Pamokslai

Pamokslas

2016-02-28

Pamokslo tekstas: Lk.13,1-9

Darius Petkūnas


Patyręs kokią nors nelaimę ar užgriuvus virtinei nelengvų išbandymų žmogus kelia klausimą: „Kodėl su manimi taip atsitiko?“ „Ar mane už ką nors baudžia Dievas?“ „Kitaip tariant, ką aš padariau prieš Dievo valią, kad man tenka patirti sunkius išbandymus?“ Kunigai nesutinka konkrečiu atveju leistis į samprotavimus apie Dievo valią paskiro žmogaus gyvenime. Į Dievo valią teologai žvelgia per Kristų, ir Jėzuje Dievas Tėvas parodė, kad jo valia mūsų atžvilgiu yra gera. Evangelistas Jonas liudija, kad Dievas siuntė savo Sūnų į pasaulį, ne tam, kad „jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ O apaštalas Paulius antrina: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ Jo valia taip pat išsakyta jo Įstatyme – 10 įsakymų. Dievas per pranašą Jezekielį sako: „Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, ­ nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas.‘“

 

Vis dėlto tikrojo tikėjimo stokojančiam žmogui norėtųsi tikslesnio atsakymo į asmeninius egzistencinius klausimus, todėl jis eina pas burtininkus, astrologus, šamanus, arba ekstraseansus. Skirtingai nei kunigai, jie prifantazuos įvairiausių neapčiuopiamų dalykų, ar tai kas jį „nužiūrėjo,“ ar kas jį „prakeikė,“ ar paprasčiausia pasakys, kad tokia žmogaus „karma“, tai yra toks likimas. Šis požiūris, sakantis, kad žmogus su savimi į pasaulį atsineša gerų ir blogų darbų visumą, už kurią moka šiame gyvenime, yra netikra religija ir nekrikščioniškas. Todėl nedarykime nuodėmės ir neikime pas tuos burtininkus ir kitus netikrus pranašus, kurie bando atsistoti Dievo vietoje ir nuspėti mūsų likimą.

 

Šiandieninėje evangelijoje girdėjome, kaip Jėzui buvo užduotas panašus klausimas. Pas jį atvyko žmonių, pranešusių apie galilėjiečius, kurių kraują Poncijus Pilotas sumaišė su aukomis. Kas ten nutiko Jeruzalėje iš tikrųjų, evangelijos nepatikslina, tačiau Pilotas, būdamas Romos okupacinės valdžios prokuratoriumi, tikriausiai susekė galilėjiečius kurstant maištą. Jis pasiuntė pas juos kareivius, kurie užtiko juos beaukojančius Dievui aukas, ir, nepaisant šventų apeigų, „jų kraują sumaišė su jų aukomis.“ Pas Jėzų apsilankiusieji, kaip ir mes, kuomet stokojame tikėjimo, kėlė klausimą, „ar galilėjiečių nelaimę reikėtų laikyti Dievo bausme už padarytas nuodėmes?“

 

Teologai šį klausimą vadina „teodicėja.“ Terminas susideda iš graikiškų žodžių „Theo“ ir „Dikė,“ reiškiančių Dievą ir teisingumą. Teodicėja reiškia, kad Dievas už gėrį atlygina malone, o už blogį - bausme.“ Iš čia kyla klausimas, „ar nelaimės, kurios mums nutinka, yra Dievo bausmė už nuodėmes, už mūsų blogus darbus?“ „O kodėl tuomet atviri nusidėjėliai ir Dievo niekintojai gyvena gerai, o jį tikintieji susiduria su sunkumais?“ Teodicėja nukrypsta į filosofiją ir kelia klausimą: „Kodėl, jei yra visagalis ir teisingas Dievas, pasaulyje egzistuoja blogis?“

 

Uždavusieji klausimą turbūt tikėjosi, kad Jėzus atsakys, jog tuos galilėjiečius ištiko tokia baisi mirtis už jų neišpažintas nuodėmes. Jūs, kurie skaitėte Jobo knygą, prisimenate, kad sentėviui susidūrus su daugeliu nelaimių, netekus turto ir vaikų, jo draugai klausinėjo: „Ką tu padarei, kad Dievas tave taip baudžia?“ Jobas pats ieškojo atsakymo ir negalėjo jo rasti, nes Dievo akyse jis gyveno dorą tikinčiojo gyvenimą. Juk ir Dievas šėtonui sakė: „Ar matei mano teisųjį tarną Jobą?“ Šėtonas sakė: „Leisk man jį varginti nelaimėmis, ir pamatysi, kaip jis nuo tavęs nusigręš.“ Jobas nenusigręžė. Jo knyga skelbia: „Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui.“

 

Kaip į klausimą atsakė Jėzus? Evangelistas rašo: „Jėzus pasakė jiems: ‚Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Ne, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.‘“ Klausinėtojams Jėzus pateikė ir kitą tragiškos nelaimės pavyzdį, kuri ištiko aštuoniolika jeruzaliečių, ant jų nugriuvus bokštui Jeruzalėje. „Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“

 

Taip, tie nuo Piloto rankos nukentėję galilėjiečiai buvo nusidėjėliai, kaip ir anie, kurie žuvo užgriuvus bokštui, tačiau jie nebuvo didesni nusidėjėliai nei kiti. Ir mes esame nusidėjėliai, nes mintimis, žodžiais ir darbais peržengiame Dievo Įstatymą. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, - liudija evangelistas Jonas, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.“ Vietoje savęs teisinimo pamaldų pradžioje mes tariame: „Aš vargingas, nuodėmingas žmogus išpažįstu tau, Dieve, visas savo nuodėmes ir dėl to širdingai gailiuosi.“ Taip, Dievas iš tikrųjų baudžia žmogų už nuodėmes, tačiau aplankius nelaimėms mes nesistengiame lengvabūdiškai „skaityti“ Dievo mintis, spekuliuoti įvairiomis prielaidomis, nes pats Jėzus sakė, kad ir tie galilėjiečiai nebuvo didesni nusidėjėliai, nei kiti. Įvykus žemės drebėjimams, sugriuvus namams, užėjus cunamiui, ar įvykus autokatastrofai geriau žvelkime į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, o ne lengvabūdiškai „šifruokime“ Dievo mintis, nes „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis.“

 

Prie savo atsakymo „Ne“ Jėzus abejais atvejais pridūrė: „Sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“

 

Dievo žodis praneša, kad po pirmųjų tėvų nuodėmės, žmogaus prigimtis tapo pažeista nuodėmės ir už ją žmogus yra pasmerktas mirčiai ir pražūčiai. „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ „Atpildas už nuodėmę – mirtis.“ Apaštalas Paulius aprašo įgimtąją nuodėmę savo prigimtyje. „Kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ Iš tiesų, kiekvienas žmogus yra pasmerktas mirčiai ir pražūčiai, tačiau Dievas, visos malonės Tėvas, siuntė mums į žemę savo Sūnų, Teisųjį Jėzų Kristų, kad jis savo brangiu krauju, nekalta kančia ir mirtimi išvaduotų mus iš nuodėmės. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ „Jis yra permaldavimo auka už mūsų nuodėmes.“ Todėl „dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ – atsidūsta apaštalas Paulius. Vis dėlto tiems, kurie yra užkietintos širdies, kurie neina į bažnyčią, atmeta Altoriaus Sakramentą bei gyvena lengvabūdišką atviros nuodėmės gyvenimą, Jėzus sako: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“

 

Kodėl gi Jėzus neleidžia nelaimių lengvabūdiškai vadinti Dievo bausme? Todėl, kad Dievas yra kantrus ir maloningas. Gal būt mes norėtume regėti Dievo bausmę atviriems nusidėjėliams bei piktadariams, čia ir dabar. „Kodėl Dievas jiems leidžia vaikščioti ant žemės, o teisieji turi kentėti?“ – štai dar vienas Teodicėjos klausimas. Todėl, kad „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės.“ Jėzus primena, kad dėl malonės ir gailestingumo dangiškasis Tėvas „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ Palygime apie figmedį tas žmogus sakė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ Bet anas jam sakė: ‘Palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių.’“

 

Mes esame tas figmedis, kuris turėtume nešti tikėjimo vaisius, tačiau nenešame, o vis dėlto Dievas mums yra gailestingas. Jis į mus žvelgia kaip mylintis tėvas į savo vaikus. Dievas mus laisto savo žodžiu ir Šventaja Dvasia, ir laukia mūsų atgailos, ir ragina išsižadėti nuodėmių. „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių,“ - į Visuotinę Bažnyčią kreipiasi evangelistas Jonas, - ir priduria: „O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ Visiems jį tikintiems krikštytiems žmonėms Jėzus atleidžia nuodėmės, nuima nuo jų pražūtį bei pasmerkimą, ir padovanoja amžiną gyvenimą. Jam tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen.