Aktualu

Kapų šventė - „Misija – Sąžinė“

2012 Spalio mėn. 28 d.

Rugpjūčio 25 d. Žiūrių kapinaitėse (Šakių r.) šventėme pamaldas. Kaip visada, susirinko gražus pulkelis tikinčiųjų. Po pamaldų čia pat miške susėdome prie bendro stalo. Prisiminėme artimuosius, užmigusius Viešpatyje ir atgulusius šiose kapinaitėse, pasidalinome šios dienos džiaugsmais ir rūpesčiais.

Su mumis pamaldas kartu šventė ir keturi iš Visbek miestelio (Vokietija) atvykę svečiai. Jie lietuvių kalbos nesuprato, tik klausėsi ir džiaugėsi, kad bendros kalbos susirinkusiems netrūksta. Ir oras pasitaikė neblogas, leido ilgiau visiems kartu pabūti. Tik sprogdinimai kitapus Šešupės rusų poligone karts nuo karto sudrebindavo, primindami netolimą kaimynystę. Tačiau prie jų žmonės jau pripratę. Beveik kaip ir prie vietinės kaimo valdžios požiūrio. Sunku jai išgirsti, kad tvorą reikėtų paremontuoti, vandens dažniau atvežti, žolę nupjauti. „Jūsų privačios kapinės – jūs ir tvarkykitės, anksčiau ant dviračio vandens kibirą moterėlė atsiveždavo, ir gerai būdavo, o dabar, matai, netinka“.. Įdomu, kai turi ,,privačias“ kapines. Ne kiekvienas kaimas tuo pasigirti gali. Galima dar būtų ant vartelių lentelę pakabinti: „Privati valda. Seniūnui įžengti draudžiama. Teritoriją saugo įnoringi liuteronai.“

O štai visai netoliese esančiose Rociškių kapinaitėse net lentelę nelabai kur būtų užkabinti. Iš kažkada buvusių vartų tik apsamanoję stulpai belikę. Devintą dešimtį einanti Marytė atrėmė nulūžusį kapinių kryželį į vieną tų stulpų, kad žolėse nesimėtytų. „Labai noriu jums kapinaites parodyti, kur mano krikšto motinėlė palaidota“, – vis sakydavo ji. Palipome miške į nedidelį kalnelį – ir stovim kapinaitėse. Nei tvoros, nei užrašo jokio. Tik keli kryžiai dar likę. Tikintieji „Czon ylsis Diewuje..“ nuo devyniolikto amžiaus pabaigos. „Guli palaidoti grazei ir miegmi jau labai saldzei <...>“. Tik Marytės motulė, gyva būdama, prašė, kad jokiu būdu į šias kapinaites jos nelaidotų. Nenorėjo, kad ant jos kapo karvės ganytųsi. Tą dieną ganyklos čia neradome, viena pusė kapų net gana padoriai atrodė, lyginant su kita puse, kurioje tarp užaugusių žolių vos ėjo kapelius atrasti. O anksčiau čia būta gražių kaimo kapinaičių. „Kiekvieną rytą pro jas į mokyklą ėjau, – pasakoja Marytė. – Aptvertos tvora buvo, gėlės žydėjo, kapai sutvarkyti buvo.“ Dabar ne kas iš jų belikę. „Netoliese toks žmogus gyveno, virš 90 metų buvo, sunkiai labai vaikščiojo, tai aš jam duodavau dalį maisto produktų, kuriuos rėmėjai iš Vokietijos atsiųsdavo, jis atsinešdavo kėdutę, atsisėsdavo ir taip gražiai, taip gražiai visas žolytes nuravėdavo, tačiau jau keli metai kaip jo nebėra, nėra kam ir žolių ravėti. Aš vis savo brolį (su negalia – aut. pastaba) atsivesdavau per laukus, susemdavom abu ant paklodės lapus, aptvarkydavom, dabar negalim ir iš namų išeiti, nes kaimo girtuokliai tuoj užmato ir, kai iš namų išeinam, atėję visą maistą ar ką gero radę išneša. Kažin kaip bulves šįmet galėsim nusikasti, kad iš namų visai išeiti neina, nežinai, ar ką rasi grįžęs. Nėra kam kapinaičių tvarkyti.“

Įsibridom trise į žoles ir sugiedojom garsiai „Taigi imk mano ranką“.

 

Daug kur važiuoja lietuviai. Kazachstanas, Krasnojarskas, Tomskas, Tadžikistanas,..

Žiūriai.

Rociškiai?

...Misija – Sąžinė.

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2012 Nr.9