Parapijos istorija

Šioje gyvenvietėje susibūrę žmonės jau 1569 m. turėjo savo maldos namus-koplyčią. Smėlis ją palaidojo apie 1675-uosius. Po to nidiškiams teko dar dusyk (!) kurtis naujoje vietoje. Aukštoji dvasinė valdžia šiuo laiku, atrodo, nelabai tikėjo, kad gyvenvietė išliks. Todėl pradžioje šiuos smėlio vaikomus žmones priskyrė Rasytės bendruomenei, paskui jie privalėjo lankyti Kuncų, dar vėliau Karvaičių bažnyčią.
1745 m. Nidoje pastatoma mokykla, joje pradedamos laikyti pa­maldos. Tačiau konfirmantai į religijos pamokas vis vien privalėjo žings­niuoti į Karvaičius. Po poros metų (1747) Nida gavo teologijos kandidatą (Predigtsamtskandidaten), jis čia mokytojavo ir laikė pamaldas. Tad logiška, kad smėliui apie 1790 m. užpylus Karvaičių maldos namus, ni­diškiai tikėjosi gausią teisę naująją bažnyčią statyti savo gyvenvietėje. Deja, kunigai manė kitaip, ir toji, kaip jau minėjome, iškilo Juodkrantėje.
1812 m. nidiškiai, o gal tik vienas pašto savininkas G. Kuwertas, pirko apleistą Kuncų bažnyčios pastatą. Iš jo plytų, sijų buvo pastatyti užeigos namai ir gyvenamasis namas valdininkams. Pastarajame įrengta nedidelė salė pamaldoms laikyti. Ji pašventinama 1835 m. lapkričio 8 d., bet nuolatinis dvasininkas - Gustavas Sylla - paskiriamas tik po dvylikos metų, t.y. 1847. Gyventojų skaičiui augant, 1849 ar keliais metais vėliau bendruomenei pagaliau suteikiamas parapijos statusas. Jai dar pri­ski­riamos naujai įsikūrusios Pervalkos ir Preilos gyvenvietės. 1855 m. G. Sy­llai mirus, Nida po to bent šešerius metus neturėjo dvasininko. 1861-1863 m. čia dirbo J. Pipiras, 1963-1868 - Albertas Hoffheinzas, 1868-1873 - Ernstas Pohlis, 1873-1876 - Augustas Jusas. Jį pakeitęs Gustavas Echternachas ėmėsi Nidos bažnyčios statybos. Darbai pradėti 1886 m., sukaupus 38 000 markių, jie baigti ir bažnyčia pašventinta 1888 m. spalio 10 d. Tai buvo gotiško stiliaus maldos namai, labai primeną Or­dino laikų statinius. Medinės lubos, šoniniai kūrai, langų vitražai darė mielos, tylios kaimo bažnytėlės įspūdį. Beje, kai nidiškiai pasisakė norį turėti vitražus, valdžia pasipiktino: Eine arme Fischergemeinde braucht keine bunten Fenster (Neturtingai žvejų parapijai nereikalingi margi langai).Du žvakių sietynai virš centrinio įėjimo - kaizerio žmonos Augustės Viktorijos dovana. Dailininkas E. Molenhaueris sugebėjo pagyvinti, “pašviesinti” vi­daus erdvę, dėmesį atkreipė jo tapytas paveikslas - “Kristus tiesia ranką apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti”. Kaip artima Nidos parapijos žvejams! Per pamaldas, sutuoktuves sodriai skambėjo dviejų manualų, 24 registrų Karaliaučiaus Gebauer firmos vargonai, į pamaldas kvietė du varpai. Tie, deja, ne tik skelbė pamaldų pradžią, bet ne kartą vėliau yra pranešę apie nelaimę jūroje... Gūdūs dūžiai guodė tada maitintojo ne­tekusią šeimyną, našlę, vaikus. Jūra ne tik didinga, bet ir rūsti - nepagaili netgi žvejų.
Ne mažiau įspūdinga šių maldos namų išorė. Stovėjo jie pakylėti ant aukštokos kalvelės nerijos pušų apsupty, tarsi pabrėždami savo artumą žmogui ir gamtai. Norėjusysis patekti į bažnyčią privalėjo palypėti il­gokais laiptais - pakilti virš kasdienybės, bent valandėlę atitrūkti nuo buities rūpesčių, vargų, nepriteklių, čia pamąstyti, pabendrauti su Kūrėju, pašviesėti savo mintimis ir ketinimais.
Greta glaudėsi žvejų kapinaitės. Su krikštais ir kryžiais, su užrašu: “Ilsėkitės ramybėje”. Ilsisi čia ir bažnyčios statytojo G. Echternacho pa­laikai.
Nidiškiai, kaip ir visi nerijos gyventojai, buvo labai religingi. Tokius, matyt, skatino būti nuolatinė grėsmė negrįžti iš jūros. Kelias dešimtis me­tų čia pragyvenęs ornitologas, gamtininkas vokietis J. Thienemannas rašė: “Senaisiaisiais laikais sekmadienį žmogui nenueiti į bažnyčią buvo neįsi­vaizduojamas dalykas. Toji visada buvo apypilnė, o ypatingais atvejais, tarkime, vyskupui vizituojant, Dievo Namai buvo sausakimši sėdinčių ir stovinčių žmonių”. Mėgti čia ir surinkimai. Jų pasekėjas Nidos ūkininkas K. Mertikaitis įėjo net į mūsų literatūros istoriją - 1800 m. jis išleido žmonių pamėgtą Psalmyną “Visokios naujos giesmės, arba evangeliški pslamai”, į lietuvių kalbą išvertė keletą religinio turinio knygelių.
1848 m. Nidos parapijoje buvo 598 žmonės, iš jų devynios dešimtosios kuršininkų, 1878 m. parapijiečių skaičius šoktelėjo iki 780 (kuršininkų - 700). XIX-XX a. sandūroje Nida buvo kraštutinė nerijos gy­venvietė, kur dar laikytos lietuviškos pamaldos. Į pietus už jos lietuviškas žodis buvo jau nutildytas. Tarpukario metais, 1921, bažnytinės regis­tracijos knygose užrašytos 1 256 “sielos”, 1936-aisiais -1 454.
Po pirmojo pasaulinio karo čia kunigavo Johannes Magnus (1918-
1923 m.), Paulius Schenckė (1923-1925), Jurgis Henkys (1927-1929), Ewaldas Edelhoffas (1929-1930), Johannes Kypkė (1930-1935), Ernstas Ribaitis (1936-1937), Jonas Butkeraitis (Buttgereit; 1937-1940), Walteris Palletinas (1941-1943), Waldemaras Kütheris (1943-1944 m.).
1944 m. pabaigoje pasigirdo siaubą kelianti artėjančio fronto kano­nada, ir nidiškiai pakartojo aprašytąjį Juodkrantės bendruomenės kelią - vyrai kasė apkasus, moterys, vaikai atsidūrė Meklenburge, Tiuringijoje, Brandenburge. Karo veiksmams pasibaigus, į namus, skirtingai nuo juodkrantiškių, jų - Nidos, Pervalkos, Preilos bėglių - grįžo daugiau. Beje, parkeliavusiųjų pavardės daugiausia lietuviškos: Bastikis Vilius, Beitas Martynas, Eglynaitė Marta, Gaidelis Artūras, Izilienė Gertrūda, Jakaitis Fricas, Kakis Martynas, Kuras Jonas, Paleikis Fridrikis, Pinkis Dovydas, Plonienė Herta, Plonis Michelis, Rudienė Marta... Tačiau yra ir vokiečių - Frischmann Fritz, Galwitz Henrieta, Pietsch Maria, Radmacher Martin ir kt. Grįžusieji meldėsi išlikusioje, nors raudo­narmiečių ir gerokai nuniokotoje bažnyčioje (dingo paveikslai, sietynai, trūko vargonų vamzdžių). Pamaldas laikė senas Nidos gyventojas, sa­kytojas Ansas Sakūtis. Jis mėgino oficialiai įteisinti bendruomenę, važiavo į Vilnių leidimo, bet viskas veltui.
Netrukus prasidėjo trėmimai į Sibirą. Be kaltės, be teismo, be teisės ką nors paaiškinti, apsiginti. Antai 1949 m. balandžio 2 d. Klaipėdos miesto LKP(b) komitetas slaptu raštu informuoja, jog pagal papildomą planą (!) turėjo būti represuotos 7 Kuršių nerijos šeimos; jos jau suimtos ir atgabentos į Klaipėdą. Tremiamieji: Blohdės, Frischmanno, Kalvio, Kuro, Pinkio, Radmacherio, Respilio šeimos - charakterizuojami kaip buožės - turėjo dvi valtis, tinklų, 1-2 arklius, po karvę, anksčiau samdė 1-2 samdinius. Taigi turi būti nubausti. Tačiau šešios iš jų tuokart grąžintos atgal, matyt, kai paaiškėjo, kad tai repatrijantai, pirmaisiais taikos metais sugrįžę iš Rytų okupacinės zonos. Ištremta tik Gertrūda Blohdė, kaip tarpukario metais valdžiusio 100 vietų viešbučio savininko žmona. Be šio viešbučio, Blohdės turėję dar 10 ha žemės, 4 arklius, 3 karves, garlaivį, samdę net 30 žmonių. Taigi kalti!
Senųjų Kuršių nerijos gyventojų skaičių trėmimams pasibaigus (bet emigracijai į VFR dar neprasidėjus) rodo ši lentelė:

Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės
suaugusių gyventojų autochtonų
ir atvykėlių santykis 1956 m.

Gyvenvietės pavadinimas Autochtonų skaičius ir % Atvykusiųjų skaičius ir % Iš viso
Nida 108 (18,5%) 475 (81,5%) 583
Preila 36 (19%) 154 (81%) 190
Pervalka 45 (45,9%) 53 (54,1%) 98
Juodkrantė 30 (5,5%) 511 (94,5%) 541
Iš viso: 219 (15,5%) 1193 (84,5%) 1412

Taigi visoje nerijoje nurodytais metais gyveno 219 autochtonų. Jie augino dar 60 vaikų iki 16 metų (iš jų 38 buvo gimę jau po karo, t.y. po sugrįžimo į gimtąsias vietas). Galutinė statistika nelinksma: lyginant su prieškariniais 1936 m., senųjų šio krašto gyventojų bebuvo 14,9% (1936 m. Nidos ir Juodkrantės parapijose gyveno 1 874 asmenys).
Po Stalino mirties valdžios gniaužtai kiek atsileido. 1956 m. balandžio 10 d. Šilutės parapijos kunigas M. Klumbys, persirengęs žvejo drabužiais, kartu su rusniškiais (tie turėjo leidimus) valtimi atplaukė į Nidą. Po pamaldų buvo sudarytas reikalaujamas bendruomenei užregistruoti “dvi­dešimtukas”, sudarytas jos komitetas-taryba. Prašymą parapijai regis­truoti pasirašė 121 asmuo. Tad po kurio laiko nidiškė bendruomenė buvo įregistruota, žmonėms nebetrukdyta rinktis ir melstis. Pamaldas laikyti atvažiuodavo tas pats M. Klumbys, Batakių parapijos kunigas M. Preikšaitis. Deja, emigracija sutirpdė Nidos parapiją, ir tai paskatino valdžią maldos namus uždaryti. Taip ir pasielgta: 1963 m. balandžio 28 d., sekmadienį, pamaldų laikyti atvykęs M. Preikšaitis duris rado užrakintas ir užantspauduotas. Kreipėsi į Vykdomąjį komitetą. Ten paaiškino - parapija per maža, todėl bažnyčia atimta. Kurį laiką ji stovėjo tuščia, paskui, 1966 m., čia įrengė muziejų, koncertų salę.
Atėjus Atgimimo laikotarpiui Nidos maldos namai atiduoti kata­likams. Dabar jie ekumeniniai - pamaldos laikomos ir evangelikų liuteronų bendruomenei. Toji, žinoma, nedidelė, maždaug 50 žmonių, kunigauja L. Fetingis. Parapijai (jos komiteto pirmininkė Kristina Lingai­tienė) padeda senieji nidiškiai, gyveną Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1992 m. rugsėjo 20 d. iškilmingai atšventintas naujas, restau­ruotas interjeras, altorius ir sakykla.


Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.