Parapijos istorija

Šešiolika jos kaimų yra išsidėstę prie Didžiosios Lietuvos sienos abi­pus Tilžės-Tauragės plento. Iki pat XIX a. vidurio šių sodžių žmonės lankė Vilkyškių bažnyčią. Vaikščioti buvo toloka, todėl 1836 m. sudaromas komitetas savarankiškai parapijai steigti. Sukaupus šiek tiek lėšų, 1854 m. nuperkama 11 margų (apie 2,5 ha) žemės kunigo būstui įrengti. Sklypą bažnyčiai statyti padovanojo vietos dvarininkas Samuelis Habedankas. Aukštoji bažnytinė valdžia, įvertinusi atliktus darbus bei komiteto toles­nius ketinimus, 1864 m. suformuoja Lauksargių parapiją. Tiesa, kol kas ne savarankišką, o tik kaip Vilkyškių bažnyčios filiją. Pamaldų laikyti atsiunčia diakoną Adolfą Ansaitį. Suradus laikinas patalpas, įrengus altorių bei įgijus fisharmoniją, laikyti jos pradėtos 1864 m. spalio mėn. Tačiau bažnyčios projektavimo, o ypač statybos darbai įstringa ilgam, net dvidešimčiai metų. Gumbinės apygardos valdžia, susipažinusi su Lauksargių filijos veikla, apžiūrėjusi jos laikinuosius maldos namus, pavadina tuos “Surrogatkirche”. Matyt, jie buvo menki ir vargani.
Pagaliau visi sunkumai įveikti, ir naujoji Lauksargių bažnyčia 1887 m. spalio 6 d. pašventinama. Šį gan kuklų mūro statinį puošė dviejų “aukštų” bokštas, keliabriaunis stogelis, besibaigiąs kryžiumi, simetriškomis eilėmis išdėstyti langai. Centrinis įėjimas buvo suprojektuotas per bokštą. Iš jo laiptai dar vedė į kūrus, varpų bei vargonų patalpas (pastarieji, pritrūkus lėšų, įsigyti vėliau). Altoriuje buvo įkomponuotas paveikslas “Pasku­tinė vakarienė”, Krucifiksas.
Lauksargių evangelikų liuteronų bendruomenė tuo laiku turėjo 2 200 narių, iš jų lietuvininkų - 1 600 (73%), 1902 m. iš 2 070 parapijiečių lietuvininkų buvo 1 420 (arba 68,8%). Tarpukario laikotarpiu ji kiek mažesnė: 1926 m. - 2 000, 1936 m. - 1 864 parapijiečiai.
Be minėto diakono A. Ansaičio, dirbusio nuo 1864 iki 1870 m., čia ku­nigavo šie dvasininkai: Antonas Gustavas Liaudienas (1871-1876), Julius Theodoras Dengelis (1877-1878), Emilis Alexanderis Nötzelis (1879-1887), Augustas Vangehras (1887-1888), Heinrichas Eduardas Küselis (1889-1894), Wilhelmas Viktoras Liaudienas (1895-1905), Ernstas Albertas Paulius Harneris (1906-1917), Walteris Matas Emilis Braunas (1918-1921), Georgas Podszius (1922-1925), Hermannas Sargūnas (1926-1929), Johannas Orendtas (1930-1935), Walteris Gropsas (1935-1937) ir Hansas Kilius (1937-1944 m.).
Lauksargių bažnyčios pastato, kaip ir pačios parapijos, likimas sudė­tingas. Per Pirmąjį pasaulinį karą rusai, verždamiesi į Klaipėdos kraštą, nedelsdami patrankos šūviais nugriovė jo bokštą. Įsiveržę į miestelį, šokosi niokoti altorių, vargonus, kitą inventorių. Bažnyčia buvo taip nu­siau­bta, kad galutinai atstatyti ją pajėgta tik 1924 m. Užtat Antrasis pasaulinis karas jos pagailėjo - pastatas liko sveikutėlis. Tačiau bend­ruomenė kantoriaus Pėterio Knispelio pastangomis atgimė tik 1947 m. Be jo, pamaldas čia laikė Tauragės parapijos kunigas J. Kalvanas, kiti dvasininkai.
Priimti sovietinės valdžios diktuojamas pastoracinės veiklos sąlygas pa­ra­pija buvo priversta 1948 m., kai vidurvasary, liepos 31 d., ją įre­gis­travo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga. Tuometinėje jos taryboje buvo Romas Mikutavičius, Eduardas Einikis, Erichas Preikšaitis, Andrius Martynaitis ir kt. (32; 63). Sunkiomis sąlygomis bendruomenė sugebėjo išlikti, savo maldos namus išsaugoti. Dabar čia pamaldas lai­ko kunigas Edikas Šulcas, o parapijiečių priskaičiuojama apie 160.

Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.