Diakoninė veikla

Prieškario Priekulėje „Sandoros“ veiklą organizavo kunigas profesorius daktaras Vilius Gaigalaitis su savo žmona Marija. Tų dėka buvo pastatyti vėliau globos namai Plikiuose, Laugaliuose ir Klaipėdoje, kur dabar yra Žemės ūkio technikumas (Bachman) „Sandoros“ veikla rūpinosi kunigo Tylo žmona. Žiemos metu moterys, susirinkusios į vieną vietą, mezgė kojines, pirštines, o Kalėdų proga tas išdovanoto neturtingoms šeimoms. Kunigas Francas Šrėderis buvo įkūręs privačią mokyklą našlaičiams, kuri vėliau per­siorganizavo į spaustuvę ir mokė vaikus spaustuvininko amato, iš kurio tie vėliau galėtų gyventi.

Po karo, kai Bažnyčios veikla buvo persekiojama, oficiali „Sandoros“ veikla buvo nutraukta, tačiau moterys, kurios darė labdaringus darbus ligi karo, tęsė tuos ir sunkiais pokario laikais. Buvo daug elgetų. Reikėjo dalintis per pusę, su tais, kurie nieko neturėjo.

Madlina Krukienė, buvusi papapijos pirmininkė, rūpinosi ne tik Bažnyčios atgavimo bei remonto darbais, bet ir rodė pavyzdį, kaip bendruomenė turi krikščioniškai elgtis, kai Bažnyčia ir jos veikla buvo už įstatymo ribų. Ji rūpinosi, kad parapiios kunigams būtų atiduodama jiems priklausanti pagarba ir parama. Krukių šeimoje, net ir netekus maitintojo tėvo, rado prieglobstį vieniša Marija Bakšytė. Krukienė pirmoji pradėjo tvarkyti Elniškės kapines. Paskui jos pavyzdžiu pasekė ir kiti. Kapinių šventės, kurios vyksta kartą metuose, virto gražia tradicija, kai sutvarkomi visi kapai - savųjų ir svetimųjų. Į jas atvyksta ir mūsų buvę paukščiai, kurie išlėkė į šiltes­nius kraštus sau laimės ieškoti.

Senoji Mickienė Marija ir laikė prie savęs vieną senutę - Mariją Blušis, kuri išbuvo pas ją 9 metus ir mirė sulaukusi 95 metų.

Tos šeimos ir šiandien pratęsia savo tėvų tradicijas. Marija Krukytė ir Ieva Armonaitienė ilgus metus slaugė ir prižiūrėjo močiutę Anelę.

Marija Skrabs šiuo metu globoja Heinrichą Kurmį, kuris laimingai sulaukė 90 metų, nors yra visiškai vienišas. Susirgus vyro tetai, ji parsivežė ją į savo namus ir dabar ją gydo bei prižiūri. Ilgus metus ją lankė Suvernuose.

Šmeilytė su mana užaugino sesers sūnų.
Parapijos močiutės rūpinasi, kad vaikaičiai lankytų pa­mokėles ir laiku būtų konfimuoti.

Seniesiems parapijos nariams, kurie nebegali ateiti į Bažnyčią, yra daromos pamaldos su giesmėmis iš senųjų giesmynų parapijos namuose. Senelius suvežą jaunieji parapijos nariai Armonaičiai - Andrius ir Martynas ir Karaliai. Andrius Armonaitis rūpinosi, kad a. a. Kėtė Nėrmanienė atgautų per teismą, mirusios sesers santaupas. Parapija rūpinasi paremti moraliai ir materialiai mirusios Rūgalienės dukters šeimą. Parapijos nariai nėra abejingi miestelio vargšams. Jie visados gauna duonos, nežiūrint kokiai konfesijai priklausytų – liuteronų ar katalikų. Stengiamės aplankyti susirgusius parapijos narius ir sutelkti jiem reikalingą pagalbą - namuose ar ligoninėje. Kėtę Nėrmanienę prižiūrėjo jos kaimynė. Taip, bičiuliškai bendraujant, užsimezga draugiški santykiai. A. a. Kėtė Nėrmanienė dovanojo mokyklos muziejui daug vertingų knygų ir senų brangių daik­telių, kurie praplės jaunosios kartos akiratį. Pakalniškienė dovanojo "Rūtų darželį",išleistą Priekulėje 1880 m. Tos kny­gos pergyveno du karus ir ne vieną gaisrą. Tas liudija, kokie žmonės buvo tikintys, kad šventas knygas vertino labiau už visą likusį turtą. Pakers, viena iš pirmųjų, suteikė didelę paramą ir dovanojo daug knygų besikuriančiam muziejui. A. a. Jagutis dovanojo senų prieškarinių kalendrų. Žmonės dovanoja su meile. Reikėtų tikėtis, kad jaunieji deramai priims šias dovanas.

Mūsų vargonininkė Tolanta Zykaitė savo darbo temą menų magistro vardui apginti pasirinko senąsias liuteronų giesmes bei dainas. Tai labai svaraus darbas ne tik mūsų parapijos kultūrinės veiklos istorijoje, kurią labai palankiai įvertino profesorius Apanavičius iš Vilniaus. Prieškario "Sandora", vadovaujama V. Gaigalaičio, rūpinosi knygų leidyba, turėto savo knygyną, iš kurio iškeliavo ir I. Simonaitytės „Aukš­tųjų Šimonių likimas". Vieną giesmyną su "Sandoros" įklija turi ir mokyklos muziejus. "Sandoros" veikla yra labai plati ir daugialypė. Daugelis žmonių savo labdaringus aktus at­lieka nesiafišuodami ir dėl to mes negalime jų paskelbti viešai, tačiau mes privalome jausti dėkingumą už kiekvieną malonės pasireiškimą. Tuokart ir gerų darbų bus daugiau.


Edita Barauskienė