Mielieji Kristuje,

Drauge su triumfuojančia Bažnyčia mes garbiname savo Viešpatį, kuris buvo nužudytas, bet štai – yra gyvas per amžius! Mirtis nugalėta ir visa, kas yra danguje ir žemėje, pavesta Jam, atiduota Jo valdžiai.

Dar būdami šioje žemėje, keliaudami šio pasaulio keliais, neretai pamirštame savo tikrąjįValdovąir Ganytoją, atidavusįsavo gyvastįuž mus, bet nugalėjusįmirtį. Net Jo Bažnyčia, Jo kaimenėneretai prisiima arba teikia gyrių, šlovę, pagarbąpraeinantiems vaizdiniams, žmonėms ir daiktams. Tokiu būdu mes paskęstame begalėje problemųir vargų, pasineriame įsavo baimes ir netikrumą, ir drauge su Dievąatmetusiu pasauliu dejuojame, kai mūsųjėgos ir protas negali pakeisti ir atnaujinti gyvenimo. Tuomet abejonėir liūdesys net krikščioniui tampa ištikimais palydovais.

Velykos mus išjudina ir ragina pabusti, bei pažiūrėti įAvinėlį, romiai priėmusįatnašavimą, bet su didele galia prisikėlusį. Būtent Prisikėlimo šventėgrąžina mus prie tikėjimo ir gyvenimo esmės – Kristaus, bei primena mums, kad Jis – yra gyvenimas. Juk mums Jis suteikėtokiąmalonęir galią, kad galime vadintis Jo vaikais ir Jame turėti tvirtąpagrindą. Juk visa, kąJėzus Kristus padarė– tai dėl mūsų, kad turėtume gyvenimą, „apsčiai jo turėtume“.

Sveikinu visus, garbinančius Avinėlįir Jam priklausančius, ir linkiu prisikėlimo džiaugsmu gyventi visuomet, nes gyvenimas ir prisikėlimas yra mūsųir yra amžini.

Brolis Kristuje,

Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikųliuteronųbažnyčios vyskupas