Parapijos istorija

Dabartinė Priekulės bažnyčia. D. Petkūno nuotrauka 2003 m.

Koplyčia apkrikštytiems vietos gyventojams čia tikriausiai įrengta dar Ordino laikais, t.y. iki 1525 m. Priklausė ji Klaipėdos Šv. Mikalojaus baž­nyčiai. Išlikęs oficialus dokumentas nurodo, kad koplyčios kunigas Kas­paras Radunius mirė 1587 m. Kelintas iš eilės dvasininkas jis čia buvo, neaišku. Manytina, jog savarankiškos parapijos statusas Priekulės ben­druomenei suteiktas 1587, o gal ir dar vėliau - 1628 ar net 1635 m.
Žinoma, kad 1587-1590 m. čia kunigavo Andreas Paškaitis (Paskeitis; Poš­kaitis?), po jo, 1590-1613, Friedrichas Masalskis. Pastarasis maždaug metus dvasininko pareigų nėjo, buvo uždarytas kalėjiman. Mat viena mo­teriškė iš Lietuvos, vardu Hedwig (Jadvyga), pasiskundė, kad ją kunigas buvo vedęs, sugyvenęs su ja tris vaikus, bet dabar palikęs. Tačiau teisme tai įrodyti nesugebėjo, ir F. Masalskis buvo grąžintas į darbą. Vokiečių kalbininkas baltistas V. Falkenhanas liudija jį buvus vienu didžiausiu to laiko lietuvių kalbos žinovų, jisai vertino bei taisė J. Bretkūno Biblijos į lietuvių kalbą vertimo rankraštį.

Rašytojos Ievos Simonaitytės sesers dukros Ginos įžegnojimas. Antra iš kairės: rašytoja Ieva Simonaitytė, ketvirtas – kun. Jonas Armonaitis

1613-1642 m. Priekulės koplyčioje kunigavo Klaipėdos lietuvininkų parapijos diakonas Johanas Aldas (manoma, kad jis pateikė keletą gies­mių L. Sengstocko 1612 m. Giesmynui). Apsigyventi Priekulėje jisai nesku­bėjo, vis dėlto apie 1620 m. persikėlė, buvo įpareigotas rūpintis dar Ventės bendruomenės dvasiniais reikalais. O statyti čia bažnyčią vis delsta, atidėliota. Tik 1688 m., kunigaujant Wilhelmui Martiniui, darbai pradėti. Lėšas sukaupti padėjo aukščiausia Prūsijos bažnytinė valdžia - jas rinkti leista visose hercogystės bendruomenėse. Naujieji Priekulės maldos namai baigti ir pašventinti 1697 m., nors vėjarody, iškeltame ant stogo, buvo skaičius 1693. Tai buvo plytinė, bebokštė, ištęsto sta­čiakampio formos (37 m ilgio, 17 m pločio), gražiais skliautuotais langais bažnyčia. Altorius ir sakykla buvo atskiri. Pastarąją puošė Iš­ganytojo ir dviejų apaštalų statulos, įkomponuotos tarp korintiškų ko­lonų bei piliastrų, durys dvasininkui įeiti skoningai dekoruotos rokoko stiliaus ornamentika. Ant altoriaus staliuko stovėjo keturios žalvario žvakidės, Krucifiksas buvo už altoriaus suprojektuotame bažnyčios lange. Lubos medinės, gaubtos, tokios užtikrino puikią šių maldos namų akus­tiką. Į pamaldas kvietė du varpai, kabėję atskiroje varpinėje. Aštria­lie­žuviai žmonės, atidžiau įsiklausę į jų gaudesį, tarėsi girdį juos kartojant: “Klumbiai buteliai, klumbiai buteliai, klumbiai buteliai!”
Pasirinktoji bažnyčiai statyti vieta - ant nemažos kalvelės - įgalino architektą suprojektuoti gilius rūsius. Juose dar tarpukario laikotarpiu dūlėjo keli masyvūs karstai, kas davė pagrindą tvirtinti, kad juose ilsėjosi apie 1885 m. atgabenti žymiausių Mažosios Lietuvos kunigų palaikai. Tarp jų ir K.Donelaičio... Tačiau galėjo būti ir vietinių dva­sininkų karstai, iki 1709-1711 m. maro laidoti bažnyčių rūsiuose nedrausta.

Simobolinis altorius senosios Priekulės bažnyčios atminimui, sugriautos 1954 metais. Iš kairės: meistras Vilius Stančius, projekto autoriai Martynas ir Marija Purvinai, priekuliškių Vokietijoje atstovai Irmgard Kowacky ir Ewald Rugulis. 1993 m.

Prasidėjus Septynerių metų karui, Priekulę užėmė kazokų būrys. Parapijiečių akyse jie nužudė ką tik pamaldas laikyti baigusį kunigą J. Wesselį, o bažnyčią nusiaubė. Žinomi ir kiti šių įvykių variantai, kai ku­rių asmenų uoliai skelbiami iki šių dienų. Rusus į bažnytkaimį atvedęs kazokiškais rūbais persirengęs 16 metų paauglys lietuvis Jokūbas Kuprys. Jis pririšęs kunigą tarp dviejų arklių ir jais keliskart savo auką tempęs į kalnelį ir atgal, vis reikalaudamas parodyti, kur bažnyčios sidabras ir pinigai. Apie jų buvimą Kuprys gerai žinojęs, mat Wesselio pati buvusi jo krikšto motina. Išvydęs neprastus kunigo batus, užsigeidęs ir jų. Tik kojos jau taip buvusios sudaužytos, kad apavą numauti buvę neįmanoma. Tad ruošės pirmiau kojas nupjauti. J. Wesselis kreipęsis į savo parapijietį kankintoją žodžiais: “Sūnau, ar aš tave taip mokiau?..” Kuprys jį tada nudūręs. Po to rusų kareivius jis nuvedęs Drevernos ir Klišių plėšti. Tačiau blogis triumfuoti negali. Pažįstami žmonės Judošių Kuprį nusiviliojo į šalį, sučiupo jį ir, valtimi nuplukdę tolyn į marias, ant stiebo pakorė.
Po J. Wesselio kunigavo Augustas Wannowius (1757-1758 m.), Mar­tinas Schimmelpfennigis (1758-1778), Heinrichas Trentovius (1779-1810), Ferdinandas Zippelis (1811-1815), o ypač ilgai Augustas Zippelis - nuo 1815 iki 1874 m. Šven­čiant jo 50-ties metų kunigavimo jubiliejų, parapijos komitetas kreipėsi į žinomą Karaliaučiaus dailininką Krügerį, prašydamas nutapyti jubiliato portretą. Kaip didžios pagarbos ženklą, tąjį pakabino savo maldos namuose. Be to, nupirko dar brangią dovaną - sidabrinį kieliką su išgraviruotu Priekulės bažnyčios siluetu bei atitinkamu įrašu. 1855 m. A. Zippelio adjunktu buvo paskirtas Johannas Friedrichas Franzas Schröderis, kitas šią parapiją garsinęs žmogus. Čia jis įkūrė labdaros draugiją bei vaikų prieglaudą (veikė iki 1899 m.), tapęs nedidelės spaustuvės savi­ninku, išleido 48 lietuviškas knygas, parašė kelis pradinės mokyklos vado­vėlius, buvo išrinktas Lietuvių literatūros draugijos nariu. Tačiau ir tai ne visi jo veiklos barai - įsteigė Vokietijos konservatorių partijos Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių skyrių ir jam vadovavo, 1882-1885 m. buvo Prūsijos landtago deputatu, dvidešimt metų ėjo Klaipėdos apskrities mokyklų inspektoriaus pareigas. Tenka tik apgailestauti, kad lietuvybės jis negynė, buvo uolus pangermanizmo idėjų skleidėjas.Tačiau jo įvairialypė veikla, ypač spaustuvės įsteigimas, įgalino Priekulę XIX a. antroje pusėje tapti reikšmingu ne tik Klaipėdos krašto, bet ir visos Mažosios Lietuvos kultūros centru.
1875-1897 m. kunigavęs Gustavas Rudaitis gavo leidimą rekons­truoti per laiką kiek sumenkusius Priekulės maldos namus. Visi darbai baigti apie 1885 m. Tiesa, nemaža pakeitimų buvo padaryta ir anksčiau: 1780 m. sujungti sakykla ir altorius, 1821 m. nupirkti bei įrengti 18 registrų vargonai, turėję prašmatnių rokoko stiliaus puošybos elementų. Maždaug 40 m aukščio bokštas, matyt, išmū­rytas baigiant vidaus rekonstrukcijos darbus. Jame įrengta didelė nau­jenybė - laikrodis. Tasai mušė kas pusvalandis. Jeigu per laiką kas nors jo sudėtingame mechanizme sutrikdavo, žmonės šaukdavosi Pjaulų kai­mo “zegormeisterį” Padagą. Tasai, sėdęs ant dviračio, tuoj pat atvykdavo, žibale suvilgyta žąsies plunksna, kur reikia, pavalydavo, patepdavo, ir laikrodis žingsniuodavo toliau (286). Bokšto viršūnę vainikavo dvi­metrinis kryžius.
Iki Pirmojo pasaulinio karo kunigavo dar Louis Thielas (1898-1904 m.) ir Endrikis Endrulaitis (1904-1919 m.). Pirmasis para­pijiečių atminty išliko turbūt todėl, kad suorganizavo neprastą pučiamųjų instrumentų orkestrą, antrasis Priekulėje kunigaudamas parengė ir 1916 m. Tilžėje išleido rinkinį “Dvasiškos giesmės”. Čia buvo ir jo paties išverstų choralų. Mirė E.Endrulaitis bažnyčioje, tuokdamas savo parapijiečių porą.
Priekulės parapija buvo stambi, gyventojų skaičius nuolat didėjo, todėl čia dirbę kunigai jau nuo XVIII a. pradžios turėjo pagalbininkų-diakonų, o kunigaujant G. Rudaičiui, įsteigta antrojo kunigo pareigybė. Iš šių dvasininkų minėtini Kristupas Jurkšaitis ir Vilius Gai­galaitis. Tautosakos rinkėjas, kalbininkas K.Jurkšaitis (gimė 1852 m. Gal­braisčiuose, netoli Ragainės, mirė 1915 m. Rusnėje) antruoju kunigu buvo paskirtas 1879 m. Dirbdamas Priekulėje, moksliniame tęstiniame leidiny “Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft” 1880, 1883 m. bei kai kuriuose J. Basanavičiaus leidiniuose jis paskelbė nemaža tauto­sakos tekstų, užrašytų jo gimtojo kaimo apylinkėse, ir jų vertimų į vokie­čių kalbą. 1882 m. jis iškeliamas kunigu į Saugų parapiją. Vėliau - 1897-1907 - redagavo “Tilžės keleivį”, propagavusį paklusnumą Vokie­tijos kaizeriui, išleido “Trumpą vokiečių gramatiką, arba Kalbamokslį lie­tuvininkams, lietuviams ir žemaičiams”, rinko medžiagą vokiečių-lie­tuvių kalbų žodynui. Filosofijos daktaras V. Gaigalaitis į Priekulę kuni­gauti atvyko 1902 m. iš Ramučių, iš savo pirmosios darbo vietos. Tačiau kaip tik tuo laiku vykusiuose rinkimuose jis buvo išrinktas Prūsijos land­tago deputatu, tad dažniau gyveno Karaliaučiuje negu Priekulėje. Tokia būklė užsitęsė iki pat 1918 m., nes deputatu buvo perrinktas dar du kartus. Po to į savo parapiją nebegrįžo - bažnytinė valdžia jį iškėlė į Katyčius.
Priekulės parapinė mokykla žinoma maždaug nuo 1590 m. Precen­toriais joje, kaip ir visur Mažojoje Lietuvoje, dirbo kunigų pagalbininkai. Istoriko J. Sembritzkio liudijimu, pirmasis šios mokyklos precentorius buvo Ludwig Hoffmannas. Ilgai parapijiečių nepamirštas 1813 m. pradėjęs mokytojauti Kretingalės parpijos kunigo J. Zieglerio sūnus Johannas Wilhelmas Ziegleris. Mat jis, aistringas medžiotojas, laikė visą pulką šunų. Žmones tai be galo piktino. Konfliktų netrūko dar ir todėl, kad šis precentorius labai mėgo humorą. Matyt, jisai ne vieną užgavo ar net įžeidė. Apie 1761 m. precentoriauti atkako Danielius Gott­liebas Settegastas, gimęs 1730 m. Barčiuose. Priekulėje jis dirbo apie 50 metų ir į mūsų kultūros istoriją įėjo kaip pirmojo lietuviško bitininkystės vadovo autorius. Tiesa, pirmiau jį parašė ir išleido vokiečių kalba “Bienenkatechismus für meine Landsleute” (“Bičių pradžiamokslis, skirtas mano sodiečiams”); lietuviškas variantas ilgoku pavadinimu “Naudingos bičių knygelės, tai esti aiškus Pamokinimas, kaip per išmintingą bičių kavojimą gali daug naudos pasipelnytis, visiems biteles mylintiems ant gero rašytos nuo D.G.S <...> išspausdintos Karaliaučiuje 1801 m.” Beveik po dviejų dešimčių metų - 1820 - išleistas antrą kartą, o 1848 m. dar jį pakartojo S. Daukantas, tik jau lotynišku raidynu.
D. Settegastas, deja, savo gerą vardą, žmonių pagarbą prarado, 1802 m. prasidėjus Klaipėdos krašto ūkininkų bruzdėjimams prieš baudžiavą. Jis šokosi juos tramdyti, agitavo paklusti valdžiai. Šios pagalbos toji neužmiršo - D. Settegastas gavo 20 dolerių... Ilgai precentoriavo dar Jokūbas Jokužys (27 metus), Wilhelmas Kučius. Pastarasis Priekulėje ėjusiam “Konzervatyvų draugystės Laiškui” rengė savaitinį priedą “Keleivis”.
1878 m. parapijoje buvo 8 800 parapijiečių, iš jų lietuvininkų 8 000 (arba 91%), 1902 m. - 9 300 (lietuvininkų 7 080, t.y. 76,1%). Įsteigus savarankišką Kairių parapiją, bendruomenė sumažėjo: 1921 m. buvo 6 935, 1926 m. - 6 845, 1936 m. - 6 477 žmonės.
Tarpukario bei Antrojo pasaulinio karo metais Priekulėje kunigavo Ernstas Ribaitis (nuo 1920 iki 1927 m.), Martynas Keršys (1928-1930 m.), Martynas Vanagas (1930-1944 m.). Antrieji kunigai - Kristupas Šernius (1919-1922), Martynas Keršys (1924-1928), Paulius Jellinghausas (1928-1933), Dovydas Jurkaitis (1933-1934), Gustavas Gildė (1935-1942), Endrikis Pėteraitis (1943-1944 m.). Iš šio laikotarpio įvykių minėtina paminklo žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare statyba. Nepretenzingas, o ir nedidelės meninės vertės obeliskas iškilo 1927 m. prie kelio į Elniškes. Plokštėse buvo surašytos kritusiųjų mūšio lauke, negrįžusių iš nelaisvės bei dingusių be žinios parapijiečių pavardės.
1923 m. nedidelius maldos namus įsirengė Priekulės baptistai, o 1937 m. - katalikų parapija. 1939 m. atėjo hitlerininkai, o netrukus prasidėjo pragaištingasis karas, suardęs, sujaukęs šių bendruomenių žmonių gyvenimą.
1944 m. priartėjus frontui, panikos apimti žmonės paliko savo namus, traukėsi į Rytprūsius. Priekulė nebuvo nušluota, tačiau jos bažnyčia nu­degė, bokštas buvo susprogdintas. Pagal vieną versiją maldos namai tiek nukentėjo todėl, kad bažnyčios bokšte vokiečių dalinys buvo įsi­rengęs sekyklą, tad rusų artilerija tol šaudžiusi, kol jo neliko. Kita versija - jokio vokiečių karinio dalinio čia nebuvo, bažnyčią nuniokojo rusai. Nunio­kojo iš aklo įniršio, nes atėję rado joje krūvą vainikų, suneštų apylinkės ūkininkų savo sūnums, kritusiems nežinomuose fronto lau­kuose, atmin­ti. Tarp jų buvę ir su svastika... Sudegė ne tik vainikai. Visa, kas buvo iš medžio - altorius, suolai, lubos, kūrai, puikūs į jas vedę laiptai, sakykla su korintiškomis kolonomis. Baisus ugnies stulpas, veržęsis į apniukusį rudens dangų, toli toli buvo matyti. Jį stebėjo priekuliškiai, rusų saugomi Begėdžių kaime. Kankinami nežinios, jie čia laukė savo likimo, spėliojo - ar tik nedega Priekulės bažnyčia.
Atstatyti ją, atėjus taikos metui, nebuvo kam. Tad kurį laiką aprūkusi, išdaužytais langais, išdeginta širdimi bei nukirstu bokštu pastovėjusi, buvo nugriauta. Keliais “Stalinecais” ilgai darbavosi Vėžaičių MTS vyrai.
O dar prieš tai senieji Priekulės gyventojai nusprendė, kad kunigų palaikus, dūlėjusius bažnyčios rūsiuose, idant jie nebūtų niekinami, reikia perkelti į Elniškės kapelius. Senosios lietuvininkės, apsitaisiusios juodai nuo galvos ligi kojų, iš rūsio surinko kaulelius, susiautė į baltą drobulę, sudėjo į vežimą ir išvežė į kapus, kur vyrai prie pat įėjimo, į kairę nuo vartelių, jau buvo iškasę duobę. Priekuliškiai, susiglaudę aplink duobę glaudžiu rateliu, užgiedojo seną, galbūt to paties W. Martinijaus, kuris statė Priekulės bažnyčią, sudėtą giesmę. Ji maišėsi su nedrąsiais nuo marių atskridusių paukščių balsais ir kilo į tėviškės dangų. Ant naujo kauburėlio moterys pasodino didelį erškėtrožės krūmą (286).
Išlikę parapijiečiai bendruomenę užregistravo 1948 m. rugsėjo 15 d. Laikinuosius maldos namus įsirengė parapijos salėje (kareiviai čia buvo spėję įkeldinti savo remonto dirbtuves). Per keletą metų net kiek prasi­gyventa: 1951 m. sustatytas inventorizacijos aktas liudija, jog čia buvo al­torius su aprėdu, sakykla, 4 liktoriai, Kristaus paveikslas, vargonėliai, 39 suolai, 1 kėdė, 1 stalas, dvi krosnys (56, l. 19). Pamaldas laikė sakytojas Bertaitis (ar Bartaitis) iš Jokšų kaimo. Kai jį ištrėmė į Sibirą, jo vieton stojo M. Mickus, M. Kybelka, J. Sprogys. Kitus bendruomenės reikalus tvarkė parapijos tarybos nariai Marija Kybelkienė, Madlynė Krukienė, Martynas Kėkštas, Anė Baltrušaitienė.
Toks palyginti sklandus bendruomenės religinis gyvenimas nepatiko sovietinei Priekulės administracijai, ir ji nusprendė sutvarkytą, sure­mon­tuotą parapijos namą nusavinti. Tokiam veiksmui pagrįsti surastas ir juri­dinis pagrindas: paskelbta, jog pastatas yra “ne bažnytinės paskirties” ir užimtas “neteisėtu būdu”. Taip bent tvirtinta Priekulės miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1953 m. lapkričio 17 d. Rašte.
Neteisybė buvo tokia akivaizdi, jog parapija ryžosi nenusileisti. Pra­sidėjęs ginčas spręstas ne viename Priekulės miesto Vykdomojo komiteto posėdy, nagrinėtas teisme, net LTSR Aukščiausio teismo civilinių bylų teisminėje kolegijoje. Ši istorija atskleidžia cinišką tarybų valdžios poli­tiką pokario metais.
Atsitiko neįtikėtinas dalykas - Priekulės evangelikų liuteronų bendruomenė bylą laimėjo! Tai buvo negirdėtas iki tol įvykis Lietuvoje, jis teikė drąsos ir kitoms parapijoms.
Nuo 1954 m. pamaldas Priekulėje laikė kun. J. Armonaitis, jam 1990 m. vasario 24 d. mirus - kunigas Darius Petkūnas. Bend­ruomenė čia nemaža - apie 450 žmonių. Jos ir talkininkų, gyvenančių užsieny, jėgomis 1992 m. rugpjūčio 7 d. pastatytas ir pašventintas pa­minklas, įamžinęs senosios Priekulės bažnyčios atminimą. Tai simboliškas altorius (projektą sukūrė Marija ir Martynas Purvinai), pastatytas čia buvusių maldos namų altoriaus vietoje. Jo centre - atverstas Šventraštis su įrašu “Biblija, tatai esti wissas Schwentas Raschtas, lietuwischkai per­guldytas per Joaną Bretkūną 1590”. Taip pagerbtas dar ir pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Abipus šio įrašo - tekstas lietuvių ir vokiečių kalbomis:

Ant šios Wiets stovėjo nuo 1688 lig 1944
Ewangelikų-Liuteronų Bažnycza, kur
Diewo Žodį sake Lietuvininkų ir
Wokyczių kalbomis.
Paskutinį Sykį Pamaldos cze buvo
1. Oktoberį 1944.
Baznycza tapo Karo Auka į Oktoberį 1944
ir aną wisumai nugrowe 1954,
Alle Diewo Wards pasiliks amžinai.

LAUDATE OMNES GENTES
LAUDATE DOMINUM

Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.