Aktualu

Kai tarnystė Dievui perduodama iš kartos į kartą

Nors usėniškio R. Timpos senelis, dėdė ir tėtis buvo diakonai, pats šio kelio jis nepasirinko.

2013 Rugpjūčio mėn. 20 d.

Usėnų miestelyje gyvena žmogus, kilęs iš garsios ir garbingos evangelikų liuteronų diakonų šeimos. Malda Timpų giminę lydėjo visą gyvenimą. Tai liudija net 7 šios giminės palikuonys, pasirinkę tarnystę Dievui. Pats Richardas Timpa pasuko kitu keliu, labiau žemišku.

Timpų, kilusių iš Vainuto, giminės istorija išties įspūdinga. Richardo senelis Gustavas Timpa buvo sakytoju. Jis griežtai laikėsi pietistinių Mažosios Lietuvos tradicijų. Abu Gustavo sūnūs – Artūras ir Augustas (pastarasis Richardo – tėtis , - aut. pastaba) – jau po Antrojo pasaulinio karo ordinuoti į diakonus Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Sūnūs sekė tėvo pėdomis. Naujoji Timpų giminės karta taip pat nelaužė tradicijos. Tapo diakonais Richardo sesers sūnus Darius Petkūnas. Jis dabar yra Palangos parapijos kunigu. Šiuo keliu pasuko ir Richardo pusseserės sūnūs Valdas ir Liudas Miliauskai. Dar ir pusseresės vyras. 7 evangelikų liuteronų bažnyčos atstovai. Retas kuris galėtų pasigirti tokia tad gimine. O Richardas gali. Ir tuo labai didžiuojasi.

Tiesa, pats jis kunigauti niekuomet nenorėjo. Sakėsi, kad rūpėjo kiti dalykai. ,,Be to, tais laikais buvo draudžiama eiti į bažnyčią. O mano tėtis, kadangi buvo senas, nieko nebijojo“, - pasakojo Richardas.

Praūžus Antrajam pasauliniui karui kunigų buvo mažai. Richardo dėdė Artūras iš Vilniaus gavo dokumentą ir pradėjo laikyti mišias. Tai daryti jau mokėjo. Vėliau pavaduodavo kunigus, kai šie negalėdavo.

Richardo tėtis nepasiliko gimtuosiuose namuose, nusipirko sodybą Meišlaukio kaime (Usėnų sen.). Anuomet ši vieta jau vadinta Vokietija. Tuomet susituokė su Richardo mama. Susilaukė dviejų sūnų ir dukters. Sudėtinga situacija buvo tuomet Lietuvoje. Prasidėjus karui visus varė važiuoti į Vokietiją. ,,Aš tuomet dar mažas buvau, bet vėliau tėvai man pasakojo, kad 1944-aisiais jiems liepė išvažiuoti į Vokietiją arba jie busią sušaudyti“, - pasakojo Richardas. Visa AugustoTimpos šeima išvažiavo arklių traukiamu vežimu, bet iš ten, kai tik galėjo, sugrįžo. Kodėl? ,,Mes juk ne vokiečiai esame, o lietuviai, tik išpažįstame liuteronų tikėjimą“, - sakė Richardas.

Grįžus rado tuščius namus

Sugrįžusių į savus namus nelaukė palikti daiktai. Šeimą pasitiko tuščias namas, net be durų. Richardas pasakojo, kad ant sienų buvo likusios tik jų nuotraukos. Tačiau jos buvo suvarpytos kulkų. ,,Tada taip jau buvo. Tušti namai visur. Žmonės gelbėdamiesi išbėgo ir viską paliko. Taip buvo, atėjai, ir gyvenk. Sode tėtis buvo užkasęs medaus stiklinaičių ir visa, kas brangu. Iš anksto žinojome, kad išvarys mus iš namų. Tik padarėme klaidą daiktus užkasdami sode, o ne dirvoje. Tada gal būtų nesuradę mūsų daiktų“, - svarstė Richardas. Jis taip pat pasakojo, kad tuomet į tuščius namus atvažiuodavę žemaičiai ir juose apsigyvendavę. ,,Jie, aišku, rinkdavosi kuo geresnę sodybą. Būdavo ir tokių atvejų, kai pagyvendavo vienoje sodyboje, nepatikdavo ir tuomet išsikraustydavo į geresnę“, - pasakojo Richardas.

Uždraudus eiti į bažnyčią – melsdavosi namuose

Surinkimai – tai namų pamaldos, jas veda gebantis aiškinti Bibliją žmogus, kuris vadinamas sakytoju. Šios pamaldos atsirado dar prieš karą, kai valdžia uždraudė eiti melstis į bažnyčią. Sakytoju buvo ir Richardo tėtis. ,,Vieną kartą pamaldos vykdavo vienų namuose, kitą kartą – kitų. Liuteronai rasdavo būdų, kaip būti kartu, neišsiskirdavo. Po pamaldų neskubėdavo žmonės skirstytis, pabūdavo kartu, pabendraudavo, daug giedodavome“, - sakė Richardas.

Visų gerbiami

Nuo seno Timpų giminė aplinkinių labai gerbiama. Buvo tarsi šeimos pavyzdys. Visi itin artimai bendraudavo, kartas nuo karto vis susieidavo. Namas, kuriame kadaise gyveno Richardo šeima dar ir dabar visų vadinamas Timpine.

Kapinių šventės – išsaugota tradicija

Nuo seno į Kapinių šventę susirinkdavo beveik visa Timpų giminė. Šią šventę bei tos dienos tradicijas Richardas prisimena nuo vaikystės. ,,Prieš savaitę pamaldų metu pranešdavo, kad vyks Kapinių šventė. Pabuvus kapinėse, visa mūsų giminė susirinkdavo vienuose namuose, prisijungdavo ir artimiausi kaimynai. Pabūdavome visi kartu, daug giedodavome“, - prisiminimais dalijosi usėniškis. Taip kasmet į Kapinių šventę susirenka apie 20 giminės atstovų. Jau daug metų tradiciškai Kapinių šventė švenčiama Vainute, Timpų gimtinėje. Ten vis dar yra išlikę namai, kuriuose gyveno Richardo senelis, kur užaugo jo tėtis ir dėdė.

Dabar Richardui 74-eri. Dienas jis leidžia savo sodyboje Usėnuose. Nors daugelį metų dirbo ūkyje, dabar jau mažai ūkininkauja. ,,Metai ne tie“, - sakė jis. Richardo kasdienybę praskaidrina vaikai, kurių labai laukia atvažiuojant. Tiesa, nė vienas iš sūnų taip ir nepasirinko tarnystės Dievui.

 

Gerda BELOKOPYTOVA

www.silokarcema.lt