Kunigas Liudvikas Fetingis

Parapijos pirmininkas
Mantas Bitinas
Lašupio g. 1,
Dovilai,
LT-96011, Klaipėdos raj.
Tel. +370 657-97415

Parapijos istorija

Restauruotos Dovilų bažnyčios pašventimo procesija 1995 m. birželio 24 d.

Baičių, Gedminų, Gelžinių, Grobštų, Gribžėnų, Jurgių, Kalvių, Ketvergių, Kisinių, Laugalių, Lėbartų, Stučių, Šernų, Šnaukštų bei kitų šios parapijos kaimų žemdirbiai iš seno garsėjo gerais javų derliais, tvarkingomis sodybomis. Nusigyvenusių ūkininkų iš viso čia nebuvę.
Bažnyčią Doviluose statyti įsakęs Friedrichas Wilhelmas I “das die Litauer noch sehr roh und unerfahren im Christenthum seien” (“nes lietuviai vis dar labai prastai išugdyti, nesubrandinti krikščionybei”). Deja, karaliaus nurodymas tuo kartu įvykdytas nebuvo, o ir jis pats netrukus, 1740 m., mirė. Evangeliškos pamaldos Doviluose pradėtos laikyti tik nuo 1784 m. nedidelėje mokyklos salelėje, įrengtoje už lie­tuvininkų surinktus pinigus. Laikė jas pats šuilmistras (mokytojas). Bažnytinė valdžia, vertindama tokį žmonių pamaldumą, įsteigė va­di­namąją “pagalbinę dvasinę apylinkę” (Hilfspredigerstelle) ir globoti ją įpareigojo Klaipėdos laukininkų bei Priekulės parapijų kunigus. Šie pa­kluso – 1846 m. pastoracinį darbą dirbti atsiuntė diakoną Hermanną Hahną. Taigi problema bent laikinai buvo išspręsta. Tačiau do­vi­liškius, aplinkinių kaimų ūkininkus neapibrėžtas pagalbinės dvasinės apy­linkės statusas menkai tenkino, jie vis reikalavo suteikti savarankiškos parapijos teises, nes tik tokiu atveju buvo galima pasistatyti savus maldos namus.
Parapija įteisinta 1854 m. Dabar H. Hahnas privalėjo imtis bažnyčios statybos reikalų. Gal ne visai uoliai šį darbą jis atliko, nes 1859 m. į Dovilus atkeliamas naujas dvasininkas – Augustas Harneris, o H. Hahnas išvyksta kunigauti į Labguvos apskrities Papelkių parapiją.
Naujoji Dovilų bažnyčia – stačiakampis lauko akmenų bei plytų statinys su nedideliu bokšteliu rytų pusėje – išmūrijamas beveik per vienerius metus: kertinis akmuo padėtas 1861 m. liepos 17 d., o šventinimo iškilmės atšvęstos jau 1862 rugsėjo 18 d. Iškilo ji gražioje vietoje – neskubios, karklais, žilvičiais apaugusios Klaipėdos krašto upės Minijos kaimynystėje, ant nedidukės kalvelės. Nedidelis bokštelis, dvišlaitis stogas, tikslios viso statinio proporcijos darė bažnyčią patrauklią ir mielą. Suskubta įrengti neprasti 12 registrų vargonai, altorių puošė dailininko pieštas “Laiminančio Kristaus” paveikslas. Sakraliniai indai – kielikas vynui, padėklas ostijoms – gauti (ar pirkti) iš Nidos bendruomenės. Į pamaldas plačios parapijos žmones, jai priklausė net 24 kaimai, kvietė du vidutinio dydžio varpai.

Grūdų sandėlys Dovilų bažnyčioje. Nuotrauka A. Stubros 1988 m.

Maldos namų statytojas kunigas A.Harneris (kitur rašoma – Arnoras) mirė 1880 m. Daugiau kaip ketverius metus Dovilų parapija neturėjo savo dvasinio vadovo. 1885-1886 m. dirbo Gustavas Juozapaitis (Josepeit), po jo vėl laikotarpis be kunigo, 1888-1889 m. – Traugottas Gečiūnas (Getzuhn), 1890-1901 m. E. Endrulaitis, 1901-1902 – Fritzas Moseris. 1902 m. tarnybą pradeda ilgiausiai Doviluose dirbęs Ferdinandas Radtkė. Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir į Klaipėdos kraštą įsiveržė rusai, nežinia už ką jis buvo ištremtas į Sibirą. Grįžo labai suvargęs, paliegęs, bet vėl ėmėsi savo pareigų. Išeidamas 1937 m. pensijon, bendruomenę perdavė paskutiniam tarpukario laikotarpio kunigui Gustavui Reisgiui.
Dovilai – tipiška lietuvininkų parapija, niekad neatsisakiusi savo tėvų kalbos, papročių bei tradicijų. Vokietininkai net skundėsi, kad jų tautiečiai čia lietuvėja. 1861 m. šioje bendruomenėje buvo 3 113 žmonių (lietuvininkų – 2 560, arba 82%), 1878 m. – 3 480 (liet. 2 785, arba 80%). Po pirmojo pasaulinio karo ji jau kiek mažesnė – 1921 m. ją sudarė 3 040 asmenų. Dar po penkerių metų, 1926, jų 3 050, o 1937 m. – 3 500. Garsėjo doviliškiai ir savo gražiu giedojimu. O vargonavo jiems tarpukario laikotarpiu Jurgis Purvinas ir kunigo F. Radtkės duktė Monika. Prie bažnyčios veikė parapijos mokykla; XIX a. pabaigoje joje dirbo V. Kučius, vėliau Saemannas, minėtasis J. Purvinas ir kt.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigos-penkto pradžios įvykiai kar­dinaliai pakeitė bendruomenės gyvenimą: 1939 m. kovo 22 d. čia jau šei­mininkavo hitlerininkai, dar po poros metų prasidėjo lemiamas karas su SSRS. G. Reisgys mobilizuojamas kariuomenėn, pasiunčiamas į frontą. Iš ten jau nebesugrįžo.
1944 m. pabaigoje doviliškiai, kaip ir kiti Klaipėdos krašto gyventojai, siaubo genami traukėsi nuo artėjančios sovietinės armijos. Pasklido jie po visus Rytprūsius, kiti įstengė nukakti net į pietines Vokietijos žemes. Stojus taikai, kai kurie jų grįžo gimtinėn. Bažnyčią rado nesugriautą, bet apiplėštą, subjaurotą. Mat 1944 m. rudenį Raudonosios Armijos artilerijos padalinys čia buvo įkūręs arklidę. Kareivos altorių nuvertė, kūrus nugriovė, vargonus sunaikino, suolus išnešė ir sudegino, šildydamiesi prie laužo. O pasitraukdami dar išdaužė langus.
Netrukus pradėti rengti surinkimai. Juos organizavo sakytojai Jo­kū­bas Karalius iš Gelžinių ir Jonas Krežis iš Stučių kaimo. Pastarasis buvo įpusėjęs aštuntąją dešimtį, tačiau turėjo didelę sakytojo veiklos patirtį. Atgaivintąją bendruomenę reikėjo įregistruoti, nes be valdžios leidimo nė viena parapija veikti – kviesti žmones į maldos namus – neturėjo teisės. Reikalingi dokumentai, žmonių pasirašyti, vietos valdžios patikrinti ir patvirtinti, Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotiniui įteikti 1948 m. birželio 6 d. Kadangi senoji bažnyčia buvo nuniokota, teko ieškoti vietos bendruomenei rinktis. Pristatytoje maldos namų nuomos sutarty nurodyta, kad patalpas melstis – “didįjį kambarį su šaliejomis pa­talpomis” nemokamai suteikia sakytojo J. Karaliaus kaimynas Jokūbas Pareigis. Atskiru paragrafu įrašyta, jog ši sodyba nebus panaudota “niekam kitam kaip tik parapijos kultų laikymo tikslui”.
Visus reikalavimus įvykdžius, valdžia nebeprieštaravo – 1948 m. rugpjūčio 5 d. Religinių kultų reikalų įgaliotinio įstaiga įregistravo poka­rinę Dovilų parapiją. Šį faktą liudija išduotas pažymėjimas.
Nė kiek ne lengviau buvo įteisinti sakytojus. Abiejų minėtųjų – J. Ka­raliaus ir J. Krežio – charakteristikas-rekomendacijas parašė Konsis­to­rijos pirmininkas A.Baltris (reikia manyti ne tik jis…). Leidimai dirbti išrašyti praėjus net šešeriems mėnesiams (kaip atrodė duotasis J. Ka­raliui).
Dovilų bendruomenė gyvavo gal dešimtį metų. Deja, jos narių skai­čius vis mažėjo: vieni iškeliavo į Sibirą, kiti emigravo į Vokietijos Fede­racinę Respubliką, treti atitolo nuo Bažnyčios. Tačiau parapija nemirė – maždaug po keturių dešimčių metų, 1989-ųjų gruodžio 14 d., ini­ciatyvinė doviliškių grupė – Gerlinda Pūkienė, Gintautas Šeškas ir kt. – kreipėsi į Klaipėdos raj. Vykdomojo komiteto vadovus, prašydami įregistruoti atgi­musią evangelikų bendruomenę. Religinių kultų reikalų tarybos įga­liotinio įstaiga tuo laiku jau buvo panaikinta, jos paveldėtoja – Religijos reikalų taryba – Dovilų parapiją įregistravo 1990 m. sausio 29 d.
Pirmosios pamaldos įvyko 1992 m. gruodžio 20 d. apylinkės Tarybos salėje. Jas laikė kaimyninės Plikių parapijos kunigas L. Fetingis. Po to im­tasi nelengvų bažnyčios atstatymo darbų – vietos valdžia ją buvo paver­tusi sandėliu bei malūnu. Kai ko nors atkakliai siekiama, sėkmė ateina: 1995 m. gegužės 28 d. senieji Dovilų maldos namai buvo atšventinti. Ben­druomenė, vadovaujama kunigo L. Fetingio, atvertė naują savo istorijos puslapį.


Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997.Spausdinti

© 2009 LIETUVOS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIASPRENDIMAS: UAB CORAL SOLUTIONS