Aktualu

Buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia Joniškyje

2020 Biželio mėn. 30 d.

Evangelikai liuteronai Šiaulių paviete pradėjo kurtis jau XVII–XVIII a. Didžiausia bendruomenė (apie/virš 400 narių) į šiaurę nuo Joniškio susiformavo Kuršo vokiečių baronų valdomame Daunoravos dvare (apie 2600 ha ploto valda su 9 kaimais). Joniškio bažnyčia (toliau – ELB, lat. Jānišķes latviešu baznīca) nuo pat filijos įkūrimo 1829 m. iki uždarymo 1949/1953 m. parapijos teisių neturėjo.

Iki 1932 m. kartu su Žagarės, Alkiškių, Mažeikių, Radviliškio ir Šiaulių maldos namais priklausė didelei Šiaulių parapijai (150 mylių2)[i], vėliau – 1933 m. iš Latvijos atvykus karininkui kun. Gustavui Augustui Rauskiniui (1902–1979/1933–1979) parapija buvo padalinta į Šiaulių (su Mažeikių ir kt. filijomis) ir Alkiškių (su Joniškio ir Žagarės filijomis)[ii]. 1864 m. Joniškio apyl. registruoti 1600 evangelikų liuteronų parapijiečiai, pamaldos vykdavo 7 kartus į metus[iii], 1911 m. – registruoti liuteronų Daunoravos, Jakiškių, Vaizgučių, Nemeikšių, Paudruvės, Gataučių, Saugėlaukio dvarai, bažnyčioje – 200 sėdimų vietų, pamaldos vyko 13 kartų į metus[iv], 1924 m. duomenimis Joniškio vls. liuteronų bendruomenę sudarė 999 asmenys (latviai – 927, vokiečiai – 72)[v]. Iš 1924 m.[vi] ir 1939 m.[vii] mišių grafiko matyti, kad mišios kartą į mėnesį vyko latvių kalba, ir tik keletą kartų metuose – vokiečių kalba (aptarnavo iš Šiaulių atvykęs kun. Teodoras Kupferis).

 

1829 m. kunigaujant Aleksandrui Henrikui Konradui Šulcui (1826–1842) grafo Dmitrijaus Zubovo (1764–1836) dovanotame mediniame name Joniškyje buvo atidaryti ELB maldos namai[viii]. Ši data ir yra laikoma Joniškio filijos įkūrimo data. Liuteronų bendruomenei Šiaulių apskr. augant iškilo poreikis naujų bažnyčių statybai. Naujai paskirtas kunigas Aleksandras Davidas Emanuelis Distonas (Alexander David Emanuel Diston, 1805–1905/1842–1895) netrukus ėmėsi darbų. Per trumpą laiką: 1848 m. iškilo Joniškio, 1848–1850 m. – Žagarės (Senojoje), 1851–1854 m. – Šiaulių ir 1860–1865 m. – Alkiškių mūrinės liuteronų bažnyčios[ix]. Joniškio bažnyčia statyta Daunoravos dvaro savininko barono Julijaus fon Franko (Julius Friedrich Ernst von Pfeilitzer gen. Franck, 1800–1877) ir Jurdaičių dvaro grafo Julijaus fon Medemo lėšomis. Kertinis Joniškio bažnyčios pamatinis akmuo pašventintas 1848 m. balandžio 28 d., o 1848 m. spalio 16 d. naujus maldos namus pašventino Žeimelio kun. ir Vilniaus diecezijos probstas (vyresnysis pastorius) Carl George Gilbert[x] (1787–1853, 1818–1853 m. – Žeimelio kunigas, nuo 1841 m. – Vilniaus diecezijos probstas)[xi].

 

Kun. T. Kupferis (*1869/1904–1941) taip aprašo Joniškio bažnyčios pradžią: „[...] Pirmąsias mišias Joniškyje ir Žagarėje laikė latvių ir vokiečių kalba kun. Heinrich Adolf Braunschweig, kuris 1824–1826 m. buvo Šiaulių parapijos kunigu. Mišios Joniškyje pradžioje vyko privačiame name, vėliau pastate, kurį parapijos maldos namams įrengti padovanojo grafas Dimitrijus Zubovas. 1829 m. Kuršo konsistorija patvirtino Joniškio filiją. 1848 m. naujai bažnyčiai padėtas kertinis akmuo, nes esamo maldos namo stogas supuvęs, o pats pastatas senas. Tam nupirktas sklypas. Grafas Medemas ir baronas Pfeilitzer v. Franck įsipareigojo duoti medžiagas, kad būtų galima pastatyti iš akmenų naują bažnyčią, kuri ir dabar stovi. [...]“[xii] [čia ir kitur vertimai iš latvių kalbos E.V.].

 

Kun. E. Distonas rašo: „Po to kai 1847 m. vasario 28 d. iš Ev. liut. generalinės konsistorijos buvo gautas leidimas Nr. 288 žiemą buvo paruošti ir pristatyti iš Jurdaičių dvaro grafo von Medem‘o statybai reikalingi akmenys ir iš Daunoravos dvaro von Franck‘o mediena. 1848 m. balandžio 28 d. kunigas [Distonas] pašventino Joniškio bažnyčios pamatų kertinį akmenį ir tų pačių metų spalio 16 d. Kuršo ev. liut. konsistorijos nurodymu Vilniaus diecezijos probstas Gilbert‘as iškilmingai pašventino. Pastatas 10 sieksnių[xiii] ilgio, 4½ sieksnius aukščio, statyta iš akmenų ir plytų su čerpių stogu. Pašventinimo proga baronas von Franck‘as bažnyčiai dovanojo naujus altoriaus raudonus uždangalus ir vokišką iliustruotą Bibliją, o parapijiečiai 2 alavines altoriaus žvakides“.

 

Daunoravos dvaro savininkai baronai von Pfeilitzer gen. Franck ir vėliau bažnyčią gausiai rėmė aukomis remontui, dovanojo liturginių indų (be minėtų uždangalų, Biblijos, žvakidžių, 1861 m. Julijus von Franckas ir jo žmona Maria Helene Benigna (geb. von Medem, 1805–1894) bažnyčiai dovanojo sidabrinę paauksuotą taurę ir pateną[xiv]). 1861 m. pagerinti susisiekimui parapijos lėšomis (už 100 rublių) buvo nutiestas 3 sieksnių pločio skersgatvis[xv] (dab. Latvių g., sovietmečiu skersgatvis sujungtas su dab. V. Kudirkos g. ir taip buvo suformuota gatvė) sujungęs bažnyčios pastatą su Šiaulių plentu (dab. Vilniaus g.). 1867 m. buvo pastatyta medinė sakykla, pagaminti altorių uždangalai. 1877 m. Joniškio bažnyčia pagal baronienės Henriettės von Grotthuss 1864 m. gruodžio 12 d. testamentą gavo 325 rublius altoriaus įrengimui, naujiems vargonams įsigyti. Bažnyčia 1880 m. buvo prailginta 2 sieksniais, pristatyta zakristija, stogas naujai padengtas čerpėmis, iš lauko ir vidaus aptinkuota, naujai pagaminti ir išdažyti suolai, langai, durys. Visi darbai kainavo 1200 rublių, aukomis gausiai prisidėjo Daunoravos dvaro savininkas baronas Rudolfas fon Frankas (Rudolph Dietrich Alexander von Pfeilitzer gen. Franck, 1843–1904)[xvi]. 1889 m. to paties barono ir parapijos pirmininko Rudofo fon Franko pastangomis baltai nudažytas altorius, jo pakraščiai paauksuoti, o svainė, našlė [Laura Adele Minna Emilie (*1830, geb. von Fircks)] bažnyčiai 1888 m. padovanojo dukros [Julijaus anūkė, dailininkė Antoinette Marie Albertine von der Ropp, geb. von Pfeilitzer gen. Franck (*1864)] tapytą altorinį paveikslą „Šv. Petras eina per bangas“[xvii].

 

Bažnyčią ketinta iš esmės perstatyti – LCVA išliko Joniškio bažnyčios 1939 m. rekonstrukcijos projektas, kuriame buvo numatyta pristatyti bažnyčiai kvadratinio plano, užapvalintais kampais bokštą – trijų siaurėjančių tarpsnių[xviii], tačiau surinktos lėšos prasidėjus sovietinei okupacijai prapuolė.

 

1944 m. rugpjūčio mėn. darytoje aeronuotraukoje matyti, kad per karą ši Joniškio miesto dalis visiškai nenukentėjo. 1949 m. Joniškio apskr. vykdomojo komiteto sprendimu liuteronų bažnyčia buvo uždaryta: „Joniškio apskrities Tarybos vykdomasis komitetas 1949 m. derliaus valstybinių grūdų prievolių sutalpinimui buvo paruošęs reikiamą talpumą sandėlių. Ryšiu su tuo, kad gauti dideli kiekiai grūdų iš broliškų Respublikų bei kitų apskričių kuriais užpilti dalis esamų sandėlių, apskrities prievolių grūdams patalpinti, pritaikius visas galimybes, nesant kitos išeities teko laikinai užimti kultūros namus ir Ev.-liuteronų bažnyčią esančią Joniškio mieste“[xix]. Protestuojant Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos pirmininkui kun. Erikui Leijeriui (1906–1951) vėl atidaryta ir veikė iki 1953 m. Pastate sovietmečiu buvo įrengtas grūdų sandėlis, malūnas, vilnų karšykla. 1986 m. pastatas jau buvo gerokai apleistas (prakiuręs stogas, neremontuotas), todėl nugriautas ir jo vietoje pastatyti Joniškio laidojimo namai[xx].

 

Istorinių[xxi], kartografinių, ikonografinių duomenų apie Joniškio bažnyčią nėra gausu. Tai daugiausia įvairių progų (dažniausiai konfirmacijos) metu užfiksuotos interjero detalės. Pastatas buvo ištęsto stačiakampio plano (21,3 m ilgio (10 rusiškų sieksnių*2,13 m) ir 9,6 m pločio (4,5 sieksnio), 5,3 m aukščio (2,5 sieksnio)), orientuotas ŠV–PR kryptimi, ant akmenų mūro cokolio (netyrinėta), molinėmis tinkuotomis sienomis, kuklaus dekoro – pastato kampai sutvirtinti ir dekoruoti netinkuotų raudonų plytų mūru, aukštais stačiakampiais langais (kai kurių vietoje sovietmečiu buvo įrengtos durys), durų anga – arkos formos, aprėminta raudonų plytų apvadu, stogas – dvišlaitis – dengtas „oladiškomis“ čerpėmis. Rytinėje pusėje buvo pristatyta zakristija. Vidus – kuklus, lubos – balintų lentų, grindys – raudonų plytų, sienos tinkuotos ir balintos kalkėmis, patalpa buvo apšviečiama pakabinamais sietynais (2) ir pastatomose žvakidėse (1) žvakėmis, suolai – mediniai, dažyti, su 200 sėdimų vietų, kairėje pusėje būta sakyklos, priekinė altorinė dalis buvo atitverta medine tvorele. Išliko 1949 m. rugsėjo 6 d. surašytas bažnyčios inventorius, kuris leidžia detaliau susidaryti vaizdą apie bažnyčios interjerą. Jame minimas altorinis paveikslas, uždangalai, kilimas, 2 sietynai „pakabinami liktoriai su 15 lizdais žvakėms įstatyti“, 1 sieninis šviestuvas „liktorius su vienu lizdu žvakei įstatyti sieninis“, giesmių tvarkos juoda lenta su 23 skaičiais, knygų padėklas sakykloje, tvorelės, 37 suolai, vargonai, varpas[xxii] ir kt.

 

Ernestas Vasiliauskas

 

Ernestas Vasiliauskas

http://www.autc.lt/lt

 

 

[i] Düna Zeitung, Inland, 1892.06.23, p. 1; Düna Zeitung, Kurland. Der Pastor Julius Grosse, 1904.01.03, Beilage zur „Düna Zeitung“ Nr. 2 vom 3. (16.) Januar 1904.

 

[ii] [Kupfer Th., Švageris E.], Alkiškių evangelikų liuteronų parapija (1861–2001), parengė Laiconas E., Tauragė, 2001, p. 20.

 

[iii] Busch G. H., Materialien zur Geschichte und Statistik des Kirchen- und Schulwesens der Ev.-Luth. Gemeinden in Kurland, St. Petersburg , 1862, S. 442.

 

[iv] Die Evangelisch-Lutherischen Gemeinden in Kurland. St. Petersburg, 1909, B. I., S. 251.

 

[v] Vasiliauskas E., Trimonienė R. R., 2019. Joniškio bažnyčios parapijos archyvas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 42, p. 354.

 

[vi] ŠAM, f. 20, ap. 3, b. 1, l. 2.

 

[vii] ŠAM, f. 20, ap. 3, b. 1, l. 3.

 

[viii] [Kupfer Th., Švageris E.], Alkiškių evangelikų liuteronų parapija (1861–2001), p. 10. [Kupfer Th., Švageris E.], Šiaulių–Mažeikių parapijos bei filijų istorija, [rankraštis saugomas Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčioje (AELBA)].

 

[ix] Düna Zeitung, Inland, 1892.06.23, p. 1; Die Evangelisch-Lutherischen Gemeinden in Kurland. St. Petersburg, 1909, B. I., S. 250.

 

[x] Žr.: Šauļu evanģeliski-luteriskās draudzes hronika, kuru iesācis rakstīt 1866. gadā Šauļu evanģeliski-luteriskais aprinķa mācītājs Aleksandrs Dāvids Emanuels Distons, tolaik draudzes mācītājs, [Uz Eltišķu ev. lut. latviešu draudzes mācītāja G. Rauskiņa ierosinājumu un lūgumu šo hroniku no oriģināla vācu valodas latviešu valodā tulkojis mācītājs Haralds Kalniņš. Rīga, 1961. gadā; mašinraštis su tarpais (neatšifruotais vietovardžiais, asmenvardžiais) tekste saugomas AELBA, originalas vokiečių kalba neaptiktas, likimas nežinomas, nesėkmingai 2019 m. ieškota Latvijos nacionalinės bibliotekos H. Kalninio (1911–1997) fonde, Lietuvos ELB konsistorijoje], l. 5, 25; Skudra Ž., Bilēķu novada vēsture [rankraštis saugomas Vadakstės pag. bibliotekoje], 1994; Šiaulių evangelikų liuteronų bendruomenės kronika, kurią pradėjo rašyti 1866 metais Šiaulių krašto evangelikų liuteronų tuometinis kunigas Aleksandras Davidas Emanuelis Distonas, [H. Kalninio vert. į latvių k., parengė ir vertė E. Laiconas], Kaunas, 2006, p. 26–27.

 

[xi] Kallmeyer O., Die evangelischen Kirchen und Prediger Kurlands, Riga, 1910, S. 203, 359.

 

[xii] AELBA, Gaunamų raštų byla. ELTIŠĶU Ev.-lut. draudzes IENĀKUŠIE raksti par 1938. g., l. 62.

 

[xiii] Sieksnis – antropologinis ilgio matas, atitinkantis atstumą tarp ištiestų rankų, buvo įvairių atmainų. Lietuvoje iki metrinės sistemos įvedimo buvo lygus 6 pėdoms (1,94 m), Lenkijoje, pagal 1764 m. konstituciją, senasis sieksnis siekė 1,786 m, Rusijoje – 2,133561 m (Lietuvoje – mostinis, arba paprastasis) (Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas. Sud. B. Kulnytė, E. Lazauskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015, p. 250).

 

[xiv] Šauļu evanģeliski-luteriskās draudzes hronika, l. 30; Skudra Ž., Bilēķu novada vēsture (prieiga per internetą, žr. 2019-12-01, http://vadakstesmantojums.saldus.lv/index.php/gramata).

 

[xv] Šiaulių evangelikų liuteronų bendruomenės kronika, p. 33.

 

[xvi] Ibid, p. 34–35.

 

[xvii] Ibid, p. 37.

 

[xviii] Rupeikienė M., Joniškio krašto sakralinių pastatų architektūra, Žiemgala, 2010/1, p. 17, 20.

 

[xix] ŠAA, f. 407, ap. 1, b. 14, l. 50–51.

 

[xx] Džiavečka E., Joniškio liuteronai, Sidabrė, 1994-06-11, Nr. 46.

 

[xxi] E.V. interviu (2019-11-21) su bažnyčioje įrengtame malūne 1961–1986 m. dirbusiu K.V.

 

[xxii] ŠAA, f. 407, ap. 1, b. 14, l. 53–54.

 

 

Nuotraukos:

 

 

1. Joniškio ELB interjeras 1930 m. ŠAM, f. 20, ap. 2, b. 1, l. 1

 

2. Joniškio ELB rekonstrukcijos projektas 1939 m. LCVA (pagal Rupeikienė M., Joniškio krašto sakralinių pastatų architektūra, Žiemgala, 20101, p. 17).

 

3. Joniškio ELB vieta ir aplinka iš paukščio skrydžio 1944 m. rugpjūčio 24 d. LCVA, NARA, GX-4478-SD-R, Nr. 6027

 

4. Joniškio ELB vieta ir aplinka iš paukščio skrydžio 2019 m. Ričardo Norkaus nuotr.

 

5. Joniškio ELB 1947 m. ŠAM, f. 20, ap. 2, b. 2, l. 1

 

6. Joniškio ELB surinkimas – parapijiečiai, taryba, centre – kun. T. Kupferis, E. Leijeris, G. Rauskinis apie 1933–1934 m. ŠAM, f. 20, ap. 1, b. 1, l. 3

 

7. Konfirmantai su pirm. Rudolfu Grynvaldu (Karlio, kairėje), kun. E. Leijeriu 1949 m. liepos 17 d. ŠAM, f. 20, ap. 2, b. 2, l. 6

 

8. Joniškio konfirmantai su kunigu T. Kupferiu, antrame plane matosi altoriaus paveikslas, 1924 m. ŠAM, f. 20, ap. 2, b. 2, l. 3

 

9. Dab. Joniškio laidojimo namai – buv. evangelikų liuteronų bažnyčios vieta 2019 m. E. Vasiliausko nuotr.