Liuteroniškai Reformacijai 500

Kodėl M. Liuteris svarbus net ir Romos Katalikų Bažnyčiai

2017 Balandžio mėn. 11 d.

Žymus Bažnyčios istorikas Martinas Marty pokalbį apie didžiąją 16 amžiaus religinę figūrą – Martyną Liuterį pradeda nuo „karštų naujienų“, kurios „nepasiekia televizijos ekranų“.

„Liuteris nebuvo vienuolis, – sako M. Marty. – Dažnai jis vadindavo save vienuoliu, tačiau išties Liuteris buvo augustinų brolis. Vienuoliai buvo benediktinai, gyvenę klauzūroje. Jie atliko didžiulį dvasinį darbą, tačiau broliai nuolat buvo tarp žmonių, skambindami varpais, rinkdami aukas.“ Būtent šis artumas žmonėms, anot istoriko, tapo viena iš priežasčių, supurčiusių ne tik Liuterio tikėjimą, bet ir perkeitusį krikščioniškąjį pasaulį.

M. Marty yra Čikagos teologijos mokyklos (Chicago Divinity School) profesorius emeritas bei liuteronų pastorius, vienas ryškiausių religijos mokslininkų JAV. Neseniai pasirodžiusi jo knyga „October 31, 1517: Martin Luther and the Day that Changed the World“, leidžia įdėmiau pažvelgti į Reformaciją ir į tai, kodėl Liuteris, dvasinių sunkumų turintis klero narys iš niekam nežinomo Saksonijos kaimo, padarė tokį didžiulį poveikį krikščionybei ir tie padariniai tęsiasi dar šiandien.

M. Marty antroji karšta naujiena skamba taip: „Liuteronai ir katalikai yra pakeliui į didesnę vienybę.“

Tikriausiai tai pagrindinė priežastis, kodėl minėjimas prasidėjo metais anksčiau nei tikroji Liuterio „Devyniasdešimt penkių tezių“ paskelbimo 500-oji sukaktis. 2016 m. spalio 31-ąją popiežius Pranciškus prisijungė prie Liuteronų Bažnyčios vadovų minėjimo atidarymo Švedijoje, šalyje, kuri draudė visus katalikų vienuolynus iki 1970-ųjų. Popiežius ten išsakė savo viltį, kad toliau bus siekiama susitaikyti su pasauline Liuteronų Bažnyčia.

„Devyniasdešimt penkių tezių“ turinys, anot M. Marty, buvo revoliucinis: buvo teigiama, kad atgaila „negali būti suprasta kaip sakramentinė atgaila... (t. y. išpažintis ir atsiteisimas, kurie atliekami vadovaujant kunigams)“, tačiau, istoriko nuomone – šie teiginiai buvo tik malkos, dar labiau pakursčiusios jau seniai įsiliepsnojusį laužą.

Liuterio iššūkis Bažnyčios vadovybei buvo mestas po daugelį metų augusio nepasitenkinimo dėl indulgencijų pardavinėjimo, kaip priemonės užsitikrinti savo ar kito mylimo asmens patekimą į dangų. Išties indulgencijos buvo vienas iš būdų finansuoti Šv. Petro bazilikos perstatymą Romoje. Šis faktas vargu ar buvo priimtinas sunkiai dirbantiems Vokietijos katalikams, kurie pradėjo šiauštis prieš centralizuotą jų Bažnyčios kontrolę iš kažkur toli esančio miesto.

„Jie buvo pasirengę dideliam pokyčiui, visiškam posūkiui“, – sako mokslininkas. Liuteris perteikė šį troškimą viena trumpa fraze: nuteisinimas malone per tikėjimą.

Liuteriui išganymas nereiškė kažko, ką galima įgyti už pinigus ar gerus darbus. „Tai visada buvo laisva Dievo dovana, – sako M. Marty. – Liuteriui atrodė, kad tas duris uždarė Bažnyčioje įsigalėjusi mechanizacija, – kai prie durų stovi kunigas ir tau negali būti atleista tol, kol jam neišpažinsi.“

Liuteris matė atgailą kaip nuolatinį asmeninį pasirinkimą kiekvienos dienos gyvenime. Apie tai jis kalba 27 ir 28 tezėse: „Per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui. Iš tiesų, skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui, gali išaugti pelnas ir godumas, o Bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje“ (vertimas www.liuteronai.lt).

M. Marty knygoje pateikiamas Liuterio – kaip atsitiktinio revoliucionieriaus paveikslas. Vyrą kamavo naktiniai nerimo priepuoliai bei nuolatinė baimė dėl savo paties prasižengimų. Buvo taip varginamas šių minčių, jog dvasios vadovas kartą jam priekaištavo už polinkį nuolat norėti išpažinti kiekvieną patirtą bangavimą.

Liuteris papratai įsivaizduojamas juodu dvasininko drabužiu. Vaizdas, kaip jis paskelbia savo „Devyniasdešimt penkias tezes“ dramatišku gestu kaldamas jas prie Vitenbergo pilies bažnytėlės durų, yra įsišaknijęs istorijoje. Tačiau M. Marty savo knygoje argumentuoja, kad šis įvykis tikriausiai yra apkokrifinis. Autorius teigia, kad Liuteris gerai suvokė Bažnyčios autoritetą ir visų pirma šias tezes nusiuntė savo vyskupui.

„Jis buvo giliai įsitikinęs, kad, kai tik vyskupas perskaitys šias tezes, indulgencijų tikslas papiktins jį ir jis išvarys lauk visus indulgencijų pardavinėtojus“, – sako autorius.

Tačiau visa kita yra istorija. Ji išteisino Liuterį, teigia M. Marty. Nors vis dar išlieka didelių nesutarimų, tačiau Romos Katalikų Bažnyčia išties po Vatikano II Susirinkimo (apie kurį M. Marty rašė kaip žurnalistas), perėmė kai kurias Liuterio idėjas, tarp kurių ir komuniją dviem pavidalais ir Mišias gimtąja kalba.

1999 metų dokumentu, žinomu kaip „Bendroji deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos“, katalikai žengė žingsnį priimti Liuterio pabrėžtą išganymą per tikėjimą. Didelė dalis (nors ne visos) Liuteronų Bažnyčios priėmė gerų darbų svarbą kelyje į išganymą.

Nepaisant monumentalių posūkių, kurių kulminacija tapo 1517-ieji, M. Marty teigia, kad „reformacija dar tik iš dalies įvykusi“. Bažnyčia visada yra „tapsme“.

Vis dėlto Liuterio padaryto poveikio neįmanoma sumenkinti. Jubiliejaus proga atlikta apžvalga parodė, kad Liuteris yra vienas iš trijų istorijos personažų, apie kurį parašyta daugiausia knygų – kiti du yra Napoleonas ir Abrahamas Lincolnas. Jo raštai sudaro 130 tomų. Liuterio įkurta tikėjimo tradicija toliau sklinda. Šiandien antroji pagal dydį liuteroniška šalis pasaulyje po Vokietijos yra Tanzanija. Etiopija yra trečioji. Indonezija ir Indija yra pirmajame dešimtuke, kaip ir JAV.

Tačiau tai, ką Liuteris pradėjo, ir toliau susiduria su iššūkiais. Jo laikais klausimas skambėjo: „Ar Dievas yra maloningas?“ M. Marty sako, kad šiandien Liuteris tikriausiai susidurtų su klausimu, ar Dievas išvis egzistuoja.

Tradiciškose liuteronų tvirtovėse tokiose kaip Vokietija, Švedija ir Islandija, didžioji dauguma gyventojų vis dar laiko save liuteronais, tačiau sekmadienį bažnyčios suolai lieka gerokai aptuštėję. Būtent tokius iššūkius, jei būtų gyvas šiandien, anot M. Marty, Liuteris tikriausiai imtųsi spręsti. Ko gero, kaip priešnuodį pasiūlydamas savąją Dievo viziją: Dievo, kuris yra rūpestingas, teisingas ir gailestingas, siūlantis išganymą kaip dovaną.

Pagal „America magazine“ parengė S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt