Aktualu

Kun. Dariui Petkūnui suteiktas habilituoto daktaro laipsnis

Kun. dr. habil. Darius Petkūnas prie Leipcigo
universiteto Teologijos fakulteto

2013 Gruodžio mėn. 12 d.

Leipcigo universiteto teologijos fakultetas, teigiamai įvertinęs akademinę paskaitą „Liturginės apeigos ir kontekstualizacija – Baltijos šalių ir Vokietijos bažnyčių liturgijos ir kultūros ryšys“, 2013 m. gruodžio 9 d. kun. dr. Dariui Petkūnui suteikė habilituoto daktaro mokslo laipsnį. Tai aukščiausias akademinis laipsnis, kurį skiria Vokietijos universitetai.

Darius Petkūnas į habilitacinę programą Leipcigo universitete įstojo 2009 metais. Jos pagrindu buvo patvirtintas mokslinis projektas „Rusijos ir Baltijos šalių liuteronų bažnyčių liturgija XIX-XX amžiais“. Darbą jis baigė ir sėkmingai apgynė Leipcigo teologijos fakultete 2012 m. liepos 15 d. Monografijoje autorius aprašo Rusijos ir Baltijos šalių liturgijų raidą XIX a. pirmoje pusėje, jose vyravusią liturginę įvairovę, kol 1832 m. teritorinės Baltijos šalių ir Rusijos ev. liuteronų bažnyčios buvo suvienytos į vieną Rusijos imperijos liuteronų bažnyčią su bendra bažnytine teise, kunigų nuostatais ir agenda. Liturgija dar kartą buvo reformuota 1897 m. naujai publikuotoje imperinėje agendoje. Pagal joje nurodytą liturginę tvarką meldėsi visos Didžiosios Lietuvos ev. liuteronų parapijos. Ši tvarka tapo ir LELB dabartinės dieviškosios liturgijos pagrindu. Monografija jau įteikta spaudai ir turėtų pasirodyti artimiausiu metu.

Akademinėje paskaitoje gruodžio 9 d. Darius Petkūnas nagrinėjo Vokietijos bažnyčioms aktualią liturginės kontekstualizacijos temą. Ši tema priklauso „fundamentaliosios liturgijos“ sričiai, kuri nagrinėja liturgijos epistemologiją bei jos ryšį su socialiniais, humanitariniais ir kitais mokslais, tai yra santykį tarp liturgijos ir antropologijos, sociologijos, estetikos, kultūros, jos poveikį krikščioniškosios tapatybės formavimosi procese. Pranešime lektorius nagrinėjo liturginės kontekstualizacijos arba inkultūracijos procesus, jos kultūrinę, tarpkultūrinę ir kontrkultūrinę raišką, teologinius kontekstualizacijos principus, jų taikymo metodiką Baltijos šalių ir Vokietijos kontekste. Nors terminas „kontekstualizacija“ teologiniuose dokumentuose pirmą kartą buvo paminėtas 1972 m. Pasaulinėje Bažnyčių Taryboje, pranešėjas pažymėjo, kad Bažnyčia šią metodiką naudojo nuo pat savo egzistavimo pradžios.

D. Petkūnas taip pat pažymėjo, kad nepaisant visų liturginės kontekstualizacijos pozityvių aspektų ir pranašumų, vis dėlto ši metodika taikytina tik kaip pagalbinė priemonė, nes dieviškosios liturgijos esmė – Dievo Žodžio skelbimas ir sakramentų teikimas. Liturginė kontekstualizacija labiau taikytina heterogeninėje, multikultūrinėje ir sekuliarizacijos paveiktoje aplinkoje. Krikščioniškąją tapatybę bei tradicijas išsaugojusiose šalyse ši metodika gali būti naudinga proginėse pamaldose, taip pat jaunimo, misijos, ar kituose liturginiuose renginiuose.

 

Kęstutis Pulokas

 

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2013 Nr. 12