Bažnyčia išeivijoje

Prieš 30 metų mirė išeivijos liuteronų Garbės senjoras Adomas Gelžinius

Kun. Adomas Gelžinius, apie 1980 m.

2018 Biželio mėn. 29 d.

1988 m. birželio 22 d. Braunšveige, Žemutinėje Saksonijoje (Vakarų Vokietija), mirė evangelikų liuteronų kunigas Adomas Gelžinius, paskutinis Nepriklausomos Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos viceprezidentas, lietuvių sinodo senjoras, Mažosios Lietuvos ir išeivijos visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, išeivijos lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios Garbės senjoras.

Gimė Adomas Emilis Gelžinius 1902 m. balandžio 19 d. Lamsočiuose (Kiškių vls., Šilokarčemos aps.) apsišvietusių ūkininkų šeimoje. Užaugo Priekulės parapijos Venckų kaime, kuriame tėvai įsigijo 20 ha ūkį su malūnu, mokėsi Venckų liaudies mokykloje, buvo Priekulės jaunųjų draugijos „Viltis“ ir evangelikų liuteronų parapijos dūdų orkestro narys, vaidino jaunimo būrelyje. Po Pirmojo pasaulinio karo lankė Priekulėje įsteigtus lietuvių kalbos, o 1926 m. Klaipėdoje – kun. dr. Viliaus Gaigalaičio nuo 1921 m. organizuotus brandos kursus, kuriais lietuvininkų jaunimas rengtas aukštesniems mokslams.

 

Išlaikęs brandos atestato egzaminus, surinkimininkų tėvų skatinamas, Adomas Gelžinius 1927 m. pradėjo studijas Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune. Humanitariniame fakultete klausėsi pedagogikos, psichologijos, filosofijos paskaitų. 1928 m. buvo išrinktas studentų draugijos „Mažoji Lietuva“ pirmininku. Dar studijuodamas tarnavo Batakių evangelikų liuteronų parapijos vikaru (1929 m.), Žvyrių parapijos administratoriumi, kartu aptarnavo ir Sudargo parapiją (1930 m.).

 

1930 m. rugpjūčio 26 d. vedė iš Virbalio kilusią Martą Hakaitę (1901–1981), užaugusią gausioje pasiturinčio ūkininko, Virbalio evangelikų liuteronų parapijos tarybos nario Hermano Hako (1865–1941) šeimoje.

 

Baigęs studijas VDU (diplominio darbo tema „Surinkimų įsigalėjimas Mažojoje Lietuvoje ir jų reikšmė bažnyčios, politiškame ir tautiškame gyvenime“), Adomas Gelžinius 1931 m. birželio 7 d. Kaune įšventintas kunigu (VDU diplomas įteiktas 1931 m. birželio 9 d.). 1931–1941 m. buvo Kretingos evangelikų liuteronų parapijos klebonas, kartu aptarnavo Palangą, Būtingę, Gargždus, Darbėnus, Švėkšną, Telšius, dėstė tikybą Klaipėdos amatų mokykloje, o nuo 1936 m. skaitė tikybos dėstymo metodikos kursą Klaipėdos pedagoginio instituto studentams. Institutas 1939 m. kovo 23 d. perkeltas į Panevėžį, o tų pačių metų lapkričio 27 d. – į Vilnių.

 

1937 m. gruodžio 19 d. Kaune sušauktame Lietuvių evangelikų liuteronų sinode kunigas Adomas Gelžinius buvo išrinktas LELB lietuvių sinodo senjoru ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos viceprezidentu. Šias pareigas ėjo iki 1941 m. sausio pabaigos, kai faktiškai visa Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovybė iš sovietų okupuotos Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, paskutiniame Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos posėdyje 1941 m. sausio 31 d. pavedusi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai vadovauti Lietuvoje pasiliekančiam kunigui Erikui Leijeriui (1906–1951), paskyrusi šį naujuoju visos bažnyčios senjoru (vyskupu).

 

Pasitraukęs į Vokietiją, Adomas Gelžinius kunigavo Praschnitzo parapijoje, pietryčių Prūsijoje (dab. Pšasnyšas, Lenkija), 1943 m. buvo paimtas į kariuomenę. Po karo rūpinosi sielovada pabėgėlių stovyklose Vakarų Vokietijoje, su Fricu Šlenteriu (1905–1986) Liubeke 1947 m. leido vieną pirmųjų tremtinių evangelikų laikraštį „Evangelikų kelias“. Svariai prisidėjo organizuojant išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčią, buvo jos vyriausiosios tarybos ir šios prezidiumo narys, 1967 m. išrinktas išeivijos bažnyčios Garbės senjoru. Aktyviai bendradarbiavo „Keleivyje“, „Svetyje“, „Lietuvos pajūryje“ ir kituose išeivijos leidiniuose, o taip pat Vokietijos bažnytinėje spaudoje. Iki pensijos 1969 m. Adomas Gelžinius kunigavo Vokietijos bažnyčios parapijose (Woltwiesche, Veltheim-Ohe, Braunschweig), o iki 1986 m. dar reguliariai laikė lietuviškas pamaldas, daugiausia Zalcgiteryje-Lėbenštete (Salzgitter-Lebenstedt). Daugiau nei trisdešimt metų dalyvavo kasmetiniuose Pasaulio Liuteronų Sąjungos Vokiečių nacionalinio komiteto suvažiavimuose, kuriuose drauge su estų, latvių, vengrų ir lenkų išeivijos bažnyčių delegatais atstovavo sovietų pavergtų šalių liuteronams. 1974 m. Braunšveige išleido vertingą studiją „Lutherische Kirche Litauens“ (Lietuvos liuteronų bažnyčia).

 

Sulaukęs aštuoniasdešimt šešerių, Adomas Gelžinius mirė 1988 m. birželio 22 d. Braunšveige, birželio 28 d. iškilmingai palaidotas Veltheimo, kuriame buvo kunigavęs beveik septyniolika metų, kapinėse šalia žmonos.

 

http://8diena.lt/