškos," o vien dėl jų konfesinės tapatybės. Represijos tiesiogiai veikė Suvalkijos liuteronų gyvenimą. Jas patyrę tikintieji ėmė slėpti savo konfesinę tapatybę ir visame regione tepajėgė įregistruoti tik vieną parapiją. Dėl skaitlingos narių netekties Bažnyčia nepajėgė atitinkamai priešintis administraciniams Bažnyčios gyvenimo varžymams, kurių metu daugiau nei kitos tradicinės krikščioniškos bendruomenės neteko maldos namų, įstengė įregistruoti tik trečdalį prieškaryje veikusių parapijų.

Sovietinės ir nacių okupacijų padaryta turtinė žala Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai gali būti įvertinta, tačiau ji niekaip neprilygs patirtai nematerialiai žalai, kuomet repatriacijų ir karo metu Bažnyčia neteko net 88 % tikinčiųjų.

 

 

Darius Petkūnas

 

Lietuvos evangelikų kelias, 2014 m. kovo mėn. Nr.3 (356)

 

[1] Lietuvos gyventojai. Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas, 1926, p. 28.

[2] Gyventojų ir pramonès įmonių suraśymas Klaipèdos kraśte 1925 m. sausio mèn. 20 d. - Statistinės žinios, 7-ieji metai, Nr.9 (1927 05 27), p. 166, 171. Surašymo duomenys rodo, kad krašte buvo: evangelikų - 129,862 (91,68 %), Romos katalikų - 7,549 (5,33 %), žydų - 2,402 (1,70 %), kitų krikščionių - 1,179 (0,84 %), nekrikščionių ar nenurodžiusių tikybos - 648 (0,45 %). Liuteronų skaičius nustatytas iš bendro "evangelikų" (liuteronų ir reformatų) skaičiaus atėmus Klaipėdos miesto bažnyčiai priklausiusius 956 krašto reformatų tikybos narius - tokį narių skaičių nurodo 1925 m. Rytų Prūsijos Bažnyčios deklaruoti statistiniai duomenys. Pfarr-Almanach für die Evangelische Kirchenprovinz Ostpreußen. Königsberg 1926, p. 86.

[3] 1937 m. konsistorija nurodė 51 parapiją ir filiją. (LCVA f. 391, a 4, b. 756, p. 135-137); Karo išvakarėse buvo įsteigta Kauno Šančių filija; 1940 m. bendruomenių skaičių papildė Vilniaus parapija. K. Gudaitis bendruomenių skaičių papildė Alytaus ir Šėtos filijomis (Kristupas Gudaitis Lietuviai evangelikai. Hamilton 1957, p. 419-420); Klaipėdos krašte 1926 m. veikė 32 parapijos (Pfarralmanach 1926, p. 84-87). 1933 m. buvo įkurta Pagėgių parapija.

[4] A. Gelžinius prie Didžiosios Lietuvos liuteronų kunigų priskiria krašte tikybos mokytoju dirbusį reformatų kun. Povilą Jašinską (sic!), o Klaipėdos krašte tarp „evangelikų“ kunigų nurodo Klaipėdos ref. kun. T. Pries. E. A. Gelzinius Lutherische Kirche Litauens. Braunschweig 1974, p. 82-83.

[5] Centrinės Vokiečių imingrantų tarnybos (EWZ) duomenimis 1941 m. iš Lietuvos į Vokietiją išvyko 50,427 vokiečių, tarp jų “evangelikų” - 43,245 (87,5 %), Romos katalikų: 5,309 (10,8 %). Arūnė Liucija Arbušauskaitė Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį. Klaipėda 2002, p. 83, 92. Repatrijavusių liuteronų skaičius nustatytas apytiksliai, atsižvelgiant į nedidelį 1923 m. deklaruotą vokiečių tautybės evangelikų reformatų skaičių (vokiečių - 212 (2 %), lietuvių - 10,259 (97,22 %)). Lietuvos gyventojai 1926, p. 29.

[6] Arthur Hermann Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius 2000, p. 255 ff.

[7] 1945 m. balandžio mėn. J. Gavėnio laiškas J. Kalvanui. – JKA Bažnyčios istorija (pusl. nenumeruoti).

[8] LYA VRM f. 135, a 7, b. 15, 110.

[9] Darius Petkūnas The Repression of the Evangelical Lutheran Church in Lithuania during the Stalinist Era. Klaipėda 2011, p. 30, 40, 47, 57, 61, 63. Konfesinę liuteronų tremties priežastį D. Petkūno knygos recenzijoje atmeta R. Laukaityrė, manydama, kad Lietuvos liuteronai buvo persekioti ne dėl tikėjimo, „o dėl kompromituojančios tautybės“. R. Laukaitytė Evangelikų Liuteronų Bažnyčios likimas Lietuvoje: istorija be vokiečių.Bažnyčios istorijos studijos, V. Vilnius, 2012, p. 400. Recenzija kelia abejonių ar autorė susipažino su knygos skyriais „Lutherans under Surveilance“ (p. 30-31), ir „Concluding observations“ (p. 60-63), kuriuose pateikiami faktai apie 1945 m. pavasarį vykdytą „liuteronų surašymą“ bei įslaptintas vykdomųjų komitetų pažymas, kuriose lietuvių tautybės liuteronai buvo identifikuoti „vokiečiais.“

[10] Martynas Klumbys Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro. Klaipėda 1993, p. 41.

[11] Petkūnas 2011, p. 65 ff. Procentinę (44 %) represuotų liuteronų kunigų išraišką atmeta R. Laukaitytė, manydama, kad stalinizmo laikotarpiu „galima sudaryti bent 20“ kunigų sąrašą, kurį ji ir pateikia. Laukaitytė 2012, p. 398. Laukaitytės sudarytas sąrašas rodo, kad autorė nėra pakankamai susipažinusi su Lietuvos liuteronų dvasinės tarnystės rangais - prie Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios kunigų priskiria net neordinuotus „Dievo žodžio sakytojus“ bei kelis parapijoms patarnavusius Latvijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios kunigus. RRT įgaliotinis Bronius Leonas-Pušinis 1950 m. balandžio 12 d. ataskaitoje I. Polianskiui, A. Sniečkui ir M. Gedvilui už 1950 m. pirmąjį ketvirtį teigia, kad „Lietuvos SSR yra įregistruoti 29 evangelikų-liuteronų maldos namai, kuriuos aptarnauja 5 kunigai“ (LCVA f. R-181, a 3, b. 25, p. 16). Konsistorijos pirmininkas kun. E. Leijeris iki jo paties suėmimo įvardijo 6 Lietuvos Liuteronų Bažnyčiai priklausiusius kunigus (po jo suėmimo 1949 gruodžio 30 d. liko tik 5 kunigai). Šį skaičių konsistorijos pirmininkas nurodo savo laiškuose: 1949 m. liepos 5 d. Latvijos liuteronų arkivyskupui G. Tūrs, rugpjūčio 24 d. B. Pušiniui, gruodžio 20 d. I. Polianskiui (JKA Siunčiamieji raštai; JKA Protokolai ir statistika (apžvalgos) Nuo 1945 (pusl. nenumeruoti).

[12] 1952 m. konsistorijos duomenimis Lietuvoje buvo 26,299 tikinčiųjų: lietuvių – 18,599, latvių – 7,700 (LCVA f. R-181, a 1, b. 68, p. 1-1ad.). Konsistorijos RRT įgaliotiniui rašė, kad 1958 m. repatrijavosi 1562 Bažnyčios nariai, o 1959 m. – 1472. (LCVA f. R-181, a 3, b. 55, p. 73). Hermann 2000, 76.

[13] 1962.01.24 Burkevičiaus raštas RRT pirmininkui. LCVA f. R-181, a 1, b. 135, p. 86-87.

[14] Maldos namų skaičiaus santykis 1940 ir 1966 metais: Romos Katalikų Bažnyčia neteko 204 maldos namų (24,46 %), Sentikių - 8 (12,5 %), Liuteronų - 62 (71,26 %), Reformatų - 7 (58,34 %), viso Lietuvoje uždarytų maldos namų - 275 (27,6 %). Stačiatikių Bažnyčia toliau disponavo visomis savo 78 bažnyčiomis. Įgaliotinio J. Rugienio 1966 m. sausio 1 d. ataskaita RRT. LCVA f. R-181, a 3, b. 70, p. 28.

[15] LCVA f. R-181, a 1, b. 39, p. 7.