Naujienos

Bitėnų kapinių šventė

2011 Gegužės mėn. 24 d.

Kasmet lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ gegužės mėnesį renkasi Bitėnų kapinaitėse, kur pagal evangelikų liuteronų tradiciją pagerbia palaidotus šio krašto žmones.

Praėjusią savaitę, 2011 m. gegužės 14 d., šeštadienį, vykusioje šventėje pamaldas laikė Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos kunigas Mindaugas Kairys ir svečias iš Biržų, šios parapijos kunigas Juozas Mišeikis. Bitėnų kapinaičių šventėje dalyvavo ne tik lietuvininkų bendrijos nariai iš Klaipėdos, bet ir tikintieji iš Šilutės, Pagėgių, Tauragės, Smalininkų, Jurbarko. Dvasinę šventės nuotaiką pakylėjo Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Vorusnėlė“, kuriam vadovauja Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė.

 

Mažosios Lietuvos panteonu vadinamose, puikiai tvarkomose, Rambyno kalno papėdėje esančiose kapinaitėse yra palaidotas mąstytojas ir filosofas Vydūnas, spaustuvininkas ir visuomenininkas Martynas Jankus, žurnalistas ir muzikologas Valteris Kristupas Banaitis. 2009 m. Bitėnuose perlaidoti spaudos darbininko, Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio ir jo žmonos palaikai. Čia ilsisi Ulos Lachauer knygos „Rojaus kelias“ herojė Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė, tragiškai žuvęs prieškario Lietuvos pasienietis Aleksandras Žvinakis. Kapines puošia metaliniai vartai, pagaminti pagal architektų Martyno ir Marijos Purvinų projektą. Viršutinėje vartų dalyje iškalti Vydūno žodžiai „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Kapinių teritoriją medine tvora Bitėnuose vykstančių stovyklų metu aptvėrė Vydūno draugijos nariai. Kapines puošia šilutiškio gamtininko Juliaus Balčiausko pasodinti dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Kapines tvarko ir prižiūri Lumpėnų seniūnija, ypač daug triūso įdeda kapinių prižiūrėtoja dirbanti Danutė Ilgevičienė.

 

Pasibaigus Bitėnų kapinaičių šventei svečiai rinkosi ant Rambyno kalno, kur Bitėnų kaimo vaikai, deklamuodami įvairių autorių eilėraščius apie Rambyną pasveikino garbingą susirinkusiųjų būrį. Tarp jų buvo lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkas Jonas Jogutis, ilgametė šios draugijos siela Rūta Mačiūnienė, Baltijos istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė, Klaipėdos universiteto profesorius Helmutas Arnašius, bendrijos senbuvės Lydija Aušrienė, Jūratė Stubraitė, Edita Barauskienė, ansamblio „Vorusnėlė“ vadovė Dalia Kiseliūnaitė, Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšninė, Rusnės salos etnokultūros centro direktorė Birutė Servienė.

 

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkas J. Jogutis pradėjo kiek netradicinį bendrijos susirinkimą, kuriame pirmiausia buvo aptariama nauja bendrijos įstatų redakcija. Plačiau šį klausimą nariams pristatė D. Kiseliunaitė.

 

„Buvo minčių atsisakyti žodžio „lietuvininkai“, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kiti negali dalyvauti Bendrijos veikloje. Bendrija yra atvira visiems ir kviečia dalyvauti jos veikloje visame pasaulyje gyvenančius Mažosios Lietuvos kultūrinio ir dvasinio paveldo mylėtojus. Kviečiami dalyvauti ne tik prieškarinio, bet ir pokarinio krašto gyventojai. Yra nemažai žmonių, kurie daug nuveikė populiarindami Mažosios Lietuvos kultūrą ir drąsiai gali tapti mūsų bendrijos nariais.“

 

Nuspręsta palikt senąjį bendrijos pavadinimą, šiek tiek pakeičiant juridinį statusą. Bendrija tapo asociacija. Kalbėdama apie bendrijos tikslus ir uždavinius D. Kiseliūnaitė toliau tęsė:

 

„Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ tai ne uždara organizacija pagal kraujo ryšį ar kokį kitą išskirtinį dalyką. Tai ne politinė organizacija, o kultūrinė asociacija, kviečianti saugoti Mažosios Lietuvos dvasinį ir materialinį paveldą, dainas, sakmes, pasakas, padavimus, tai, kas neapčiuopiama. Ir materialinį – tai inžineriniai paminklai: namai, kapinės, malūnai, tiltai, kad įvažiavus į kraštą būtų galima pasakyti, jog jis turi savo veidą, būdingą prūsų Lietuvai. Be abejo, svarbiausias yra kraštovaizdis, su tik jam būdingais elementais. Pasikliaujant mokslininkų išvadomis reikia, kad visi gyventume saugiai, būtume materialiai turtingi. Tačiau reikia ieškoti kompromiso saugant kraštovaizdį, ypač potvynių zonas. Reikia koordinuotų veiksmų, švietimo aplinkosaugos ir kultūros srityse. Todėl turime būti susijungę į vieną tvirtą kumštį. Vienas iš tikslų – suburti ne tik Lietuvoje bet užsienyje gyvenančius Mažosios Lietuvos mylėtojus. Itin aktualūs paveldo saugojimo klausimai. Jau pasitaiko atvejų, kai šaukštai būna po pietų. Per naktį dingsta pastatai. Pajūryje ir pamaryje, kitose gražiose vietose susikerta interesai. Nugriovęs senamiestyje ar kitoje saugotinoje vietoje pastatą, dažnas pilietis pažada pastatyti gražesnį... Bet juk visuomenei nereikia nei naujo, nei gražesnio... Reikia autentiško. Juk niekam nešauna į galvą suplėšyti Leonardo da Vinčio „Mona Lizą“, kad jos vietoje pakabintume nutapytą ant naujos drobės ir modernesniais dažais.“

 

Patvirtinus įstatus, buvo priimami nauji nariai, suformuota nauja bendrijos valdyba. Nutarta aktyviau bendrauti su panašiomis draugijomis: „Kuršių“ – Liepojoje, „Vokiečių draugija“ – Klaipėdoje, su bažnyčia, ypač evangelikų liuteronų, Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus universitetais, kitomis švietimo ir mokslo įstaigomis. Bendrijos nariais gali tapti 18 metų sulaukę asmenys, netgi priklausantys kitoms visuomeninėms organizacijoms. Mažiausias narių skaičius yra trys. Šios Bendrijos nariai gali priklausyti ir kitoms organizacijoms. Metinis nario mokestis – 20 litų.

 

Po lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ įstatų ir naujų narių priėmimo visuomenei buvo pristatomas žurnalo „Rambynas“ 3-asis numeris ir ką tik iš spaustuvės parvežtas jau 9-tasis, to paties pavadinimo laikraštis. Leidinius pristatė Rambyno regioninio parko direkcijos direktorė ir leidinių vyriausioji redaktorė Diana Milašauskienė. Ji susirinkusiems papasakojo apie leidinių idėjos atsiradimą, jų tikslus ir uždavinius bei visuomeninės draugijos „Sandūra“ indėlį į šią veiklą. Kadangi žurnalas leidžiamas rėmėjų lėšomis, tai nebuvo pamiršta viešai padėkoti pagrindiniams rėmėjams AB „Litgrid“, AB „Vilkyškių pieninė“, UAB „Meliovesta“, UAB „Senasis Rambynas“.

 

„Leidžiant pirmąjį žurnalo „Rambynas“ numerį, nebuvo galvojama, kad jis bus toks populiarus ir reikalingas. Tūkstantis egzempliorių pasklido po Lietuvą, o mus pasiekę atsiliepimai buvo skatinantys toliau plėtoti leidybinę veiklą. Smagu, kad šiemet sulaukėme Spaudos rėmimo fondo paramos, vadinasi, esame pripažinti. Žurnalą skaityti nori įvairiose Lietuvos vietose, užsienyje, prašo visų trijų žurnalo numerių, bet, deja, to padaryti jau negalime. Džiaugiamės tuo, kad visus tris žurnalo numerius galime dovanoti lietuvininkų bendrijai „Mažoji Lietuva“, kuri juos saugotų savo archyve, – kalbėjo D. Milašauskienė.

 

Lietuvininkų bendrijos narė, rašytoja Edita Barauskienė, pagyrė žurnalo „Rambynas“ turinį, pasidžiaugė, kad Rambyno kalnas toliau skleidžia dvasios šviesą. „Vorutos“ laikraščio vyriausias redaktorius Juozas Vercinkevičius pasidžiaugė radęs Pagėgių krašte sumanių ir talentingų autorių. Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pasiūlė visokeriopą paramą rengiant tolimesnes publikacijas apie Mažosios Lietuvos paveldą ir istoriją Kalbėjo bardėniškis verslininkas Ramūnas Čepas, kurio įkurti svečių namai senojoje Bardėnų mokykloje žavi santūrumu, kuklumu ir yra pavyzdys, kaip paveldo objektus galima pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms. Ramūnas ir Aušrinė Čepai tapo lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariais. Kai šventės šurmulys aprimo po dalybų žurnalų ir laikraščių, kuriuos vaikai žymėjo Bitėnų bendruomenės spaudu, atėjo laikas pirmiesiems gandro pavakariams.

 

Pavasarį parskrisdami į gimtinę gandrai ne tik kielę parskraidina, bet parneša ir pirmuosius pavakarius. Nuo kovo 25 d., kuri yra vadinama Gandrinėmis, saulė kyla vis aukščiau, diena ilgėja, samdiniams ir šeimos nariams jau duodami pavakariai. Išskrisdami gandrai išsineša ir pavakarius, nes dienos trumpėja, vasaros darbai eina į pabaigą. Po Baltramiejaus pavakarių jau neduodavo. Bitėnų kaimas garsėja ne tik gandrų kolonija pušyse, bet beveik kiekvienas gyventojas savo sodyboje džiaugiasi savąja gandrų šeimyna. Sutikti ir išlydėti gandrus buvo nutarta valgant pavakarius. Kartais pavasaris būna vėlyvas, kartais kovo 25 d. dar nebūna gandrų, tad Bitėnų šeimininkės pavakarių datą gali nukelti. Šiemet pavasaris taip sunkiai skynėsi kelią į Rambyno kalną, kad atėjo net gegužė.

 

Rambyno regioninio parko direkcijos iniciatyva gandro sutiktuvės – pavakariai pradėti rengti 2006 m. Taigi, bitėniškiai ir jų svečiai sutinka ir išlydi gandrus valgydami tradicinį riebų Zofijos Zubrickienės keptą „kugelį“ ir geria Petrutės Tolvaišienės pagamintą girą. Kartais kokia nors Bitėnų kaimo moterytė atneša sūrį, dešros gabalą, arba ateina be nieko, tik pasižmonėti, pasidžiaugti, kad dar gyva, kad į Bitėnus atskridęs gandras ketina įmesti į sterblę provaikaitį, o gal net du. Mažosios Lietuvos tradicijos ant Rambyno kalno vėl skleidžia sparnus, skleidžia taip, lyg niekur nebūtų išėję.

 

Autoriaus ir Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

 

Voruta. – 2011, geg. 21, nr. 10 (724), p. 1-2.