Parapijos istorija

Ramučių bažnyčia. D. Petkūno nuotrauka

Šiaurinių Verdainės parapijos kaimų gyventojams laukų keliukais pasiekti už 8-10 km buvusią bažnyčią, ypač žiemą ar per pavasario po­laidžius, buvo gan sunku. Tad Karaliaučiaus konsistorija, atsižvelgdama į gyventojų prašymus, 1895 m. rugpjūčio 1 d. sudarė atskirą Eidaičių dvasinę apylinkę. Jai priskirti 8 kaimai: Barviai, Didšiliai, Eidaičiai, Gnybalai, Kurpai, Pašiliškiai, Ramučiai ir Žagatai. Matyt, tuo pačiu metu buvo paskirtas diakonas - Klaipėdos laukininkų bažnyčios kunigo J. Pipiro sūnus Artūras Pipiras. Pamaldas jis laikė Eidaičių kaimo mokykloje. 1900 m. pastatoma nedidukė, laikina bažnytėlė, bet ne Eidaičiuose, o gretimame Ramučių kaime, Tenenio, kairiojo Minijos intako, kaimynystėje. Nuo 1901 m. ir dvasinė apylinkė imta šiuo vardu vadinti. Po metų, 1902, ji gauna savarankiškos parapijos teises. Nuokampūs Ramučiai, beje, neretai minimi archeologų ir lingvistų leidiniuose: XIX a. pabaigoje vokiečių kalbininkas baltistas, etnografas Adalbertas Bezzenbergeris čia kasinėjo Naujojo geležies amžiaus degintinį kapinyną, rinko tautosaką, užrašinėjo lietuvių kalbos žodžius.
Pirmuoju bendruomenės kunigu 1901 m. tapo Karaliaučiaus uni­versiteto teologijos fakulteto auklėtinis, filosofijos daktaras V. Gaiga­laitis. Pradžioje jisai gyveno Eidaičiuose, tačiau netrukus persikėlė prie bažnytėlės į Ramučių kaimą. Gyventi “ant aukšto” priėmė ūkininkas Seslovas. 1902 m. V. Gaigalaitis išvyko į Priekulę, ten Konsistorija jį pa­skyrė antruoju kunigu. Po jo iki 1907 m. Ramučiuose kunigavo Paulius Koehleris, šiam išvykus, 1908-1909 m. dirbo Johannas Bartschas, 1909-1910 iš Lazdynų parapijos atkeltas Alfredas Schultzas, po jo labai trumpai Franzas Kreutzeris, Franzas Adomaitis, Artūras Jokužys, o nuo 1913 m. Johannas Christoleitis. Tąjį 1916 m. pakeitė buvęs misijonierius Georgas Tenikaitis, 1926 ar 1927 m. atvyko Samuelis Weinrauchas, paskutinysis tarpukario laikotarpio šios bendruomenės kunigas.
Ramučių parapija nebuvo didelė: 1921 m. joje buvo 1 950, o 1926 - 1 900 žmonių, bet itin ankšti maldos namai ir jos patenkinti negalėjo. Tad atvykus kunigauti S. Weinrauchui, 1928 m. pradėta gražios mūrinės bažnyčios statyba. Pašventinta jinai 1929 m. gruodžio 16 d. Tai buvo vienabokštė, raudonų plytų ant granitinio pamato pagal šilutiškio architekto Curto Gutknechto projektą išmūryta bažnyčia. Viduje sumontuoti nedideli vargonai, bokšte kabėjo du varpai. Tylesnį vakarą jų skambesys buvo girdėti toli už parapijos ribų. Parapijiečiai didžiavosi savo naujais maldos namais.
Metai bėgo, keitėsi valdžios. Hitlerininkams kažkodėl nepatiko Ra­mučių vardas, jį 1941 m. perkrikštijo į Tennetal. 1944 m. pabaigoje į iš­tuštėjusius šios parapijos kaimus atėjo sovietų valdžia. Tankams vos nuriedėjus Klaipėdos link, į maldos namus, kaip pasakojo bažnyčios prižiūrėtoja, įsiveržė “tikrojo, neklaidingojo tikėjimo” atstovai iš Že­maitijos. Atrodo, iš Pajūrio ar Pajūralio miestelio. Kas buvo galima pa­grobti, pagrobė, kas buvo galima sudaužyti, sudaužė, netgi vargonus. Norėjo pasiimti ir varpus, bet neįstengė, per sunkūs. Tad išplėšė vienam šerdį. Tas ir dabar tebėra nebylys.
Laikams kiek aprimus, pamaldos atgaivintos. Jas laikė sakytojai Kris­tupas Weinrauchas (kunigo S. Weinraucho brolis), jį išvežus į Sibirą, Mar­tynas Bicka, Mikas Agintas, naumiestiškis kunigas diakonas F. Mėgnis. Pasakojama, kad vienas pastarojo pamaldas riksmu nutraukė raitas į bažnyčią įjojęs milicininkas. Jam mat altoriaus paveiksle nupieštas balandis pasirodęs vokišku ereliu... Ta proga dar su arkliu sutrempė šven­toriuje buvusį kapą.
Pokarinė Ramučių bendruomenė užregistruota 1948 m. rugsėjo 14 d. Jos tarybą - komitetą tada sudarė Jonas Septynius, Hilda Žiogienė, Algis Gricius ir kt. Bažnyčios inventoriaus sąraše išskaičiuotas kuklutis jos turtas: altorius, du kryžiai, keturios žvakidės, du varpai ir 37 suolai (67). Pamaldas laikyti atvykdavo kantorius P. Knispelis, kunigas J. Gavėnis. 1951 m. birželio 17 d. į Ramučius buvo paskirtas ką tik kunigu diakonu ordinuotas M. Klumbys. Jam emigravus į Vokietiją, pamaldas bent retkarčiais laikė kaimyninių parapijų kunigai. Dabar šia bendruomene - joje vos 36 žmonės - rūpinasi kunigas Mindaugas Žilinskis.

Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.