Šventės, jubiliejai

Ganytojas mums Viešpats yra - ekumeninės pamaldos Žukų bažnyčioje

2018 Vasario mėn. 23 d.

Pasižymėti tikėjimu, pasižymėti šventumu, kvietė kunigas Kęstutis Pajaujis su būreliu savo parapijiečių apsilankęs Žukų evangelikų liuteronų bažnyčioje šeštadienį sausio 26 dieną. Tai buvo atsakomasis vizitas į prieš metus vykusias ekumenines mišias Viešvilės Kristaus Atsimainymo katalikų bažnyčioje. Nors Žukų parapija žiemos laikotarpiui turi įsirengusi maldos kambarį senojoje klebonijoje, bet nuspręsta svečius priimti, kad ir nesvetingai atrodančioje bet erdvioje bažnyčioje, nes kaip ir manyta maldos kambarėlyje būtų buvę per maža vietos.

Pamaldos pradėtos su pagal 23- ią psalmę parašyta Mocarto giesme:

Ganytojas man Viešpats yra,
Gaivina sielą maloniai,
Parodo tikrą kelią.

 

Kaip tikrą kelią atrado įtikėjęs Saulius buvęs Jeruzalės bažnyčios ir Viešpaties mokinių persekiotojas, vėliau pasižymėjęs ypatingu šventumu bendram surinkimui priminė kunigas Kęstutis ir kaip pasižymėjęs tikėjimu biblijinis Nojus išgirdęs Viešpaties paliepimą statyti Laivą, išsaugojo žmoniją. Taip pasižymėkime tikėjimu ir būsime išgelbėti ,- kalbėjo kunigas. Apie Aukščiausiojo numatytą vienodą atlygį visiems tikintiesiems krikščionims, anksčiau ar vėliau įtikėjusiems, nesvarbu ar šventovėje pirmoje eilėje ar paskutinėje sėdėjusiems, kalbėjo kun. Edikas Šulcas remdamasis Mato evangelija apie samdomus darbininkus vynuogyne, kurie gavo vienodą atlygį nepaisant dirbto laiko. Sėdintieji priekyje neturės pirmenybės Viešpaties akyse nes jie gali tapti paskutiniais. Svarbu patikėti, kad mūsų Ganytojas mums Viešpats yra.

 

Prie pietų stalo kurio pasirūpino parapijietė Elena Šulcienė, kiek nustebino ponia Irena, katalikė žinanti Mažosios Lietuvos istoriją. Nors jos šeima taip pat buvo pokario atėjūnai į Viešvilės miestelį, bet ponia Irena Petrošienė jau nuo seno domėjosi jos jau gimtojo krašto, kuriame ir gyvena, istorija. Savo pasakojimuose ji remiasi išlikusių senųjų šio krašto gyventojų atsiminimais. Yra laiku pakalbinusi ne vieną Žukų parapijietį. Be to ji gali daug kalbėti apie vilko vaikų likimus. Už tat jai kartais tenka pabūti gide šio krašto svečiams. Vadinasi aš klydau ne kartą pavadindamas visus pokaryje atsikėlusius į šį kraštą atėjūnus nedraugiškais seniesiems Mažosios Lietuvos gyventojams. Yra ir malonių išimčių.

 

Kunigo E. Šulco pasiūlymu pokalbiai prie stalo užbaigiami dėkojimu Aukščiausiam bendra giesme Jau Viešpačiui dėkokim. Ekumeninis pabendravimas pavyko, tik šiek tiek keista, kodėl tokiom pamaldom aukščiausiu lygiu tariantis galima susitarti tik vienam žiemos savaitgaliui. Kai žukiškiams patogesnis laikas būtų buvęs pavasarį ar vasarą ir ne šeštadienis o sekmadienis eilinių pamaldų metu, galimai paderinus laiką.

 

Kai didieji pasaulio valdovai gąsdina vieni kitus vis galingesniais ginklais, krikščionys viduramžiais taipogi žvanginę ginklais, dabar kviečia vieni kitus pasižymėti tikėjimu ir krikščioniška draugyste, kuri gali išsaugoti savo kraštų krikščioniškas vertybes ir pasauliui taip reikalingą taiką.

 

Jonas Dikšaitis