Parapijos istorija

Pastatyti Piktupėnų bažnyčią, teigiama, buvo liepęs dar kunigaikštis Albrechtas Branderburgietis. Ji čia iškilo prieš 1574 m. prie Piktupės, įtekančios į Vilkę, Gėgės dešinįjį intaką. Naująją parapiją dar ilgai globojo Tilžės kunigai: pamaldas nustatytomis dienomis laikyti atvykdavo lietuvininkų bažnyčios diakonas, ketverius metus - nuo 1574 iki 1578 - Tilžės ir Piktupėnų bažnyčios turėjo netgi bendrą kasą.
Pirmasis savarankiškos Piktupėnų parapijos dvasininkas buvo Valen­tinas Heydemannas, iš profesijos siuvėjas. Kunigaudamas jis padaręs kaž­kokį nusikaltimą, tad turėjo parapiją palikti. Mirė Kurše ar netoli jo. 1590 m. kunigauti atvyko Andreas Paškaitis, iki tol dirbęs Priekulėje. Po to čia dirbo dvasininkas, kurio pavardė nežinoma, dar vėliau - Zacharias Blothnas (jaunesnysis), Andreas Waltheris, Lud­wigas Cдsaris, miręs čia 1656 m. Kaip tik tuo laiku įsiliepsnojo Lenkijos - Švedijos karas, į Mažąją Lietuvą įsiveržęs lenkų kariuomenės būrys, bent kelias dienas plėšikavo Piktupėnų apylinkėse. Rastą bažnyčią, kaip ne katalikišką, o protestantų, sudegino. Prireikė 14 metų naujai pastatyti.
Toji, 1670 m. pašventinta, matyt, buvo prastoka, nes po kelių dešimt­mečių ji nugriaunama ir 1744 m. iš lauko akmenų ir plytų išmūrijama stambi, stačiakampio plano, aukštu mediniu bokštu, besibaigiančiu va­rio stogeliu-kupolu, nauja Piktupėnų parapijos bažnyčia. Jos altorius ir sakykla buvo sujungti, pastaroji buvo aštuoniakampė, puošta medžio raižiniais, laikė ją grakščios korintiškos kolonos. Altorių dengė lietu­viška ornamentika išsiuvinėti užtiesalai. Įdomus ir krikšto indas - jis bu­vo medinis, dailaus darbo, laikė jį klūpantis angelas.
Ramesnis laikotarpis baigėsi 1757 m., kai į Mažąją Lietuvą atžygiavo Rusijos kariuomenė. Ir tie, nelaukę nieko, nusiaubė Piktupėnų sodybas, žinoma, ir bažnyčią. Ją teko ilgokai remontuoti, kol vėl buvo galima laikyti pamaldas. Tačiau tai nebuvo bėdų pabaiga - 1781 m. į bokštą pataikė žaibas, 1830 m. - kažkokie piktadariai iš bažnyčios kasos pavogė apie 400 talerių. Tais laikais tokia suma buvo dideli pinigai.
Bažnyčia iš pagrindų rekonstruota 1853 m. Paaukštintas jos bokštas dabar įgijo itin patrauklią formą, iš jo žiūrint atsivėrė nepakartojamas apylinkės vaizdas: pietų pusėje dunksojo Tilžės miestas su ryškiai išsiskiriančiomis savo bažnyčiomis, rytuose Šereitlaukio piliakalnis, toli bėgo lygumos, pamargintos kloniais, miškų ploteliais. Įsigyti vargonai, o kiek vėliau, 1865 m., parapija įstengė pastatyti dar ir naują namą kunigams gyventi. Prie jo buvo 67,5 ha dirbamos žemės bei pievų sklypas, 3,75 ha durpynų.
Prakutusi Piktupėnų gyvenvietė įėjo netgi į Europos istoriją. 1807 m. čia, procentorate bei kunigo name, buvo apsistojusi karališkoji pora - Friedrichas Wilhelmas III su savo gražuole žmona Luise. Netoliese buvusiame Tauragės malūne buvo įsikūręs kitas pateptasis - Rusijos caras Aleksandras I. Po pralaimėjimo ties Friedlandu birželio mėnesį abu valdovai vedė sunkias derybas su Napo­leonu. Sąlygas, deja, diktavo pastarasis. Pasirašyta Tilžės taikos sutartis buvo itin nepalanki Prūsijai. Ji neteko beveik pusės savo teritorijos, privalėjo sumokėti 100 milijonų frankų kontribuciją, o armiją, savo pasididžiavimą, sumažinti iki 40 tūkstančių. Tokios žeminančios sutarties Prūsijos valdovai dar niekad nebuvo pasirašę. Pasakojama, kad Luisė stovėjusi Piktupėnų kunigo sode po liepa ir verkusi, verkusi...
Karališkoji pora Piktupėnuose išbuvo apie keturias savaites. Šiems įvykiams pažymėti prie minėtosios liepos kamieno buvo pritvirtinta len­telė su užrašu “Königin-Luise-Linde 1807”. Ji buvusi dar Pirmojo pasau­linio karo išvakarėse. Kai kas Piktupėnų maldos namus ėmė vadinti Lui­sės bažnyčia. Beje, po kelių dešimtmečių, 1865 m., čion atvyko Prūsijos karališkasis princas (Kronprinz) Friedrichas Wilhelmas. Apžiūrėjęs kunigo namą, savo tėvų buveinę Tilžės taikos derybų laikotarpiu, liepė jį suremontuoti, tam tikslui paskyrė 6 000 talerių. Nurodymas buvo įvykdytas 1865 m.
Piktupėnai minėti ir 1812 m. karo suvestinėse - čia įvyko nemažas mūšis tarp rusų ir Prūsijos feldmaršalo Yorko korpuso dalinių. Na, o dar po pusmečio, didžiajai Napoleono armijai traukiantis atgal, ties Piktu­pėnais buvo pavytas ir pribaigtas prūsų armijos majoras E. Mannsteinas. Jis palaidotas prie bažnyčios sienos.
Senuoju pašto traktu, ėjusiu per Piktupėnus, 1808 m. gruodžio mėnesį važiavo garsus vokiečių kompozitorius Robertas Alexanderis Schumannas. Kartu su savo pačia Klara jis iš Berlyno vyko į Petrapilį. Sustoję Pik­tupėnuose, skundėsi šalčiu ir blogais keliais.
XVII a. vidury čia kunigavo Michaelis Engelis (1656-1666 m.), po jo - įsrutiškis Jacobas Glennas (mirė 1705 m.), kitas išeivis iš Įsruties Martinas Schimmelpfennigis - nuo 1705 iki 1735 m. Jį pakeitė klaipėdietis Johannas Jacobas Saftas, vėliau išsikėlęs į Tilžę ir tapęs dekanu. 1743-1771 m. laikotarpiu dirbo iš Karvaičių parapijos atkeltas Johannas Preussas, 1771-1791 - tilžėnas Friedrichas Thorunas, 1792-1821 - Christophas Danielius Hassensteinas. Pastarasis Kara­liaučiuje 1813 m. išspausdino nediduką, 12 puslapių, eilių rinkinėlį, pava­dintą “Laudszturmo giesmė”. Čia du kūrinėliai lietuvių kalba: “Pasi­pū­tęsis svieto pergalėtojis” ir “Eime apginkim Tėviškę” bei vienas vokiečių kalba “Auf auf zum Kampf für Vaterland” (Pirmyn į kovą už Tėvynę). Po poros metų, 1814, Gumbinėje išėjo antras jo darbas, per­teikiąs karų su Napoleonu istoriją. Pavadintas jis “Nusidavimai švento kariavimo”. 1818 m. Tilžėje Ch. Hassensteinas išleido dar religinių tekstų rinkinį “Kaip krikščioniška viera bei bažnyčia, žmonių pagadyta, per Liuterį bei kitus nobažnus vyrus atnaujinta”. Pabaigoje įdėta dar 11 giesmių “Apie išvalnijimą krikščioniškos bažnyčios”. Parašė jis dar kelis smulkesnius dalykėlius, bendradarbiavo L. Rėzai rengiant naują Biblijos leidimą, užrašė keliolika piktupėniškių dainuojamų liaudies dainų.
1823-1850 m. Piktupėnuose kunigavo Friedrichas Ernstas Kempferis, 1851-1880 - Friedrichas Liudwigas Ferdinandas Muellneris, 1881-1895 - Albertas Friedrichas Theodoras Hoffheinzas, 1896-1914 - Johannes Ferdinandas Rohrmoseris, 1915-1924 - Johannas Kalankė, 1924-1925 - Arnas Gronertas, 1925-1937 - Georgas Poszus ir 1937-1944 m. Heinrichas Dauskardtas.
Žinių apie parapijos mokyklą stokojama, nes 1915 m. Piktupėnus užė­musi rusų kariuomenė senu įpročiu apiplėšė bažnyčią, daugelį doku­mentų sutrypė, sunaikino. Vienas pirmųjų (o gal ir pirmasis) piktupėniškių vaikus mokė pats kunigas Z. Blothnas (jaun.), čia dirbęs iki 1608 m. Žinomi dar O. Köhleris, Schultzas, Kuršaitis, Baruckis.
Kelių šimtmečių istoriją turinti Piktupėnų parapija nuo XVIII a. vidu­rio padėjo susiformuoti naujoms religinėms bendruomenėms. Antai 1766 m. iš dalies jos kaimų sudaroma Tauragės filija, 1870 ir 1892 m. keliolika sodžių perduota Rukų ir Natkiškių parapijoms. O ji pati vis vien buvo didelė ir plati: 1848 m. priskaičiuota 9 000 parapijiečių, iš kurių maždaug du trečdaliai buvo lietuvininkai, 1878 - 7 994 (lietuvininkų 4994, arba daugiau kaip 62%). XX a. pradžioje, 1902 m., parapijiečių užregistruota 5 820 (liet. 3 015, t. y. 51,8%), po Pirmojo pasaulinio karo, 1921 - 6 500 ir galiausiai 1936 m. - 5 446.
Visą 1944 m. rudenį pro Piktupėnus važiavo ir ėjo, ėjo ir važiavo kariuomenės bei civilių pabėgėlių voros. Siaubo pakliūti į Raudonosios armijos nagus genami lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai, vokiečiai skubėjo į vakarus. Spalio pradžioje čia vyko nemaži mūšiai. Jie ir nušlavė senąją Piktupėnų bažnyčią. Dabar net jos pamatų žymes sunku besurasti. Išlikusieji parapijiečiai lankė Lauksargiuose vykusias pamaldas.
Piktupėnų parapija atsikūrė 1993 m. Ją aptarnauja kunigas diakonas Ridas Tamulis.

Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.