Norėčiau pasidalinti keletu minčių kaip tradicinės bažnyčios atstovas, susiduriantis su šeimos problematika šiuolaikinėje liuteronybėje. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia yra ortodoksinė, besilaikanti suvokimo ir mokymo, kad Dievo Žodis yra aukščiausias autoritetas, kuriuo turi vadovautis Bažnyčia ir krikščionis. Todėl išdėstyti pastebėjimai nurodo į mūsų, mažos Bažnyčios tam tikrą patirtį, dalyvaujant ir stebint procesus globalioje plotmėje.

Modernistinis pasaulėvaizdis Vakarų visuomenėse suformavo iš pažiūros aiškius vertybinius pamatus: Dievo neigimą, tradicijos ignoravimą bei pačią populiariausią dogmą, esą Tiesos nėra (arba gali būti labai daug tiesų). Postmodernizmas visa tai pavertė humoru ir vartojimo kultūros dalimi, įteigdamas mintį, kad gal ir pats gyvenimas yra netikras ir beprasmis. Prasmę turi tik tai, ką aš laikau prasme arba kas atneša tam tikrą emocinį sudirginimą: džiaugsmą, nuraminimą, aštrius pojūčius, malonumus ir t.t.

Paskutiniais dešimtmečiais vis plačiau aptarinėjama transmodernizmo koncepcija, kuri tarsi tęsia modernistę „tradiciją“, tačiau „nuosaikiai“ ir ne taip radikaliai, integruodama įvairią žmogiškąją patirtį bei tradicijas (taip pat ir religines). Tegu filosofai ir sociologai atleidžia, jei pastebės netikslumų kai kuriuose pastebėjimuose, tačiau man susidaro įspūdis, jog transmodernizmas yra mėginimas iš destruktyvios kultūros bei griaunančios visuomenės raidos sukurti naują meta-tikrovę, kuri sugebėtų savyje apimti ir naujumą, ir tradicijas, o pati galėtų pasitarnauti kurybingam žmonijos ir planetos vystymuisi. Štai keletas populiariai pateiktų transmodernistinių paradigmų:

1. ekologija,
2. globalizmas,
3. feminizmas,
4. altruizmas ir spiritualizmas,
5. socialinis optimizmas.

Pati savyje ši filosofinė–socialinė koncepcija galėtų būti aptariama ir svarstoma kaip savarankiškas tyrinėjimų objektas, jei būtų gana tolimai atsieta nuo realaus gyvenimo. Tačiau galime nesunkiai pamatyti, kad ji yra visuotinai ir nuosekliai įgyvendinama, tad yra tikroviška ir verta kai kurių apmąstymų. Šios koncepcijos pozityvioji pusė yra susirūpinimas visos žmonijos gerove, kas visiškai atitinka krikščionio siekį ir Dievo pašaukimą kurti ir gyventi taikoje bei harmoningoje aplinkoje. Tačiau, skaitant vertybėmis grindžiamą „programą“, iškyla eilė klausimų: kas bus (ES jau yra) tos globalinės institucijos, kurios nustatinės vertybinius kriterijus ir asmenis ar institucijas, „teisingai“ gyvenančius pagal nustatytas paradigmas? Žinant, kad religija plačiąja prasme, o krikščionybė apskritai išstumiama iš Vakarų visuomenės viešojo gyvenimo, kyla klausimas – kas yra vertybių šaltinis? Ne kartą esame istorijos bėgyje patyrę, kaip asmenų grupės ar pavieniai asmenys mėgindavo užimti Dievo vietą ir kokiomis katastrofomis tai pavirsdavo įvairioms tautoms. Žvelgiant į transmodernią visuomenės koncepciją, galime pamatyti, kad daugeliu atvejų bažnyčios (krikščionys) pasaulyje siekia panašių tikslų ir yra nuveikę daug darbų socialinio teisingumo, prievartos mažinimo, taikos paieškos srityse. Bet neišvengiamai iškyla problema: jei visuotinė tvarka nėra grindžiama Dievo įstatymu; jei žmogaus laisvės prieštarauja Dievo nustatytai tvarkai; jei visuotinai sutariama, kad visuomenės vienintelis tikslas ir prasmė – tik kurti didesnį gėrį, o žmogaus – tik tarnauti visuomenei ir iškeliauti į nebūtį, „dvasingumą“ paliekant kaip galimą psichoterapinę praktiką asmens komfortui palaikyti, formuojama tikrovė panašėja į naujus socialistinius projektus su New Age atspalviu.

Liuteroniškos bažnyčios ir nauja tikrovė

Tai, kas vadinama sekuliarizmu, nauja, transformuojama visuomene ir pan., yra kasdienė krikščionio gyvenimo aplinka. Taip pat ir Bažnyčios, kurios nariai kasdienybėje turi priimti atsakingus sprendimus – tiek asmeninius, tiek visuomeninius. Šioje ateistinėje tikrovėje mūsų laikais ir reiškiasi krikščionybė – arba atspindėdama prisikėlusiojo Kristaus žinią, meilę ir valią, arba nuolankiai pataikaudama pasaulio ateistinėms ideologijoms.

Viena liuteronų bažnyčių ypatybė yra demokratinis valdymas ir tvarkymas. Vadinasi, kiekvienas narys turi visas galimybes nubrėžti bažnyčios veiklos gaires ir dalyvauti sprendžiant aktualius klausimus. Tokia tvarka nemenkai prisidėjo prie ne tik prie liuteronų bažnyčių, bet ir Vakarų visuomenių demokratizavimo proceso, pilietinės visuomenės, pagrįstos asmens atsakomybe, geresniu išsilavinimu bei socialiniu teisingumu kūrimo. Pasauliečiams suteikiamų galimybių įtakoti bažnyčios sprendimus mastas buvo skirtingas įvairiuose kraštuose. Tai priklausė nuo to, ar bažnyčia savo viduje gali tvarkytis savarankiškai, ar yra priklausoma nuo karūnos ar valstybinių institucijų. Kaip bebūtų, XX a. liuteronybei būdinga demokratinė tvarka. Kokių principų bebūtų laikomasi, daugelį šimtmečių liuteronų bažnyčios buvo ištikimos bibliniams pagrindams, savo konfesiniams raštams.

Tačiau XX a. vidurys tapo nauju atskaitos tašku pasaulio liuteronybėje, nes dominuojančios bažnyčios nustojo ieškoti būdo, kaip išsaugoti ir perduoti Evangeliją bei Dievo valią, o verčiau siekė įgyvendinti pasaulio primestas socialines reformas. Ir čia svarbiausia problema – visuose doktrininiuose pokyčiuose pasaulietinės institucijos suvaidino tik dalinį vaidmenį, priimant sprendimus. Lemiamu vaidmeniu naujųjų laikų doktrininiuose bei etiniuose sprendimuose tapo pasauliečių dalyvavimas bei dvasininkų troškimas įtikti vyraujančioms pasaulietinėms ideologijoms.

Tokio proceso pasėkmė – beveik visiška dalies liuteronų bažnyčių kapituliacija sekuliarizmo atžvilgiu. Įdėmiau pažvelgę į pagrindines bažnyčiose diskutuojamas temas, pamatytume, kad transmodernizmo agenda persmelkė liuteroniškąjį pasaulį. Su migracija, skurdu, moterų teisėmis bei ekologija susijusios temos dominuoja jau daugelį metų. Tol, kol jos išreiškė natūralų krikščionišką susirūpinimą ir atsakomybę, diskusijos, sprendimai bei projektai atnešė daug teigiamų pokyčių, ypač skurstančių regionų gyventojams. Tačiau kai ši agenda ėmė keisti krikščioniškosios Žinios turinį, iškilo klausimas apie bažnyčios pašaukimą.

Požiūriai į šeimą ir seksualumą

XX a. pabaiga, XXI a. pradžia liuteroniškajame pasaulyje atvėrė neperžengiamą prarają tarp skirtingų šalių bažnyčių – tarp ortodoksinės bei liberalios liuteronybės. Po eilės bažnyčių naujų sprendimų, susijusių su šeimos institucija, jau daugelį metų ryškėję skirtumai tapo neįveikiama kliūtimi bendrystei. Taip pat ir sakramentinei.

Dalis bažnyčių nutarė etinius klausimus spręsti atsietai nuo biblinio mokymo, o Šventąjį Raštą interpretuoti pagal „laiko dvasią“, t.y. nepatogius Rašto terminus interpretuoti kaip tam tikro laikmečio tikrovę, kuri neaktuali mūsų dienoms, o savo „naujosios tvarkos“ pateisinimui iškelti evangelinę žinią apie Dievo meilę bei gailestingumą, atsiejus ją nuo atgailos ir sutaikymo per Kristų. Kaip tai palietė šeimos klausimą? Piarmiausia, šeima suvokiama kaip grynai socialinis institutas, atsietas nuo Dievo valios, mums apreikštos jau pačioje kūrinijos pradžioje. Sutrumpinant daugelį argumentų, galima teigti, kad šeimai svarbūs keli elementai:

1. įsipareigojimas visam gyvenimui;
2. tarpusavio parama;
3. meilė.

Lyg ir nieko blogo. Bet šie teiginiai atspindi transmodernistinės kultūros požymį: po gražiais, kiek sentimentaliais teiginiais palikti erdvės bet kokiam turiniui. Nes, norint, po šiuo argumetų apvalkalu telpa ir homoseksualų santuoka. Ir, ko dar nėra, bet galėtų būti – daugiau nei dviejų asmenų sąjunga. Ir visa tai įvardijama kaip santuoka ir šeima. Jau įprasta, kad tokius darinius siūlo ateistinis pasaulis, bet bažnyčioje tai yra akivaizdus doktrininis pokytis, nurodantis į tai, jog bažnyčia nebėra „žemės druska“, bet tampa savo noru praryta sekuliaraus pasaulio ideologijų. Kai teologiją išstumia sociologija, kai Dievo išmintį ir valią pakeičia žmogaus valia ir troškimai, kai bet kokia diskusija nukertama, motyvuojant, kad priešininkai yra fundamentalistai, fanatikai ir beširdžiai ekstremistai – bažnyčia kapituliuoja. Toji kapituliacija nėra vien instutucinė katastrofa. Tai – dvasinis pralaimėjimas ir nusiginklavimas, kai tie, kas turi su Dievo Žodžiu ir malda vesti žmones į taiką su Dievu, į ramybę prisikėlusiame Kristuje, veda žmones į niekur, skelbdami netiesą apie patį žmogų ir Dievo valią.

Ko moko dabartis?

Kodėl šioje konferencijoje prabilau tokia tema? Tai darau tikrai ne norėdamas demonstruoti liuteronams būdingas problemas ir verkšlenti dėl jų. Tačiau naujausia liuteronybės istorija nurodė keletą dalykų, kurie gali būti labai pamokantys, mums gyvenant besikeičiančiame pasaulyje.

Pirmiausia – iliuzija, kad liberali pasaulėžiūra gali palikti vietos ortodoksinei. Arba kad įmanomi kompromisai tarp to, kas tikra ir kas išgalvota. Tai klaida, kurią sau leido padaryti daug ištikimų liuteronų bažnyčios dvasininkų ir pasauliečių, manydami, kad Tiesą ir pusiau tiesą galima kultūringai išlaikyti po vienu stogu. Daugelis manydavo, kad gal nenutiksią nieko blogo, jei daliai žmonių bus leista tikėti „truputį kitaip“, turėti kiek kitokias, „savas“ vertybes. „Mes gerbkime juos – jie gerbs mus.“ Šiandien tokie žmonės dalyje bažnyčių yra užspausta nusivylusi mažuma, suvokianti, kad bet koks jų viešas pareiškimas, jei ir bus išklausytas, tai su panieka, kaip neatitinkantis laikmečio. Tuo pačiu atsitiko baisiausias dalykas, koks tik gali nutikti Bažnyčioje – tikėjimo, dogmatiniai, etiniai klausimai tapo redukuoti iki nuomonės lygio.

Antra – tolerancija ir politinis korektiškumas. Daug krikščionių kapituliuoja dėl naujos sekuliarios dogmatikos, kuri teigia, kad vertybinės ir tikėjimo nuostatos gali ką nors įžeisti ar sunervinti. Todėl, jei jos nėra populiarios, turi pasilikti privačioje erdvėje. Ir tuo netrunkame įsitikinti, nes visuomet atsiras įkaudintų, pažemintų ir sunerimusių „teisių gynėjų“, reikalaujančių „pelnytos bausmės“ tiems, kurie išdrįsta viešai prabilti ne taip, kaip reikia. Jau turime įvairių konfesijų dvasininkų, Vakarų pasaulyje baustų už „netinkamus“, „nekorektiškus“ pasisakymus dėl homoseksualių santuokų ir kitais klausimais.

Šeimos institucija yra didžiausios svarbos. Liuteroniškame mokyme – tai kilniausias krikščionio pašaukimas. Kova prieš šeimą ir jos padariniai nėra atsitiktinis reiškinys. Pamatinės tikėjimo bei vertybinės nuostatos suformuojamos būtent šeimoje. Pamatas, kuris dedamas dabarčiai ir ateičiai, dedamas šeimoje. Tad akivaizdu, kad iškreipus šeimos suvokimą, atėmus iš jos pagrindą, atveriamas kelias naujos „laisvos“ asmenybės ugdymui, kuri, paskendusi savo narcisistinėse svajonėse bei laisvės iliuzijoje, bus uoli darbo jėga ir puikus vartotojas. Juk iš jo daugiau nieko nereikalaujama. Šioje srityje Bažnyčia privalo ir toliau kalbėti garsiai ir aiškiai, o kalbėjimo pagrindas turi likti Tiesa. Tiesa – Tavo žodžio šerdis, kiekvienas Tavo teisus sprendimas tveria amžinai (Ps 119,160).

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia drauge su didele dalimi kitų pasaulio liuteronų bažnyčių palaiko ir palaikys visas įmanomas iniciatyvas, kovojančias už šeimos išsaugojimą ir tiesos išlaikymą visuomenėje. Manau, kad ekumeninio bendradarbiavimo srityje tai yra viena iš sričių, kur galima rasti daug būdų Bažnyčioms veikti drauge.

Vyskupo Mindaugo Sabučio pranešimas video formate