Parapijos istorija

Žemaičių Naumiesčio bažnyčia 2002 m.

XVI – XVII a. dabartiniame Žem. Naumiestyje bei aplinkiniuose kaimuose nei katalikų, nei liuteronų maldos namų nebūta. Pirmieji galėjo lankyti už 18 km buvusią Švėkšnos bažnyčią, o kontrreformacijos laikotarpiu išsaugoję savąjį tikėjimą liuteronai – Verdainės bei Katyčių maldos namus (Prūsijos ir Lietuvos-Lenkijos valstybių siena tuokart nebuvo aklinai uždaryta). Manytina, kad ir katalikai, ir liuteronai melstis rinkosi dar ir kokiuose nors erdvesniuose Naumiesčio ar artimesnio kaimo gyventojo namuose, nes išskaičiuotosios bažnyčios rudens ar pavasario polaidžių metu buvo sunkokai pasiekiamos. Tokia situacija tęsėsi ilgokai, gal net apie 300 metų. Šiuo laikotarpiu liuteronai naumiestiškiai nedaug tesiskyrė nuo savo kaimynų katalikų. Tūlas, gimus kūdikiui, krikštyti jį veždavo į katalikų bažnyčią (ta Naumiestyje įsteigta 1782 m.), šeimos nariui mirus, prašydavo “pazvanyti” tos pačios katalikiškos bažnyčios varpais. Minimas vienas geranoris šios bažnyčios kunigas, kuris pakrikštytus evangeliškojo tikėjimo gimdytojų vaikus įrašydavo į atskirą knygą ir duomenis metų pabaigoje pateikdavo Tauragės evangelikų liuteronų parapijos kunigui. Greičiausiai tai M. Valančiaus minėtas Baltramiejus Iwanowskis, čia klebonavęs dar 1841m. Pasakojama, kad Naumiesčio liuteronai, didžiai tokį kunigo geranoriškumą vertindami, sudėję pinigų ir už juos pirkę Naumiesčio katalikų bažnyčiai varpą. Taip ir skambėję abu kartu – vienas įgytas už katalikų, kitas už liuteronų pinigus. Gražus skirtingų religinių įsitikinimų žmonių sugyvenimo pavyzdys!
Išlikti per šį ilgą laikotarpį vietos liuteronams padėjo ta aplinkybė, jog čia, Naumiestyje, kūrėsi šio tikėjimo ateivių šeimos iš Prūsijos ir Vokietijos. Atvykėliai – liuteronai lietuvininkai bei vokiečiai įtvirtino šį tikėjimą, neleido jam užgesti.

Maldos namų statyba, bendruomenės susiformavimas.

Liudo Miliausko ordinacija 2002 m.

Senų Naumiesčio gyventojų liudijimu, liuteronai XVIII – XIX a. sandūroje jau turėję savo mokyklą netolimame Sugintų kaime. Kaip žinia, tokiose mokyklėlėse 14–15 m. jaunuoliai bei jaunuolės prieš įžegnojimą (konfirmaciją) mokyti svarbiausių tikėjimo tiesų, Biblijos ir Bažnyčios istorijos, giesmių bei maldų. Visiškai galimas dalykas, kad tokioje mokyklėlėje laikytos ir pamaldos. Šį faktą, beje, paliudija Naumiestyje prieš Pirmąjį pasaulinį karą leistas savaitraštis Sweczias. Straipsnelyje Naumiestis skaitome: “…apie 1800 metus Naumiesczio ewangeliškas surinkimelis jau yra turėjęs <…> sawo “šuile”, arba mokyklele, į kurią teipjau ir ant pamaldų susirinkdavę. Tokia jų mokykla arba maldos namai du sykiu sudegę, o būtent pirmą kartą teip apie 1820 metus, o antrą kartą 1825 metais”. Maždaug tuo laiku turėjo būti pašventinti ir pirmieji atskiri bendruomenės maldos namai. Manoma, kad jie buvę Sugintų kaime. Tačiau naumiestiškė M. Langienė (90 m.) tvirtino, kad ji iš savo tėvų girdėjusi, jog senoji liuteronų bažnytėlė buvusi medinė ir stovėjusi visai ne Sugintuose, o dabartinės bažnyčios vietoje. Joje, beje, meldęsi ir stačiatikiai rusai. Mūsų duomenimis, ji vis dėlto buvo kitoje vietoje - kelio Naumiestis-Švėksna dešinėje pusėje. Čia buvo pastatytas nemažas medinis namas-kanterija, kuriame ir laikytos pamaldos. Šis pastatas ne sykį remontuotas, o gal ir ištisai perstatytas, stovėjo dar visus pokario metus (sudegė apie 1970 m.; jos buvimo vietą liudija pamatų likučiai, esantys prie namo dabartinės Laisvės g. 40).

Pirmojo ir vienintelio kada nors Naumiestyje leisto laikraščio Sweczias naujametinio numerio (1912 m.) antraštinis puslapis

XVIII – XIX a. sandūros laikotarpis iš esmės pakeitė Naumiesčio ev. liuteronų bendruomenės likimą. Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Žemaitija pateko carinės Rusijos valdžion. Jos administracijai nepatiko glaudūs čia gyvenusių liuteronų ryšiai su Prūsijos Bažnyčia. Imtasi pertvarkymų – apie 1800 m. Naumiesčio bendruomenė priskiriama Tauragės evangelikų liuteronų parapijai. Netrukus ji oficialiai tampa Tauragės parapijos filija. Nuo šiol pamaldų laikyti, jaunuolius konfirmuoti, poras tuokti atvyksta jau Tauragės dvasininkai. Pirmasis tauragiškis kunigas, tapęs naujosios filijos dvasiniu vadovu buvo Jonas Linkas (Johann Link), Tauragės parapijoje kunigavęs nuo 1792 iki 1802 m. Šį teiginį liudytų įrašai bendruomenės narių sąrašuose, mat pradedant 1800 m. vienas kitas jaunuolis jau konfirmuotas čia, Naumiestyje (gausiau – nuo 1804 m). Vėliau naumiestiškių dvasiniais reikalais rūpinosi paskesni J. Linko įpėdiniai – kunigai Karlas Kryzė (Kriese; 1802 – 1804 m.), Jonas Gotfridas Čėsna (Szczesny; 1805–1831), jo sūnus Karlas Julius Čėsna (1831–1872 m.). Atvykę čia, jie pamokslavo lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Naumiesčio bendruomenė spėriai augo. Išlikusieji apie 1824 m. sudarytieji jos narių sąrašai liudija, jog parapijai tuo laiku priklausė 1 225 asmenys. Jie buvo pasiskirstę 23-se kaimuose bei pačiame Naumiestyje. Nurodytais metais pastarajame buvo įsikūrę 327 ev. liuteronai (jie sudarė apie trečdalį miestelio gyventojų; šiaipjau absoliučią jų daugumą sudarė judėjai, likusieji buvo katalikai bei kiek stačiatikių), Budrikų kaime gyveno 2, Buikiškės – 52, Ciparių – 42, Degučių – 60, Galnių – 8, Gardamo – 6, Juodžių – 8, Laukstėnų – 15, Lazdūnėnų – 86, Meškinės – 5, Midverių – 61, Palendrių – 12, Patokšlių – 32, Raugelių – 50, Sartininkų – 20, Skiržemės – 165, Snukulių – 5, Šiaudėnų – 20, Trumpininkų – 107, Vainuto – 29, Vanagių – 21, Žalpių – 24 ir Žiogaičių kaime – 58 liuteronų tikėjimo asmenys. Betgi akivaizdu, kad bendruomenės narių sąrašas nėra pilnas: trūksta mažiausiai dar penkių kaimų – Ramoniškės, Sloniškės, Šiaudviečių, Sugintų, Rimženčių – liuteronų. Vėliau sudarytuose sąrašuose, 1835 bei 1848 m., šie kaimai jau nurodyti. Antai Ramoniškėje liuteronų gyveno 16, Sloniškės kaime – 11, Sugintų – 25, Rimženčių – 14. Neužfiksuotas tik Šiaudviečiuose gyvenusiųjų skaičiaus. Taigi bendruomenė 1824 m. jungė apie 1 290 asmenų, jos dydis vėlesniais metais dar kiek išaugo. Manytume, kad XX a. pradžioje jai priklausė jau apie 1 400 liuteronų.
Sava iškili bažnyčia nuspręsta statyti XIX a. ketvirtame dešimtmetyje. Vieta jai parinkta miestelio pakrašty, ant nedidelės kalvelės, pietinėje Sloniškės (pavadinimas nuo seniau čia buvusio Sloniškės kaimo ) gatvės pusėje. Galimas dalykas, įkurdinti čia maldos namus panoro atsikėlusieji gyventi lietuvininkai ir vokiečiai, mat kaip tik šia gatvele, pratęsusią kelią nuo Kulėšų, jie savo laiku buvo atkeliavę į Naumiestį. Statybos kaštai nebuvo įspūdingi: bendruomenės nariai sudėjo 500 rb., dar 300 skyrė valdžia (turėtina galvoje, jog tuometinė rublio vertė buvo labai didelė). Beje, ši pinigų suma išleista statybinėms medžiagoms pirkti, o statybos darbus atliko patys bendruomenės nariai, taip pat kiti naumiestiškio grafo Adomo Ronikerio pasiųsti baudžiauninkai. Kalbėta, jog šia statyba labai rūpinosi grafo A. Ronikerio žmona, mat ji buvusi vokietė. O ir pats A. Ronikeris greičiausiai buvo sulenkėjęs vokietis, savo pavardę rašęs von Rönicker. Tiek globėjų turint, maldos namų statyba tetruko nepilnus dvejus metus – pradėta 1841 ir baigta 1842 m. Pastarųjų gegužės mėnesį, per Exaudi Domini (Viešpaties išklausymo, palaiminimo) šventę, t.y. paskutinįjį sekmadienį prieš Sekmines, jau laikytos pirmosios pamaldos. Bažnyčios projektuojas nežinomas, tačiau akivaizdu jį turėjus ne tik neprastą skonį, bet ir solidžių architektūros žinių: suprojektuotas mūrinis, tinkuotas, stačiakampio plano darnių proporcijų statinys. Priekyje – ryškiausias ir originaliausias šios bažnyčios architektūrinis elementas – portikas. Jis pakankamai erdvus, įtrauktas į pastato vidų. Keturios jo dorėniškos kolonos laiko antablementą, susidedantį iš “dvisluoksnio” architravo su dviem – cokoline bei viršutine – atbrailomis. Į viršų siaurėjančios, kiek išgaubtos kolonos baigiasi nedideliais kapiteliais, virš jų, kiek atitrauktas suprojektuotas grakštus nedidelis bokštelis (manytina, jis pridėtas paskutiniu momentu, tad nelabai tederantis, o gal ir nereikalingas). Stogas dvišlaitis, ne ką žemesnis nei sienų aukštis. Žiūrėti į šiuos maldos namus malonu – senų medžių apsupty jie savo šviesiu siluetu kiek primena senovinę graikų šventyklą… Į vidų įžengiama pakiliomis aptašytų akmenų pakopomis. Vienanavis bažnyčios vidus, kaip ir dera protestantiškiems maldos namas, paprastas ir kuklus: lubos lentų, lygios, dešinėje pusėje (žiūrint į altorių) suprojektuoti kūrai–viškos; laiptai į juos veda palei galinę sieną . Altorius ir sakykla suvienyti. Žinoma, dar suolai žmonėms patogiai susėsti, takas vidury įeiti ir išeiti. Kaip atrodė detalesnis tuometinis maldos namų interjeras, duomenų neradome, tačiau jis negalėjo itin skirtis nuo šiandieninio. Priekyje ant nedidelio raudonu pliušu dengto staliuko stovėjo meniškai išlietos alavinės žvakidės, už jų paveikslas Paskutinioji Vakarienė . Sakyklos šoninėse plokštumose – dvi Šventraščio citatos, ant sienos – M. Liuterio paveikslas ir senovinės lentelės su įdedamais romėniškais skaičiais, skelbiančiais tądien giedosimų giesmių numerius. Ir viskas. Kukli aplinka neblaško žmogaus dėmesio, nuteikia jį ramybei, apmąstymams. Aprašymą galima baigti pastebėjimu: vidinei erdvei dar būdinga gera akustika.
Iškilusi bažnyčia žmones tenkino, tačiau privargus su statybos darbais, jėgų ir lėšų pritrūko įspūdingesnei varpinei pastatydinti: ji medinė, paskubomis suręsta, nedaug bendro teturinti su maldos namais. Varpas atgabentas tik po šešerių metų, 1848. Jis nedidukas, tačiau skardžiabalsis – esant ramiam orui, jo skambesys girdimas dviejų kilometrų spinduliu. Vargonai sumontuoti dar vėliau, tik apie 1890 m.
Atkutusiai, gerai besitvarkančiai bendruomenei 1864 m. valdžia paskyrė tuoj už miestelio, kairėje pusėje kelio, vedančio į Gardamą bei Švėkšną, 40 dešimtinių ganyklos žemių. Nuo šiol 5 ar 6 dešimtinės skirtos bendruomenės mokyklos mokytojui (vietoj pagrindinio piniginio atlyginimo), kita žemės dalis nuomota. Kasmet bent hektaras kitas vis buvo suariamas, paverčiamas dirva, tad ilgainiui buvusios nederlingos ganyklos pradėjo duoti pelną. Jis, matyt, buvo nemažas, nes 1911 – 1912 m. pagrindinai už šiuos pinigus įstengta perstatyti “kanteriją” – pastatą prie bažnyčios, skirtą gyventi kantoriui. Šio darbo atidėti toliau, berods, jau nebebuvo galima, nes, kaip rašė 1912 m. liepos 27 d. laikraštis “Sweczias”, čia “grybs buwo įsimetęs ir labay daug paiškadijęs budinką” (pastatas dar kartą remontuotas 1928 m.). Tuo pačiu įsibėgėjimu ne tik baigtas apmūryti akmenų tvora šventorius, bet ir bendruomenės kapinės. Pastarųjų priekyje įstengta įstatyti dailius kaltinius metalinius vartelius, juos laiko solidūs raudonų plytų mūro stulpai. Tuo metu dar pirkta kiek žemės kapinėms praplėsti (savarankiškos bendruomenės kapinaitės buvo jau ~1800 m.). Kiek vėliau konsistorija įpareigojo bendruomenės tarybą už žemės nuomą gautus pinigus kaupti ir laikyti banke, tikintis iš taip gautų palūkanų sudaryti pradinį kapitalą būsimo parapijos kunigo algai mokėti. Naumiestiškiai, aplinkinių sodžių liuteronai neprieštaravo – parapijos statusą jie seniai norėjo įgyti, mat bendruomenė, kokia didelė ji bebūtų, neturėdama savo, kaip tada sakyta, “locno” kunigo, tapti ja negalėjo. Tad kantriai laukta, tenkinantis kantoriaus paslaugomis.

2. Pastoracinė ir šviečiamoji bendruomenės veikla iki
Pirmojo pasaulinio karo

Veiklus, bent kiek daugiau prasilavinęs kantorius gebėjo atlikti didelę dvasininko pareigų dalį: tais sekmadieniais, kai neatvykdavo kunigas, jis laikė pamaldas, laidojo mirusiuosius, rengė jaunuolius konfirmacijai, reikalui esant, krikštijo kūdikius, vedė bendruomenės raštvedybą. Tačiau svarbiausia – buvo vaikų mokytojas-precentorius. Mokyta, tiesa, dažniausiai tik religijos dalykų, tačiau geresni kantoriai pamokydavo dar ir skaityti, rašyti, skaičiuoti, kiek įstengė, suteikdavo istorijos, geografijos žinių. Galima vienareikšmiškai teigti – kantoriai-precentoriai buvo pirmieji liuteroniškų parapijų vaikų švietėjai.
Pirmasis iš žinomų Naumiesčio kantorių – Jurgis Avyžius. Gimęs 1802 m. Karklininkuose, į Naumiestį jis atvyko 1829 m. kartu su žmona Heinriete Zaurynaite (Saurien; pavardės forma liudija buvus ją zalcburgiečių kilmės), kilusia iš Verdainės parapijos Gaidelių kaimo. Manytina, jog J. Avyžius buvo baigęs mokytojų seminariją, nes 1824 m. bendruomenės narių sąraše ties jo papildomai įrašyta pavarde yra prierašas – mokytojas. Bendruomenės dvasiniu vadovu J. Avyžius tapo 1835 m. ir dirbo iki 1839, t.y. ketverius metus. Per šį laikotarpį jis padėjo pagrindus tolesnei bendruomenės veiklai. Po jo trejetą metų, 1839–1842, kantoriavo iš Mažosios Lietuvos atsikėlęs Blankas, 1842–1846 m. – Žemaitaitis; neilgą laiko tarpą 1846 m. – Frydrichas Kringė, 1846 – 1864 – Grėgeris (Gröger) ir 1856–1864 m. – Raufeisenas. Po to keletą mėnesių bendruomenė kantoriaus neturėjo, tačiau netrukus atvyko Wolfas ir dirbo iki 1870 m. Jį pakeitė Šilaitis ( 1870–1872 m.). Pastarajam netikėtai visai jaunam čia, Naumiestyje, mirus, kantoriauti vėl grįžo Wolfas ir dirbo dar dvejus metus – nuo 1872 iki 1874 m. Šis veiklus žmogus bendruomenės labai vertintas ir mėgtas. Lietuviai jį vadino Vilku (su tiesiogine šio žodžio prasme jo pavardės tikrai nesiejo). Wolfas suorganizavo pirmąjį Naumiestyje chorą, suburtą iš vokiečių jaunimo. Kaip rašyta 1913 m. liepos 20 d. Sweczio numeryje, tasai “gražiu giedojimu labai pagrožino bažnytiškas pamaldas”. Toliau apgailestaujama, jog “mūsų žmonėms tą sykį tai buvo didelė naujiena, todėl iš lietuvininkų Wolfui dar nepasisekė įtaisyti giesmininkų korą” (22, p.356). Didžiausiu jo nuopelnu laikytinas tinkamas mokyklos darbo sutvarkymas. Jo vadovavimo laikotarpiu jaunuoliai ir jaunuolės, be religijos dalykų, čia mokyti dar bendrojo lavinimo dalykų. Analogiško lygio ši Naumiesčio liuteronų mokykla vėliau jau nepasiekė. 1876–1885 m. naumiestiškių dvasiniu vadovu buvo Krėmeris. Deja, šį kantorių žmonės, matyt, neįstengusį prilygti Wolfui, ne itin mėgo. Trumpą laikotarpį 1885 m. dirbo Manšas, tačiau jau tų pačių metų rudenį iš Prūsijos atvyko Mikelis Kuršaitis. 1889 m. jis išvažiavo Vokietijon, vildamasis realizuoti savo seną svajonę – studijuoti teologiją ir tapti kunigu. Deja, tokių planų įgyvendinti nepavyko, tad tais pačiais metais grižo atgal į Naumiestį ir dirbo čia dar iki 1898 m. Gal būtų kantoriavęs ir ilgiau, tačiau caro administracija apsižiūrėjo, kad M. Kuršaitis tebėra svetimos šalies – Prūsijos pilietis. Pateikė ultimatyvų reikalavimą: arba priimti Rusijos pilietybę, arba išvykti. Tas pamąstė, pamąstė, bet caro pavaldiniu tapti nepanoro. Išvažiavo Vokietijon, o iš jos į Kanadą, kur galiausiai buvo konsekruotas kunigu. 1899 m. sausio mėn. jį pakeitė iš Batakių atvykęs kantorius Frydrichas Mėgnis ir dirbo čia iki 1914 m. Tai, be abejonės, ryškiausia ne tik šios bendruomenės, bet apskritai Naumiesčio miestelio asmenybė (apie jį plačiau rašoma p……).
Naumiesčio evangelikų liuteronų bendruomenė, turėdama tik filijos statusą, savo pastoracine ir kultūrine veikla visiškai prilygo vidutinio dydžio parapijai. Deja, esant kunigų stygiui, šio vardo ji vis negavo. Pamaldų laikyti, poras tuokti, Šventajai Vakarienei teikti paskirtu laiku ir toliau atvykdavo Tauragės parapijos kunigai: 1872 – 1882 m. – Jonas Pipiras, 1883 –1892 m. – Martynas Keturakaitis, 1892 – 1894 m. – laikinasis Tauragės parapijos kunigas Sroka (pagrindinė darbovietė – Šakiai), 1894 – 1911 m. – Gustavas Karlas Matisonas arba Osolinas.
1914 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Naumiestis, būdamas pačiame Vokietijos imperijos pasienyje, netruko pajusti pragaištingas jo pasekmes. Kaip perkūnas iš giedro dangaus pasklido žinia: kantorius F. Mėgnis, apkaltintas šnipinėjimu, žandarų suimtas ir ištremtas į Sibirą. Bendruomenės religinį gyvenimą ėmėsi tvarkyti Buikiškės kaime gyvenęs sakytojas Jurgis Dėnas, iš Petrapilio vidaus pasiuntinybės mokyklos grįžęs Kristupas Gudaitis, kiti aktyvesni jos nariai. Bent kartą per tris mėnesius Šv. Vakarienės sakramentą suteikti, poras tuokti atvykdavo Tauragės parapijos kunigas Augustas Vymeris.

3. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpis.

1918 m. vasario 16 d. paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas. Deja, laisvę Lietuvos žmonėms teko išsikovoti alinančiuose Nepriklausomybes karuose. Juose dalyvavo daugel Naumiesčio ev. liuteronų bendruomenės narių, o trys iš jų – karininkas Andrius Gudaitis iš Sugintų, Gustavas Brūžaitis iš Šiaudviečių ir Dovas Bitinas iš Sugintų – žuvo karo frontuose. Jų pavardės kartu su kitais šešiais naumiestiškiais įrašytos 1929 m. Naumiestyje pastatyto nepriklausomybės paminklo marmuro plokštėje.
1919 m. Naumiesčio liuteronų bendruomenė gauna savo dvasinį vadovą – kunigą A. Petriką, kilusį iš Mažosios Lietuvos. Įgijusį veiklų nuolatinį dvasininką, Naumiesčio bendruomenė galėjo prašyti suteikti jai savarankiškos parapijos statusą. Tačiau tai padaryta nebuvo. Šis neryžtingumas daug kainavo: vėliau dėl kvalifikuotų dvasininkų stokos tai atlikti tapo itin sunku. 1924 m. A.Petriką pakeitė iki tol Jurbarke dirbęs Dovydas Jurkaitis, gimęs 1879 m. Tilžės apsk. Naujųjų Argininkų kaime. Garsėjo savo plačia veikla – 1922 m. Jurbarke įkūrė ir porą metų leido religinį žurnalą Swečias (spausdino Tilžėje), steigė “tikro” evangeliško tikėjimo draugijas, uoliai propagavo savo gana konservatyvias pažiūras. Naumiestyje prabuvęs apie devynerius metus, 1933 m. išvyko į Priekulę, kur dvejus metus dirbo antruoju šios parapijos kunigu. Išsikėlus D. Jurkaičiui, bendruomenę vėl teko globoti Tauragės parapijos kunigui – šiuo kartu minėtajam A. Vymeriui. 1933 m. pabaigoje kantoriauti pakartotinai kviečiamas F. Mėgnis. Tasai atvykęs dirbo iki 1936 m. kovo 8 d., kol jį pakeitė kantorius Jonas Kutra.
Ketvirtajame dešimtmetyje pagyvėjus kultūriniam darbui, Žem. Naumiesčio ev. liuteronų bendruomenei prireikė aukštesnės kvalifikacijos, platesnių pastoracinių bei visuomeninių užmojų dvasininkų. Deja, nuo 1936 m. dirbęs bendruomenės kantorius J. Kutra tokių nedaug teturėjo, tad naumiestiškiai rimtai suskato ieškoti sau tinkamo kunigo. 1936 m. birželio mėn. 5 d. Konsistorija naumiestiškiams globoti paskyrė iškiliausią Lietuvos ev. liuteronų dvasininką prof. dr. Vilių Gaigalaitį, gyvenusį Klaipėdoje (toks asmuo-globėjas tuokart vadintas filijos administratoriumi). Į Naumiestį jis atvykdavo tik vieną kartą į tris mėnesius, kas, žinoma, bendruomenės negalėjo tenkinti. Be to, jo sakomi pamokslai daugeliui neįtiko, nes, kaip aiškinta, “buvo perdaug moksliški”. Po ilgų svarstymų, ginčų, nesutarimų 1937 m. rugsėjo 19 d. bendruomenės narių susirinkimas Naumiesčio bendruomenės kunigu išrinko Hermaną Jėkelį. Tasai buvo gimęs Šakių parapijos Strupių kaime 1901 m. gruodžio 17 d. Teologiją ir filosofiją studijavę Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų fakultete, po to dar kurį laiką kvalifikaciją kėlęs Vokietijoje – Marburgo ir Leipcigo universitetuose. Kunigu ordinuotas 1930 m. Tauragėje. Prieš atvykdamas į Naumiestį, jau buvo dirbęs Sudargo, Raseinių, Batakių bei Žvyrių parapijose.
Kunigaujant H. Jėkeliui, bendruomenė dar kartą kreipėsi į konsistoriją, prašydama pripažinti jai savarankiškos parapijos statusą. Šiuokart aukščiausia bažnytinė vyriausybė prašymą sutiko svarstyti: 1939 m. sausio 13 d. raštu ji paprašė atlikti bendruomenės narių visuotinę registraciją ir duomenis pristatyti Konsistorijai. Deja, istorijos bėgsmas diktavo savo sąlygas – 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašoma SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis bei slapti papildomi protokolai, nulėmę Lietuvos Respublikos ateitį. Rudenį Vokietija ir SSRS užpuolė Lenkiją, o netrukus prasidėjo ir Antrasis pasaulinis karas. Į Lietuvą netrukus įriedėjo rusų tankai.

4. Vokiečių repatrijacija.


Du gruobuonys – Stalinas ir Hitleris, dalindamiesi pasaulį, 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje pasirašė kelis papildomus konfidencialius protokolus. Vienu iš jų susitarta leisti į Vokietiją grįžti vokiečiams ir vokiečių kilmės asmenims iš tų teritorijų, kurios pagal jų suokalbį netolimoje ateity turėjo būti okupuotos. Šis dokumentas turėjo lemiamos įtakos tolesnei Naumiesčio ev. liuteronų bendruomenės egzistencijai.
1941 m. kovo 15 d. virtinės naumiestiškių vežimų nusidriekė keliu, vedančiu į Kulėšus – tuo pačiu, kuriuo prieš daugel dešimčių metų jų protėviai čion atvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Kodėl apsispręsta palikti gimtuosius namus, žemę, sunkiai užgyventą turtą? Nemaža dalis vokiečių repatrijavo, suklaidinti Gebelso propagandos, žadėjusios rojų Vokietijoje. Plačiai kalbėta, kad visi bus apgyvendinti buvusiame “lenkų koridoriuje”, atvykusieji gaus stambius čia gyvenusių lenkų ūkius. Kiti važiavo, bijodami rusų valdžios represijų – naktiniai žmonių areštai jau buvo prasidėję, be to, vietos gyventojai puikiai prisiminė rusų kazokų, rusų administracijos elgesį Pirmojo pasaulinio karo metais. Dar daugiau baimintasi jų naujos, nuožmios bedievių komunistų valdžios. Iškeliavo ir kunigas H. Jėkelis, o iš visos iš Žem. Naumiesčio bendruomenės išvyko maždaug 500 vokiečių bei kita tiek lietuvių. Tada ir sumenko bei jau niekad nebeatgavo pirmykščios įtakos ši gyvybinga liuteronų bendruomenė.
Išvykus vokiečiams bei tokiais save laikiusiems lietuviams, Žem. Naumiesčio liuteronų bendruomenė sumažėjo iki ~500 narių. Vos spėjus bent kiek sutvarkyti religinį gyvenimą, jau birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos – SSRS karas. Priešakiniai vokiečių daliniai miestelį užėmė per gerą pusvalandį. Mūšyje žuvę vermachto kariai (jų buvo apie 20) palaidoti ev. liuteronų kapinėse. Prasidėjo kitos, šiuokart vokiškosios okupacijos laikotarpis. Pamaldų laikyti kartą kitą atvykdavo Tauragės parapijos kunigas J.Kalvanas, dažniau – Sartininkų filijos kantorius Rudolfas Manšas. 1944 m. vasaros pabaigoje į Naumiestį atkeliamas Batakių parapijos kunigas Martynas Preikšaitis. Tačiau jis tedirbo trumpai – po savaitės kitos pasigirdo grėsminga artėjančio fronto kanonada. Baimės pakliūti į rusų rankas genamas ir šis kunigas patraukė į vakarus. Itin vertinga biblioteka, rankraštynas, gaidų rinkiniai per kelias valandas vietos žmonių išnešioti, turtas išgrobstytas. Liko tik sudraskytų knygų likučiai. Tuo kartu papildomai į Vakarus pasitraukė dar nemažas naumiestiškių būrys.
Įsitvirtinus sovietinei valdžiai, be kunigo likusi liuteronų bendruomenė tiesėsi iš lėto. Laimei – į Naumiestį sugrįžo kantorius F. Mėgnis. Jam 1950 m. spalio 9 d. mirus, darbą tęsė Tauragės kunigo J. Kalvano pastoraciniam darbui parengtas jurbarkiškis Jonas Armonaitis. Šis jaunosios kartos atstovas (gimęs 1929 m. rugpjūč io 26 d. Rupėkių kaime) kunigavo net 40 m. Jo daliai teko sunkiausias sovietinės okupacijos laikotarpis. Didelėmis jo pastangomis bendruomenė nesunyko: išsaugoti maldos namai, toliau laikytos pamaldos, vykdyta įmanoma pastorcinė veikla. Net realizuotas senasis siekis – bendruomenė tapo savarankiška parapija. 1958–1959 m. parapija dar kartą (trečią!) neteko dalies savo narių. Mat 1958 m. balandžio 8 d. VFR ir SSRS vyriausybėms Maskvoje pasirašius tarpusavio prekybos ir bendradarbiavimo sutartį, leista išvykti likusiems vokiečių kilmės asmenims. Gal tai jau paskutinė netektis?
1990 m. vasario 24 d. mirus J. Armonaičiui, bendruomenės dvasiniu vadovu tapo Plikiuose (Klaipėdos raj.) gyvenantis kunigas Liudvikas Fetingis. Bendruomenėje apie 300 narių. Kaip ir kitose parapijose reguliariai laikomos pamaldos, konfirmuojami jaunuoliai, tuokiamos poros. Bendruomenė gyva! Šiuo metu ją aptarnauja kun. Liudas Miliauskas.

5. Prisimintini žmonės.

Nedidelė Naumiesčio evangelikų liuteronų bendruomenė davė Lietuvai nemaža iškilių žmonių – spaudos darbuotojų, gydytojų, teisininkų, politikų.
Frydrichas Mėgnis. Šis jau ne kartą minėtas Bažnyčios darbininkas, švietėjas gimė 1873 m. gruodžo 24 d. Kretingos aps. Prialgavos kaime. Tėvai, sulietuvėję latviai, čia atsikėlė, matyt, jau XIX a. pirmoje pusėje. Mokėsi Telšių šešiaklasėje vidurinėje mokykloje, po to tikriausiai Karalienės arba Ragainės mokytojų seminarijoje. Gerai mokėjo lietuvių, latvių, vokiečių, rusų kalbas, silpniau – lenkų bei hebrajų. Kantoriumi, vargoninku, bažnytinių chorų vadovu dirbo daugely parapijų, bet ilgiausiai Naumiestyje: 1899 – 1914, 1933 – 1936 ir 1945 – 1950 m. Jis vienas žymiausių šio regiono kultūros darbininkų. Siekdamas šviesti žmones, 1907 ir 1908 m. mėgino Naumiestyje įsteigti lietuvišką parapijinę mokyklą, bet carinė administracija tokio leidimo nedavė. Kovodamas prieš plintančią girtuoklystę, 1908 m. birželio 6 d. organizavo Mėlynojo kryžiaus (blaivybės) draugiją, vėliau, 1914 m., kartu su kitais šviesesniais žmonėmis – pirmąją viešą skaityklą Naumiesčio ir aplinkinių kaimų žmonėms. Jis taip pat ir pirmojo lietuviško choro šiame miestelyje steigėjas. Įsidėmėtina – tą jis prie ev. liuteronų bažnyčios organizavo dar ~1903 m. Taigi šis choras vienas seniausių šio žanro kolektyvų visoje Lietuvoje! 1911 m. lapkričio mėn. F. Mėgnis ėmėsi leisti 8 (vėliau dažniausiai 12) pusl. sąsiuvinio formato savaitraštį Sweczias. Tokiu būdu Naumiestis tapo penktąja tuometinės Rusijos vietove, kur spausdinti ir leisti lietuviški laikraščiai (10 jų tuo laiku leista Kaune, 8 Vilniuje, 3 Seinuose ir 3 Rygoje). Pirmieji 6 numeriai išspausdinti E.Jagomasto spaustuvėje Tilžėje, visi paskesni – Naumiestyje, paties leidėjo F. Megnio pinigais įsigytoje nedidukėje spaustuvėlėje. Spausdinimo presas čia buvo sukamas rankomis (tą darbą mielai atlikdavo į konfirmantų pamokas atėjusieji jaunuoliai).
Negavęs iš caro valdžios sutikimo steigti lietuvišką sekmadieninę mokyklą, ieškojo kitų būdų žmonėms šviesti: lietuviško rašto konfirmandus mokė slapta, pasikvietęs į savo butą, o kad darbas būtų lengvesnis, parengė ir 1913 m. Tilžėje, O. Mauderodės spaustuvėje, išspausdino metodiškai vertingą, plačios apimties, 72 psl., elementorių “Raktelis”. Iš jo lietuviškai skaityti bei rašyti išmoko nemažas šio regiono ev. liuteronų skaičius. F. Mėgnio gyvenimas galėjo baigtis tragiškai dar 1914 m. Skundikei moteriai, fanatiškai nekentusiai ne katalikų tikėjimo žmonių, pranešus, suimtas, apkaltintas šnipinėjimu Vokietijos naudai. Nuteistas sušaudyti. Gyvas išliko, tačiau tremties į tolimąją Jakutiją neišvengė. Nutrūko tuokart Sweczio leidimas, sunyko ir F. Mėgnio savo namuose įsteigtas, gražiai darbą pradėjęs knygynėlis. Grįžo tik Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus labai suvargęs, išsekęs. Vėl ėmėsi pastoracinio darbo – laikė pamaldas, mokė konfirmantus, platino religinę literatūrą. 1936 m. buvo paskirtas dirbti lietuvių evangelikų labdarybės ir kultūros draugijos Sandora lėšomis Laugaliuose, prie Gargždų, pastatytos prieglaudos neturtingiesiems vadovu. Čia būdamas, redagavo savo antrąjį periodinį spaudinį – savaitraštį vaikams Vaikų draugas. Tasai Lietuvos evangelikų sekmadieninių mokyklų komiteto lėšomis spausdintas Šiauliuose 1936. XII – 1939. V. 1944 m. žiemą, artėjant frontui, ryžosi pasitraukti į Vakarus. Bėglių sumaišty atskirtas nuo savo šeimos ir suvokęs, jog kelias traukimuisi atkirstas, grįžo atgal Lietuvon. Grįžo varganas, išsekęs, be jokių daiktų, nuplyšusia avalyne, apdriskusiais rūbais. 1945 m. balandžio 3 d. susirinkusi bendruomenės Taryba leido jam apsigyventi klebonijoje ir trečią kartą čia pradėti darbą. 1947 m. balandžio 8 d. F. Megnis ordinuotas kunigu diakonu. Deja, tik penkerius metus triūsęs, jau eidamas 77-sius, mirė 1950 m. spalio 9 d. Palaidotas Žem. Naumiesčio kapinaitėse. Per ilgą gyvenimą jo atliktų darbų būtų pakakę gal net keliems darbštiems žmonėms.
Bicka Martynas. Gimė 1876 m. Klebonų kaime, Naumiesčio par. Mirus tėvui, mama su trejų metų sūnumi persikėlė ir apsigyveno Užlaukės kaime. Paaugęs Martynas čia sukūrė šeimą, ūkininkavo. Skaitė religines ir pasaulietiško turinio knygas, domėjosi pasaulio įvykiais. Ryžosi tapti knygnešiu. Su tilžėno E. Jagomasto spaustuvės leidiniais – Biblijomis, Giesmių knygomis, maldynais, katekizmais, kalendoriais bei nekuria pasaulietiška literatūra jis apvaikščiojo platų pamario regioną – Jurbarko, Žvyrių, Kretingos, Tauragės apylinkes, pasiekdavo net Raseinius, Šiaulius, Kauną. Carinė administracija įtarė M. Bicką platinant uždraustas lietuviškas knygas, tačiau tiesioginių įrodymų neturėjo, o per sieną eidamas, knygnešys neįkliuvo. Pinigus už paimtus leidinius sumokėdavo pačiam E. Jagomastui, jam sutartu laiku atvykus į Panemunę. Apie 1916 m. pirko Naumiestyje sklypelį žemės, pasistatė namą. Ilgą laiką buvo šios bendruomenės Bažnyčios tarybos narys, sakytojas. Žmonių gerbtas ir mėgtas. Mirė 1959 m. sausio 6 d., palaidotas jo paties globotose, prižiūrėtose Žem. Naumiesčio kapinaitėse.
Bicka Jonas. Bickos Martyno sūnus Jonas gimė 1900 m. gruodžio 1 d. Užlaukėje. Paaugęs lankė kun. A. Vymerio Tauragėje organizuotus mokytojų kursus, vėliau privačią Kėdainių mokytojų seminariją. Dirbo Šikšniuose (netoli Sartininkų), Oniškėje (Kėdainių aps.) ir kitose vietovėse. 1923 m. pradinę mokyklą organizavo Lauksargiuose ir dirbo joje 12 metų. Pėsčiomis išvaikščiojo visą pamario kraštą, užrašinėjo senų žmonių padavimus, rinko etnografinę medžiagą. Jo įkurtas Lauksargiuose muziejus buvo vienas iš turtingiausių Vakarų Lietuvoje. 1937 m. išleido “Tikybos knygeles” – vadovėlį mokykloms. Šis darbas toli prašoko iki tol publikuotus tokios paskirties spaudinius. Jame pateikta reikšmingų Bažnyčios istorijos žinių, aptartos krikščionybės priėmimo Lietuvoje bei Prūsijoje aplinkybės, Reformacijos sąjūdis, svarbiausi jos veikėjai, priminti lietuviškosios raštijos kūrėjai liuteronų kunigai M.Mažvydas, J. Bretkūnas, D. Kleinas, J.Pipiras, J. Kvandtas. Jo parengtos Tikybos knygelės pakartotinai išleistos atgavus Lietuvai nepriklausomybę – 1991 m. Reikšmingas mūsų senajai kultūrai pažinti yra ir jo kartu su kitu mokytoju Frydrichu Tumosu parengta ir 1938 m. išleista knyga 50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų. J. Bicka mirė 1977 m. Palaidotas Šikšnių kapinaitėse.
Kristupas Gudaitis. Šis vienas iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, bibliofilas, iškilus kultūros darbininkas gimė Namiestyje 1894 m. kovo 19 d. 1912 – 1914 m. mokėsi vidaus pasiuntinybės mokykloje Petrapilyje, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mokslą nutraukė, grįžo į namus. Mokytojavo Naumiesčio prad. mokykloje, dirbo bendruomenės kantoriumi. 1915 m. vasarą Naumiestį užėmus vokiečių kariuomenei, suimtas ir išvežtas į Vokietiją. Grįžęs 1919 m., savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Įsigijo karininko laipsnį. Pasižymėjo lemiamose Lietuvai kovose su lenkais ties Merkine ir Širvintomis, buvo sužeistas. Už drąsą apdovanotas Vyties Kryžiaus ordinu, Vytauto Didžiojo III laipsnio ir Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinais bei Savanorio medaliu. Stojus taikai, eksternu išlaikė Brandos atestato egzaminus ir 1922 m. stojo į ką tik atidaryto Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, tačiau po metų ėmėsi medicinos sudijų. Gydytojo diplomą įgijo 1930 m. Kaip perspektyvus mokslininkas, paliekamas dirbti universiteto Patalogijos katedroje bei chirurginėse klinikose. 1934 m. persikėlė į Klaipėdą , dirbo chirurgu miesto ligoninėje. Parengė daktaro disertaciją, tačiau apginti ją sutrukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. 1941 m. repatrijavo į Vokietiją, dirbo gydytoju, parašytąją disertaciją apgynė Hamburgo universitete 1948 m. Netrukus persikėlė į JAV. Mirė 1972 m. rugpjūčio 25 d. Palaidotas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse.
K. Gudaitis – aktyviai dalyvavo Lietuvos Evangelikų Bažnyčios veikloje: nuo 1926 m. buvo jos Sinodo narys, 1937 m. išrinktas Evangelikų liuteronų Konsistorijos prezidentu, bendradarbiavo religinėje bei pasaulietinėje periodinėje spaudoje.
Jonas Gocentas. Šios šeimos palikuonys Lietuvai davė ne tik gerų žemdirbių, bet ir protinio darbo žmonių – gydytojų, inžinierių, teisininkų, ekonomistų. Vis dėlto žymiausias jų – advokatas Jonas Gocentas. Gimęs 1897 m. gausioje devynių vaikų šeimoje, paaugęs ganė gyvulius, dirbo ūkio darbus. Vis svajojo mokytis, nesiskyrė su knyga. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbus nepriklausomybę, kaip pirmosios Lietuvos kariuomenės pašauktinis pėsčias iš gimtojo Gardamo išėjo į frontą. Perėjęs visą Lietuvą (!), atsidūrė jos rytinėje dalyje. Karinis dalinys, kuriame J. Gocentas vadovavo skyriui, paskubomis buvo mestas į kovą su Vilnių užgrobusia ir toliau į kraštą besismelkiančia generolo L. Želigovskio vadovaujama lenkų kariuomene. Lemiamuose mūšiuose ties Giedraičiais įnirtingose durtuvų kautynėse kelis kartus kovėsi vienas prieš vieną. Pasibaigus nepriklausomybės karui, iki 1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Demobilizuotas dirbo Lietuvos geležinkelių valdyboje, lankė Kauno suaugusiųjų gimnaziją. Dar besimokydamas periodinėje spaudoje – Prūsų lietuvių balse, Lietuvos keleivyje, Sandoroje (JAV), Trimite, Lietuvos studente, Moksleivių varpuose , Klaipėdos žiniose, Lietuvos žiniose – pradėjo skelbti savo eilėraščius, korespondencijas, kelionių po Europos kraštus įspūdžius. Rinko tautosaką, užrašinėjo kitų asmenų prisiminimus. Gavęs brandos atestatą, 1928 – 1933 m. Kauno universitete studijavo teisę. Įgijęs teisininko diplomą, 1933 m. dirbo teisininku Žem. Naumiestyje, vėliau – Vilniuje, Šilutėje, Klaipėdoje. Parašė ir išleido teisės teorijos darbą Žmogaus ir piliečio teisių raida (1933). Dar keli darbai – Gardamiškių dainos (1926 m.), Mirties bausmė Lietuvoje (~1932 m.), Surinkimininkai lietuvių pietistai (1959 m., pastarajame įdėta 1 000 šilutiškių patarlių, priežodžių) – dabar saugojami M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne. Keli jo eilėračiai įdėti į Mažosios Lietuvos savotišką poezijos antologiją Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio (red. J. Marcinkevičius. V., 1986).
Marija Irena Siliūtė-Malakūnienė. Gimė 1911 m. gruodžio 12 d. Sugintų kaime. 1915 m. rusai, traukdamiesi nuo besiveržiančios Vokietijos kariuomenės, Marijos tėvą išsivarė į nelaisvę. Nutrėmė į Sibirą, Tomsko guberniją, iš kurios Lietuvon jau nebesugrįžo. Marija giminių globojama 1935 m. baigė Tauragės mokytojų seminariją. Meninės kūrybos ėmėsi dar mokydamasi, jos korespondencijas, feljetonus, eilėraščius mielai spausdino Kaune leistas moterų žurnalas Naujoji vaidilutė. Seminariją baigusi, M. Sliūtė mokytojavo Vilkyčiuose, Grobštuose, Dirvupiuose, Priekulėje. Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos, atsikėlė Naumiestin. Artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus, vėliau emigravo į Australiją. Jos straipsniai, eilėraščiai skelbti lietuvių laikraščiuose Mūsų pastogė, Tėviškės aidai, Tėvynės židinys, Poezijos ir prozos lakštai, Dirva, Australijos lietuvių poezijos rinkinyje Terra Australis (1972 m.). 1990 m. Vilniuje publikuotoje išeivių literatūros antologijoje Po Pietų kryžiumi įdėti šeši jos eilėraščiai.
Andrius Gintautas. Būsimasis Lietuvos kariuomenės karininkas Andrius Gintautas gimė Naumiestyje 1896 m. kovo 19 d. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos armijoje, dalyvavo daugelyje mūšių. Karui baigiantis, būrė kareivius lietuvius nepriklausomos Lietuvos gynybai, buvo 1917 m. birželio 7–11 d. ten į kurtos Lietuvių karių sąjungos narys. Toji siekė sudaryti atskirą lietuvių diviziją, kuri ginkluota grįžtų į Lietuvą. Deja, po bolševikų organizuoto Spalio perversmo, dalinių būrimas nutrauktas. Į Lietuvą A. Gintautas grįž o 1919 m., tapo Lietuvos kariuomenė s karininku ir čia tarnavo visą nepriklausomybės laikotarpį; jam suteiktas majoro laipsnis. ~1935 m. dar įstojo į Kauno Vytauto Diž iojo universitetą, studijavo ir baigė teisės mokslus. Dalyvavo Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios veikloje, rašinė jo į laikraščius. 1944 m. artėjant frontui, pasitrau ė į Vokietiją. Pabėgėlių stovyklas uždarius, gyveno netoli Bonos, St. Augustine. 1948 m. išrinktas į Vyriausią evangelikų Bažnyčios tarybą. Mirė 1971 m. gegužės 20 d.
Jurgis Jakštas. Gimė 1894 m. gegužės 25 d. Žiogaičių kaimo vidutinio ūkininko šeimoje. Dar jaunystės metais įsitraukė į visuomeninę politinę veiklą, tad jau 1926 m. išrinktas į III Lietuvos seimą, kur atstovavo Lietuvos ūkininkų sąjungai. Kurį laiką buvo Naumiesčio valsčiaus tarybos pirmininkas, įsteigė smulkaus kredito draugiją ir jai vadovavo. Vėliau buvo Žygaičių valsčiaus viršaitis. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, gyveno Rotenburge, Wehnene ir Rostrupe. Buvo čia suburtos Lietuvių bendruomenės valdybos narys, evangelikų parapijos pirmininkas. Platino lietuviškas knygas, šia kalba leidžiamą periodinę spaudą.
………………………………………………………………………………….
Be išvardintųjų, dar bent sakiniu kitu reiktų paminėti žmones, artimai susijusius su Naumiesčio evangelikų bendruomene. Pirmiausia – Anskį Storostą, filosofo, rašytojo Vydūno tėvą, gyvenusį netolimame Jonaičių kaime. Jisai ne kartą yra laikęs Naumiesčio bažnyčioje pamaldas, mat buvo baigęs pasiuntinystės mokyklą. Kai 1939 m. kovo 22 d. vokiečių kariuomenė okupavo Klaipėdos kraštą ir į Naumiestį buvo atkelta Šilutės gimnazija, jai ir toliau vadovavo žymus Mažosios Lietuvos kultūros darbininkas Vilius Bajoraitis. Jis bent kiek dalyvavo ir šio miestelio visuomeniniame gyvenime. Iš Naumiesčio pasitraukė 1941 m., NKVD pradėjus lietuvių inteligentų, žymesnių žmonių trėmimą į Sibirą. Geru žodžiu prisimintinas Naumiestyje dirbę mokytojas Fricas Skėrys, vėliau tapęs kunigu, dėstęs Vasario 16 gimnazijoje Hiutenfelde.

Doc. Albertas Juška