Parapijos istorija

Parapijos nariai bažnyčioje kabina vokiečių dovanotą varpą

ŠIAULIŲ - MAŽEIKIŲ PARAPIJOS BEI FILIJŲ
ISTORIJA IR ALKIŠKIŲ PARAPIJA

Jau septynioliktajame šimtmetyje Šiaurės Lietuvoje tarp katalikų gyveno ir liuteronų. Tai buvo kolonistai iš Prūsijos ir latviai, atsikraustę iš Kurlandijos ir Livlandijos. 1772 metais Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio iždo ministras grafas Tyzenhauzenas (Tiesenhausen) kvietė į Šiaulius vokiečių audėjus, kuriems buvo statomi mūriniai namai ir suteikiama įvairių privilegijų. Tais laikais miestas pradėjo augti. 1795 metais, per trečiąjį Lietuvos - Lenkijos padalinimą, Šiaurės Lietuvos dalis pateko rusų valdžion. XVIII šimtmečio pabaigoje evangelikų liuteronų parapijos įsikūrimui buvo palankios trys priežastys:
1) Dvarininkai iš Kurlandijos įsigydavo dvarus Lietuvoje ir į juos atsigabendavo latvius darbininkus. Šiaurės Lietuvoje buvo eilė tokių dvarų. Taip pat buvo žymus skaičius baudžiavos laikais atbėgusių iš Kurlandijos latvių ir radusių prieglobstį čia pas dvarininkus;
2) Pradėjo atkeliauti vis daugiau amatininkų iš Prūsijos ir Kurlandijos;
3) Grafo Tyzenhauzeno apgyvendinti Šiauliuose audėjai iš Silezijos.
Šie liuteronai buvo priversti dvasiniais reikalais kreiptis į artimesnius kunigus Lietuvoje ir Kurlandijoje. Tai yra į Šeduvos, Žeimelio, Kėdainių, Tauragės, Skuodo kunigus ir Kurlandijoje į Rengių (Rengu), Vecaucės, Snikerės, Mežamuižos ir Sesavos kunigus.
Iš pradžių atvažiuodavo laikyti pamaldas du kartus per metus kunigas iš Šeduvos ar Tauragės.
1800 metais grafo Zubovo dvaro prievaizdas dovanojo liuteronų parapijai sklypą su namu. Generolas Skoharevskis paprašė Rusijos caro Aleksandro I liuteronų parapijai paramos. Caras paskyrė Šiaulių parapijos kunigui 500 rublių metams.

KUNIGAI

Fridrichas Vilhelmas Skubovius (tarnavo 1801 - 1815)
Pirmas Šiaulių parapijos kunigas buvo Fridrichas Vilhelmas Skubovius. Jis buvo kilęs iš Rytprūsių netoli Marienburgo (dabartinėje Lenkijoje). Jis studijavo teologiją Karaliaučiuje, Frankfurte, Leipcige ir Kalėje. Jis buvo ordinuotas kunigu 1800 metais, Vilniaus konsistorijoje išlaikęs egzaminus.
Iš pradžių pamaldos Šiauliuose buvo laikomos teismo patalpose, o vėliau Soimonovo namuose kur gyveno kunigas. Kunigas Skubovius stengėsi išgauti Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio 1793 metais parapijai dovanotą žemę ir namą, tačiau rusų valdžia šio dovanojimo nepripažino. Žemė ir namas buvo perėję grafo Zubovo nuosavybėm. Kunigas Skubovius daugiausia rūpinosi miestiečių parapija Šiauliuose. Pirmaisiais metais jis važinėdavo po visą parapiją, bet, gavęs iš rusų valdžios algą, jis to nebedarė. 1812 metais turėjo nemalonius pergyvenimus dėl pražygiuojančios prancūzų kariuomenės. Parapija ypač nukentėjo jai grįžtant atgal. 1815 metais susirgęs džiova kunigas Skubovius mirė. Liko žmona ir vaikai.

Fridrichas Grenda (tarnavo 1817 - 1821)
Mirus kunigui Skuboviui 1817 metais kunigu pradėjo dirbti Fridrichas Grenda. Jis tikriausiai kilęs iš Karaliaučiaus. Kur jis studijavo nežinoma. 1805 metais jis buvo kunigu Skuode, o 1806 - 1816 metais Kėdainiuose ir nuo 1817 metų vėl Skuode. 1821 metaisjis mirė. Apie jo darbą mes nedaug žinome. Paskutiniaisiais metais parapija iširo. Kitaip tariant, parapija neturėjo nuolatinio kunigo. Tris metus, 1821 - 1824 metais kelis kartus per metus atvažiuodavo kunigas Gilbertas iš Žeimelio.
Henrikas Adolfas Braunšveigas (tarnavo 1824 - 1826)
Nuo 1824 metų parapijai pradėjo vadovauti kunigo Gilberto rekomenduotas teologijos kandidatas Braunšveigas. Jis kilęs iš Mintaujos. Jis lankė Tartu universitetą. Tuo metu bažnytinis gyvenimas buvo labai nusmukęs. Nebuvo bažnytinių knygų, kasos knygų, archyvo. Pamaldų patalpoje nebuvo suolų, tik kunigo Skuboviaus dovanota sakykla, 2 krucifiksai, 2 sidabrinės taurės. Kunigas Braunšveigas pradėjo vesti bažnytines knygas ir savo lėšomis samdė precentorių Kristijoną Kaselį iš Mintaujos, kuris, be to, buvo mokytojas. Kunigas ragino parapijiečius aukoti pinigų pamaldų patalpai suolams nupirkti. Jis įvedė pamaldas Žagarėje. Ten pamaldos vyko kiekvieną ketvirtą sekmadienį. Pradėjo vesti pamaldas ir Joniškyje bent kartą per metus.
Vystėsi Bažnyčios mokykla. Pradžioje buvo 8-10 mokinių, o vėliau išaugo iki 20 mokinių. Toks mokinių skaičius laikėsi iki 1826 metų. Su grafu Zubovu pradėtos derybos dėl Lenkijos karaliaus dovanos. Šio klausimo sprendimui buvo kreiptasi į teismą. Kunigas Braunšveigas buvo Konsistorijos įgaliotas vesti derybas su grafo Zubovo įgaliotiniu, kuris pagaliau pažadėjo, kad grafas Zubovas vietoje to sklypo ir namo, kurįovanojo Lenkijos karalius, statys mūrinę bažnyčią. Tačiau, dar nebaigus susitarti, grafo Zubovo įgaliotinis buvo atšauktas ir derybos liko neužbaigtos. Iš krikštų ir sutuoktuvių skaičiaus galima spręsti, kad tuo metu buvo apie 3000 parapijiečių.

Aleksandras Henrikas Konradas Šulcas (tarnavo 1826 - 1842)
1826 metais kunigas Braunšveigas, įšventinęs savo įpėdinį Aleksandrą Henriką Konradą Šulcą, išvyko tolimesnei tarnybai į Salvę Kurlandijoje. Kunigas Šulcas buvo Šiaulių apskrities parapijos organizatorius. Jis sutvarkė senesnių laikų kronikos duomenis, kuriais ir dabar naudojamasi. Tuo metu dar gyveno senieji kimigai, kurie galėjo papasakoti apie senesnius laikus. Kunigas Šulcas yra kilęs iš Kirsgalės Kurlandijoje. Gimnaziją lankė Mintaujoje ir studijavo Tartu universitete. 1826 metais parapija jį išrinko kunigu ir tam pritarė ir bajorija. Kunigas Šulcas taip pat laikė pamaldas ir Žagarėje, ir stengėsi gauti tam reikalui tinkamų patalpų. Iš pradžių patalpas pamaldoms gavo pas kailiadirbį Kukeltį, o vėliau pas Žagarės dvaro savininką grafą Medemą. Taip pat jis laikė pamaldas ir Joniškyje du kartus per metus. Kunigo Šulco pastangomis grafas Zubovas dovanojo Joniškio parapijai namą, kur ji galėjo susirinkti pamaldoms. 1829 metai laikomi Joniškio filijos įkūrimo metais. Kurlandijos Konsistorija davė leidimą įsikurti šiai parapijos filijai. Nuo 1830 metų pamaldos Joniškyje pradėjo vykti 4 kartus per metus, o nuo 1837 metų - 6 kartus per metus.
Kartą tarnybos reikalais kunigas Šulcas lankėsi Akmenėje ir parapijiečiai prašė, kad kartą per metus pamaldos būtų laikomos ir Akmenėje. Kunigas Šulcas prašė Liuteronų Konsistorijos Vilniuje ir gavo leidimą įsteigti Akmenėje filiją.
Valdiško dvaro nuomotojas Magnus pasiūlė perkelti parapijos susirinkimo vietą iš Akmenės į Alkiškius, kur tuo metu jau buvo kapinės. Ten Magnus pažadėjo pastatyti medinį pamaldų namą, kuris kainuos 300 rublių. Ši bažnyčia kunigo Šulco buvo pašventinta 1829 metais. Parapijiečiai tarpusavyje susitarė, kad komunikantai daugiau aukotų ir būtų galima atsilyginti už bažnyčios pastatymą.
1827 metais Šiaulių miestas liuteronų parapijai dovanojo 2,5 ha žemės prie kapinių, kur įsikūrė kapinių sargas.
Bažnyčios mokykla vystėsi toliau, tačiau mokytojas Kaselis, kuris tuo metu buvo ir kantorius, už nemandagų elgesį su kunigu, buvo atleistas iš pareigų. Naujasis kantorius Ramšas negalėjo mokytojauti ir todėl mokykla 1832 metais buvo uždaryta.
Tais pačiais metais kunigas Šulcas padovanojo parapijai fisharmoniją. 1835 metais, mirdamas viešbučio savininkas Karolis Nolteinas, Šiaulių parapijai paliko 1500 rublių mūrinei bažnyčiai pastatyti. 1836 metais Šiaulių parapija už 140 rublių įsigijo du bažnyčios varpus. 1838 metais parapija prašė caro, kad Šiaulių parapija nepriklausytų Vilniaus Konsistorijai. Caras patenkino Šiaulių parapijos prašymą. Šiaulių parapija buvo priskirta tiesiog Generalinei Konsistorijai. Kunigas Šulcas rūpinosi, kad parapija gautų tinkamą kleboniją. Rusų valdžia tam tikslui paskyrė Salnorių seniuniją, iš kurios pajamų reikėjo mokėti 344,25 rublių nuomos mokestį. Tada kunigas Šulcas persikraustė į Salnorius, t.y. arčiau į parapijos centrą.
1838 metais Generalinė Konsistorija nustatė kiek kartų per metus filijose turi būti laikomos pamaldos. Jos buvo laikomos: Šiauliuose - 12; Joniškyje - 6; Žagarėje - 6; Alkiškiuose - 22-24 kartus. Kurlandijos Konsistorijos įsakymu kaimyniniai kunigai susitarė dėl Šiaulių parapijos ribų. Taip kunigo Šulco pastangomis buvo nustatytos susirinkimo vietos, įsteigti pamaldų namai. Kunigo būstinė perkelta į parapijos centrą ir nustatytos parapijos ribos.
Laikydamas pamaldas nekūrenamose, skersvėjams prieinamose patalpose, gyvendamas drėgname bute Salnoruose, kunigas Šulcas prarado sveikatą. Jis nebegalėjo laikyti pamaldų Žagarėje. Kurlandijos Konsistorijos įsakymu 1840 metais buvo pašventintos kapinės Medemrodės dvare. Dvaro savininkas dovanojo kapinėms vieną gražų varpą. Tais metais Alkiškių parapija įsigijo pirmuosius vargonus. 1841 metais kunigo Šulco sveikata pablogėjo ir jis 1842 metais mirė.
Aleksandras Dovydas Emanuelis Distonas (tarnavo 1842 - 1896)
Paskutinius metus kunigui Šulcui tarnybos pareigas eiti padėjo teologijos kandidatas Aleksandras Dovydas Emanuelis Distonas, kuris po to pasiliko Šiaulių parapijos kunigu. Jis yra kilęs iš Kurzemės. Studijavo Tartu universitete ir 1834 metais išlaikė pirmuosius egzaminus.
Salnorių dvaro pastatai buvo seni ir apgriuvę. Kunigas Distonas pastatė kai kuriuos ūkio pastatus savo lėšomis, nes valdžia nedavė lėšų, o parapija jų neturėjo.
1849 - 1850 metais buvo pastatyti nauji gyvenamieji namai. Prie to prisidėjo parapija ir apylinkės dvarininkai. 1868 metais buvo pastatyta pusė naujos konfirmantų klasės pastato. Tam reikalui parapija iš savo kasos paskyrė 250 rublių. Visiems pastatams pastatyti parapija davė tik pusę reikalingų lėšų, todėl kunigas Distonas turėjo pridėti trūkstamus pinigus iš savo pajamų. Tuo metu ir bažnytiniai pastatai buvo blogame stovyje. Joniškyje grafo Zubovo pastatyti maldos namai buvo apgriuvę. Lietus galėjo lengvai prasisunkti pro gontų stogą.
Be to, viena Joniškio Romos katalikų šeima reikalavo gražinti sklypą ant kurio grafas Zubovas neteisėtai buvo pastatęs bažnyčią. Parapija turėjo nusipirkti kitą sklypą. Apylinkės dvarininkai, grafas Medemas ir kiti, pastatė mūrinę bažnyčią, kuri 1848 metais buvo pašven-tinta. Žagarėje parapija visai netitrėjo nuosavos patalpos. Grafas Medemas ir čia padėjo parapijai ir pastatė bažnyčią savo dvare už 1,5 kilometro nuo miestelio. 1850 metais ši bažnyčia buvo pašventinta.
Šiaulių parapija irgi neturėjo pamaldoms tinkamų patalpų. Turimas namas buvo mažas, tamsus ir padidėjusi parapija jame netilpo. 1848 metais ponai Balhauzai dovanojo sklypą bažnyčiai statyti dabartinėje Vilniaus gatvėje. Parapija labai susidomėjo šiuo reikalu ir suaukojo apie 1000 rublių grynais pinigais ir statybinių medžiagų. Seni namai buvo parduoti. 1854 metais komisija priėmė naujai pastatytą bažnyčią. 1855 metais divizijos generolo Korfo įsakymu buvo surinkta iš jo divizijos karininkų pinigų vargonams, kurie tais pačiais metais buvo bažnyčioje pastatyti. Dabar tiktai Alkiškių parapija neturėjo mūrinės bažnyčios. Maldos namai buvo pastatyti iš lentų. Per skyles ir plyšius vėjas ir lietus lengvai įeidavo. 1858 metais kunigo paraginti parapijiečiai suvežė apie 300 kubinių metrų akmenų ir surinko 100 rublių bažnyčios statybai. Parapijos dvarininkai irgi prisidėjo ir atvežė statybinių medžiagų. 1861 metais visi paruošiamieji darbai buvo atlikti, padėtas kertinis ak-muo ir pradėta statyba. Parapija dar papildomai surinko 700 rublių, davė savo darbininkus ir padėjo atvežti statybinių medžiagų. 1863 metais dėl lenkų sukilimo darbai nutrūko, tačiau 1865 metais nauja bažnyčia buvo pašventinta.
1845 metais caro įsakymu Šiaulių parapijos kunigo alga buvo sumažinta nuo 500 rublių iki 250 rublių Vilniaus parapijos kunigo naudai. 1847 metais Salnorių dvaras buvo sumažintas ir atleistas nuo nuomos mokesčio. Anksčiau dvarui priklausė 11 ūkininkų, 125 vežimai šieno ir 50 hektarų ariamos žemės. Už viską kunigas turėjo mokėti tik 344 rublius nuomos mokesčio. Konsistorija ir Generalinė konsistorija stengėsi šį sprendimą pakeisti, bet nepavyko. Kunigo Distono prašymu ir tarpininkaujant Generalinei Konsistorijai, valdžia 1851 metais įsakė liuteronams dvarininkams pagal jų dvarų didumą, padėti liuteronų parapijai statyti ir remontuoti bažnytinius pastatus. 1863 metais caro įsakymu Šiaulių parapijos kunigo alga vėl buvo padidinta iki 500 rublių.
1880 metais buvo padarytas kapitalinis Joniškio bažnyčios remontas. Bažnyčia buvo pailginta 4 metrais, stogas uždengtas čerpėmis. 1893 metais kunigas Distonas šventė savo 50 metų tarnystės jubiliejų. Tais metais, nežiūrint savo senyvo amžiaus, jis dar padidino parapiją. Konsistorija leido įsteigti filiją Mažeikiuose. Joje pamaldos buvo laikomos 4 kartus per metus. 1894 metais kunigas Distonas gavo sau padėjėją, teologijos kandidatą Jeskę. 1896 metais kunigas Distonas jo paties prašymu buvo emerituotas.
Adolfas Jeskė (tarnavo 1896 - 1903)
Kunigas Jeskė yra kilęs iš Kurlandijos. Jis studijavo teologiją Tartu universitete 1884 - 1892 metais. 1894 metais jis išlaikė egzaminus ir buvo ordinuotas. 1897 metais kunigas Jeskė be jau minėtų 5 filijų aplankė dar po kelis kartus šiuos kaimus bei miestelius: Viekšnius, Laižuvą, Vegerę, Klykolius, Pabalvę, Kuršėnus, Gruzdžius, Radviliškį ir Juknaičius. Tenai jis norėjo įsteigti parapijos susrinkimų vietas. Vėliau ne visas vietas kunigas Jeskė galėjo aptarnauti, tačiau lankydamas jis geriau galėjo pažinti visą savo parapiją.
Šiauliuose tais metais buvo samdomas kantorius, kuris mokė Šiaulių ir Joniškio parapijų konfirmantus. 1898 metais mirdama našlė Sofija Krebšienė paliko Žagarės bažnyčiai 2000 rublių. 1899 apie bažnyčią pastatyta mūrinė tvora. Parapijiečiai suvežė jai reikalingus akmenis. 1898 metais Joniškio parapija įsigijo naujus vargonus. Tais metais per reformacijos šventę bažnyčiai sukako 50 metų.
Geležinkelio valdyba atėmė iš parapijos patalpą Mažeikiuose. Pravoslavų parapija leido laikyti pamaldas savo mokykloje. Parapija pradėjo rinkti pinigus bažnyčios statybai. 1903 metais kunigas Jeskė buvo perkeltas į Biržų dvarą, o į jo vietą paskirtas kunigas Grosse.
Julius Grosse (tarnavo 1903 metais)
Kunigo Jeskės įpėdinis buvo kunigas Julius Grosse, kuris 1903 metais atvyko į Salnorius. Tačiau jis tų pačių metų pabaigoje, važinėdamas per parapiją tarnybos reikalais, susirgo plaučių uždegimu ir, šiek tiek pasirgęs, gruodžio 20 dieną mirė.
Teodoras Kupferis (tarnavo 1904 - 1940)
Kunigo Grosse įpėdinis buvo kunigas Teodoras Kupferis, kuris buvo ordinuotas 1896 metais ir po to buvo kunigo Seilerio padėjėjas Codėje Kurzemėje. Tuo pačiu metu jis dėstė tikybą Bauskės miesto mokykloje. 1897 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje jis persikėlė į Petrapilį, kur jis buvo tikybos mokytojas Kotrynos bažnyčios mokykloje t.y. berniukų gimnazijoje ir šešiose mergaičių mokyklose. Jis laikinai administravo Kronštato, Peterhofo ir Carskoje Selo parapijas. Jis paskirtas Šiaulių apskrities parapijos kunigu 1904 metų gruodžio mėnesio 20 dieną. Teodoro Kupferio kunigavimo metu buvo pastatyta:
1) Mažeikiųbažnyčia. Pirmosios pamaldos Mažeikiuose buvo laikomos 1893 metais privačiuose namuose, o vėliau - rusų mokykloje. Noras turėti nuosavus maldos namus vertė kunigą Kupferį kartu su parapijos tarybos pirmininku keliauti po parapiją ir rinkti pinigus bažnyčios statybai. Per šią rinkliavą buvo surinkta 270 rublių. Tais metais geležinkelio stoties viršininkas Jankevičius tam tikslui surinko dar 100 rublių. Domenų valdyba vis tik nesutiko perleisti parapijai vieno hektaro žemės bažnyčios statybai. Tik po penkių metų, tarpininkaujant kunigui Kupferiui, per vyskupą Freinfeldą, pavyko gauti pusę hektaro žemės pamiškėje. Tada parapija išrinko statybos valdybą, kuri veikė labai nuoširdžiai. Pinigai buvo renkami Mažeikių ir kaimyninėse parapijose. Buvo kreiptasi į visas Kurzemės ir Vilniaus diecezijas ir jis surinko 647 rublius. Pagalbos kasa davė 1400 rublių paskolą. Per dvi loterijas bažnyčios kasa dar gavo 513 rublių. Iš viso bažnyčios statybai išleista 7500 rublių. Kurzemės generalinis superintendentas Barnevičius iškilmingai pašventino bažnyčią. Jam talkininkavo kunigai: V.Titelbachas, K. Beldavas, R. Lichtenšeinas ir T. Kupferis.
Po keleto metų grafas Palenas iš Kalnamuižos bažnyčiai padovanojo vargonus. Pastačius bažnyčią buvo rūpinamasi, kad pamaldos būtų laikomos reikiamu skaičiumi.
Be Mažeikių parapijos kunigas turėjo dar 4 bažnyčias, 2 koplyčias ir 1 maldos namus. Dėl to Kurzemės kunigai kelis kartus per metus buvo kviečiami laikyti pamaldas Mažeikiuose. Jie šį kvietimą patenkino. Po I-jo pasaulinio karo be parapijos kunigo tiktai klebonas V. Titelbachas iš Griezės aplankė Mažeikius.
2) Radviliškio maldos namai. Kelis kartus per metus pamaldos buvo laikomos Radviliškio rusų mokykloje. 1909 metais Radviliškio dvaro savininkas Struve parapijai padovanojo namą. Dvaro inspektorius Paulmeisteris padėjo šį namą perstatyti ir pritaikyti pamaldoms. Pamaldų namuose buvo 2 kambariai sargui, iš kurių vienas pamaldų metu buvo naudojamas kaip zakristija. 1910 metų gruodžio 6 dieną kunigas T. Kupferis, padedamas kunigo Lichtenšteino iš Panevėžio sutiko kelis kartus per metus laikyti pamaldas Radviliškyje. Dėl to pamaldų skaičius padidėjo iki 6 kartų per metus.
3) Konfirmantų klasės patalpa ir kiti pastatai Salnoriuose. Kiekvienais metais Alkiškių ir Žagarės parapijų konfirmantai rinkosi į Salnorių kleboniją mokytis. Iš pradžių berniukai ir mergaitės gyveno kartu, o vėliau atskirai. Klasės kambarys higieniniu požiūriu nebuvo tinkamas, o konfirmantų gyvenamas namas buvo labai senas, todėl buvo nuspręsta statyti naują mūrinį namą. Šituose namuose be patalpų konfirmantams, dar buvo 2 kambariai skirti klebonijos žemės nuomotojui. Statyba buvo pradėta daugiausia Alkiškių ir Žagarės parapijų dėka. Tik Alkiškių ir Žagarės parapijoms buvo reikalingas šis konfirmantų pastatas, todėl jos atvežė statybines medžiagas. Statybos komisija 1908 m. rugpjūčio 31 dieną nusprendė šią statybą pavesti rangovui Markvartui pagal architekto Tonagelio projektą. 1909 metais statyba buvo baigta.
Didžiojo karo metu klebonijos stogas buvo šiaudinis, todėl dabar jis buvo uždengiamas gontais. 1925 metais Salnoriuose buvo pastatyta daržinė ir tvartas.
4) Žagarės bažnyčiai buvo pastatytas bokštas ir zakristija pagal architekto Landovskio brėžinius. Žagarėje gyvenusi našlė Krebšienė šiam tikslui testamentu skyrė 2000 rublių. Pradėjus statybą buvo nutarta kartu padaryti ir bažnyčios remontą. 1911 metų balandžio 30 dieną už 300 rublių buvo nupirkti buvę gerame stovyje Šlokos bažnyčios vargonai. Bokšto ir zakristijos statyba buvo užbaigta prieš I-majį Didįjį pasaulinį karą. Stogas buvo naujai uždengtas čerpėmis. Bažnyčios vidaus įrengimas nebuvo pilnai užbaigtas ir šie darbai buvo karo nutraukti. Karo metu šaudant buvo sugadinti vargonai, bet vėliau tinkamai sutaisyti. Čerpių stogas pasirodė netinkamas, nes vėjas audrų metu po kelias numesdavo, todėl vėliau stogas buvo uždengtas skarda. Dėl pinigų stokos bažnyčios vidaus įrengimo darbai nevyko. Kelis kartus Švedijos (Vokietijos ? – Darius Petkūnas) Gustavo Adolfo sajunga skyrė Žagarės bažnyčiai piniginę pašalpą.
5) Šiaulių bažnyčia 1926 metais šventė 75 metų sukaktuves. Iškilmių pamokslą pasakė kunigas Sasas iš Klaipėdos. Pamaldose giedojo bažnyčios choras ir vėliau koncertavo. Šia proga buvo surinkta pinigų bažnyčios bokšto statybai. Varpai kabėjo senoje medinėje varpinėje šalia bažnyčios. 1931 metais buvo pastatytas bažnyčios bokštas ir jame pakabinti varpai.
1932 metais parapijos nario Milerio pastangų dėka bažnyčia buvo remontuojama iš lauko ir iš vidaus pusės. 1937 metais bažnyčia uždengta skardiniu stogu.
Joniškio bažnyčiai taip pat reikėjo statyti bokštą, bet tam reikalui surinkti pinigai buvo įnešti į Valstybinę taupomąją kasą ir per karą žuvo.
Alkiškių bažnyčios stogas buvo apdengtas skarda. Bažnyčia 1930-1932 metais įsigijo naują varpą. Jį pašventino kunigas Grinbergis. Jam padėjo parapijos klebonas. (Vėliau kunigas Grinbergis buvo Latvijos bažnyčios arkivyskupas).

PAMALDOS

Pamaldos vokiečių ir latvių kalbomis buvo laikomos Šiaulių, Alkiškių, Žagarės, Joniškio ir Mažeikių bažnyčiose 14-17 kartų per metus; Radviliškio maldos namuose - 6 kartus, Kuršėnų kapinių koplyčioje - 4 kartus ir Pabalvėje 3-4 kartus per metus. Be to, parapija susirinkdavo pamaldoms Biliūniškėse, Vegerėje ir Šakynoje po 1 - 2 kartus per metus. Parapijiečiai pamaldas visumoje lankė gerai. Kai kunigas lankėsi kitose parapijos bažnyčiose, Alkiškiuose laikydavo skaitytines pamaldas kantorius ar kitas bažnyčios pareigūnas. Labai mėgiamos buvo kapų šventės. Jose kartu su parapijos kunigu dalyvaudavo ir iš kitur atvykę kunigai ar diakonai. Vėliau buvo pradėtos pamaldos vaikams Šiauliuose ir Salnorių dvare.

KONFIRMANDŲ MOKYMAS

Alkiškių ir Žagarės latviškai kalbančiose parapijose konfirmandus mokė parapijos kunigas klebonijos konfirmandų namuose. Alkiškių kantorius prižiūrėjo konfirmandus Salnoriuose, o konfirmandes viena parapijietė. Konfirmandų mokymas trukdavo 3 savaites. Alkiškiuose ir Žagarėje konfirmacija paprastai vykdavo prieš Velykų šventes ar Velykų švenčių metu. Šių parapijų vaikai - konfirmandai ir visi tie, kurie lankė aukštesniąją mokyklą, mokymui susirinkdavo vasaros atostogų metu Salnorių dvare. Salnoriuose ir Joniškyje kantorius mokė konfirmandus, o kunigas juos aplankydavo ir, pasibaigus mokslui, egzaminuodavo.

TIKYBOS MOKSLŲ DĖSTYMAS

Kunigas Kupferis, atvykęs 1904 metais į Salnorius, buvo pakviestas mokyti tikybos rusų kalba Šiaulių gimnazijoje. Jis atsisakė tikybos mokyti rusų kalba ir stengėsi gauti leidimą savo parapijos vaikų mokymui gimtaja kalba. 1905 metais caro pavedimu toks leidimas buvo gautas. Per mokslo metus kunigas Kupferis atvykdavo į Šiaulius ir mokė tikybos kiekvieną pirmadienį; pirma berniukų, o vėliau mergaičių gimnazijose. Tikybos pamokos vyko iki 1914 metų. Vėliau gimnazija buvo perkelta į Vidurinę Rusiją. Karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo įsteigta vokiečių mokykla, kurioje mokyklos mokytojas mokė tikybos. Įsteigus vokiečių vidurinę mokyklą, teologijos kandidatas Malceris sutiko mokyti tikybos, o nuo 1927 metų - kunigas Kupferis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, evangelikų mokinių skaičius buvo toks mažas, kad kunigas tikybos mokiniams nebedėstė. Nuo to laiko tikybos pamokas gimnazijoje dėstė ponas Gryba.

ĮVYKIAI I PASAULINIO KARO METU
IR TARPUKARIO LAIKOTARPIS
Įvykiai iki parapijos padalinimo.

Parapijos teritorijoje karo veiksmai vyko 1915 metais kovo - liepos mėnesiais. Pirmiems vokiečių kariuomenės daliniams įžygiuojant, kelios šeimos pabėgo, bet vėliaujos grįžo. Iki 1915 metų vasaros buvo okupuota tik dalis parapijos. Ji siekė iki Ventos upės. Liepos mėnesį vokiečių kariuomenė žygiavo pirmyn ir užėmė visą Lietuvos teritoriją ir Kurzemę. Iš Kurzemės kaimo gyventojai, palikę neapdirbtus laukus, pabėgo. Lietuvoje gyventojai liko savo gyvenamose vietose ir todėl Šiaulių parapijoje gyvenimas galėjo tęstis. Iki tol Lietuvos parapijos buvo Kurzemės konsistorijos žinioje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tai pasikeitė. Nauja Lietuvos valdžia reikalavo ir bažnytiniame gyvenime atsiskirti nuo Latvijos. Buvo sušauktas pirmasis sinodas, kuriame dalyvavo kunigai ir parapijų atstovai iš Šiaulių, Joniškio, Kuršėnų ir Mažeikių.

Parapijos padalinimas

Šiaulių parapijoje buvo didelis filijų skaičius, todėl parapijai reikėjo dar vieno kunigo. Tuo atveju buvo galima padidinti pamaldų skaičių. 1926 metais kunigas Kupferis buvo pakviestas direktoriauti Šiaulių vokiečių vidurinei mokyklai. Taip jis galėjo aptarnauti Šiaulius ir kelias netolimas filijas. Alkiškiams ir kitoms parapijoms aptarnauti paskirtas kunigas Špysas, kuris gyveno Salnoriuose. Tačiau jam išvykus, visas parapijos aptarnavimas liko kunigui Kupferiui. Jis per mokinių atostogas kartu su kantoriumi Menge ir ponia Žibeikiene mokė konfirmantus, nes gyveno Salnoriuose. Pagaliau iš Latvijos pagalbon atvyko diakonas G. Rauskinis (Rauskinš). Jis buvo ordinuotas misijos parapijos kunigo Vicino ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios konsistorijos priimtas tarnystėn. Kunigui Kupferiui liko Šiaulių parapija su Mažeikių, Kuršėnų, Radviliškio ir Pabalvės filijomis. Diakonui Rauskiniui atiteko Alkiškiai su Žagarės ir Joniškio filijomis.
Vėliau Šiaulių ir Alkiškių parapijos buvo oficialiai padalintos. Padalinimui įvykdyti ir Šiaulių kunigo aprūpinimui butu buvo kreiptasi į Gustavo Adolfo sąjungą, kuri paskyrė 3000 markių klebonijai Šiauliuose įsigyti. Pinigai buvo gauti ir nupirkti namai už 18 000 litų. Likusios skolos, laikui bėgant, buvo dengiamos Klaipėdos krašto Gustavo Adolfo sąjungos pagalba ir iš parapijos surinktų pinigų.


Šiauliuose buvo įsteigta bažnytinė vargdienių aprupinimo organizacija, kuri duodavo pašalpų vargšams Šiauliuose ir vidaus misijos prieglaudoje "Emmaus" išlaikė vieną aklą moteriškę. Kartą per savaitę klebonijoje vykdavo rankų darbų siūvimo - siūvinėjimo vakaras. Tie darbeliai buvo skiriami loterijai labdaringiems tikslams.
Šiaulių parapijoje pamaldos jau vyksta 32 kartus per metus, o Mažeikiuose - 14, Radviliškyje - 6, Kuršėnuose - 5, Pabalvėje - 4 kartus per metus. Be to, pamaldos vokiečių kalba vyko Alkiškiuose -1, Joniškyje ir Žagarėje - po 2 kartus per metus.
Nuo 1933 metų Alkiškiuose jau buvo atskira parapija ir kunigas Rauskinis pradėjo vesti atskiras bažnytines knygas.
Kadangi Alkiškių kapinėse laidojimui liko mažai vietos, tai parapijos prašymu valstybė skyrė parapijai greta kapinių apie pusę hektaro pušyno. Medžius nupjovė ir juos pasiėmė valstybė. Kelmus išrovė ir duobes užlygino parapijiečiai talkos būdu. Parapijiečiai suvežė akmenų ir naująsias kapines aptvėrė akmenų tvora. Pagaliau kapinės buvo sutvarkytos ir kunigas Rauskinis, dalyvaujant kunigams iš Latvijos, jas pašventino.

LIETUVOS OKUPACIJA IR II PASAULINIS KARAS

1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sajunga okupavo Lietuvą ir prijungė prie savų respublikų. Iš parapijų buvo atimtos visos bažnytinių apeigų registracijos knygos: pamaldų registravimo, krikšto, santuokos. Rajone įsteigta civilinė metrikacija. 1941 metais gegužės - birželio mėnesiais tie parapijiečiai, kurių giminės gyveno Vokietijoje, ar patys buvo vokiečiai, numatydami karą tarp Vokietijos ir Sovietų Sajungos, emigravo į Vokietiją.
1941 metų birželio mėnesio 14 dieną prasidėjo masiniai žmonių suėmimai ir trėmimai į tolimas Sovietų Sąjungos Šiaurės vietoves: miškus, kaimus, kolūkius. Jausdami galimą ištrėmimą, į Latviją išbėgo daug stambių ūkininkų. Birželio 23 dieną prasidėjo antras pasaulinis karas. Vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą. Karo metu kunigas aptarnavo savo parapijas iki 1944 metų rudens. Sugrįžus Raudonajai armijai kunigas Rauskinis už parašytą laikraštyje atsišaukimą buvo suimtas ir dešimčiai metų ištremtas į Šiaurės Sibirą.
Artėjant sovietinei armijai kunigas Teodoras Kupferis išvyko į Vokietiją. Čia paminėtoms parapijoms aptarnauti neliko nei vieno kunigo. Todėl nuo 1945 iki 1949 metųjas dalinai aptarnavo kunigas A. Freibergas iš Latvijos. 1949 metų gruodžio 31 dieną buvo suimtas Žeimelio parapijos kunigas Erikas Leijeris, kuris retkarčiais atvažiuodavo aptarnauti ir Alkiškių parapiją ir ištremtas į Sibirą. Jis Sibire ir mirė Krasnojarsko srityje Michailovkos gyvenvietėje. Jo kapas nežinomas. Ištremtojo kunigo vieton 1950 metais atvažiavo į Žeimelį kunigas Jonas Degis, kuris iki 1952 metų aptarnavo ir Alkiškių parapiją.
Nuo 1953 iki 1955 metų Alkiškių parapiją aptarnavo kunigas Vilis Burkevičius, o 1955 metais iš tremties grįžo kunigas Gustavas Rauskinis. 1945 metais po karo ir 1949 - 1950 metais Lietuvoje vėl buvo areštuojama ir tremiama daug žmonių į tolimą šiaurę. Dalis įbaugintų parapijiečių pasitraukė iš gimtų vietų į Latviją ar kitus kraštus.
Parapijose liko labai mažai latvių tautybės parapijiečių, bet parapijas vis tiek reikėjo aptarnauti. Jų vienam kunigui buvo labai daug. Tuo metu parapijas Sovietų Sąjungoje vadino bendruomenėmis. Jų pagrindą sudarė 20 bendruomenės atsakingų narių vadinamų dvidešimtukais. Per karą daug latviškų parapijų bažnyčių Lietuvoje sudegė, kitas nugriovė ar panaudojo pasaulietiškiems reikalams.
Taip Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčia per karą sudegė, o po karo valdžia jos sienas suremontavo ir įrengė gaisrinės depo. Žagarės bažnyčia taip pat sudegė, o sienas gyventojai išardė ir plytas panaudojo savo namų individualiai statybai.
Joniškio ir Šiaulių bažnyčias to meto valdžia konfiskavo ir panaudojo sandėliams. Biržų latviška evangelikų liuteronų bažnyčia nudegė, o sienas valdžia nugriovė. Skuodo latviškos evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia apdegė. Ją vietinė valdžia suremontavo kaip bažnyčią, bet ji vėl apdegė. Po to vietinė valdžia jos nespėjo suremontuoti kaip bažnyčios, nes teko grąžinti valstybei, kuri tada įrengė muziejų.
Lietuvoje liko trys nuo karo nenukentėjusios latviškų parapijų bažnyčios, bet jas valdžia konfiskavo. Dabar pamaldoms pravesti parapijos (bendruomenės) turėjo nuomoti iš valdžios bažnyčias; tai Būtingės, Alkiškių ir Žeimelio bažnyčios. Be šių parapijų (bendruomenių), kuriose buvo galima pravesti pamaldas nuomojamoje bažnyčioje, reikėjo aptarnauti parapijas, kurios neturėjo patalpų. Tai Skuodo, Mažeikių ir Biržų parapijos. Dėl to Mažeikių parapija laikė pamaldas rusų stačiatikių bažnyčioje; Biržų parapija - evangelikų reformatų bažnyčioje; Skuodo parapija - parapijos tarybos pirmininko A. Kadegio namuose; Šiaulių parapija - rusų stačiatikių bažnyčioje.
1956 metais Alkiškių, Žeimelio, Mažeikių ir Skuodo parapijas pradėjo aptarnauti iš tremties grįžęs kunigas G. Rauskinis, o Biržų ir Būtingės parapijas, pakaitomis su kunigu, vėliau vyskupu Jonu Viktoru Kalvanu.
Kadangi ištrėmus kunigą Rauskinį į Sibirą Salnorių dvaras, kuriame gyveno parapijos kunigas ir kuris priklausė parapijai buvo nacionalizuotas, tai, jam grįžus, nebebuvo kur gyventi. Dėl to Alkiškių parapija 1957 - 1958 metais pasistatė netoli bažnyčios prie vieškelio kunigui gyventi namą-kleboniją.
1976 metais vargonininkas Edvinas Švageris baigė evangelikų liuteronų seminariją Rygoje ir tais pačiais metais gegužės mėnesio 30 dieną vyskupo Jono Viktoro Kalvano ir klebono G. Rauskinio ir kunigo diakono Franco Kalvano buvo ordinuotas. Po ordinacijos jam buvo paskirta aptamauti Butingės latviškoji evangelikų liuteronų parapija. Jam tarnaujant 1976 - 1979 metais buvo atliktas Butingės bažnyčios vidaus, išorės ir bokšto remontas.
1979 metais balandžio 11 staiga mirė kunigas klebonas G. Rauskinis. Tada jo aptarnaujamas parapijas konsistorija paskyrė aptarnauti kunigui E. Švageriui, tuo pačiu atleisdama nuo Butingės parapijos kunigo pareigų. Nuo tada kunigas E. Švageris pradėjo aptarnauti Alkiškių, Žeimelio, Biržų, Mažeikių, Šiaulių ir Skuodo parapijas.
1980 metais Žeimelio bažnyčioje įlūžo ir įgriuvo lubos, nes čerpių stogas jau seniai buvo kiauras, ir leido vandenį ir supūdė lubas. Padedant konsistorijai ir gausiai suaukojusiems parapijos nariams (buvo surinkta! 2000 rublių), bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota. Ypač daug, po tūkstantį rublių ir daugiau aukojo: Ž. Pečiulis, kun J. Urdzė, kun. E. Svageris, Vyskupas J. V. Kalvanas. 1981 metais bažnyčiai buvo uždengtas raudono šiferio stogas. 1982 metais atnaujintos ir alyviniais dažais išdažytos lubos ir perdažytos sienos, perlakuoti suolai, suremontuoti vargonai ir naujai išdažytos bažnyčios grindys, kurios nuo bažnyčios pastatymo dar nebuvo dažytos. Be to, vasarą vėtra buvo nuplėšusi bažnyčios bokšto stogo skardą. Bokštas atnaujintas.
Alkiškiuose. 1979 metais Alkiškių bažnyčioje per stogą pradėjo sunktis vanduo ir pūdyti lubas. Tada stogas buvo remontuojamas ir nudažytas sūriko dažais. Dažai ant skardos ilgai nesilaikė ir vėl pradėjo sunktis vanduo per stogą. Tada 1983 metais stogas buvo apdengtas raudonu šiferiu. 1981 metais buvo atliktas bažnyčios išorės remontas; tinkavimas ir dažymas.
1988 metais vėtra nuo bažnyčios stogo nuvertė medinį kryžių, kuris buvo apkaltas cinkuota skarda. Medis jau buvo supuvęs. 1989 metais buvo uždėtas naujas nerūdijančio plieno kryžius, kuris stovi ir dabar. Tais pačiais metais į bažnyčią įvesta elektra, sutvarkytas apšvietimas.
1985 metais kunigas klebonas E. Švageris, važiuodamas į tolimas parapijas, kelionėje išbūdamas po dvi paras, pervargo ir sunkiai susirgo. Pasveikęs atsisakė Būtingės, Skuodo ir Biržų parapijų ir pasiliko aptarnauti tiktai Alkiškių, Žeimelio, Mažeikių ir Šiaulių parapijas. Pamaldos buvo pravedamos; Alkiškiuose - 15, Žeimelyje ir Mažeikiuose - 9 - 10, o Šiauliuose - 4 kartus per metus.
Nuo 1986 metų Būtingės parapiją aptarnavo kunigas K. Moras iš Klaipėdos ir vyskupas J. V. Kalvanas. Skuodo parapiją aptarnauja kunigai iš Latvijos, o Biržų parapiją - kun. Jonas Dauka iš Rygos. 1989 metais Žeimelio bažnyčioje įvesta elektra.
Nuo 1994 metų į talką kunigui E.Švageriui iš Rygos siunčia-mas teologijos studentas Aivaras Salmanis, kuris aptarnavo Žeimelio parapijąirpadėjo aptarnauti Alkiškiųparapiją.
1998 metų gegužės 21 Žeimelyje ordinuojamas kunigu diakonu Erikas Laiconas ir jam pavedama aptarnauti Žeimelio ir Alkiškių ir kitas latviškai kalbančias parapijas. Alkiškių parapijoje tradiciškai pamaldos vyksta trečiąjį mėnesio sekmadienį. Kunigas E. Švageris ruošė konfirmacijai konfirmandus ir liepos 19, tradicinę konfirmacijos šventės dieną kunigas E. Švageris turėjo paskutines pamaldas. Jam padėjo kunigas diakonas E. Laiconas. Pagal galimybes jis dar talkininkavo kurį laiką kunigui E. Laiconui per kapų šventes, ir kitus įvykius kol liga jį prispaudė prie lovos. Kunigas E. Švageris mirė 2001 metais vasario 4 d. Palaidotas prie bažnyčios. Laidojo Vyskupas J. Kalvanas. Laidotuvėse dalyvavo kunigai: R. Moras iš Klaipėdos, D.Petkūnas iš Kretingos, S.Varanavičius iš Mažeikių, R.Pukys iš Šiaulių, V.Kelertas iš Šakių, M. Dikšaitis iš Jurbarko ir parapijos kunigas E.Laiconas.

ŠIŲ DIENŲ PARAPIJOS GYVENIMAS

Parapijos gyvenimas tai nėra vien kunigų tarnystė ar pastatų stayba ar remontas. Parapijoje dažnai dirba pasišventę pasauliečiai, be kurių parapijos gyvenimas būtų labai sunkus. Žinoma, čia mes nenušviesime parapijiečių veiklos per didelį laikotarpį, bet nepaminėti jų negalima. Paminėsime tik keletą, kurie atsispindėjo ir atsispindi parapijos gyvenime.
Daugiausia žmonių suvažiuoja per kapų šventę, tačiau kapų šventės iliustracijos neturime. Kitų švenčių proga bažnyčia atatinkamai paruošiama pamaldoms. Nuotraukoje matome 1962 metais mirusiųjų paminėjimo dieną prie altoriaus nusifotografavusius iš kairės į dešinę: kunigą G. Rauskinį, parapijos tarybos pirmininką Joną Rozenvaldą, komiteto narius Arvydą Valevičių ir Žanį Latišą. Po J. Rozenvaldo parapijos pirmininku buvo Edvardas Gietas.
Dabar parapijoje vargonuoja Imantas Vėžukas, kuris gyvena Ventoje. Ateityje jis gali studijuoti teologiją ir tapti latviškai kalbančių parapijų kunigu. Nors vargonai atrodo neblogai, tačiau vargonuojant reikia minti dumples kojomis. Jau reikėtų vargonus elektrifikuoti. Bažnyčios išorė remontuota pernai, bet vidus dar neremontuotas. Jei bus lėšų, tai šį darbą reikėtų atlikti šiemet. Labai kruopščiai savo darbą dirba parapijos tarybos pirmininkė Rasma Vasiliūnienė, kasininkės fmansininkės pareigas - Ernestina Spake. Ji prieš kiekvienas pamaldas iš anksto atvyksta iš N. Akmenės ir vėliausiai grįžta atgal.
Paminėtina kunigo Švagerio našlė Mirdza, kuri visada rūpinasi bažnyčios paruošimu pamaldoms ar laidotuvėms, kuri patarnauja krikšto metu ir yra pastovi bažnyčios ir jos aplinkos prižiūrėtoja. Tiktai ji nenorėjo, kad būtų įdėta į šį leidinėlį jos fotografija, todėl įdedame bažnyčios altorių, kuri ji taip kruopščiai prižiūri. Nors bažnyčia matė daug įvykių per tuos 140 metų, parapija išaugo, o paskui dėl priespaudos metų sumažėjo, bet parapijiečiai jos nepamiršta. Labai daug suvažiuoja per kapų šventę aplankyti savo artimųjų. Nors ir ne labai daug, bet parapijoje vyksta krikštas, konfirmacija. Tai rodo parapijos atsinaujinimą. Vieton mirštančių parapija pasipildo jaunais nariais, nors vėliau daugelis jaunų išvažiuoja į didesnius miestus studijuoti, o paskui dažnai ir lieka tenai, sukuria šeimas.
Tuo tarpu Alkiškių parapija - kaimiška parapija ir kiekvienas turi daug rūpesčių: kaip užauginti derlių, kaip paskui jį realizuoti ir t.t.