Aktualu

Vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas. 55 metai dvasinės tarnystės

Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis.
Liuteronai.lt nuotrauka.

2021 Rugpjūčio mėn. 08 d.

Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jį pagarbiai vertino ne tik liuteronų bažnyčios tikintieji, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo ir kultūros organizacijų atstovai bei kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugelio akyse jis liko apdairaus ir nuosaikaus būdo žmogus, pasišventęs krikščionis bei ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.

Pasiryžo likti Lietuvoje

Jonas Kalvanas tarnavo Dievui ir Bažnyčiai sunkiu sovietiniu laikotarpiu. Jis buvo ordinuotas Tauragėje 1940 m. liepos 28 d., kai į Lietuvą jau buvo įžengusi sovietų kariuomenė. Pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų metu Lietuvos Liuteronų Bažnyčia neteko didžiosios daugumos narių ir kunigų. 1941 m. sausį–kovą vykusios repatriacijos metu į Vokietiją išvyko apie 40 tūkstančių liuteronų, o 1944 m. priverstinės evakuacijos metu Klaipėdos kraštą paliko didžioji dauguma gyventojų, kurių beveik visi išpažino liuteronų tikėjimą. Kunigas J. Kalvanas buvo iš tų kelių kunigų, kurie pasiryžo likti Lietuvoje ir toliau tarnauti Dievui ir Bažnyčiai gimtajame krašte.

Sovietinės santvarkos atkūrimas 1944 m. rudenį iš karto pradėtas bažnytinio gyvenimo varžymais. Kun. J. Kalvanui teko pergyventi ne tik bažnyčių uždarymą, jų pavertimą sandėliais, malūnais, kino salėmis, bet ir asmeniškai patirti sovietinių represinių organų bauginimo priemones. Dar pirmosios okupacijos metu, 1941 m. balandžio 27 d., po pamaldų Kretingoje jį suėmė NKVD. Pastaroji jį įtarė antirevoliucine veikla ir tris dienas tardė, norėdama išsiaiškinti, ką Tauragės kunigas veikia TSRS pasienio zonoje esančioje Kretingoje.

Kunigas Jonas Viktoras Kalvanas su žmona Marta
Tauragėje prie namo, kuriame gyveno, 1950 m.
Mažosios Lietuvos enciklopedijos nuotrauka

Buvo sekamas

Pokarinė okupacija pradėta liuteronų bažnyčios narių represijomis. 1945 m. gegužę dalis jų buvo ištremti į Tadžikiją vien todėl, kad išpažino šį tikėjimą. Ypač Raseinių (dab. Jurbarko) bei Šakių rajonuose vietinė valdžia nesivargino ieškoti tremiamų vokiečių tautybės žmonių, bet, sudarinėdama „vokiečių“ sąrašus, surengė „liuteronų surašymą“ ir juos pasmerkė tremčiai. J. Kalvanas kartu su kitais kunigais pasiuntė LTSR vyriausybei paaiškinamąjį raštą, kuriame įrodinėjo, jog ištremtieji yra lietuviai liuteronai, ir prašė juos grąžinti į tėvynę. Komunistinė valdžia į kunigų raštą net nesiteikė atsakyti, tačiau J. Kalvano veikla iš karto susidomėjo NKGB organai. Represinės struktūros buvo informuotos, kad J. Kalvanas nacių okupacijos metu pamoksluose garsėjo antisovietiniais pasisakymais, dokumentų neturintiems bažnyčios nariams išduodavo fiktyvias metrikų pažymas, jam artimoje aplinkoje komunistinės valdžios bei kolūkių steigimo atžvilgiu skleidė antisovietinius pareiškimus. 1948 m. gegužės 14 d. kunigo bute buvo atlikta krata, o jam atsisakius bendradarbiauti su NKGB organais, 1952 m. liepos 26 d. Valstybės saugumo ministerija (toliau MGB) perkvalifikavo jo „stebėjimo bylą“ į „bylą-formuliarą“. Nuo tol kunigas bet kada galėjo būti suimtas bei nuteistas pagal Sovietų Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už antirevoliucinę veiklą ir pasmerktas 10 metų tremčiai. Kunigas buvo intensyviai sekamas net po Stalino mirties. Net 24 agentai bei informatoriai stebėjo kiekvieną jo žingsnį. Tik 1958 m. KGB pripažino, kad agentų teikiama informacija nepateikė pakankamai medžiagos apie jo antisovietinę veiklą, todėl J. Kalvano bylą uždarė.

Išrinktas vyskupu

1941 m. repatriacijos metu kraštą paliekant konsistorijos nariams, 26 metų kun. J. Kalvanas buvo pakviestas į konsistoriją, o 1942 m. tapo jos vicepirmininku. Mirus konsistorijos pirmininkui, kunigui senjorui Vilhelmui Žanui Burkevičiui, 1971 m. sušauktame sinode, jis buvo išrinktas konsistorijos pirmininku, o 1976 m. – bažnyčios vyskupu. Konsekracijos apeigoms Tauragės bažnyčioje vadovavo Estijos evangelikų liuteronų bažnyčios arkivyskupas Alfredas Toomingas. Religijų reikalų tarybai neleidus sovietinėje Lietuvoje įsteigti liuteronų teologijos instituto, J. Kalvanas asmeniškai parengė daugumą kandidatų dvasinei tarnystei. Teologijos pas jį mokėsi beveik visi sovietmetyje įšventinti liuteronų kunigai, įskaitant ir tuos, kurie vėliau lankė teologijos kursus Rygoje. Pats jis 1933–36 m. teologiją studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultete. Fakultetą uždarius, J. Kalvanas tęsė studijas Latvijos universiteto Teologijos fakultete Rygoje, kurį 1939 m. baigė teologijos licenciato laipsniu, atvėrusiu kelią dėstyti teologiją būsimiems sovietmečio kandidatams į kunigus.

Buvo uždrausta dalyvauti tarptautinėse konferencijose

Jonas Kalvanas gimė 1914 m. balandžio 24 d. Ruobežiuose, Biržų rajone. Jis buvo pakrikštytas Biržų liuteronų bažnyčioje, kurioje pamaldos vyko latvių ir vokiečių kalbomis. Užaugęs daugiatautėje aplinkoje, jis puikiai kalbėjo lietuvių, latvių ir vokiečių kalbomis, o tapęs bažnyčios vadovu siekė palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Latvijos liuteronų bažnyčia. Puikiai mokėdamas latvių kalbą, jis aptarnavo latviškai kalbančias Lietuvos parapijas, ypač Būtingę ir Biržus. Tokia jo veikla kėlė nepasitenkinimą prieškario lietuvių liuteronų patriotinės organizacijos „Pagalba“ nariams, tačiau laikas parodė, kad jų įtarimai buvo nepagrįsti.

Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais Lietuvos liuteronų bažnyčios vadovams buvo uždrausta dalyvauti tarptautinėse konferencijose ar susitikimuose su Vokietijos, Skandinavijos, JAV ar kitų liuteronų bažnyčių atstovais. Stalinistiniu laikotarpiu net laiškas iš „kapitalistinių bažnyčių“ vadovų galėjo tapti įrodymu apie antirevoliucinę kunigo veiklą. Vienintelis „langas į pasaulį“ buvo 1947 m. įsteigta Pasaulio liuteronų sąjunga (toliau PLS), kurios nare Lietuvos liuteronų bažnyčia tapo 1968 metais. J. Kalvanas PLS susitikimuose susilaikydavo nuo sovietinės valdžios kritikos, nes gerai žinojo apie galimus atsakomuosius komunistinės valdžios veiksmus bei jų padarinius nedidelei Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Vyskupas laikėsi nuosaikios pozicijos, tačiau aktyviai siekė, kad apie Lietuvos bažnyčią, bei jos gyvenimą komunistinėje aplinkoje būtų kuo plačiau žinoma pasaulyje.

 

Pirmosios Baltijos šalyse ekumeninės pamaldos

Vysk. Jonas Kalvanas aktyviai prisidėjo plėtojant ekumeninius Lietuvos bažnyčių santykius. Jo pastangomis 1965 m. gruodžio 5 d., minint tuometinio konsistorijos pirmininko kun. Vilhelmo Žano Burkevičiaus 80 m. jubiliejų, Šilutės liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios Baltijos šalyse ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvavo trijų pagrindinių krikščioniškų bažnyčių – Romos katalikų, rusų stačiatikių bei liuteronų atstovai. Latvijos ir Estijos bažnyčias jose reprezentavo arkivyskupai Gustavs Tūrs ir Jaan Kiivit vyresnysis. Religijų reikalų įgaliotinis į ekumeninę bendrystę pradžioje žiūrėjo įtariai, manydamas, kad ja bažnyčios siekė vienyti pastangas prieš sovietinės valstybės ateistinę propagandą.

Parengė 29-ias bažnyčios kalendorių laidas

Visi sovietmečiu publikuoti liuteronų bažnyčios leidiniai buvo išspausdinti J. Kalvano pastangų dėka. Stalinizmo laikotarpiu Bažnyčiai nepavyko išspausdinti nė vienos publikacijos. N. Chruščiovo vadovavimo pradžioje krikščioniškai leidybai durys buvo truputį pravertos, tačiau „priešiškai ideologijai“ buvo sudaryta nepaprastai daug kliūčių. Nuo 1956 m. iki pat 1970-ųjų beveik kiekviena religinė publikacija privalėjo būti išversta į rusų kalbą ir nusiųsta Religijų reikalų tarybos Maskvoje vertinimui. Ateizmo ideologijos įtakojama cenzūra buvo griežta. Pirmaisiais metais tik trečdalis, o kartais tik keli bažnyčios gyvenimą atspindintys sakiniai buvo aprobuoti publikavimui. 1956 m. Bažnyčios kalendorius buvo taip stipriai cenzūruotas, jog jame neliko nė vieno sakinio apie bažnyčios gyvenimą. Leidinį sudarė tik bažnytinių švenčių aprašas, saulės ir mėnulio užtemimų datos, vardadienių sąrašas, bažnyčios statutas bei dvasininkų tarnystės nuostatai. 1957 m. kalendorius taip pat buvo griežtai cenzūruotas, tačiau tuomet cenzoriai leido skirti pusantro puslapio bažnyčios gyvenimo aprašui ir du puslapius kunigų nekrologams. Vysk. J. Kalvanas iš viso parengė 29-ias bažnyčios kalendorių laidas. Jis taip pat redagavo 1956, 1982, 1988 m. giesmynų laidas, kurių kalba buvo priartinta prie bendrinės lietuvių kalbos. 1985 m. jam pavyko išspausdinti Dr. Martyno Liuterio Mažąjį katekizmą. Tai buvo pirma Katekizmo laida sovietmečiu – iki tol konfirmantai mokėsi iš prieškaryje gotiškomis raidėmis publikuotų leidinių arba iš jų pačių perrašytų katechetinių tekstų.

Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis.
Liuteronai.lt nuotrauka.

J. Kalvanui pritarus, 1994 m. rugsėjo 9 d. pirmą kartą viešai paminėtas Mažojoje Lietuvoje sovietų vykdytas genocidas: už per karą žuvusius arba vėliau nukankintus parapijiečius laikytos pamaldos Tauragės, Šilutės, Klaipėdos, Vilniaus ir kitose evangelikų liuteronų bažnyčiose. 1990 m., minint liuteronų kunigo Jono Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų jubiliejų, J. Kalvanas atnaujino pamaldas Tolminkiemio bažnyčioje. Kalvanas buvo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos narys, paminklo Martynui Mažvydui Klaipėdoje konkurso (1997 m.) vertinimo komisijos narys. Bendradarbiavo su Klaipėdos universitetu, steigiant Evangelikų teologijos katedrą, yra skaitęs paskaitų studentams.

Rūpinosi bažnyčios gyvenimo atgimimu

Nauja diena lietuvių tautai ir Liuteronų bažnyčiai išaušo vysk. J. Kalvano jubiliejiniais, 50-aisiais ordinacijos metais, kuomet 1990 m. tauta vėl paskelbė Nepriklausomybę. Vysk. J. Kalvanas nuo pat pradžių aktyviai rėmė Lietuvos valstybingumo atkūrimą bei dalyvavo tautos atgimimo Sąjūdžio judėjime.

Atgavus nepriklausomybę, vysk. J. Kalvanas rūpinosi bažnyčios gyvenimo atgimimu. Jo pastangomis buvo atgaivintas bažnyčios laikraštis „Lietuvos evangelikų kelias“, iš naujo publikuotas „Katekizmas“ bei „Augsburgo išpažinimas“. 1994 m. buvo išspausdinta jo paties parašyta studija „Dievas ir gamta“, kurioje autorius nagrinėjo religijos ir gamtos mokslų santykį, tikėjimo bei mokslo suderinamumo klausimus. 1992–94 m. jis dalyvavo steigiant Klaipėdos universiteto Evangeliškosios Teologijos centrą bei katedrą, skaitė paskaitas, rūpinosi nacionalizuoto bažnyčios turto atgavimu, užmezgė glaudžius ryšius su Vokietijos, Skandinavijos ir JAV bažnyčiomis. 1990 m., minint J. Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų jubiliejų, J. Kalvano pastangomis buvo pradėtos kasmetinės pamaldos K. Donelaičio Tolminkiemio bažnyčioje, kuriose nuolatos prisimenamas Tolminkiemio kunigo bei poeto indėlis į lietuvių tautos dvasinį bei kultūrinį gyvenimą. J. Kalvanas taip pat buvo Martyno Mažvydo katekizmo 450 metų sukakties minėjimo komisijos bei paminklo pirmosios lietuviškos knygos autoriui Klaipėdoje vertinimo komisijos narys.

Užaugino šešis vaikus

1946 m. kun. J. Kalvanas sukūrė šeimą su mokytoja Marta Račkauskaite. Jie užaugino šešis vaikus: Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją, ir Mirjamą. Jų sūnus, Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1948–2003), vardan teologijos pasiryžo palikti gydytojo neurologo bei psichiatro darbą ir 1984 m. buvo ordinuotas kunigu. 1995 metų sinode jis buvo išrinktas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu.

Sulaukė 12 anūkų; vienas jų, Martynas Mažvydas Banys, studijavo teologiją Uppsaloje (Švedijoje).

Vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis mirė 1995 m. sausio 15 d., sulaukęs 80-ies metų amžiaus ir eidamas 55-uosius dvasinės tarnystės metus. Jis palaidotas Tauragės Joniškės kapinėse. Vykdydama testamento žodžius „paminklų nestatykite, tik antkapį su balta marmurine lenta,“ Tauragės parapija ir vyskupo šeima jo atminimui pastatė kuklų paminklą su kryžiumi. Jo sūnus, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis, mirė 2003 m. ir buvo palaidotas šalia tėvo.

Parengta pagal kun. Dariaus Petkūno straipsnį internetiniame puslapyje „Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia“ bei Alberto Juškos ir Vytauto Kaltenio straipsnį Mažosios |Lietuvos enciklopedijoje

 

Tauragės žinos.