Liuteroniškai Reformacijai 500

Reformacijos metų paminėjimas Priekulėje

Kun. prof. dr. Vilius Gaigalaitis

2017 Balandžio mėn. 11 d.

Priekulės evangelikų liuteronų parapijos namuose 2017 m. vasario 24 d. buvo paminėtas Reformacijos 500 metų jubiliejus. Pranešimą apie vieną pirmųjų katalikybės reformatorių dr. Martyną Liuterį ir jo Tezes skaitė prof. Helmutas Arnašius. Jis pademonstravo Liuterio laikus vaizduojančių plakatų. Pranešimą apie buvusį Priekulės parapijos kunigą prof. Vilių Gaigalaitį skaitė Priekulės parapijos kunigas habil. dr. Darius Petkūnas.

Apie Viliaus Gaigalaičio labdaringą ir kultūrinę veiklą papasakojo Edita Barauskienė. Priekuliškiai buvo supažindinti su Klaipėdos universiteto išleistais Viliaus Gaigalaičio „Atsiminimais“. Atsiminimų rankraščius parvežė iš Vokietijoje gyvenusios Christel Adams, Gaigalaičio giminaitės, ir perdavė Klaipėdos universitetui prof. Domas Kaunas. Rankraštį redagavo prof. Audronė Kaukienė. Knygos dailininkė – Eva Labutytė. Mažosios Lietuvos Fondas Viliaus Gaigalaičio knygą „Atsiminimai“ 1998 m. išleido savo lėšomis.

Klaipėdos baptistų parapijos kunigas Albertas Latužis susirinkusiuosius supažindino su gausia Biblijų, leistų įvairiais laikotarpiais ir įvairiomis kalbomis, ekspozicija.

Meninę programą parengė Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos mokytoja Jolanta Petraitienė su savo mokiniais. Jonukas Petraitis pagrojo Bacho kūrinių, o Smiltė Petraitytė ir kitos moksleivės padainavo Klaipėdos krašto dainų.

Siūlome plačiau susipažinti su kunigo Viliaus Gaigalaičio gyvenimu ir jo veikla Priekulėje, Klaipėdoje ir Prūsijos Karalystės seime Berlyne.

 

Vilius Gaigalaitis gimė 1870 m. rugsėjo 27 d. prieš pietus Naujienos kaime netoli Vilkyškių, svetimuose namuose – pas Paulynus. Kaimynų namuose dėl to, kad savi namai sudegė. Paulynienė buvo vokietė. Viliuko motina nemokėjo vokiškai. Susirodė abi gestais. Ryšulį su vystyklais atnešė kita kaimynė. Taigi, nors ir po gaisro, tačiau mažasis Viliukas buvo viskuo aprūpintas. Pradinę mokyklą baigė Žukuose. Konfirmacijos pamokėles lankė Vilkyškiuose pas kunigą Robertą Biotherį.

Vadovaujami kunigo Jono Pipiro, Vilius drauge su broliu ruošėsi stoti į Klaipėdos gimnaziją. Vėliau mokėsi Tilžės gimnazijoje. Tilžėje tuo metu gyveno Jurgis Mikšas, Jagomastų šeima, Jurgis Arnašius, Smalėjus, Jonas Smalakys, Zaunius, Vydūnas ir daug kitų veikėjų, kurie buvo nusiteikę lietuviškai. Tilžėje vykdavo „Birutės“ draugijos šventės.

1892–96 m. Vilhelmas Gaigalaitis studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, gaudamas stipendiją, kuri per metus siekė 600 markių. Po to dar pusmetį studijavo Berlyne. Atlikęs teologiškus kvotimus, jis dvejus metus turėjo laukti, kol buvo ordinuotas kunigu ir gavo parapiją Ramučiuose, netoli Šilutės, o 1902 m. balandžio mėnesį persikėlė į Priekulę.

V. Gaigalaitis apie savo atvykimą į Priekulę rašo taip: 1902 m. kunigui Stadie iš Priekulės išsikėlus, kai kurie priekuliškiai, o ypač mano prietelis Bundels iš Bundulų kaimo, kreipėsi į mane, kad aš stočiau kandidatu tarnauti Priekulės antruoju kunigu. Pirmuoju kunigu tuokart tarnavo Tylas.

Priekulės parapija buvo toli ir plačiai žinoma. Be bažnytinio choro ji turėjo triūbininkų orkestrą. Priekuliškiai mielai lankė pamaldas ir sakytojų susirinkimus. Priekulėje vasaros laike buvo švenčiamos pasiuntinystės šventės, kurių metų buvo surenkama iki 3000 markių. Jos buvo skiriamos pasiuntiniams (misionieriams), vykstantiems krikštyti pagonių į pagoniškus kraštus. Iš priekuliškių pasiuntinių buvo žinomi: Švelnius, Didlaukis, Kikilius, Laukžemis, Lokys, kuris buvo išvykęs į Indiją.

Po pamaldų visi buvo kviečiami į sakytojo Mikelio Kibelkos namus Pangesų kaime. Čia aplinkinės moterys surengdavo vaišes, kuriose dalyvaudavo šimtai parapijiečių. Į Mikelio Kibelkos laidotuves susirinko apie du tūkstančius išlydinčiųjų. Jis palaidotas Pangesų kapinėse. Yra išlikęs kryžius ir tvorelė. Prof. Domas Kaunas pakvietė priekuliškius ir Pangesų kaimo gyventojus į talką... Jau atsiliepė Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos moksleiviai.

Gaigalaičio kunigavimo metais į konfirmantų pamokas pradėjo ateiti žymiai daugiau lietuvių vaikų, nors jau buvo prasidėjusi nesantaika tarp lietuvių ir vokiečių. Ypač tai pasireikšdavo rinkimuose į bažnytinę tarybą. Ir jaunasis kunigas Gaigalaitis, išdavęs konfirmacijos pažymėjimus, parašytus lietuviškai, susilaukė nemalonumų iš Priekulės dvarininko Šperberio. Šis apskundė kunigą konsistorijai. Tačiau Klaipėdos superintendentas Olafas jaunąjį kunigą išteisino.

Priekulėje Gaigalaitis tarnavo iki 1915 metų. Per Adventą ir Gavėnią kunigai keliaudavo į atstu nuo Priekulės esančius kaimus, kad pasenusiems ir ligotiems parapijiečiams suteiktų Šv. Vakarienę.

Gaigalaičiui teko susipykti su Vanagų mokytoju Stachu, kuris vengė tikybines pamokas dėstyti lietuvių kalba. Iškylų metu jis su vaikais darydavo įvairius vokiškus pranešimus ir mokydavo juos vokiškų dainų. Tokiu būdu pamažu buvo varomas nutautinimo darbas, kuris ateityje duos savų rezultatų. Į tą tinklą pakliūdavo ne viena žuvelė. Taip ir Ievos Simonaitytės giminėje atsirado „tikrų“ vokiečių. O kunigas Gaigalaitis reikalavo, kad tiems, kurie namuose kalba lietuviškai, tikybos pamokos būtų vedamos lietuviškai.

O štai kaip Simonaitytė savo trilogijoje aprašo kunigą Gaigalaitį: „1905 metais karališkoji valdžia į Priekulę paskiria kunigą Vilių Gaigalaitį, kuris turėjo barzdą. Tai buvo įvykis, kurio priekuliškiai nebuvo regėję: kunigas ir su barzda.

Bedirbant Priekulėje, Gaigalaitis buvo išrinktas į karalystės Seimą su visa savo barzda, o tai jau didelis dalykas. Be to, jis buvo didžiai tautiškai nusiteikęs. Kunigas reikalavo, kad mergaitės ir į bažnyčią ateitų tautiškai apsirengusios, tai esti, su marškiniais ilgom rankovėm ir gražia lietuviška juosta persijuosusios. Per konfirmaciją visos mergaitės privalėjo taipogi apsirengti tautiškai.

Ar šiaip, ar taip galvojant, priekuliškės mergaitės, gal ir ne viena, bet kai kurios tikėjo, kad vieną kartą su Dievo padėjimu gal ir taps Gaigalaitiene. Tačiau Dievas to nepanoro, ir štai koks skaudus nusivylimas: daktaras Gaigalaitis, Seimo reikalais išvykęs į Berlyną su visa savo barzda, išsimokslinimu ir inteligencija, įkrito vienai milijonieriaus dukrai į akį ir į širdį taip giliai, kad juodu su tėvų palaiminimu sutarė vesti.“

Prieš tai nuotaka su tėvais atvyko į Priekulę apsižiūrėti, kur jų dukra turės gyventi. Buvo sutarta, kad vestuvės vyks Frankfurte, o Priekulės kunigas Endrikis Endriulaitis, nuvykęs į Vokietiją, liuteronų bažnyčioje juos sutuoks. Viskas vyko vokiečių kalba, tačiau malda „Tėve mūsų“, jaunojo Viliaus Gaigalaičio prašymu, buvo paskaityta lietuviškai, o ir jo žmonelė savo vyro motinišką kalbą pasižadėjo nepapeikti, o gerbti. Ji savo žodžio ir laikėsi.

O paties Gaigalaičio pamąstymai apie gimtosios kalbos saugojimą yra štai tokie: „Kiekviena tauta savaime turi tą užduotį – rūpintis, kad gimtoji kalba neišnyktų, bet kaip tokia gyventų, augtų ir platintųsi. Kad mes kitataučiais pasitikėsime arba jų gailestingumo lauksime, tai netrukus galėsime paskujam klaipėdiškiui duobę kasti. Ale kadangi mūsų sutvėrėjas mus leidęs ne kad išnyktume, bet kad gyventume ir platintumės, tai reikia rūpintis ir savo tautiškais reikalais.

Patriotai, kovodami už savo tautą ir savo prigimtą kalbą, dažnai nuo savo skriaudėjų nukenčia. Toks ir mano kelias buvo tarp klaipėdiškių ligi senatvės. Aš mylėjau savo kraujo brolius ir seses, ta pačia brangiąja kalba kalbančius. Aš tikiu, kad Dievas tą meilę į širdį yra įsodinęs ir man rodosi, kad žmogus be karštos meilės savo tėvynei yra apgailėtinas, kadangi jam trūksta brangiausių turtų“.

1909 m. Priekulėje drauge su kunigu Endriulaičiu Gaigalaitis įsteigė „Moterų pagalbą“, kuri rūpinosi labdaros darbais ir tautiniais rankdarbiais. Draugija turėjo 26 nares. Buvo ir mergaičių draugija.

Kunigas Gaigalaitis Priekulėje bandė įsteigti šventadieninę mokyklą lietuvių vaikams. Jis žodžiu ir raštu ragino tėvus leisti vaikus į gimnaziją, o mergaites į diakonisių mokyklas.

Kunigas Gaigalaitis leido laikraštį „Pagalba“ 12 000 egzempliorių tiražu. Vadinasi, tuokart liuteronai dar skaitė. Gaila, šiandien yra kitaip. Gaigalaitis parašo knygutę mažiesiems. Jis išleidžia knygelę „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“. Kunigas rinko pašalpas moksleiviams, besimokantiems Klaipėdos gimnazijoje. Jis Klaipėdoje įkūrė muziejų ir senų retų knygų knygyną.

Gaigalaitis ciesorystės seime, kuriame buvo išrinktas tris kadencijas – iš viso penkiolika metų, pateikė tokius pasiūlymus:

1. Dėl tikybos pamokų įvedimo pradinėse mokyklose motinos kalba.

2. Dėl parapijų aprūpinimo kunigais.

3. Dėl lietuvių kalbos vartojimo viešuose susirinkimuose.

4. Dėl Lietuvos pripažinimo nepriklausoma valstybe.

5. Vokietijos seime 1918 m. kovo 14 d. reikalavo platesnių sienų Lietuvai. Jis protestavo prieš sienų nustatymą su Rusija, nes numatytoji siena rusų naudai ėjo per grynai lietuviškus kraštus.

Gaigalaitis rūpinosi savo rinkėjais. Jis užtarė Rokų kaimo žmonių peticiją, kad leistų kūdikiams tikybinius dalykus išguldyti motiniškoje kalboje. Gaigalaitis rūpinosi ir socialine žmonių gerove. Jis pasiūlė per Atmatos upę ties Rusne statyti tiltą, teikė pasiūlymų dėl Minijos upės potvynių reguliavimo, dėl Juodkrantės miško išlaikymo, dėl pagalbos per potvynius Šilutės apylinkės žmonėms, dėl skriaudų pašalinimo socialiniame gyvenime, dėl žvejybos uosto įrengimo Kuršių mariose prie Kintų, dėl girtuoklystės naikinimo, dėl stipendijų teikimo gimnazistams ne tik Tilžėje, bet ir Klaipėdoje...

Gaigalaitis vokiečių tautininkų laisvamanių buvo nekenčiamas dėl to, kad jis buvo prieš vokišką lietuvių jaunimo auklėjimą, o kartu prieš nutautinimą. Gaigalaitis priklausė Biblijos draugijai ir prisidėjo platinant Bibliją.

1909 m. lapkričio 28 d. buvo pašventinta „Sandoros“ salė Klaipėdoje. Pričkaus Viliaus gatvėje Nr.38 už suaukotus pinigus buvo nupirktas namas „Sandoros“ veiklai. Jame 1910 m. Gaigalaitis įkūrė knygyną, kuriame darbavosi Ansas Baltrys ir Budrienė.

Užėjus Pirmajam pasauliniam karui, Gaigalaitis siuntė savo „Pagalbos“ knygutes sužeistiems kareiviams, kurie atsilygindavo padėkos laiškais. „Sandora“ rinko pinigus (Amerikoje surinkta 5000 markių, o Vokietijoje – 7000 markių), kurie buvo siunčiami tremtiniams Samaroje, Saratove, Simbirske... Tarp šių tremtinių buvo ir Martynas Jankus su savo senu tėvu ir penkiais vaikais. Tėvas žuvo prispaustas kertamo medžio, o mažiausias sūnelis susirgęs numirė ir pasiliko Sibiro žemėje. Studentams buvo įsteigtas šalpos fondas, bet pokarinė infliacija suėdė visus pinigus.

Penkiasdešimtmečio proga (1920 m. rugsėjo 27d.) Ieva Simonaitytė kunigui Viliui Gaigalaičiui parašė pasveikinimą eilėmis:

 

Suprato jis skriaudas tėvynės

Suprato josios sopulius.
Viltėjo jis naujos gadynės
Viltėjo Lietuvai aušros

Bet neviltėjo jis tylėdams
Nuleidęs ir rankas žemyn
Ak ne, bet jėgas pristatydams
Jis kėlė Lietuvą aukštyn.

Nors jojo priešai baisiai šaukė
Jį išgaišint norėdami,
Ir kaip vilkai kad pūsčioj kaukė
Plėšimo didžiai trokšdami.

Kova jo nebeprasmė buvo
Jau perveikta naktis, žiema.
Mūs Lietuva ir nepražuvo
Jai laisvės saulė užteka.

Ilgai gyvenki mums ant džiaugsmo
Dar metų penkiasdešimtis.
Mes neatbosim priešų šauksmo,
Nors ir šūkautų tūkstantis.

 

Vilius Gaigalaitis rūpinosi prieglaudomis našlaičiams, seneliams bei luošiems, gailestingųjų seselių paruošimu, lietuviškų laikraščių steigimu, šventadieninių, gaspadinystės kursų bei lietuviškų mokyklų ir knygynų kūrimu, rūpinosi pašalpomis studentams bei tremtiniams. Klaipėdoje veikė „Sandoros“ knygynas.

1904 m. Klaipėdoje buvo įsteigta Krikščioniška draugija „Sandora“. Kovo 3 d. pas Svarą susirinko 20 vyrų, priėmė įstatus ir pasidalino pareigomis: Baltrys buvo išrinktas pirmininku, Plonaitis ir Sudirgaitis šalia jo, reikalų vedėjais – Strekys, Šiušelis, Svars ir Birškus, pristovais – Labrencas, Naujokas, Talpikis, o į priežiūros tarybą – Grigaitis, Molinis, Davils. Dvidešimt narių įsipareigojo paaukoti po 300 markių „Sandoros“ namams nusipirkti.

1904 m. Gaigalaitis su Lankupių laiškanešiu Endrikiu Šadagiu sutarė kas savaitę išleisti laikraštį „Pagalba“ ir spausdinti jį Tilžėje Enzio Jagomasto spaustuvėje. Išleidus 26 numerius, laikraštis buvo pradėta leisti knygelės forma su tuo pačiu pavadinimu.

1926 m. Plikiuose buvo įsteigta prieglauda, kurioje buvo slaugoma 30 įnamių, iš kurių 8 buvo vaikai.

1928 m. Tauragės dvaras buvo perduotas socialinės apsaugos reikalams. Jame buvo rūpinamasi 38 varguoliais, iš kurių 15 silpnapročių buvo atvežti iš Klaipėdos krašto. Vėliau globotinių skaičius pasiekė 70.

Laugalių prieglauda buvo atidaryta 1935 m. per šv. Martyną. Tai buvo 4 aukštų namas su moderniais įtaisymais. Tą dieną buvo pasodinti du ąžuoliukai. Laugalių prieglauda galėjo aprūpinti 100 įnamių, kurie gražiai išsilaikė iš savo ūkio.

1940 m. birželio 24 d. naciai Laugalių prieglaudą atėmė savo reikmėms. Atėmė ne tik jos pastatus, bet ir 85 ha žemės, kuri buvo įsigyta už 30 000 Lt. Pastatas kainavo 143 000 Lt, o kiti trobesiai – 25 000 Lt.

Gaigalaitis į Laugalių prieglaudą buvo investavęs ir savo asmeninių lėšų – 41 772 Lt. Kai jis 1940 m. su skundu kreipėsi į Klaipėdos Apygardos teismą, jam buvo atsakyta, kad jis kaip bolševikų pilietis neturįs teisės kreiptis į vokiečių teismą. Štai ir atpildas už tai, kad jis su žmona optavo už Lietuvą ir priėmė Lietuvos pilietybę 1939 m., o dabar Lietuva buvo tapusi bolševikine... Vadinasi, ir jos visi gyventojai patapo tokiais pat.

Šiandien Laugalių prieglauda yra gerokai išsiplėtusi ir pavadinta savo steigėjo Vilhelmo Gaigalaičio vardu.

Naciai konfiskavo knygyną Klaipėdoje su tikybinėmis knygomis. Taip žlugo „Sandora“, veikusi 35 metus. „Sandoros“ rūpesčiu 1922 m. Klaipėdoje buvo įsteigta privati lietuvių gimnazija, kuri vėliau buvo pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Jos pirmuoju direktoriumi buvo Vilius Gaigalaitis, o mokytojais dirbo Martynas Krukis, Martynas Lacytis, Šidlaitė ir kt.

„Jaunųjų Sandoros“ šventė Priekulėje vyko 1936 m. vasarą. Tuokart Priekulėje svečiavosi reformatų jaunimo ,,Radvilos“ draugija su kunigu Aleksandru Balčiausku ir triūbų orkestru iš Biržų. Šventė vyko Vingio parke. Dalyvavo chorai iš Klaipėdos, Agluonėnų, Dėglių...

„Jaunųjų Sandoros“ draugijų įsisteigė iš viso 14 skyrių: Priekulėje, Vilkyčiuose, Saugose, Laugaliuose ir kitur.

Be laikraščio „Pagalba“, V. Gaigalaitis išleido keliolika knygų, paliko turtingą rankraščių archyvą, biblioteką Lietuvoje ir Vokietijoje. Nuo 1941 m. kunigas prof. dr. Vilius Gaigalaitis su žmona gyveno Vokietijos mieste Brettene kaip žmogus be pilietybės ir be jokių socialinių garantijų. O visa tai dėl to, nes Gaigalaitis kovojo, kad Mažoji Lietuva pagal Tilžės Aktą būtų prijungta prie Didžiosios, o atėjus Hitleriui, abu su žmona pasirinko Lietuvos Respublikos pilietybę.

Vilhelmas Gaigalaitis mirė 1945m. lapkričio 30 d. Brettene, kur buvo ir palaidotas. Paskutinioji jo valia buvo: „Bet aš mieliau noriu paskujį atilsį rasti Lietuvos tėvynainiškoje žemėje“. Ant jo paminklo Brettene buvo išrašyti lietuviški žodžiai, jog kunigas Vilhelmas Gaigalaitis norėjo pasitarnauti savo žemiškai tėvynei, idant užsitarnautų vietą dangiškoje tėvynėje.

1994 m. kovo 26 d. Vilhelmo Gaigalaičio ir jo žmonos Marijos palaikai Lietuvininkų bendrijos ,,Mažoji Lietuva“ pirmininko Viktoro Petraičio ir kunigo Liudviko Fetingio rūpesčiu buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti Priekulės parapijos Elniškės kapinėse. Paminklas su vokišku ir lietuvišku užrašu iš Vokietijos buvo pervežtas į Elniškes. Yra išlikęs namas Priekulėje Pamarių gatvėje Nr. 6, kuriame Gaigalaičiai gyveno trylika metų.

 

Edita Barauskienė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.3