Parapijos istorija

1. Parapijos atsiradimas.

 

Istorinė Kauno bažnyčia

Kaune jau 1550 metais pradėtas skelbti Dievo žodis pagal nepakeistą Augsburgo tikėjimo išpažinimo raštą. Parapija įsikūrė 1558 metais ir parapijos ganytojišką darbą pradėjo kunigas Zommer. Jis tarnavo iki 1570 metų. Po jo Kauno parapijoje tarnavo kunigas Bampf ir vėliau kunigas Oderborn ar Oldenborn tiksliai nežinoma. Kiek ilgai jie tarnavo, nėra visai aišku. Žinoma tik, kad 1577 metais pamaldos vyko pirmojoje evangelikų liuteronų bažnytėlėje prie Rotušės aikštės netoli Maironio namo. Nuo 1588 metų tarnavo kunigas Pannachius. Jis tarnavo iki 1591 metų Po to dar tarnavo eilė kunigų, t.y. kunigai Pase, Vegner, Movius, Sperber, Eingler, Möler, Lange Bandreus, ir Rüdel. Tačiau didelio gaisro metu bažnytėlė nudegė.

2. Kauno liuteronai Šventos Trejybės bažnyčioje
iki jos uždarymo.

Parapijai nusipirkus iš pono Rozenbergo namą, pirmasis mūsų Šventos Trejybės bažnyčios akmuo buvo padėtas 1682 Viešpaties metais rugsėjo 22 dieną. Pastačius bažnytėlę, 1683 metais prasidėjo pamaldos dabartinėje jos vietoje. Šventų Kalėdų metu bažnytėlė pašventinama Šventos Trejybės vardu. Čia pamaldas pradėjo tas pats kunigas Rüdel ir jis tarnavo iki 1704 metų. Po jo šioje bažnyčioje tarnavo šie kunigai: Bapat, Kolbe, Laudien. Pradėjus tarnauti kunigui Laudien, pirmą kartą švenčiamos Reformacijos šventės 200-sios metinės. Vėliau kunigavo kunigai: Engelbrecht, Andreae. Tarnaujant kunigui Andreae pietizmo įtakos veikoje įvyksta pirmoji vaikų konfirmacija. 1782 metais, tarnaujant kunigui Hickmann, įkurta evangeliška mokykla, kurią pradėjo lankyti 16 mokinių. Po jo tarnavo kunigai: Hille, Brauer, Treu, Huebsman. Tarnaujant kunigui Huebsman 1851 metais gauti ir įrengti vargonai, o 1855 metais Karmelituose įkuriamos kapinaitės. 1860-1862 metais pastatomas bažnyčios bokštas ir nauja klebonija. Po to, nuo 1873 metų tarnavo kunigai: Kluge. Bauer, Punga, Dobbert, Katterfeld. Jie tarnavo iki 1927 metų. Po to tarnavo kunigas Višerop. Jį norime paminėti todėl, kad jis išleido knygą apie Kauną ir aprašė evangelikų liuteronų gyvenimą. Tai, galima sakyti, labai geras šaltinis, kuriame aprašomas mūsų pirmtakų kelias.

Taip atrodė Kauno bažnyčia ir senosios konsistorijos pastatai 1961.XII.9

Kaune Vytauto Didžiojo universitete 1925 metais į steigtas Teologijos fakultetas. Profesori ų branduolį sudarė: evangelik ų reformatų superintendentas dr. kunigas Povilas Jakubė nas iš Biržų; Evangelikų reformatų kunigas dr. K. Kurnatauskas iš Kelmės ir Evangelikų liuteronų kunigas dr. Vilius Gaigalaitis iš Klaipė dos. Fakulteto veikla prasidė jo 1926 metais , bet po 10 metų rugsė jo mėnesį buvo suspenduota (laikinai sustabdytas fakulteto veikimas).
Per 10 metų laikotarpį Lietuvos evangelikų teologijos fakultetą baig ė 32 žmonė s. Iš jų 23 buvo įšventinti kunigais ir dirbo parapijose. Iš jų buvo 13 lietuvių, 3 latviai ir 7 vokieč iai. Visi jie buvo Lietuvos pilieč iai ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Kunigai praktiką ė jo Kauno evangelikų liuteron ų parapijos baž nyčioje. Č ia pirmąjį pamokslą sakė ir vyskupas J. V. Kalvanas .
Sustabdžius fakulteto veiklą J. V. Kalvanas mokslą baigė Rygos teologijos seminarijoje. Kunigas Viš eropas tarnavo iki 1940 metų, o paskui pasitrauk ė į Vakarus. Nuo 1940 iki 1941 metų tarnavo kunigas J. Pauperas, o vėliau reformatų kunigas J. Mizaras. Jis tarnavo iki 1947 metų. 1947 - 1953 metais tarnavo kunigai J. V. Kalvanas, J. Gavenia ir reformatų kunigas M. Frankas. 1953.03.30 įvyko paskutinės pamaldos prieš bažnyčios uždarymą. Tai buvo Palmių sekmadienis. Prie Šventosios Vakarienės ėjo 85 parapijiečiai.
Nuo balandžio 1-sios ji perėjo valdžios žinion. Bažnyčios užda-rymo priežastis - mažai parapijie-čių (mažiau nei 20), kunigas Kaune negyve-na. Jam reikia atvažiuoti iš kitur. Sulyginus skaičius kiek parapijiečių ėjo Šventos Vakarinės prieš uždarant bažnyčią ir kaip teigia oficialus to to meto Vykdomojo Komiteto raštas, matome, kad norint uždaryti bažnyčią, tais laikais faktų ieškoti nereikėjo. Pagal Vykdomojo Komiteto sprendimą bažnyčia buvo atiduota sportininkams, bet jie ja nesinaudojo. Paskui joje buvo laikomi kokie tai dažai ir pagaliau, neprižiūrima ir nuniokota buvo perduota Vilniaus Valstybiniam Universitetui, kuriam valstybė skyrė lėšų bažnyčios ir kitų pastatų restauravimui ir naudojimui. Bažnyčia buvo apleista. Pradedama remontuoti, ruošiamasi dengti stogą. Tai buvo didelis antspaudas uždėtas ant parapijos turto, kad net ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, dar negalime pilnai atgauti mūsų parapijos turto.
Kadangi sovietmečio laikotarpyje buvo varžomas tikybos mokymas, o tuo labiau bažnyčių restauracija, tai bažnyčia buvo restauruojama įrengiant universiteto aulą. Šis pavadinimas universiteto buvo ilgai toleruojamas, nors bažnyčia mums jau buvo grąžinta. Dar universiteto dėstytojai ją vadino “Kirke”. Jie niekaip nenorėjo pripažinti nei Lietuvos liuteronų, nei mūsų bažnyčios. Bažnyčią grąžinus mums, parapijos kunigui leidus, jie dar naudojasi bažnyčia naujų mokslo metų atidarymui ir diplomų įteikimui. Visa tai vykdavo be maldų ir Dievo žodžio.
Per remontą dingo virš altoriaus buvusi statulėlė, Šventos Trejybės paveikslas rombe, o altoriaus kryžius su paveikslu, kaip teigiama, buvo uždengti gobelenu. Vargonus išgelbėjo iš Vilniaus, anksčiau nei sutarta, atvykusi komisija, nes vamzdžiai jau buvo sukrauti į sunkvežimį išvežimui į metalo laužą. Per okupacijos laikotarpį dingo ir bažnyčios varpas. Kryžių statybininkai išsaugojo paslėpę bažnyčios bokšte. Dėka S. Juozaičio jis ir vėl puikuojasi ant bažnyčios bokšto kviesdamas į pamaldas. Bažnytiniai suolai sunaikinti. Jų vietoje universitetas pastatė suolus su atlenkiamomis sėdynėmis, kurios krisdamos kelia didelį triukšmą.
Parapija Šventos Trejybės bažnyčia negalėjo naudotis iki 1989.IV.30 dienos, t.y. 36 metus ir vieną mėnesį. Tikintieji buvo išblaškyti. Kai kas meldėsi namuose kaime, kai kas važinėjo į kitas parapijas, kur bažnyčios nebuvo atimtos iš parapijiečių. Viskas vyko slaptai, nes tuo metu net vaikus religijos mokyti buvo leidžiama tik namuose savo šeimoje.
Parapijos tarybos darbas buvo nutrūkęs, tačiau iš tiesų parapijiečiai sunkiomis sąlygomis meldėsi visą laiką. Parapija iš esmės neprarado tęstinumo. Tai buvo tik sąstingio laikotarpis.
Be senamiesčio bažnyčios buvo dar viena bažnytėlė Šančiuose, kur meldėsi daugiausia vokiečiai. Ji prieš karą buvo Vokiečių gatvės 22 Nr. Potvynių vandenims sugadinus porą namų dabartinis adresas yra Vokiečių gatvė Nr. 14. 832 m 2 . sklypą su 3 pastatais parapijai padovanojo ponas V. Katvinkelis. 1933.10.20 Konsistorijai teikiamose žiniose rašoma, kad namas buvo naudojamas maldos namams. 1937 metų raštuose minima, kad ši valda Vyr. notaro raštu nuo 1937 metų birželio mėnesio 12 dienos perleista parapijai. Lankydamiesi vokiečiai sakė, kad jie meldėsi šioje medinėje bažnytėlėje. Sovietinės okupacijos metais 1950.10.30 dienos sprendimu Nr.684 ši valda buvo perimta valdžios žinion. 1954.10. ir vėliau parduota Sakalauskienei Janinai .
Kauno mieste šalia evangelikų liuteronų kapinių Vytauto prospekte, prie buvusio vokiečių sąjungos namo, (dabartinis adresas Vytauto prospekto Nr, 24), veikė parapijos pradinė mokykla, tačiau ji sovietinės okupacijos metu buvo nugriauta ir praplėsta rusų Vidurinė
Mokykla Nr. 10. Priestate įrengtos sporto ir iškilmių salės. Kapinės išnie- kintos. Ant jų įrengta sporto aikštelė, išvartyti ir sutrypti kapai. Praplečiant mokyklą palei Totorių gatvę buvo iškasta žmonių kaulų ir vietinės gyventojos tvirtinimu - auksinis kryžius. Dalis kapinių dabar yra parko pakraštyje. Trečiu numeriu plane pažymėta liuteronų bažnytėlė Vokiečių gatvėje Nr. 14, ketvirtu numeriu -buvusi liuteronų pradžios mokykla, o penktu numeriu - Konsistorijos butas Trakų gatvėje Nr.5. Anksčiau Konsistorija buvo senamiestyje, paskui nuomojosi patalpa s Laisvės alėjoje, bet prieš karą pasistatė butą Trakų gatvėje ir kurį laiką iki karo ten veikė. Užėmus Kauną sovietinei armijai, Konsistorijos patalpos valdžios buvo nusavintos ir Konsistorija persikėlė į Tauragę. Konsistorijos dokumentai buvo išgabenti į Linksmadvarį, bet jų surasti mums nepavyko, nors priglaudusio dokumentus žmogaus pavardė mums buvo žinoma.

3. Mes vėl savuose maldos namuose.

Tačiau politika pamažu keitėsi. Krikščionių gyvenimas laisvėjo. Ir štai, 1988 metų rugsėjo mėnesį liuteronai susirinko kauniečių Rotkių bute. Atšvęstos Kauno parapijos įkūrimo 430-sios metinės. Pamaldas pravedė vyskupas J. V. Kalvanas. Tų pačių metų spalio mėnesį pamaldos įvyko Martos Keblerytės - Zenonaitienės bute. Pamaldas vedė Žvyrių ir Jurbarko parapijų kunigas J. Okas. Po pamaldų įvyko susirinkimas, išrinkta pirmoji pokario metų Kauno evangelikų liuteronų parapijos taryba. Parapijos pirmininke išrinkta Marta Lindžiutė, sekretorium Albertas Bertulis, kasininke Marija Škultinienė ir revizijos komisijoje pirmininkė Marta Zenonaitienė, bei nariai Erna Rotkienė ir Petras Paliokas. Pradėta daryti žygių legalizuoti parapiją. Kreiptasi į Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomąjį Komitetą, kuris 1988 metų lapkričio 28 dienos sprendimu Nr.408 neprieštaravo evangelikų liuteronų bendruomenės veiklai. Tas sprendimas sudarė galimybę kreiptis į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą, kuri tarpininkavo Religinių reikalų taryboje prie TSRS Ministrų Tarybos dėl bendruomenės registracijos. Šis nuobodus aprašymas parodo, kaip buvo sudėtinga atlikti tokį paprastą dalyką, kaip parapijos registraciją.
Gavus šį dokumentą reikėjo išrinkti parapijos tarybą, revizijos komisiją ir raštiškai pranešti Vykdomajam Komitetui. Po to gautas jau rimtesnės išvaizdos pažymėjimas.
Po to, parapija užregistruota Konsistorijoje ir įsijungė į Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios gyvenimą, o pastaroji jau 1968 metais tapo Pasaulinės Liuteronų Sąjungos nare. Parapijai aptarnauti paskirtas kunigas J. Kalvanas jaunesnysis (dabartinis vyskupas). Tačiau šias eilutes skaitant atrodo viskas ėjo taip lengvai ir paprastai. To meto nuostata buvo tokia, kad parapijai vadovauja parapijos taryba, jos pirmininkas, o kunigas yra kaip samdomas (be atlyginimo) tarnautojas. Tai, žinoma, prieštaravo Bažnyčios tvarkai . Deja, kad atgauti bažnyčią ir kitą parapijos turtą dar reikėjo daug ir didelių pastangų. Reikėjo parašyti daug įvairių raštų įvairioms instancijoms. Kad naujai įregistruoti parapiją, reikėjo bent 20 parašų, o pasirašyti tais laikais ne kiekvienas išdrįso.
Taip istoriška Kauno evangelikų liuteronų parapija pradėjo oficialiai tęsti savo veiklą. Tačiau į bažnyčią patekti dar buvo sunku. 1989.IV.30, tai buvo penktasis sekmadienis po Šventų Velykų, tik gavus 4 leidimus iš įvairių instancijų, įvyko pirmosios pamaldos. Jas pravedė Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas J. V. Kalvanas ir Šiaulių parapijos kunigas diakonas M. Bekeris. Tikinčiųjų buvo pilna bažnyčia. Žmonės stovėjo ir balkone ir ant laiptų. Į pamaldas atvyko ne tik liuteronai, bet ir evangelikai reformatai. Kiekvieną kartą pamaldoms reikėdavo prašyti Vilniaus Valstybinio Universiteto leidimo. Vėliau buvo sudaryta metinė bažnyčios pasinaudojimo sutartis, suderintas grafikas.


4. Pastangos atgauti parapijai priklausiusį turtą.


1989 metų rugpjūčio mėnesį parapijos taryba oficialiais raštais pradėjo prašyti grąžinti bažnyčią ir kitą prieš karą priklausiusį turtą. Ji kreipėsi į TSRS MT įgaliotinį Lietuvai religiniams klausimams, į Kauno miesto DŽDT Vykdomąjį Komitetą, Vilniaus Valstybinį universitetą, vėliau į Kauno miesto savivaldybę (merą ir tarybą), bet rezultatai buvo menki.
O turto buvo gana daug. Tai Šv. Trejybės bažnyčia ir kiti greta esantys pastatai; zakristija (Muitinės 8a, kurios didelė dalis dar ir dabar užimta Vilniaus Valstybinio Universiteto). Namai dabartiniais adresais Muitinės 6, 6a, 8, 8a. Klebonija platinant privažiavimą prie Aleksoto tilto jau buvo nugriauta. Pradžios mokykla Vytauto prospekte nugriauta ir pastatytos salės buvusiai 10 vidurinei - rusų mokyklai, nugriauta bažnytėlė Šančiuose (dabartinis adresas Vokiečių gatvė Nr. 14. Bažnytėlė nugriauta, o zakristija parduota dar sovietiniais metais p. J.Sakalauskienei).
Kad trukdytų atgauti bažnyčią ir kitą parapijos turtą, buvo įkurta (ar įsikūrusi) kita evangelikų liuteronų bendruomenė. Jai Vadovavo p. I. Pininaitė. Ji nepriklausė Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčiai. Iš pradžių ta bendruomenė pasivadino parapija Nr. 2, vėliau Kauno liuteronų Bažnyčia, kad tik galėtų pretenduoti į turtą, nes turtas buvo grąžintinas ne parapijoms, bet Bažnyčioms. Vilniaus Valstybiniam Universitetui buvo patogu ja naudotis ir trukdyti atgauti parapijos turtą. Vykdomajame Komitete sakydavo: “Nežinome kuriai bendruomenei bažnyčia priklauso, išsiaiškinkite patys savo tarpe.”
Konsistorija 1991.09.07 tam d arbui vykdyti sudarė komisiją, kurioje įėjo kunigas diakonas Mečislovas Bekeris iš Šiaulių, inž. Erikas Laiconas iš Kauno ir kunigas diakonas Darius Petkūnas iš Klaipėdos, kad jie rūpintųsi tais reikalais savo vietovėse.
Daug laiko buvo praleista Kauno mi esto archyve renkant reikalingą medžiagą, dokumentus.
Negalima nepaminėti, kad tuo klausimu buvo kreiptasi į Aukščiausios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį. Jam pristatyti lapai su parapijiečių parašais.
Buvo kreiptasi į Ministrų Tarybą; pristatytas prašymas su visa (apie 100 puslapių apimties) susirašinėjimų medžiaga; buvo rašyta Respublikos prezidentui Algirdui Brazauskui, bet rezultatai buvo labai menki. Viską turėjo spręsti Miesto Vykdomasis Komitetas (dabartinė savivaldybė).
Reikia konstatuoti, kad bažnyčią ir zakristiją pavyko atgauti tiktai vicemero Giedriaus Kuprevičiaus didelių pastangų dėka. Kauno miesto Taryboje priėmus sprendimą bažnyčią grąžinti G. Kuprevičius atsisakė vicemero pareigų ir pilnai grįžo į muzikinį gyvenimą.
Iš šito parapijos turto didelių parapijos darbuotojų pastangų ir nemažo geranoriško tuometinio vicemero G. Kuprevičiaus atkaklumo dėka pagal Kauno miesto 1992 metų spalio 8 dienos sprendimą Nr.128 buvo atgauta tik bažnyčia su zakristija. Kauno miesto Tarybos Sprendimo pagrindu buvo sudaryta komisija Bažnyčios ir zakristijos perdavimui. Į šią komisiją buvo įtrauktas ir Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dekanas A.Šalčius, bet jis perdavime nedalyvavo.
Žinodami, kad Dekanas A.Šalčius visaip priešinsis perdavimui ir neužleis zakristijos, pasirūpinome spynos šerdelėmis ir gavę iš dekano raktus, nuėjome į zakristiją surašyti perdavimo priėmimo aktą. Tuo metu pakeitėme spynų šerdelės, kad parapija galėtų įeiti ir naudotis bažnyčia ir mažu prie bažnyčios esančiu zakristijos kambarėliu ir tuo pačiu neleisti šeimininkauti opozicinei parapijai - bažnyčiai, kuri visą laiką priešinosi turto grąžinimui. Komisija rekomendavo parapijai perduoti ir bažnyčios altorių, vargonus, suolus, ant pakylos esantį stalą ir svečių kėdes. Deja, šie baldai (nors vargonai ir altorius iš esmės yra bažnyčios dalys) ir dabar dar priklauso Vilniaus universitetui.
Žinoma, tuo viskas nesibaigė. Kad neįvyktų kokių tai staigmenų, parapija organizavo budėjimą zakristijoje. Lapkričio mėnesiui buvo sudarytas budėjimo grafikas, bet jis nepasiteisino, todėl gruodžio mėnesiui buvo sudarinėjamas savaitinis budėjimo grafikas. Budėjimas vyko ištisą parą trimis pamainomis. Nakčiai buvo naudojama sudedama lova ir antklodė apsiklojimui. Tačiau budėjimas nevyko sklandžiai. Vieną dieną man paskambino budėjusi Marta Zenonaitienė, kad universiteto darbininkai gabena baldus ir nori prikrauti koridoriuką ir užkrovus zakristijos duris, uždaryti ją, kad ji negalėtų išeiti. Skubiai atvykau ir šiaip taip susitariau su universiteto komendantu Arvydu Dambrausku, kad paliktų nors siaurą praėjimą, kad nereikėtų konfliktą spręsti per savivaldybę. Jis sakė, kad parėdymą užkrauti koridoriuką davęs dekanas A. Šalčius. Budėjimas vyko dar ir sausio mėnesį, o paskui buvo nutrauktas. Tai buvo didelis, svarbus darbas. Parapijiečiai patys pasirinkdavo budėjimo laiką, kad nesitrukdytų dirbančių parapijiečių darbui. Aš manau, kad toks pasišventusių žmonių darbas yra vertas pagyrimo ir todėl budėjusiųjų pavardės pridedamos leidinėlio gale.
Teisiškai atgavus patalpas reikėjo skubėti visa tai įtvirtinti Inventorizacijos biure, nes Vilniaus universitetas nenurimo ir stengėsi vėl atgauti parapijos patalpas. Pagal sprendimą ir patalpų perdavimo aktą Inventorizacijos biuras parapiją įrašė kaip Šv. Trejybės Karaliaus Mindaugo prospekto Nr.3 bažnyčios ir Muitinės gatvėje Nr. 8a esančios zakristijos savininke. Priede pažymėta 5 C 2 /p; 2 C 2/p ir 1 C 1 /p. Tačiau zakristijos 2 C 2/p parapija atgavo tik mažą kambarėlį, nes didelę dalį šiuo metu neteisėtai valdo Vilniaus universitetas. Nagrinėjant priede pridėtus planus gali kilti neaiškumų dėl gatvių pavadinimų ir sklypo orientacijos. Carinės Rusijos laikais ir prieškariniais laikais planai orientuoti priešingai nei dabartiniais laikais. Dabar plano viršus orientuojamas į Šiaurę. Istorijos eigoje keitėsi ir gatvių pavadinimai: Bulvarnaja - Prieplaukos krantinė - Pergalės krantinė - Karaliaus Mindaugo prospektas; Jekaterinoslavskaja - Marijampolės - I.Snitko - J.Naugardo (plane Naugarduko); Policejskaja - Gardino - J. Kuzmos - Muitinės. Reikia paminėti, kad opozicinė parapija - bažnyčia pamažu liovėsi trukdyti parapijai, nors parapijai priklausiusių ir per tuos sunkius metus Emos Galasevičienės - Tumaitytės šeimos išlaikytų bažnytinių indų negrąžino, o tiesiog pasisavino.
Į mūsų parapiją pradėjo atvykti svečiai iš užsienio.

5. Parapijos veikla ir augimas atgavus tai, ką pavyko.

Kaip jau buvo rašyta anksčiau, pirmuoju parapijos kunigu buvo paskirtas Jonas Kalvanas (dabartinis vyskupas). Parapijai sėkmingai vadovauti galima tada, kai visi dirba sutartinai. Antroji parapijos taryba buvo išrinkta tokia: pirmininkė Marta Lindžiutė pavaduotojas Erikas Laiconas, kasininkė Erna Rotkienė ir narė pamaldų organizavimui Rita Barauskienė .
Deja, parapija dirbo nedarniai. Tam turėjo įtakos sovietmečio metu įgyta netinkama praktika. Pagal ją parapijai vadovauja parapijos taryba ir jai atstovauja tarybos pirmininkas, o pagal nusistovėjusią bažnytinę tvarką parapijai vadovauja kunigas - klebonas kartu su parapijos taryba. Reikia manyti, kad tokios skirtingos nuomonės taryboje tam tikru laipsniu trukdė sėkmingam pastatų atgavimui.
Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios statutą parapijiečiu buvo laikomas tas, kas bent du kartus per metus eina Šventos Vakarienės. Tie, kurie buvo konsistorijos ir kunigo opozicijoje, šių reikalavimų nesilaikė ir todėl 1995.02.12 per ataskaitinį - rinkiminį parapijiečių susirinkimą buvo laikomi ne nariais. Tokių buvo apie 10 žmonių. Jie stengėsi trukdyti pravesti susirinkimą. Vis tik susirinkimas nutarė jiems leisti dalyvauti susirinkime. Į parapijos tarybą išrinkti: A.Dravininkas, A. Tumaitis, M. Klusas ir E. Rotkienė. Atstovais nuo vokiečių grupės - H. Znutienė ir H. Ovaldas. Ši taryba dirbo vieningai, pareigingai ir išsilaikė iki šių dienų. Kaune atsikūrus Metodistų Bažnyčiai, dauguma vokiečių, kurie iš tikrųjų buvo metodistai, iš evangelikų liuteronų parapijos pasitraukė ir taryboje vokiečių tautybės atstovų neliko.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, Kauno parapiją aptarnavo kunigas J. Kalvanas. Per pamaldas, minint mirusiuosius, giedodavo moterų choras. Vėliau įsijungė ir vyrų; Sigitas Mauručas, Erikas Laiconas ir Saulius Juozaitis. Deja, šiuo metu parapijos chore vyrų jau nėra, nes S. Juozaitis ir E. Laiconas išaugo į kunigus, o S. Mauručas mirė.
S. Juozaitis įvestas į diakonus Kėdainiuose, nes jis pradėjo studijuoti seminarijoje, kurios sesijos buvo organizuojamos įvairiose vietose, o vėliau įsikūrė St. Peterburge. Tas studijas pradėjo ir daugiau parapijiečių: Jonas Kairevičius, Jonas Klėmanas, bet jie tų studijų nebaigė.
Po kurio, laiko Šiaulių parapijos kunigui Bekeriui mirus, kuris aptarnavo ir Panevėžio parapiją, Konsistorija pavedė S. Juozaičiui surinkti apie parapiją žinias ir pristatyti į Konsistoriją. Atrodė, kad ši parapija bus perduota jam aptarnauti, bet vėliau jai aptarnauti buvo pavesta teologijos studentui iš Švedijos p. Omanui. Tačiau p.Omanas po kurio laiko išvyko į Švediją ir Konsistorija Panevėžio parapijai aptarnauti skyrė Kunigą diak. S. Juozaitį.
Kadangi kunigas J. Kalvanas dažnai turėjo padėti Vyskupui J. V. Kalvanui, tai kun. S. Juozaitis dažnai buvo kviečiamas laikyti pamaldas Kaune. Kadangi tuo metu reikėjo kam nors laikyti pamaldas ir Panevėžyje, tai kun. S. Juozaitis kvietė į šį darbą įsijungti E. Laiconą, nes tris parapijas aptarnauti dėl didelio atstumo tarp jų buvo neįmanoma.
E. Laiconas prieš kurį laiką įsijungė į Krikščionių Esperantininkų tarptautinę lygą (KELI), o 1995 metais buvo planuojamas ekumeninis tos lygos ir tarptautinės katalikų esperantininkų Sąjungos (IKUE) kongresas Kaune. Tam reikėjo, kad koks nors Lietuvos kunigas galėtų nors pasveikinti kongreso dalyvius. Šis klausimas buvo sprendžiamas taip, kad E.Laiconui reikėjo pradėti studijas Klaipėdos universiteto Teologijos centre ir jis 1995.07.15 buvo įvestas į diakonus Biržų parapijoje padėti kunigui J. Daukai, kuris į Biržus atvykdavo iš Rygos. Kunigui J. Daukai atvykti į Biržus buvo tam tikrų sunkumų ir atėmė daug laiko dėl perėjimo per sieną. Parapijos tarybos pirmininkas važiuodavo prie sienos jo pasitikti. Diakonas E. Laiconas Biržus aptarnavo iki 1998.05.21. Tada jis buvo įšventintas į kunigus diakonus Žeimelio parapijoje Pakruojo rajone ir pradėjo aptarnauti Žeimelio ir Alkiškių (Akmenės raj.) parapijas. Jis čia minimas todėl, kad išvykus kunigui S.Juozaičiui tolimesnėms studijoms į JAV jam dažnai tenka aptarnauti ir Kauno parapiją. Taip pat reikėtų paminėti, kad padėti kunigui S. Juozaičiui aktyviai įsijungė ir Arūnas Žydaitis. Jis pradėjo studijas Klaipėdos universiteto teologijos centre. Tačiau studijos užsitęsė. Šiuo metu jis turi kitą diplominio darbo vadovą ir tikimės, kad šiemet jis studijas baigs. Jis jau gana seniai padeda aptarnauti Biržų parapiją ir kurį laiką Panevėžio, Kėdainių ir Kauno parapijas. Dabar jis aptarnauja Biržų parapiją. Kėdainių ir Panevėžio parapijas aptarnauja kunigas Arvydas Malinauskas. Kol kunigas S. Juozaitis tobulinasi JAV jis pakaitomis su E. Laiconu aptarnauja Kauno parapiją.
Po Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Sinodo (jau senasis vyskupas J. V. Kalvanas buvo miręs), kunigas J. Kalvanas išrinktas Konsistorijos pirmininku vėliau vyskupu ir nuo 1996 metų parapijai vadovauti pavedama kunigui diakonui S. Juozaičiui, kuris, baigęs mokslus St. Peterburge, 1998 metų liepos gale įšventinamas į kunigus. Jis Kauno parapijai vadovauja iki šiol.

6. Dabartinė patalpų padėtis.

Deja Vilniaus Valstybinio Universiteto vadovybės užsispyrimo ir valdžios kurtumo pasėkoje zakristija iki šiol yra praktiškai neišlaisvinta. Ta zakristijos pastato dalis, į kurią pavyko įeiti patalpų perdavimo komisijos dėka ir dabar parapija naudojasi tik grupelės parapijiečių atkaklaus budėjimo ištisomis paromis dėka. Taip ją pagaliau pavyko išlaikyti ir praktiškai ir pagal dokumentus jau priklauso parapijai. Dėl kitų patalpų atgavimo galybė raštų rašyta į visas galimas instancijas, įskaitant Generalinę prokuratūrą ir Respublikos Prezidentą, tačiau teigiamų rezultatų nėra. Visi raštai sukosi ratu ir grįždavo į ten, į kur buvo kreiptasi anksčiau. Kad būtų paprasčiau, Kauno miesto savivaldybė, tuo metu, kai specialios jos žinioje esančios komisijos Kaune nebuvo, prie Šventos Trejybės bažnyčios esančius pastatus oficialiai perdavė Vilniaus Valstybiniam Universitetui, tuo pačiu tarsi antrą kartą nacionalizuodama parapijai priklausiusį ir išlikusį turtą, net negalvodama kuo nors kompensuoti.
Tačiau Kauno senamiestis yra reprezentacinė vieta. Atvyksta daug svečių, kurie domisi ir liuteronų bažnyčia, todėl skubiai reikėjo ką tai daryti. Pirmiausia teko nuimti vėjo rodyklę nuo bokšto ir vietoje jos vėl užkelti kryžių, kuris sovietmečio metu gulėjo paslėptas bokšte. Tai atliko S. Juozaitis, E. Laiconas ir kiti bažnyčios nariai.
Taip pat reikėjo kaip nors sutvarkyti altoriaus pakylą, nes restauracijos metu buvo suformuota netaisyklingos trapecijos formos. To darbo ėmėsi parapijiečiai savo jėgomis. Čia daug darbo įdėjo Jonas Rotkis, Augustas Tumaitis ir kiti. Pakyla išlyginta, padarytas kraštas atsiklaupimui, laiptai kunigui pasiruošti Šventai vakarienei, padaryta laikina sakykla. Kad palaikyti žiemos metu pliusinę temperatūrą, nupirktas 10 kilovatų kaloriferis, kuris, deja, didelės naudos tokiai didelei patalpai neduoda.
Reikėjo atnaujinti ir bažnyčios išorę ir vidų. Kadangi bažnyčia yra senamiestyje, tai paveldo architektai kelia didelius reikalavimus kaip architektūriniam paminklui, kurį saugo valstybė. Deja, reikalavimais ir baigiasi visa apsauga. Nors valdžia ir skiria šiek tiek lėšų ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai, tačiau galima sakyti, kad finansiškai valdžia mūsų bažnyčių Lietuvoje beveik nesaugo, o parapijos, neatgavusios savo turto, taip pat nieko negali. Todėl bažnyčios atnaujinimas tęsiasi labai ilgai ir tik su užsieniečių pagalba. Šiuo metu išorė ir vidus jau sutvarkyti. Liko baigti šventoriaus sutvarkymą. Na, žinoma, ir atsiėmimas iš Vilniaus universiteto jo naudojamų parapijos zakristijos kambarių, kad būtų kur vystyti parapijos veiklą. Tai jau irgi daroma.
Nors zakristija teoriškai grąžinta parapijai, tačiau parapija gali naudotis tiktai maža patalpa IV-3 ir koridoriuku IV-2. Kitų patalpų Vilniaus universitetas neišlaisvina. Reikia pastebėti, kad pamaldų metu bažnyčia apšviečiama universiteto sąskaita ir ta maža zakristijos patalpėlė apšildoma irgi Universiteto sąskaita. Vietoj to, kad išlaisvintų patalpas universitetas leidžia naudotis auditorija sekmadieninei mokyklai.
Šioje patalpėlėje vyksta choro repeticijos, jaunimo Biblijos studijos užsiėmimai, kunigo pokalbiai su parapijiečiais ir kitais lankytojais, kaip pasitarimams krikšto, santuokos, laidotuvių klausimais. Ypač sunku prieš pamaldas, kada kunigas turėtų susikaupti, o pilna zakristija ir choristų, ir ateinančių užsirašyti išpažinties, mirusiųjų paminėjimui, pradeda rinktis jaunų šeimų vaikučiai į sekmadieninį darželį, kad tėvai galėtų dalyvauti pamaldose.
Tačiau prisiminkime Jėzaus Kristaus žodžius: “Parašyta: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų”. (Mt.4,4). Nežiūrint visų nepatogumų parapijiečių dvasinis lygis vis kyla. Per šį laikotarpį parapijoje atsikūrė choras, dalis chorisčių, kurios nedirba valdiško darbo, visada su giesme palydi mirusiuosius.

7. Choro veikla.

Kaip jau anksčiau buvo užsiminta, chorelis pradėjo veikti beveik iš karto. Pamaldoms vargonais groja ir choreliui vadovauja Virginija Daugirdienė. Kad viena parapija neatitrūktų nuo visos Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios bendruomenės, organizuojamos giesmių šventės. Pirmą kartą parapijos chorelis, arba kitaip tariant choro nedidelė dalis, 1991 metais išvyko į giesmių šventę Šilutėje. Gaila, bet mūsų vargonininkė joje nedalyvavo. Visą kelią saujelė giesmininkų praktikavosi; ruošėsi giedoti 2 giesmeles. Šilutės bažnyčioje choristams buvo skirta vieta balkone. Klaipėdos choristai perspėjo mūsų choro dalyvius, kad balkonas yra tik choristams. Matyt jiems abejonės kėlė mūsų mažos pajėgos, bet mes atsakėme: “Mes choras”. Grįžus į vietą klaipėdiečiai pripažino mus už chorą. Tai buvo pirmas žingsnis išvykoje. Vėliau mūsų parapijos vargonininkė visada vykdavo kartu į giesmių šventes ar kitas išvykas.
Kad ir ne labai intensyviai, bet choras draugauja ir su kaimyninės Latvijos Bauskės parapija. Bauskės parapijos kvietimu choristai viešėjo Bauskėje ir dalyvavo pamaldose. Po pamaldų šeimininkai parapijos patalpose choristus pavaišino. Bauskės choristai pasikeitė su Kauno choristais atminimo dovanėlėmis.
Giesmių šventėse anksčiau giedodavo parapijų chorai atskirai. 2000-siais metais buvo suorganizuotas pirmas jungtinis choras Biržuose, kuriame dalyvavo ir Biržų evangelikų reformatų choras. Atskirai pagiedojo svečių iš Bauskės choras.
Trumpą laiką veikė ir jaunimo ansamblis, bet jis daugiausia paremtas studentais. Studentai, baigę mokslus išvyksta ten, kur randa darbą arba tolimesnėms studijoms į kitas aukštąsias mokyklas ar į užsienį ir tokie ansambliai ilgai gyvuoti negali, jei nebus papildymo iš naujų studentų.

8. Parapijiečių mokymas.


Svarbiausias dėmesys yra atkreiptas į jaunų parapijiečių mokymą. Mokymą reikia pradėti nuo vaikystės. Tai yra tiesioginė tėvų ir krikšto tėvų pareiga. Jei jie savo pareigų neatliks, tai vaikas negaus krikščioniško mokymo bei auklėjimo pradų.
Kad jauni tėvai galėtų lankyti bažnyčią, sekmadieniais bažnyčios zakristijoje veikia vaikų darželis, kuriam vadovauja, vaikus prižiūri ir moko parapijos jaunimas. Prie parapijos veikia dar ir paaugusių vaikų klasė ir konfirmantų klasė. Žinoma, panaši tvarka yra ir kitose Lietuvos evangelikų liuteronų parapijose, išskyrus tokias parapijas, kuriose yra daug parapijiečių ir tikyba mokoma ne sekmadieniais, bet vidurinėse mokyklose (pavyzdžiui Tauragėje). Tačiau mokytojai neturėjo patirties ir todėl kauniečiai sugalvojo kviestis pagalbos iš Suomijos Bažnyčios sekmadieninių mokyklų mokytojų kvalifikacijai kelti. Pagrindinis organizatorius buvo kunigas S. Juozaitis. Tai, ką per mūsų krašto sovietinės okupacijos metus suomiai pažengė į priekį vaikų mokyme, tai jie mums perdavė per šiuos kursus. Jie taip pat pasidalino patirtimi apie jaunimo judėjimo organizavimą.
Gamtoje vaikai mokomi pažinti stebuklingą Dievo kūriniją. Kai nėra tinkamo oro jie mokomi auditorijoje. Pagal atgautą iš valstybės parapijos turtą mes tai galėtume atlikti savo patalpose, bet, kadangi Vilniaus universitetas mums grąžintų patalpų neišlaisvina, tai leidžia naudotis auditorija. Taip mokomi ir tie vaikai, kurie ruošiasi konfirmacijai. Prieš konfirmaciją dar juos lavina kunigas. Iš pradžių konfirmacijai atvykdavo vyskupas, vėliau jau konfirmuodavo kunigas J. Kalvanas ir jam tapus vyskupu - kunigas S. Juozaitis.
Prieš konfirmaciją vaikai laiko egzaminą pas sekmadieninės mokyklos mokytoją ir vėliau pas kunigą. Konfirmantai įvedami į bažnyčią giedodami giesmę “Jėzau veski Tu, gyvasties taku”. Jiems pritaria parapija ir vargonai. Pagal galimybes jie šiai šventei pasipuošia.
Sekmadieninių mokyklų mokytojų lavinimas vyko keletą metų. Vienos laidos kursai tęsėsi du metus ir po to jiems buvo išduodami pažymėjimai. Kauno parapijos mokytojams Švietimo skyrius moka simbolinį atlyginimą pagal išdirbtas valandas.
Po konfirmacijos jaunimas dalyvauja jaunimo judėjime: vasaros stovyklose, vyksta į TAIZE vienuolyno organizuojamus Naujųjų Matų sutikimus įvairiuose dideliuose kitų valstybių miestuose, kur susijungia su kitų tautų ir kitų konfesijų tikinčiaisiais į bendrą maldą už taikų sambūvį mūsų planetoje. Tuo TAIZE vienuolynas nori parodyti, kad įvairių tautų jaunimas gali gyventi taikoje ir melstis Viešpačiui Dievui .
Kunigai beveik kas mėnesį vyksta į Konsistoriją savo žinių pagilinimui. Jiems paskaitas skaito Klaipėdos universitete dirbantis iš JAV atvykęs profesorius dr. Č. Stevensonas. 2000-aisiais metais klausytojai buvo išvykę į JAV, kur Konkordijos Teologijos seminarijoje klausė dviejų savaičių kursą. Savaitgalyje kursų dalyviai lankėsi Čikagoje, dalyvavo Amerikos lietuvių pamaldose, apžiūrėjo miesto įžymybes, svečiavosi išeivijos šeimose.
Į šią seminariją kasmet atvyksta, baigę Klaipėdos universiteto teologijos centre studijas, du ar tris jauni teologai tęsti mokslus magistratūroje. Mokslas tęsiasi du metus. Tai yra didelė JAV liuteronų pagalba Lietuvos evangelikams. Už mokslą ir išlaikymą apmoka JAV liuteronų Bažnyčia.


9. Diakoninė veikla.


Prieš karą buvo įsikūrusi labdaringa organizacija “Sandora”. Organizacijos tikslas buvo: steigti evangeliškas mokyklas, senelių namus, rinkti lėšas iš ūkininkų ir parapijiečių remti neturtingus žmones, ligonius. Užsiėmė leidybine vei kla.
Tokios kilnios idėjos tęsimo mintis kilo ir atsigaunančioje Kauno parapijoje. Jono Klėmano siūlymu E. Laiconas porą savaičių studijavo išlikusią per karą medžiagą Kauno viešojoje bibliotekoje.
“Sandora” įsteigta Tilžėje 1904 metais ir veikė iki 1939 metų. J. Klėmanas paruošė klubo įstatus. Steigėju vadinosi Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios Konsistorija, bet klubas pasivadino juridiniu asmeniu ir vėliau nenorėjo paklusti Konsistorijai. 1990.03.20 dienos susirinkime išrinkta valdyba: pirmininkas J. Klėmanas, pavaduotojas E. Laiconas ir sekretorė M. Banienė.
Idėja buvo gera, bet vėliau klubas nukrypo bloga linkme. Vietoj, kad rinktų lėšas ir steigtų labdaringas organizacijas, klubas pradėjo priiminėti parapijai siunčiamas iš užsienio labdaras savo žinion ir jas platinti parapijiečių tarpe veltui ar už tam tikrą atlyginimą. Dėl tokios klubo veiklos kilo nesutarimų ir po kurio laiko parapija atkovojo teisę parapijai siunčiamą labdarą priimti pati ir ją išplatinti. Buvo sukurta diakoninė tarnyba prie parapijos tarybos, kuri veikia iki šiol. Kauno klubas “Sandora’ pamažu išnyko. Nors oficialiai buvusios lėšos pristatytos į Konsistoriją, bet atskilusi klubo dalis dar ilgai tęsė savo apmirusią veiklą.
Vėliau parapija išrinko diakoninę tarnybą prie parapijos tarybos ir gautus daiktus, drabužius platino bažnyčioje, lankė ligonius ir nešė jiems reikalingus daiktus ir gautus vaistus, kurie jiems buvo reikalingi. Diakoninei tarnybai pranešus sergančius lanko ir kunigas su Šventa Vakariene.
Bažnyčioje labdarą platinti nebuvo gerai, bet ką daryti, kad Vilniaus universitetas negražina patalpų? Bažnyčios balkone įrengta vaistinėlė, kurią aptarnauja farmacininkė R.Laiconienė. Pamaldų metu visada yra būtiniausių vaistų, kad būtų galima skubiai suteikti elementariausią pagalbą.
Reikia pažymėti, kad, nors patalpų stoka, bet į Kauną atveždavo labdarą ne vien Kauno parapijai, bet ir kitoms parapijoms: Marijampolės, Šakių, Jurbarko, Kėdainių, Panevėžio, Žeimelio, Vilniaus ir pavienėms organizacijoms, bei evangelikų reformatų parapijoms. Jas priimdavo, iškraudavo ir išduodavo atvykstantiems jas pasiimti senyvi parapijiečiai, nes jauni dažnai turėjo dirbti įstaigose,
Kauno parapija nemažą paramą daug kartų gavo iš draugiškos Rytų Vokietijos parapijos per gyvenusią Lietuvoje ponią Mariją.

10. Biblijos studija.

Prie jaunimo tikėjimo gilinimo klausimų reikia priskirti Biblijos studijų ratelį. Norintieji giliau panagrinėti Šventąjį Raštą ketvirtadieniais renkasi į Biblijos studiją. Lankytojų skaičius ypač padidėja prieš TAIZE organizuojamus kasmetinius Naujųjų Metų sutikimus. Malonu, kad iš organizatorių gaunami teigiami atsiliepimai apie susitikimo dalyvių paruošimą. Atskiros jaunimo grupės vyko į TAIZE vienuolyną (Prancūzijoje) vasaros metu.
Jaunimas dalyvavo ir Vokietij os jaunimo vasaros darbo stovyklėlėse. Kauno parapijos jaunimas kartu su sekmadienine mokykla organizuoja savaitės ilgio vasaros stovyklas konfirmacinio ir jaunesnio amžiaus vaikams. Šios stovyklos vėliau pasidarė visos Lietuvos vaikų stovyklomis, o kai kuriais metais tampa ir tarptautinėmis. Į stovyklą darbui su vaikais atvyksta sekmadieninių mokyklų mokytojai ir kunigai. Buvo suorganizuoti tarptautiniai jaunimo susitikimai. Kartu su Vokietijos jaunuoliais buvo plaukta Nemunu plaustais.
Kai kurį laikotarpį jaunimas buvo susibūręs į ansamblį, kuris visai neblogai giedojo. Deja, parapijos kunigui išvykus ilgoms studijoms į JAV, visa veikla labai susilpnėjo.


11 . Leidybinė veikla.

Retkarčiais pasirodydavo lapelis “Parapijos Žinios”, proginiai lankstinukai, bet rimtesnis ir pastovesnis leidinėlis “Liuteronai Kaune” pradėtas leisti 1992 metų balandžio mėnesį. Jis ėjo iki 1995 metų pabaigos. Vienas iš rimtesnių darbų - tai perrinktas ir išleistas giesmynas “Giesmių ir maldų knygelė”. Giesmynas išleistas Konsistorijos lėšomis visai Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai.
Parapijos leidinėlyje “Liuteronai Kaune” buvo daug gerų, aktualių naujienų ir parapijos jis buvo mėgiamas. Ir dabar gerai juo pasinaudoti ieškant įvykių datų ir susipažįstant su ano meto gyvenimu. Paskutiniu metu jis išeidavo kas ketvirtį. Tikėkimės, kad laikui bėgant jo leidimas vėl bus atgaivintas. Tenka girdėti minčių,
kad šį leidinėlį vėl reikėtų atgaivinti. Tai sveikintinos mintys, nes tai pažadintų parapijiečių aktyvumą ir supažindintų su parapijos veikla. Ypač tai labai svarbu tiems, kurie dėl ligos ar senatvės nebegali ateiti į bažnyčią ir nuo jos tam tikru laipsniu atitrūksta.

12. Parapijos augimas.

Atkreiptinas dėmesys ir į parapijos narių skaičiaus augimą. Jeigu atsikuriant parapijai reikėjo 20 žmonių, tai po kurio laiko jau buvo 200 narių, o dabar su vaikais jau yra apie 1100 narių.
Mūsų parapija nėra vieniša. Broliškos parapijos iš Vokietijos Lipės krašto ir iš kitų kraštų palaiko su mumis gana tamprius ryšius. Sudarytos partnerystės sutartys su Hamburgo Simon - Petrus parapija (Vokietija), su Bad Munden Šv.Martyno parapija (Vokietija), kuriai vadovauja kunigas Martin Woldert. Jis porą kartų lankėsi Lietuvoje. Draugaujama su Danijos Bornholmo salos Akirkeby parapija. Iš rytinės Vokietijos materialinę pagalba organizuoja ir teikia p.Marija Jugsteit Mobendorf’o parapijų bazėje. Buvo atvykęs iš JAV Arizonos valstijos parapijiečių choras.


13. Ekumeninis judėjimas.


Ekumeninis judėjimas pasaulyje vyksta jau seniai. Lietuva pergyveno okupacinį laikotarpį ir religinis judėjimas buvo slopinamas ir apmiręs. Okupacinė valdžia nepageidavo tarptautinių ryšių ir susirašinėjimo. Atgavus nepriklausomybę ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčiai pradėjus palaikyti ryšius su kitų šalių broliškomis Bažnyčiomis, atgyjant parapijai, prasidėjo ekumeninis judėjimas. Visumoje Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia nuo reformacijos pradžios palaiko ekumeninius ryšius su Evangelikų reformatų Bažnyčia, tačiau čia kalbama apie platesnį ekumeninį judėjimą.
Čia įdedami faktai todėl, kad Ekumeninės tarybos kūrimas, posėdžiai vyko Kaune ir daugiausia parapijos patalpose. Šventos Trejybės bažnyčioje įvyko Metodistų Bažnyčios atkūrimo pirmosios pamaldos, kuriose dalyvavo apie 25 svečiai iš užsienio.
1995 m etais Kaune vyko Pasaulinis krikščionių esperantininkų kongresas. Jo metu mūsų bažnytėlė buvo naudojama pravesti rytinėms ir vakarinėms pamaldėlėms. Joje įvyko ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvavo kunigai iš Vokietijos, Anglijos, Olandijos, Korėjos, Prancūzijos ir Kauno.

14. Kitos žinios.

Iš kitų šalių gauname ir dvasinės pagalbos. Kaip jau anksčiau minėta, jau eilę metų iš Suomijos pagal suderintą grafiką atvyksta kunigai ir dėstytojai kelti kvalifikaciją sekmadieninių ir vidurinių mokyklų tikybos mokytojams, ugdo jaunimo veiklos darbuotojus, kelia jų organizacinį lygį. Iš Lipės krašto baigęs studijas buvo atvykęs stažuotei Frank Erichsmeier. Jis dėstė Klaipėdos universitete, tuo metu jis save laikė Kauno parapijos parapijiečiu. Išvykus kunigui S. Juozaičiui į JAV studijuoti magistratūroje, jis pravedė pamaldas mūsų parapijai ir kitoms kunigo S. Juozaičio parapijoms mums sunkiu metu. Kunigas S. Juozaitis baigė St. Peterburgo teologijos institutą, dabar mokslą tęsia JAV, M. Banys baigia teologijos mokslus Švedijoje, L. Skarmulytė lavinosi muzikos srityje Vokietijoje.
Reikia pabrėžti, kad liuteronų parapijos Šventos Trejybės bažnyčia yra senamiestyje ir yra valstybės saugomas architektūrinis paminklas. Ją lanko iš užsienio atvykę svečiai ir turistai. Todėl ji turi atrodyti gražiai. Todėl buvo užsakyta projektinė dokumentacija ir pradėti restauracijos darbai. Jei Vilniaus Valstybinis Universitetas bažnyčią vadino aula, tai sutvarkius altorių ji jau atrodo kaip bažnyčia. Restauracijos darbai pradėti iš lauko. 1996 metais padaryta pamatų hidroizoliacija. Restauruota bažnyčios tinko danga ir nudažyta. 1998 metais pradėta ir suremontuota zakristija (mūsų naudojama dalis) ir koridoriukas. Koridoriuke įrengtas tualetas, labai maža virtuvėlė. Įvestas vandentiekis ir kanalizacija. Turime telefoną.
Pilnam šventoriaus sutvarkymui reikėjo paruošti viso kvartalo ribų projektą. Jis šiuo metu jau paruoštas. Jau paruošta tvoros rekonstrukcijos dokumentacija ir pradėta statyba, kad nors dalinai priartėti prie buvusių ribų. Komplektuojant šio leidinėlio medžiagą tvora jau beveik pastatyta. Pastačius tvorą iš gatvės pusės atsirado galimybė atidaryti centrinį įėjimą. Esanti tvoros mūrinė dalis paaukštinta, kad per ją nelaipiotų žmonės. Metalinėje tvoros dalyje yra vartai centriniam įėjimui.
Dar nepilnai sutvarkytas mūsų bažnyčios vidus. Daroma žygių gauti bažnytinių suolų ir sutvarkyti navos išdėstymą, kad būtų centrinis priėjimas prie altoriaus. Nors suolų dar nėra, bet esantys Vilniaus universiteto suolai pertvarkyti taip, kad būtų vidurinis takas. Suremontuotas bažnyčios vidus, kuris turėjo būti atliktas pagal architektūriniam paminklui statomus reikalavimus.
Šiame darbe mums daug padeda Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios Konsistorija, užsienio rėmėjai. Deja, mažai padeda Paminklosaugos Departamentas. Kol kas jis padeda tik žodžiais. Valdžios teikiama Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai irgi minimali.
Reikia paminėti, kad parapijiečiai dalyvauja ir kituose renginiuose kaip pamaldose K. Donelaičio parapijoje Tolminkiemyje, kurios normaliai vyksta antrąjį rugsėjo sekmadienį, pirmosiose naujų metų pamaldose, kurios vyksta kaskart kitoje parapijoje, žymių žmonių laidotuvėse, kaip Vidūno, kompozitoriaus Banaičio palaikų perlaidojime.
Už tai, kad gražėja mūsų bažnytėlė parapijos taryba dėkoja visiems parapijiečiams, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie bažnytėlės tvarkymo, dėkoja Konsistorijai ir svarbiausia Viešpačiui Dievui, kuris mūsų neapleidžia ir suteikia mums jėgų.


16. Panaudota literatūra.


1.”Augsburgo Konfesija” 1994.
2. Die heilige Stadt unserer Väter. 1933.
3. Dr.K.Gudaitis “Lietuviai evangelikai”. - Ontario, Kanada, 1957.
4. Inventorizacijos byla Nr. 15222. Raj. P. kvart. 280 skl. 8.
5. Kauno srities Kauno DŽDT Vykdomojo Komiteto 1953 m. kovo
dienos sprendimas Nr. 177.
6 Kauno valstybinis archyvas. F.209, 3 ap. 1257ab.
7. ”Liuteronai Kaune” 1992. Nr.1.
8. ”Liuteronai Kaune. 1993. Nr.11
9. ”Liuteronai Kaune” 1995. Nr.1.