Naujienos

Didžiojo Maro 300-ųjų metinių minėjimas

Jacob Jordaens, 1655. Maro malda Milane.

2010 Lapkričio mėn. 08 d.

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia Reformacijos šventės pamaldose, 2010 m. spalio 30 d., Šakiuose prisiminė savo narius, mirusius per 1709-1711 m. Didiįjį marą. Epidemijos metu, kuri kulminaciją pasiekė 1710 m., Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse (vad. Lietuvos Provincijoje) ir Labguvos apskrityje mirė daugiau nei 50 procentų gyventojų, kurių absoliuti dauguma buvo Prūsijos lietuviai (lietuvininkai).

Regioną nuo Ingrijos iki Lenkijos nuo 1700 m. niokojo Didysis Šiaurės karas. Į visa niokojusį karą tarp Rusijos ir Švedijos netrukus įsitraukė ir kitos regiono valstybės. 1708 – 1709 m. žiema Prūsijoje sunaikino pasėlius - žmones pradėjo badauti, valgyti kas įmanoma, net šunis, kates. Netrukus pradėjo plisti ir maras. Neveltui žodžius "karas", "badas" ir "maras" liaudis dažnai vartodavo kartu. Kariuomenių judėjimas po regioną sudarė sąlygas ligai plisti iš vienos vietos į kitą.

Maras prasidėjo 1708 m. Prūsijos Mozūrijoje. 1709 m. sausio 4 d. jis pasiekė Pilupėnų parapiją, iš kurios buvo pranešta, kad mirė 20 žmonių. Berlyne pradžioje manyta, kad badas buvo didelio mirtingumo priežastis, tačiau 1709 m. gruodžio mėn. konstatuota, kad labiau miršta nuo maro, o ne bado.

Žmonės tuomet nežinojo, kad maro bakterija (Yersinia pestis) plinta per blusas, kurias nešiojo užsikrėtusios juodosios ir rudosios žiurkės. Žmonės susirgdavo maru per blusų įkandimus. Prie ligos plitimo prisidėjo ir antisanitarinės sąlygos, kuriose gyveno XVIII a. lietuvininkai baudžiauninkai, pvz., jiems drausta turėti pirtis.

Bado kamuojami žmonės bėgo į miestus, puldinėjo turtingųjų namus, krašto gyvenimą ėmė griežtai kontroliuoti kariuomenė. Sergančiųjų maru namai buvo izoliuojami, prie jų statomi balti arba juodi kryžiai, buvo draudžiama į juos įžengti. Karantinui užtikrinti prie jų statyti kareiviai, šaudę į mėginančius išeiti. Kaime susirgus vienam gyventojui, tų namų gyventojai buvo iškraustomi už kaimo į palapines, pakrūmes ar kitur, o namai nugriaunami. Susirgus daugiau žmonių, prie kaimo buvo statoma sargyba.

Epidemija pasiekė savo kulminaciją 1710 m. Žmonės mirė masiškai, kai kur per savaitę iki 600 žmonių. Mirusiuosius buvo stengiamasi palaidoti po mirties praėjus kelioms valandoms. Jie buvo laidojami masinėse kapavietėse, kurios buvo apibarstomos storu kalkių sluoksniu, duobkasiams draudžiama pasiimti mirusiųjų daiktų. Tačiau dažnai to nebuvo paisoma ir daiktai imami tiek iš mirusiųjų, tiek iš jų namų. Mirtingumas buvo toks didelis, kad, ypač Įsruties apskrities kaimuose, turėjusiuose iki 300 gyventojų, kai kur po maro liko tik 1-3 žmonės. Ten iš 464 lietuvininkų ūkių gyventojų liko tik 121 ūkyje. Tilžėje 1710 m. maru mirė pusė gyventojų, o marui pasibaigus 1711 m. konstatuota, kad miestas neteko 2/3 žmonių. Ragainės apskritis neteko 1/5, o Gumbinės 1/3 gyventojų. Per trejus maro metus Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse (vad. Lietuvos Provincijoje) ir Labguvos apskrityje mirė 150,000 – 160,000 gyventojų, t. y. Bažnyčia neteko daugiau nei 50 procentų savo narių. Tragedijos metu Bažnyčia neteko ir dalies kunigų, tarp jų Juliaus Kaizerio (Katyčių par.) ir Fridricho Pretorijaus jaunesniojo (Žilių par.), o likusiems tapo sunku išgyventi po demografinės katastrofos.

Šiandien giesmynai nebeturi vadinamų Maro giesmių, tačiau tuo metu žmonėms einant per mirties šešėlių slėnį vienintelė paguoda buvo tik tikėjimas Dievu, malda ir giesmė. Lietuvininkai mirties artumoje giedojo giesmę. Vieną iš jų parašė kunigas Augustinas Jomantas, kuris po Martyno Mažvydo aptarnavo Ragainės parapiją:

Kristau, šviesybė praėjo, Laikai sunkybės atėjo,

Griekai mus išbarstė, tavęs šauktis mus privertė.

Išgasties pilnos vietelės, verksmų, aimanų širdelės,

Raudoja didis ir mažas, tavęs pagalbos meldžiasi.

Didžiai esam nusidėję, aštrųjį teismą papeikę,

Dėl to mus griešnus tu koroji, daugiau mūsų neatboji.

Smarkumas maro praplitęs, lavonais sviets pribarstytas,

Kad ne gali grabus pridengti, viens antrą negali pakasti.

Ant lauko gul vilkti kūnai, šunys juos valgo bei varnai,

Vaikelius mažus išmeta, nuo savęs vadenin meta. (Pagerintos giesmių knygos, g. 277)

Čia pateikta tik dalis kun. A. Jomanto giesmės. Joje jis ryškiomis realistinėmis spalvomis apibūdina tą skausmą, kurį patyrė Ragainės parapijiečiai mare.

Marui praūžus, lietuviškai kalbančiose Prūsijos vietovėse tušti liko apie 10,834 ūkių, iš kurių apie 8,411 lietuviškose apskrityse. Liko 900,000 ha nedirbamos žemės. Siekdamas pakelti krašto gerovę, karalius Fridrichas Vilhelmas I pakvietė apsigyventi žmones iš Olandijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Karalius neturėjo kitos išeities, nes ištisi kaimai buvo likę be gyventojų – tuščios sodybos, apleista dirbama žemė. Čia prieglobstį rado zalcburgiečiai, kurie iš jų tėvynės (Zalcburgo provincijos, Austrija) buvo išvaryti dėl jų išpažįstamo liuteroniško tikėjimo. Lietuvos istorikai ir kultūros tyrinėtojai šiuos žmones iki šiol vadino kolonistais. Gal šis terminas tiktų atvykusiems iš Olandijos ir Prancūzijos, tačiau jis netinka išvarytiems Zalcburgo liuteronams, kuriems Prūsija tapo nauja tėvyne. Jiems buvo likusios tik dvi galimybės – priimti Romos katalikų tikėjimą arba apleisti gimtąją Zalcburgo provinciją.

Apsigyvenus naujakuriams, pakito Mažosios Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis ir papročiai. Jei iki tol Lietuvos Provincijoje gyventojai kalbėjo daugiausia lietuvių kalba, tai po Didžiojo Maro lietuvių kalba tapo tik viena to regiono kalbų. Į lietuvininkų gyvenimą vis labiau ėmė skverbtis vokiška ir prancūziška kultūra.

Po maro kraštą ištikusius kalbinius ir kultūrinius pokyčius vaizdingai atspindi Tolminkiemio kunigas Kristijonas Donelaitis „Metuose“: „Ak, kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, kai lietuvininkės dar vokiškai nesirėde ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo. O štai, dar ne gana, kad vokiškai dabinėjas, bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė... Tarp lietuvininkų daug syk tūls randasi tokis, kurs lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro. Daug tarp mūs yra, kurie durnai prisiriję vokiškas dainas dainuot ir keik pasipratin, ir kaip vokiečiai kasdien į karčiamą bėga. Ak, kur dingot jus lietuviškos gadynėles, kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo.“

Sunku suvokti 1709-1711 m. tragedijos apimtis. Procentiškai aukų skaičiumi ji viršijo Leningrado blokadą, kurios laike per trejus metus miestas neteko apie 25 proc. gyventojų (632,000 iš 2,500,000). Didysis Maras per trejus metus nusinešė 50-53 procentus Mažosios Lietuvos gyventojų, iš kurių absoliuti dauguma buvo lietuvininkai.

Didžiojo Maro aukas Bažnyčia prisiminė su giesme ir malda. Po Reformacijos šventės pamaldų, pagal Suaugusiųjų Teologinio Švietimo Programą, buvo surengtas teologijos seminaras bažnyčios nariams.

 

Kun. dr. Darius Petkūnas

 

 

 

 

 

Ištrauka iš Ievos Simonaitytės romano „Aukštujų Šimonių likimas“:

 

„Tuokart rašė vieną tūkstantį septynis šimtus ir devynis.
Rugiapiūtė. Išgąstinga kaitra kankina žmones ir gyvulius. Ne vien tik šuliniai išdžiūvę, bet ir pati Įsra vietomis sausa. Jau pernai buvo giedra ir užpernai. Seniai jau žmonės su baime laukia kokio nors vargo ypatingai užeinant. Badą jau kenčia daug žmonių. Nėra ko valgyti dėl pernai ir užpernai buvusios sausros.

O vakar vakare keli būreliai, pareidami iš lažo, pastebėjo kažkokį keistą pasirodymą. Saulė jau buvo netoli leisenos. Tik staiga dideliu ūžimu perlėkė per orą juodas juodas šešėlis. Sparnuotas, baugus, panašus į piktąjį. Nulėkė saulės link ir kelis kartus sklandė aplink ją, net visai ją uždengdamas.

Ne vienas tai matė, bet keli. Ir didelis išgąstis juos pagavo. Atsiminė žmoneliai senų padavimų, kur apie panašius pasirodymus kalbama. Bet jeigu kas pasakojo, tai niekas netikėjo - sakė: tai pasakos, ir liksiančios pasakomis.

O mačiusieji aną šešėlį visą naktį nemiegojo. Jie ėjo dar savo pažįstamų įspėti, kad užeinanti Dievo bausmė. Dabar reikią tik melstis ir prisirengti mirti. Atsirado vienas ir kitas, kurie jau ir anksčiau matę ženklų danguje.

Praslinko pagaliau ir ta baugioji naktis, ir rytą, patekėjus saulei, radosi kiek drąsiau ir smagiau, nes iki tol juk niekas neatsitiko. Bet ir saulelė kažkodėl lyg ašarose paskendusi šį rytą. Tarytum nusigandusi, be jokių spindulių plaukia lyg purviname vandeny. Rodosi, saulė kaip ir nedegina, bet karštis tarsi didėja, ir žmonės, būrai, baudžiauninkai beveik atsikvėpti nebegali. Taip užima jiems kaži kas žadą…

Ir štai grovo Stolbekio dvare įvyko tat pirmiausia. Dar trumpą valandėlę, ir stačio žmogaus šešėlis tuojau būtų rodęs pietus. Staiga pargriuvo ant žemės vienas darbininkas ir nebekelia...

- Maras!

Niekas neištarė to žodžio, niekas nė nemanė kalbėti. Bet žodis paskambėjo.Paskambėjo lyg išgąstingas teisėjo trimitas. O štai keletas darbininkų tarėsi matantys aną šešėlį, kuris jau vakar, baugindamas žmones, sklandė ore. Nežiūrėdami užvaizdo, suklupo likusieji darbininkai ant žemės maldai:

- Apsaugok mus, Viešpatie, nuo maro!“