Pamokslai

Pamokslas

2016-03-06

Pamokslo tekstas: Lk.15,1-3.11-32

Darius Petkūnas


Palyginimas apie sūnų palaidūną, tai pasakojimas apie arogantišką, nedėkingą ir palaidą gyvenimą vedusį jauną vyrą. Viską praradęs ir supratęs tokio gyvenimo pražūtingumą jis sugrįžo pas tėvą. Tėvas jo nepasmerkė. Tai pasakojimas apie atgailą ir atleidimą, kuriuo Jėzus perteikia besąlygišką dangiškojo Tėvo meilę nusidėjėliui, kuris „buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado.“

 

Išgirdus pirmuosius Jėzaus žodžius apie tą jaunėlį sūnų, neišvengiamai lanko mintys, kad gyvenime jis susidurs su rimtais iššūkiais. Jėzus ryškiai parodo jo aroganciją. Susikūręs kažkokį planą savo galvoje, jis atėjo pas tėvą, ir tarė: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Palikimas yra užrašomas testamentu ir įprastai perduodamas po mirties. O šis jaunas vyras išdidžiai pareikalavo, kad tėvas jau dabar padalintų palikimą jo ir brolio, ir gautų savo dalį dar tėvui esant gyvam. Jaunuolis pažeidė ketvirtą Dievo įsakymą – „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Jie turi gyvenimo patirtį, todėl reikia pagarbiai išklausyti jų patarimo, jų siūlomas gyvenimo vertybes. Neveltui šis įsakymas turi pažadą: „[tai daryk], kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.“ Tuo tarpu sūnus verčiau klausė abejotinos reputacijos draugų nuomonės, nei tėvo patarimo.

 

Todėl nereikia stebėtis, kad toks požiūris į gyvenimą prie gero neprives. Jėzus sako, kad gavęs palikimą jis iškeliavo į tolimą šalį. „Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo turtą.“ Jėzus išsireiškė palyginti švelniai. Vyresnysis brolis tėvui kalbės: „Jis prarijo tavąjį turtą su kekšėmis.“

 

Toliau jo gyvenimas bėgo pražūties keliu. Šalį aplankė baisus badas. Neturėdamas pinigų jis stojo tarnauti pas vieną ūkininką. Darbą gavo prasčiausią – turėjo ganyti kiaules. Rytuose šis darbas pasibjaurėtinas, nes kiaulė ten laikoma nešvariu gyvuliu. Ką jis valgė, nežinia, nes Jėzus sako: „jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.“ Palaipsniui dingo jo išdidumas ir arogancija. Jo gražūs rūbai virto skudurais. Kartą pabudęs purviname griovyje „jis susimąstė.“ Jis suprato, kad toks gyvenimas jį veda tik į pražūtį, o jį pakeisti nėra nei lėšų, nei galimybių. Vienintelė viltis – tėvas, su kuriuo jis negražiai pasielgė. „Kelsiuosi, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis sūnumi. Priimk mane samdiniu.“ Tik ar tėvas jį priims?

 

Jėzaus palyginimą girdėjo tiek „visokie nusidėjėliai,“ kurie rinkdavosi pas Jėzų ir, per atgailą susitaikę su Dievu, grįždavo į tikro tikėjimo kelią, tiek fariziejai ir Rašto aiškintojai. Pamatę, kad Jėzus bendrauja su nusidėjėliais ir netgi su jais sėdi už bendro stalo, fariziejai piktai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ Jų manymu, teisingiausia būtų nuvaryti juos kuo toliau, kad čia net jų nuodėmės kvapo neliktų. Jie šaltai teisė juos tvirtindami, kad toks yra Dievo požiūris, nes laimina jo įsakymus vykdančius žmones, ir baudžia peržengėjus. Ir mums atrodo, kad nepalankus įvykių susiklostymas tam sūnui palaidūnui yra jo paties prisišaukta Dievo bausmė.

 

Jėzus detaliai atpasakoja svarbiausią istorijos vietą - susitikimą su tėvu. „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“ Sūnui prabilus: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi..,’ tėvas tarė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. ... Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’“

 

Palyginimas liudija apie Dievo meilę ir ši meilė yra besąlygiška. Nelaimių prispaustas jaunėlis išpažino nuodėmes ir atgailavo, jis ryžosi pasikeisti. Jis nebereikalavo ankstesnio garbingo sūnaus statuso. „Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Dievas, kaip tas gailestingas tėvas, regėdamas išsekusį sūnų, jo išpažintį ir atgailą, nekelia jokių papildomų sąlygų. Nepaisant visos jo ankstesnės arogancijos, jis jam atleidžia, dovanoja visas kaltes, ir priima atgal į šeimą ne kaip samdinį, o kaip sūnų. „Sakau jums,“ - tarė Jėzus, - „šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“

 

Vyresniojo sūnaus pavyzdžiu Jėzus paaiškina, kodėl mūsų dangiškasis Tėvas yra gailestingas. Vyresnysis sūnus tuo metu buvo laukuose. Eidamas namo jis išgirdo muziką ir šokius. Nustebęs jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tarnas taip ir atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.“ Vyresnysis įsižeidė. Jis visą laiką dirbo tėvo ūkyje, klausė jo patarimų, o tėvas jam nė ožiuko nėra davęs už jo gerą elgesį. Tėvui jis apmaudžiai kalbėjo: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davės nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą.., tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.“ „Vaikeli,“ - atsakė jam tėvas, - „tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.’“

 

Tad kodėl gi Dievas yra toks gailestingas? Atsakymą pateikia apaštalas Paulius šiandienos laiške: „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį... Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“ Laiške Romiečiams jis priduria: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai... Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.“

 

Dievas mums gailestingas, nes Kristus ant savęs prisiėmė mūsų nuodėmes. Jėzus, būdamas šventas, atsistojo nusidėjėlių vietoje. Jis sutiko mirti ir už tą sūnų palaidūną, kad jam pelnyti dangiškojo Tėvo meilę. Jis kentė visą nuodėmės pažeminimą - sutiko būti išrengtas, apspjaudytas, sumuštas, nuplaktas ir visų pajuokai iškeltas ant kryžiaus. Jis kentė visą nuodėmės gėdą, kad „kas tik jį tiki, neliktų sugėdintas.“ „Jis nepadarė nuodėmės,“ - liudija apaštalas Petras. „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą.“

 

Danguje yra daug džiaugsmo, kai per atgailą prapuolęs sūnus grįžta pas dangiškąjį tėvą. Palyginimu Jėzus perteikia šį dangaus džiaugsmą. Tas tėvas jaunėliui sūnui ne tik padovanojo geriausią drabužį. Dar daugiau. Tarnams jis tarė: „Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!“ Dangiškasis tėvas džiaugiasi ir mumis, kai išpažįstame jam savo nuodėmes, kai siekiame pagerinti savo nuodėmingus kelius. Per išpažintį, kaip tam jaunėliui, jis mums padovanojo geriausią drabužį – tyrumą simbolizuojančius baltus Krikšto rūbus, kuriais mes buvome aprengti tą valandą, kai ant mūsų buvo užpiltas pilnas malonės ir gyvasties vanduo. Kristus mums paliko Altoriaus sakramentą - būsimosios dangaus puotos paragavimą. Čia Kristus susivienija su mumis, savo kūnu ir krauju užantspauduoja mūsų nuodėmių atleidimą ir savo malone atnaujina mūsų kūnus bei sielas. „Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“, taria jis kiekvienam atgailaujančiam. „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ „Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“ – šiandieniniame laiške reziumuoja apaštalas Paulius. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys.“ Amen.