Naujienos

Savaitė Nidoje

Atvykusi Nidon Thomo Manno festivalio metu (ir dėl jo), nuo liepos 14-os iki 22-os turėjau galimybę kasdien bent porą valandų praleisti jaukiojoje ev. liuteronų bažnytėlėje – tiesa, tik sekmadieniai buvo skirti „tikrajai“ maldai, bet kiekvienas vakaras, po šiais skliautais klausantis muzikos, taipogi sielą bent kiek pakylėdavo nuo smulkiųjų žemiškų rūpesčių…

Tarp Neringoje mielai poilsiaujančių vokiečių, žinia, nemaža dalis liuteronų, geidaujančių ir atostogų sekmadienius pradėti Viešpaties pagarbinimu bažnyčioje. Puiku, kad iš Vokietijos atvykstantys kunigai suteikia galimybę išgirsti pamokslą gimtąja kalba ne tik svečiams, bet ir nedidelei saujelei vietinių vokiečių…
Abu sekmadienius (gal kiek ir tuščio smalsumo genama) dalyvavau pamaldose vokiečių kalba, prasidedančiose 10.30; tik pirmąjį sekmadienį galėjau likti ir lietuviškose, 12-ą val. (kaip norėtųsi internetiniame puslapyje „www.liuteronai.lt“ rasti ir tikslią, ir išsamią informaciją!, deja, ji tokia nėra) kun. Jono Liorančo laikytose keletui lietuvių parapijiečių.

Kunigo rūpestis: ar visiems pakanka giesmynų

Į „vokiškąsias“ pamaldas rinktasi tikrai gausiai; buvo netikėta išvysti (07.15) ir a.a. Onos Narbutienės, ilgametės Th.Manno festivalio koncertų programos sudarytojos, artimuosius - vyrą Vytautą, dukrą Onutę bei kolegą Edmundą Gedgaudą; dar netikėčiau buvo patirti, jog būtent šiose pamaldose paminėtas šviesus Velionės atminimas. Kunigo dr. Reinhardo Witschke’s pamokslas, šiltais, betarpiškais žodžiais kviečiant iš vaikų pasimokyti gebėjimo stebėtis ir džiaugtis Gyvenimu, matyt, atsišaukė ne vieno širdyje – muzikologas E.Gedgaudas jį prisiminė („tarsi esė“) vakare toje pačioje bažnytėlėje pristatydamas festivalio koncertą.
Kun. emeritas („in Ruhe“) R. Witschke, gyvenantis Bonoje, daugelį metų vadovavęs Reino krašto diakoninei veiklai, vokiškajai Nidos parapijai skyrė tris savo atostogų savaites. Liepos 22 d. Nidos bažnytėlėje jis laikė savo paskutines (bent jau šią vasarą) pamaldas. Po jų padėkos žodį tarė parapijos pirmininkė (triūsusi tiek prieš vokiškas, tiek prieš lietuviškas pamaldas) p. Christel Tepperis („geb. Sakuth“ – senąja krašto dvasia dvelktelėjo įrašas maloniai man įteiktoje kortelėje; joje nurodytas ne tik „vasaros adresas“ – Nida, bet ir žiemos – Kiel/Kylis).

Moderuoja Nerija Putinaitė (pranešėjas Andreas Fuelberth, vertėja Irena Tumavičiūtė)

Įdomu buvo patirti, jog vienose po kitų vykstančiose vokiečių ir lietuvių pamaldose vargonuoja „nuosavas“ vargonininkas: pirma- Bronislovas Skirsgilas, po to - Dalia Kiseliūnaitė (abu iš Klaipėdos).
Tikrai buvo miela jausti Nidos bažnyčią kaip atvirą dvasinės traukos centrą – kas vakarą joje vyko Thomo Manno festivalio koncertai, tad, galima tikėtis, jog ne vienam „tikram lietuviui“, pabuvojusiam šioje jaukioje erdvėje (ir pavaikščiojusiam senosiose kapinaitėse) ir liuteronybė, ir komplikuota krašto istorija tapo savesnės.
O šiame „nuošaliame bažnytkaimyje“ vykusių koncertų galėtų pavydėti ne vienas „centras“ – čia skambėjo F.Schuberto, J.Brahmso, F.Chopino, R.Schumanno ir kitų didžiųjų kompozitorių šedevrai, čia savo talento ir meistrystės dovanas dosniai dalijo Vilniaus valstybinis kvartetas (A.Vainiūnaitė, D.Puodžiukas, G.Jakaitis, A.Vasiliauskas), pianistės Irma Kliauzaitė, Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa, fortepijoninis duetas Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, kamerinis choras „Aidija“ ir dar, ir dar... Tikrai nustebčiau išgirdusi, jog parapijiečiai, tikrieji bažnyčios šeimininkai, liko net „neparagavę“ šių gurmaniškų vaišių – galimybių būta pakankamai; festivalio organizatoriai nepašykštėjo kvietimų, o kun. Jonas Liorančas mielai juos dalijo geidaujantiems (dėkui, pasinaudojau ir aš šia galimybe, tiesiog buvo malonu pasijusti parapijiete, užuot piktnaudžiavus „Literatūros ir meno“ korespondentės statusu). Ir tikrai nenustebau po vieno koncerto staiga susivokusi, jog besisveikinąs šviesaus veido (gal ir Muzikos apšviesto?) žmogus - tai „vokiečių“ kunigas...
Beje, ne tik festivalio koncertai, bet ir vadinamoji „Žodžio programa“ neliko be „liuteroniškų motyvų“. Jie nebuvo nei oficialūs, nei vieši, vis dėlto mieli ir net suteikiantys galimybę pasididžiuoti „bendraparapijietės“ (šiuo atveju – iš Vilniaus ev. liuteronų bažnyčios) plačia bei gilia moksline erudicija. Vieną iš penkių pranešimų – vokiečio Andreaso Fuelbertho „Žvilgsnis į Taliną, Rygą, Vilnių (ir ne tik)“ – moderavo dr. Nerija Putinaitė (žinia, nebuvo privalu pritarti jos komentarams: tris Baltijos valstybes maža kas tesieja, Latvija ir Estija „atsivėrė“ į Baltijos jūrą, o Lietuva – pietryčių kryptimi, į buvusį LDK regioną ir pan.).
Sąmoningai renkuosi Nidą Thomo Manno festivalio metu – žinau patirsianti daug šviesių, pakilių akimirkų. Ne viena jų blyksteli po raudonplytės bažnytėlės skliautais.

Astrida Petraitytė
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2007 Nr.7-8