Parapijos istorija

Šilutės bažnyčia. D. Petkūno nuotrauka

Apskrities centru Šilokarčema tapo 1818 m., o štai parapijos statusas pripažintas jai tik po didžiausių ginčų beveik visu šimtu metų vėliau. Mat už kelių kilometrų į pietryčius buvo Verdainė, viena seniausių Klaipėdos krašto parapijų, kurią suskaldyti dvasininkai ypač nenorėjo.
Pirmas, pareikalavęs sudaryti atskirą Šilokarčemos evangelikų liu­teronų bendruomenę, buvo ekonomikos patarėjas, dvarininkas Hugo Scheujus. Pateikta argumentacija buvo svari: čia jau seniai veikia paštas, telegrafas, teismas, dirba gydytojas, yra vaistinė, aukštesnioji berniukų mokykla, viešbutis, muitinė. Pateiktąją idėją palaikė apskrities žemių valdytojas (Landrat) Petersas. Reikalavimą H. Scheujus nusiuntė pačiam Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II. O štai prieštaraujančius raštus siuntinėjo Verdainės superintendentas Hermannas Robertas Joppas, jo iniciatyva net pradėti rinkti žmonių parašai. Ir vis dėlto 1913 m. parapija įkuriama. Jai priskirti pačios Šilokarčemos gyventojai (1912 m. duomenimis jų būta 957), Žibų žmonės (tų pačių metų duomenimis - 1 775), taip pat artimiausių kaimų - Aukštumalų, Barzdūnų, Lapolių, Rupkalvių, Šlažų, Šyšgirių, Traksėdžių, Bismarcko kolonijos bei Šilokarčemos dvaro - viensėdijų gyventojai.
H. Scheujus prie plento, jungiančio Šilokarčemą su Žibais, nemokamai skiria žemės sklypą, ir tais pačiais 1913 m. čia pašventinamas kertinis būsimosios bažnyčios akmuo bei pradedamas mūryti kunigo namas su parapijos sale. Pirmuoju dvasininku paskiriamas 1881 m. gimęs Kara­liaučiaus miestelėnų sūnus Theodoras Eickė, tuo metu buvęs antruoju Verdainės bažnyčios kunigu. Pamaldas jis ima laikyti mokyklos salėj, paskui laikinoje koplyčioje. Čia vaikai krikštyti, konfirmantai mokyti, Šv. Vakarienės sakramentas teiktas. Tik santuokos, kurioms būtina pakili, ištaigingesnė aplinka, vis dar vyko Verdainės bažnyčioje.

Šilutės bažnyčios altorius

Stambių maldos namų statyba reikalavo didelių pinigų. Sukauptų lėšų nepakako, todėl iš Karaliaučiaus banko paimta gąsdinančio dydžio - 60 000 markių paskola. Bet prasidėjo karas, darbai sustojo. Vis dėlto kunigo namą pastatydinti T. Eickė įstengė, atrodo, dar 1915 m. O ir karui pasibaigus, statybą tęsti nebuvo įmanoma, nes krašte įsisiautėjo negirdėta infliacija. Ir tik 1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lie­tuvos, sukrusta. Politinių ambicijų skatinami vietos vokiečiai, Kara­liaučiaus ir net Berlyno konsistorijų bei Oberkirchenrato akinami, išvystė pavydėtiną veiklą. Užsiplanuota pastatyti itin gražius maldos namus. Tad net išlaidos nebeskaičiuotos. Priminsime, jog dar prieš karą buvo paskelbtas, plačiai reklamuotas konkursas bažnyčios projektui parengti. Jį laimėjo vietos architektas C. Gutknechtas. Iš anksto garsioje Tiuringijos liejykloje užsakyti trys varpai, ieškota dailininkų, galinčių tinkamai papuošti vidų - skliautuotas lubas, altorių, sakyklą, pagalbines patalpas. Sutartis sudaryta ne su bet kuo, o su Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriumi R. Pfeiferiu. Pinigų gauti siųsti įgalioti žmonės į Karaliaučiaus bei Berlyno konsistorijas, Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčios aukščiausią organą Oberkirchenratą. Stebina, kad šio darbo - aukų rinkimo - ėmėsi minėtasis Oberkirchenratas. Jis išsiuntinėjo labiau politinį, nei religinį kreipimąsi. Štai jo ištrauka:

“Iš Klaipėdos krašto, kuris Versalio sutarties diktatu atskirtas nuo Vokietijos, sklinda neatidėliotinos bėdos šauksmas. Jį šiandien per­duo­dame Senprūsių unijos evangeliškosios Bažnyčios bendruomenėms. Ji - Šilutės parapija - bažnyčiai statyti pati jau sudėjo didžiules aukas ir pasiruošusi toliau aukoti, bet dar didesnių mokesčių mokėti, toliau aukas rinkti jau nebepakelia. Klaipėdos krašto valdžia nepadės. O kodėl? Todėl, kad Šilutės evangelikų parapija, kaip ir apskritai dauguma Klaipėdos krašto evangelikų bendruomenių, tvirtai nori likti susijusi su mūsų Bažnyčia. <...> Tačiau tikėjimo bendrumas peržengia visų kraštų sienas. Šilutės parapijos prašymas negali nuaidėti neišgirstas. Mūsų atsakymas turėtų būti broliška pagalba“.

Pinigų įvairiu laiku, agitatorių pažadintos, skyrė daugel organizacijų: Laukininkų bažnyčios fondas (Fonds der Landeskirche) - 20 000 markių, Žemės ūkio ministerija - 35 000, Jubiliejinių aukų fondas - 5 469, Vokietijos vyriausybė - 40 240 markių. Rytprūsių bendruomenės sudėjo 2 726, pati Šilutės parapija - 23 565 markes. Bet tai nebuvo visi aukotojai - dar lėšų skyrė Gustavo Adolfo draugija, pakartotinai Oberkirchenratas. Šilutės bažnyčios statybos fondą sudarė maždaug 200 000 markių (apie 508 000 litų).
Maldos namai baigti statyti 1926 m. vasaros pabaigoje, o pa­šven­tinimo iškilmės organizuotos M. Liuterio gimimo dieną - spalio 10. Iš Berlyno į jas atvyko Vokietijos Oberkirchenrato viceprezidentas D. Conradas, Klaipėdos krašto Generalinis superintendentas F. Gregoras, apskričių vyskupai, daugybė kunigų, svečių, nesuskaičiuojama daugybė para­pijiečių. Atlaikius trumpas atsisveikinimo pamaldas senojoje koplyčioje, giesmę giedant pirmiausia į naująją bažnyčią įnešama vokiška ir lietuviška Biblijos.
Įeinantieji dar išorėje, bokšto portalo šone, išvydo M. Liuterio pa­veikslą bei skaitė žodžius “Das Wort sie sollen lassen stahn” (“Jie žodį mums palikti turi”). Priešingame šone tokia pat tapybos technika buvo nupieštas liuteronybės platintojo švedų karaliaus Gustavo Ado­lfo atvaizdas su užrašu “Glaubensfreiheit für die Welt” (“Tikėjimo laisvę pasauliui!”). Na, o virš centrinio įėjimo jie skaitė populiarios, paties M. Liuterio sukurtos giesmės žodžius: “Ein feste Burg ist unser Gott” (“Pons Dievas mums pilis drūta”). Pravėrę masyvias bažnyčios duris, pa­rapijiečiai pateko į Kritusiųjų garbės salę. Čia kabėjo dvi juodo marmuro plokštės su aukso raidėmis įrašytomis 114 pavardžių - tiek Šilutės parapijos sūnų Pirmojo pasaulinio karo laukuose už kaizerį padėjo savo jaunas galvas. Atkreipia dėmesį, jog maždaug pusė pavardžių skamba vokiškai, taigi ir šis kraštas antrajame dešimtmety jau buvo gerokai germanizuotas. Greta gilios dvasinės prasmės freskos: grupė skęstančių, jūros baisenybių puolamų žmonių gelbstisi, įsikibę į plūduruojančias laivo nuolaužas. Jų vienintelė viltis ir paguoda - švytintis kryžius, iškilęs virš nelaimės vietos. Į jį atkreiptos akys ir širdys: gyvenimas juk nesibaigia kūno mirtimi. Šią mintį kartoja kita dailininko R. Pleiferio freska, joje Kristus, prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo simbolis.
Vidinė pačios bažnyčios erdvė padalinta dviem kolonų eilėmis, jos laiko šoninius ir galinius kūrus. Skliautuotosios lubos ir sienos taip pat išpieštos freskomis: Viešpats nuramina įsisiautėjusią jūrą, išgelbsti apaš­talą Petrą (suprask - nėra negalimų darbų Dievui), Mozė meldžiasi prieš mūšį su Amalėjumi (pačiu sunkiausiu momentu stiprybės tau suteiks tikėjimas), Gailestingasis samarietis gelbsti nelaimės ištiktąjį (savo artimą mylėk kaip pats save). Įtaigios ir prasmingos ir kitos dailininko pieštos biblinės scenos: Sūnaus paklydėlio sugrįžimas, Dovydas su arfa rankose (virš vargonų), Šventoji Trejybė. Tačiau nepakartojamą nuotaiką sukuria didžiulis - didesnis nei žmogaus figūra - altoriaus Krucifiksas. Dai­lininkas sugebėjo sudaryti nežemiškos šviesos, gaubiančios Nukryžiuotąjį, įspūdį. Krinta ji tiek iš viršaus, tiek iš šonų bei apačios. Didžiuliame altoriaus skliaute 104 žmonių paveikslai, siužetai, simboliškai nusaką pasaulio istoriją nuo jo sukūrimo iki šių dienų. Viršuje - Kūrėjas, pirmieji žmonės, Kaino ir Abelio aukos scena, gyvybės, mirties simboliai. Tolėliau - Nojus, Mozė su dešimčia Dievo įsakymų, Jonas Krikštytojas, Šv. Au­gustinas, imperatoriai Justinijonas ir Konstantinas (jų valdymo metais Romos imperijoje nugalėjo krikščionybė), Bibliją rankose laikantis Karolis Didysis, krikščionybės kankiniai. Čia ir Reformacijos pradininkai Martynas Liuteris, Ulrichas Zwinglis, Janas Calvinas, Philippas Melan­chtonas, pietizmo propaguotojas Augustas Hermannas Franckė, su neg­riuku ant rankų misijonierius J. E. Gossneris. Čia asmenų, ir mažiau su­sijusių su religija: Italijos mąstytojas, humanistas Alighieris Dantė, dai­li­ninkas Rembrandtas, grafikas A. Düreris, politikas, valstybės veikėjas Oliveris Cromwellis, kompozitoriai J. S. Bachas ir G. Hдndelis, filosofai J. Fichtė, S. Kierkegoras, pedagogas J. Pestaloccis, poetas Simonas Dachas. Netgi šilutiškiai - dvarininkas H. Scheujus, kunigas T. Eickė, slaptasis patarėjas D. Hundtas.
Altoriaus arkoje išrašyti visi septyni maldos “Tėve mūsų” prašymai. Juos palydi giliaprasmiai simboliniai piešiniai: “Teesie Tavo valia” - po šiais žodžiais matome besimeldžiančią dvasininko figūrą; “Kasdieninės duonos duok mums ir šiandieną” - po jais žemiau pjovėjas su savo darbo įrankiais; “Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltiesiems” - paveikslėly scena, kaip tėvas priima sūnų paklydėlį.
Altorius ir sakykla atskiri, abu pjaustyto juodo ąžuolo, dabinti or­namentais. Interjerą puošė galiniuose kūruose sumontuoti 40 registrų El­bingo firmos vargonai, langų vitražai, elektros sietynai. Statinys turėjo centrinį šildymą, susėsti jame galėjo 950 žmonių.
Bažnyčios vaizdas bus apypilnis, jeigu dar pridėsime, kad jos 50 m aukščio bokšte buvo pakabinti trys varpai, iš kurių didysis svėrė toną ir 300 kg, vidutinysis 620 ir mažasis 350 kg. Bokšto laikrodis - didžiausias Lietuvoje: jo ciferblato skersmuo 2,5 m, didžioji rodyklė 1,10, mažoji - 0,80 m ilgio. Pastatą užbaigė stambus paauksuotas kryžius. Taip, Šilutės bažnyčia toli prašoko vienos parapijos maldos namų reikmes: tai buvo apibendrinta liuteroniško tikėjimo šventovė, įkūnijusi šio tikėjimo (ar net apskritai religijos) esmę, jos praeitį, dabartį ir ateitį, tai buvo šaukianti tobulėti, atleidžianti ir gailestinga, kovojanti amžinoji Krikščioniškoji Bažnyčia.
Gal kiek menkesnį įspūdį darė jos išorė - pastatas, ypač bokštas, nors ir pakankamai aukštas, stokojo lengvumo, grakštumo. Lietuvininkams į akis, žinoma, krito ir tas faktas, jog visuose maldos namuose neatsirado vietos nė vienam lietuviškam posakiui, nė vienam lietuviškam žodžiui. Tarp gausių piešinių, scenų nebuvo nė vieno senųjų šio krašto gyventojų tautodailės elemento. O juk nemažą bendruomenės dalį sudarė lie­tuvininkai, ir už jų pinigus bažnyčia statyta.
Netrukus sugaudė vargonai, ir prasidėjo pirmosios iškilmingos pamaldos. Žinoma, vokiečių kalba. Po pertraukėlės laikytos lie­tu­vi­ninkams skirtosios. Jos vyko tokia pat tvarka, tik pamokslas, sveikinimai, kitos kalbos sakytos lietuviškai (išskyrus Oberkirchenrato viceprezidentą D. Conradą, tas kalbėjo vokiškai). Dar perskaityta Klaipėdos krašto gubernatoriaus K. Žalkausko sveikinimo telegrama.
Bažnyčios pastatymo metais, o ir vėliau, iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, Šilutės parapiją sudarė 5 500 žmonių. Čia dominavo vokiškoji dvasia, ką akivaizdžiai rodo jaunuolių, konfirmuotų per vokiškas ir per lietuviškąsias pamaldas, skaičiai:

Šilutės parapijos konfirmantai 1914-1938 m.

Metai Konfirmuota vokiečių kalba Konfirmuota lietuvių kalba
1914 87 9
1915 107 12
1916 121 6
1917 127 9
1918 149 10
1919 115 5
1920 132 10
1921 123 7
1922 105 5
1923 91 6
1924 117 3
1925 102 -
1926 136 3
1927 70 4
1928 120 -
1929 100 3
1930 106 2
1931 99 1
1932 71 -
1933 111 -
1934 130 2
1935 148 8
1936 120 6
1937 122 9
1938 74 4
Iš viso: 2783 124

Prasidėjus karui, vis dažniau į šilutiškių namus buvo atnešami pranešimai, pažymėti vermachto antspaudais: tas ir tas žuvo fronte didvyrio mirtimi. Gyvenimas niaukėsi, nerimas didėjo.
1942 m. kunigas T. Eickė dėl nežinomų priežasčių buvo iškeltas į menką Girdavos apsk. Muldžių parapiją. Kurį laiką jį pavadavo Verdainės bendruomenės kunigas Fritzas Moseris, o nuo 1942 m. vasario pabaigos antruoju ir paskutiniuoju ikikarinio laikotarpio Šilutės parapijos kunigu tapo Ernstas Daudertas. 1944 m. rugpjūčio 24 d. užregistruotos paskutinės bažnytinės laidotuvės, rugsėjo 24 d. - sutuokta paskutinė jaunavedžių pora. Po to Šilutę užplūdo bėgliai, prasidėjo visuotinė panika. Spalio 9 d. čia jau buvo rusų tankai.
Pirmąsias pamaldas po karo Šilutės bažnyčioje laikė sakytojas A. Tė­velaitis. Visų džiaugsmui, toji tebestovėjo sveikutėlė, netgi neapiplėšta. Senieji gyventojai pasakojo, jog pirmasis šio miesto karo komendantas, stabtelėjęs prie gražuolės bažnyčios, apėjo ją aplinkui, pačiupinėjo mūro sienas. Pamąstęs įsakė ją užrakinti ir raktus atnešti jam. Parapija šiam žmogui ir dabar dėkinga.
Pokarinė Šilutės evangelikų liuteronų bendruomenė oficialiai įre­gistruota 1948 m. rugpjūčio 27 d. Jos tarybos pirmininku išrinktas Ger­chardas Šepaitis (vėliau jį pakeitė Jonas Rupkalvys), nariais - Herbertas Macnorius, Algirdas Bajoras ir kt. Teisė naudotis bažnyčios pastatu patvirtinta 1949 m. kovo 23 d. sutartimi, ją pasirašė bendruomenės taryba ir Šilutės Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Leonidas Piepolis. Pamaldas laikė Žem. Naumiesčio kunigas diakonas F. Mėgnis, jam talkininkavo sakytojai, kai kada atvažiuodavo kretin­giškis A. Baltris. F. Mėgniui 1950 m. mirus, bendruomene rūpinosi Ra­mučių parapijos kunigas diakonas M. Klumbys, vėliau čia persikėlęs nuolat gyventi.
1956 m. lapkričio 1 d. buvo paminėtas Šilutės bažnyčios 30 metų jubiliejus. Iškilmingose pamaldose dalyvavo iš tolimojo Sibiro po septynerių metų tremties sugrįžęs kunigas Jurgis Gavėnis, Batakių parapijos kunigas M. Preikšaitis, Plikių bažnyčios kantorius M. Tydekas, Saugų - A. Kybelka ir kiti svečiai. Varpams nutilus, altoriuje sužibo 30 žvakių. Giedojo Šilutės, Saugų, Vyžių, Ramučių parapijų chorai.
1959 m. M. Klumbiui emigravus į Vokietiją, kurį laiką pamaldas čia laikė tauragiškis Jonas Okas, Ernstas Roga, Ridas Tamulis. Dabar kunigauja Remigijus Šemeklis. Parapija plati, jai priklauso apie 1000 žmonių.

Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.