Aktualu

Kur kapinių kryžiai prabyla Mažvydo kalba

2015 Spalio mėn. 05 d.

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos įsteigta VšĮ „Augustana“ nuo 2009 m. vykdo projektą, kuriuo siekiama apsaugoti Mažosios Lietuvos neveikiančiose evangelikų liuteronų kapinėse išlikusius antkapinius paminklus, sukurti apibendrinamąją duomenų bazę. Tai nėra mokslinis-tiriamasis darbas, bet paprasta seniūnijų teritorijoje esančių kapinių inventorizacija, pirmiausia reikalinga vietos seniūnams ir savivaldybių paminklosaugos darbuotojams. Projekto vykdytojams teko įdėti daug pastangų, kad šiam darbui galiausiai būtų skirtas valstybės finansavimas bei užtikrintas jo tęstinumas, nes vietos savivaldybės tam neturi lėšų. Viliamasi, kad šitaip bus paskatintas ir regiono visuomenės susidomėjimas krašto istorija.

Šiemet rugpjūčio 18-21 d. praktinis seminaras buvo surengtas Šilutės rajone, susirinko daugiau nei trisdešimt paveldosaugininkų, kaimo bendruomenių atstovų bei kitų krašto paveldui neabejingų žmonių. Seminaro dalyviai apsistojo Šilininkų stovyklavietėje, buvo aplankyta keletas kapinaičių, o darbuotasi trejose: Šunelių, Girininkų ir Paleičių. Vieną seminaro dieną Šilutės muziejuje H. Šojaus dvare buvo sukviesti krašto seniūnijų seniūnai: apie Mažosios Lietuvos kapines pasakojo Kultūros paveldo departamento inspektorė Audronė Vyšniauskienė bei krašto tyrinėtojai Marija ir dr. Martynas Purvinai, o po pietų aplankytos visiškai mišku virtusios Šilininkų kapinaitės, kuriose kalviai Darius Vilius ir Dionyzas Varkalis pademonstravo ne tik metalo, bet ir ketaus suvirinimą – tai gana nauja technologija, padedanti išspręsti daug problemų, šitaip galima atstatyti byrančius kryžius. D. Varkalis paaiškino, kaip teisingai naudoti antikorozinius dažus, kad iš jų būtų tikros naudos. Su Juknaičių seniūnu ir vietos girininku buvo sutarta, kad jie minėtąsias, iki šiol net nepažymėtas kartografiniuose žemėlapiuose, kapines bent šiek tiek aptvarkys.

Pasak VšĮ „Augustana“ direktoriaus Gintaro Šiaudinio, nauja šiais metais tai, kad vis labiau pereinama nuo vien tik aprašymo prie konkretaus remonto, bendradarbiaujama su seniūnais, kurie išvalo, paruošia kapines, nes jos dažnai virtusios jei ne mišku, tai krūmynu. O seniūnų įtraukimas – tai postūmis jiems patiems labiau rūpintis kapinėmis, nes jie jau žinos kaip tai daryti.

Artimiausiu metu „Augustana“ rengiasi išleisti metodines rekomendacijas seniūnams su M. ir M. Purvinų bei KVAD parengtais tekstais, apimančiais tiek teorinę dalį, tiek oficialią teisinę informaciją. Prie šios knygelės bus pridėta ir kompaktinė plokštelė su seminaro metu nufilmuota medžiaga.

 

„Ilsėkis linksmai“ – tai tik viena, tačiau bene labiausiai netikėta epitafija, šią vasarą aptikta tvarkant senąsias Mažosios Lietuvos liuteronų kapines. Jų šiuo kraštuose priskaičiuojama apie 700. Dauguma – sunykusios ir apleistos, laidojimui jau nebenaudojamos, bet žinovų itin vertinamos kaip autentiškas lietuviškosios kryždirbystės ir raštijos paveldas, kurį būtina išsaugoti ateities kartoms.

Algirdas Šveikauskas, kalbėdamas apie ketvirtus metus jo vadovaujamą projektą, mena, nuo ko viskas prasidėjo: ogi nuo Plaškių „karališkųjų“ kapinių, kurias aptiko tuometis Pagėgių pasienio užkardos viršininkas, dabar jau išėjęs užtarnauto poilsio. Žiūrėdamas į šabakštynais užaugusią kapinių vietą, pareigūnas nujautė, kad čia turėtų būti kažkas įdomaus. Su pasieniečiais ir muitininkais išvalęs teritoriją, atrado gausybę kryžių. „Jie viską pastatė, o mes nudažėme, sutvarkėme ir aprašėme. Tada ir gimė sumanymas projektą plėtoti bei tęsti “, – sako nuo pamario krašto kilęs A. Šveikauskas.

 

 

Didžiausi talkininkai – vietos žmonės

 

Prie projekto „Metalinių kryžių liuteronų kapinėse atnaujinimas ir priežiūra“ noriai jungiasi vietiniai entuziastai: istorijos mokytojai su savo auklėtiniais, kraštotyros ir etnografijos mylėtojai, iš sostinės ir kitų didmiesčių atvyksta paveldosaugos ir architektūros specialistai. Jų rankomis kryžiai nuvalomi, apdorojami specialiais cheminiais preparatais, kad nerūdytų, ir nudažomi šiems kraštams tradiciškai būdinga juoda spalva. Vėliau viskas nufotografuojama, išmatuojama ir išsamiai aprašoma, iššifruojami antkapių įrašai.

Laiko ar vandalų suniokoti, išmėtyti, velėna užaugę kryžiai taip pat prikeliami naujam gyvenimui. Tie, kurių stovėjimo vietos nepavyksta tiksliai nustatyti, atremiami į gretimus medžius ar tvoras. Pavienės dekoratyvinės detalės, epitafijos, kiti mažosios architektūros elementai perduodami saugoti Šilutės muziejininkams. Ypač ekspedicijos dalyviai dėkingi kalviams – Vilkyčiuose gyvenančiam Dariui Viliui ir iš Klaipėdos su anūku atvykusiam Dionyzui Varkaliui – vien šiemet Šunelių kapinaitėse jie suvirino šešis nulaužtus kryžius.

Be vietos seniūnų pagalbos, pasak A. Šveikausko, tvarkyti nebenaudojamas kapines būtų itin sudėtinga. Tai jų rūpesčiu iškertamos krūmokšniais užaugusios prieigos, išpjaunami menkaverčiai medžiai, išvaloma teritorija. Šią vasarą į seminarą apie nebenaudojamų arba riboto laidojimo kapinių tvarkymą susirinkusiems krašto seniūnams pavyzdžiu rodytos Girininkų kapinaitės. Jos sutvarkytos Juknaičių seniūno Alfredo Gaubio iniciatyva. Tačiau, anot specialistų, tokių pavyzdžių galima suskaičiuoti vos kelias dešimtis.

 

 

Įrašai protėvių kalba

 

Kaip pabrėžia A. Šveikauskas, tvarkyti senąsias kapines reikia mokėti. O ypač svarbu suvokti aptinkamų radinių vertę. Antai ant senųjų liuteroniškų kryžių epitafijos dedamos iš abiejų pusių: vienoje užrašomas velionio vardas ir pavardė, gimimo ir mirties metai, o kitoje – Biblijos ar giesmių citatos, gražūs žodžiai, palinkėjimai. „Svarbiausia, kad tie užrašai yra nenorminta lietuvių kalba, kuria kalbėjo Mažvydas, Donelaitis, – tai mūsų protėvių šišioniškių šnekta. Esu radęs epitafiją su užrašu „Čion ilses mona motriška ir motina mona vakų“. Štai kodėl svarbu šiuos kryžius išsaugoti kaip mūsų raštijos paminklus“, – aiškina projekto vadovas.

Kasmet prie liuteroniškų kapinių tvarkymo entuziastų prisijungiantys mokslininkai Marija ir Martynas Purvinai atkreipia dėmesį, kad jose buvę mediniai krikštai dažniausiai esti sunykę, tačiau randama įdomių akmeninių paminklų su neobarokinio stiliaus apvadais, neoklasicistinių stelų. Šiemet tikra staigmena tapo po augalų lapais rasta sveika knyga – balto porceliano antkapinis elementas, simbolizuojantis Šventąjį Raštą. Iš įrašų matyti, kad ji skirta septynerių metų mergaitei.

Ne pirmus metus ekspedicijoje dalyvaujanti Audronė Vyšniauskienė, Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė, atkreipia dėmesį į savitą evangelikų liuteronų kapinių kultūrą: kapams skiriami maži ploteliai, nėra didelių aptvarų, sodinamos daugiametės gėlės – visa tai supaprastina amžinojo poilsio vietos priežiūrą.

 

 

Kapinėms dirbo ištisi fabrikai

 

Mažosios Lietuvos tyrinėtojas dr. Martynas Purvinas, kartu su žmona Marija už reikšmingus darbus architektūros, istorijos ir etnografijos srityje 2013 m. apdovanotas valstybine Jono Basanavičiaus premija, įžvelgia ir daugiau skirtumų nuo Didžiojoje Lietuvoje gyvavusios laidojimo kultūros. „Pažvelgus į Didžiąją Lietuvą, matyti, kad ten kapinių kultūra klostėsi kaimo lygmenyje: žmogui pasimirus, nueinama pas vietos meistrą, kuris ištašo kryžių, ar vietos kalvį, kad nukaldintų kryžiuką iš senų gelžgalių. Mažojoje Lietuvoje jau regime pramoninę kapinių architektūrinių elementų gamybą“, – rodydamas į juodo stiklo antkapines plokštes, kalba mokslininkas.

Akmuo, pasak dr. M. Purvino, atminimui įamžinti lietuvininkams neatrodė tinkamas: sunkus, vadinasi, brangus gabenti, be to, kietas – sunkoka graviruoti, o ir meistrui atitinkamai reikia mokėti. XIX a. pab.– XX a. pr. Mažosios Lietuvos meistrai jau turėjo gerų instrumentų, tad su stiklu tvarkėsi gana mikliai. Tyrinėtojas sako aptikęs stulbinančiais ornamentais išmargintų, angeliukais puoštų antkapinių stiklo plokščių su užrašais įvairiausiu šriftu. Atrodo itin puošniai, o už akmeninį antkapį veikiausiai buvusios perpus pigesnės.

Kadangi stiklinės antkapinės plokštės yra standartinio dydžio, mokslininko manymu, jas greičiausiai liedavo Tilžės gamyklose. Be to, juodas stiklas turėjęs būti specialiai rievėta antrąja puse, kad klijuojant geriau priliptų. „Galima kalbėti ir apie atskiras stiklinių antkapių kūrybines mokyklas. Tikrai nebuvo taip, kad kažkas nemokėdamas atsisėdo ir iš karto gražiai išraižė. Vieni meistrai perteikdavo amato žinias, kiti piešdavo ornamentų eskizus. Tikėtina, kad darbui optimizuoti būdavo kuriami ir standartiniai šablonai. Svarbiausia, kad randame antkapinių plokščių su absoliučiai tobula lietuvių kalba – matyt, darbo turėdavo ir vietiniai rašto žmonės“, – atkreipia dėmesį specialistas.

 

 

Madas diktavo laikmetis

 

XIX a. pab. kapinių puošybos elementų gamybai tapus kone atskira pramonės šaka, nusistovėjo ribota meninių formų pasiūla. Tačiau, dr. M. Purvino nuomone, antkapinių elementų paklausa veikiausiai buvo tokia didelė, o ir pats rinkos mechanizmas tiek įsibėgėjęs, kad kuo daugiau žmonės jų pirko, tuo daugiau amžinojo poilsio vietų apipavidalinimu besirūpinančių dirbtuvių kūrėsi. O norint išsaugoti savo klientą ir užsitarnauti vardą, joms kaskart tekdavo ieškoti nematytų formų ir siūlyti naujovių. Antai mozaikiniai elementai, ko gero, buvo sumanyti naudoti grynai verslo sumetimais: juk reikėjo tą nuogą betoną kažkaip papuošti, kad būtų lengviau parduoti.

Nuo XIX a. pab. populiarius istorizmus, gana sudėtingų plastinių formų elementus, XX a. pirmoje pusėje išstūmė karo negandos. Mokslininko pastebėjimu, tarpukariui būdingos santūrios, lygios gana paprastos formos, puošnumas išėjęs iš mados. Akmeniniai antkapiai apiberiami nebent smulkiais granito grūdeliais ar dekoratyvinių akmenukų sluoksniu. Madą keitė ir besikeičiančios technologijos: XX a. pr. jau naudota elektros srovė ir buvo reikiamų įrankių, reikalingų paviršiams glotninti ir šlifuoti, tad paplito vadinamoji terazzo (teracinė) technika.

Į senųjų liuteronų amžinojo poilsio vietas laikas nespėjo atnešti tik vienos technologinės naujovės – velionio nuotraukos. „Kadangi Mažosios Lietuvos liuteronų kapinėse labai paplitęs raižytas stiklas, jis galėjo pakankamai patenkinti įvairiausius poreikius, leido rinktis gausybę meninių formų, tad veikiausiai nė nebuvo minties, kad ant kapo trūktų dar ir žmogaus atvaizdo, – svarsto dr. M. Purvinas. – Be to, išgraviruoti portretą reiškia papildomus kaštus, juoba kad fotografas kaimuose būdavo retenybė. Perdėm asmeninės puošybos formos Mažosios Lietuvos gyventojų buityje, kiek teko stebėti, apskritai nebuvo paplitusios.“

 

Skaidrė Vainikauskaitė

Nuotraukos autorės

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.9

 

 

 

Grupė seminaro dalyvių Girininkų kapinėse. Edmundo Mažrimo nuotr.