Pamokslai

Pamokslas

2015-12-20

Pamokslo tekstas: Lk.1, (39-45) 46-55 (56)

Darius Petkūnas


Ketvirtas advento sekmadienis skelbia artėjančią mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo šventę. Jo skaitiniai liudija apie suėjusią “laiko pilnatvę”, kuomet išsipildė tai, ką “Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose... apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, ­ Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.” Mes šiandien apmąstome tą didžią paslaptį, skelbiančią, kad Dievas “apsireiškė kūne, buvo Dvasios pateisintas, pasirodęs angelams, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę.”

 

Evangelistas Lukas, Pauliaus vadinamas “mylimu gydytoju,” šios dienos Evangelijoje ragina mus apmąstyti Marijos giesmę. Tai džiaugsmo giesmė, kurią Dievo Motina giedojo jos apsilankymo metu Zacharijo namuose. Pasveikinimo metu Elžbietos įsčiose šoktelėjus kūdikiui (būsimam Jonui Krikštytojui), Marija atvėrė savo širdį Dievui giedodama liaupsės giesmę. “Mano dvasia džiaugiasi Dievu, mano Gelbėtoju.”

 

Prieš šešis mėnesius iki apsilankymo pas Elžbietą, angelas Gabrielius Marijai pranešė, kad Dievas ją išrinko tapti ypatinga motina. “Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų.” Kuo bus ypatingas Marijos sūnus? Angelas atskleidžia šio kūdikio bruožus: jo vardą, jo kilmę, ant jo pečių uždėtą žmogaus išganymo darbą.

 

Marija pagimdys sūnų ir angelas praneša būsimą jo vardą. “Tu jį pavadinsi Jėzumi.” Vardas “Jėzus,” išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia tą, kuris gelbsti. Šiuo vardu Dievas pasako, kad šis kūdikis – Gelbėtojas. Dar jam negimus ant šio kūdikio pečių jau uždėtas žmogaus išganymas.

 

Angelas pasako šio kūdikio kilmę. “Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.” Žodis “aukščiausiasis” Šventame Rašte priskiriamas vienam Dievui. Pavadindamas Jėzų “aukščiausiojo Sūnumi” angelas paskelbia Marijai, kad joje per Šventąją Dvasią priėmė kūną paties Dievo Sūnus - antrasis šventosios Trejybės asmuo. „Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus,“ – liudija jo dievišką prigimtį pranašas Michėjas. Vardan žmogaus išganymo Dievo Sūnus priėmė kūną ir tapo žmogumi. Dėka Jėzaus Marija tapo Dievo motina ir yra verta aukščiausios pagarbos.

 

Angelas Marijai praneša kokį darbą atliks Dievo ir Marijos Sūnus. “Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis Viešpataus Jokūbo namams per amžius.” Jėzuje išsipildys Senojo Testamento pranašystės apie Mesijo gimimą, jo ženklus, jo iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, ir jo didį darbą - mirtį ant kryžiaus, kuria savo krauju jis žmogui užtarnaus nuodėmių atleidimą ir išganymą.

 

Po šešių mėnesių aplankiusi pas Elžbietą Marija dar kartą pergyveno tai, ką apsilankymo metu jai pranešė angelas. Jonui Krikštytojui šoktelėjus Elžbietos įsčiose, toji pranašiškai ištarė: “Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” Marijos atsakas į šiuos žodžius buvo giesmė. "Mano dvasia džiaugiasi Dievu, mano Gelbėtoju".

 

"Mano siela aukština Viešpatį, nes jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą" Nors Marija taps Aukščiausiojo Sūnaus motina, ji savęs neaukština. Ji save vadina tik „nuolankia tarnaite.” Ji nesididžiuoja, kad yra „malonėmis apdovanotoji,” bet dėkoja Dievui už tai, kad jis „pažvelgė į jo tarnaitės žemumą.”

 

Iš tiesų, Viešpačiui nesvarbu titulai, nereikšminga žmogaus garbė, užimamos pozicijos ar padėtis visuomenėje. Dievas myli tuos, kurie yra nuolankios ir net sudužusios širdies, kurie pasitiki ne savo pačių jėgomis, o Dievui.

 

O Viešpats yra Dievas, kuris „išaukština mažuosius.” „Jis numeta galiūnus nuo sostų… Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones…. Bet jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.” Tokią savo valią Dievas parodė Jėzuje. Jame Dievas pats nusižemino ir atėjo ne pas teisiuosius, bet nusidėjėlius. „Žmogaus Sūnus … atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“

 

Magnificat mus moko dėkoti Dievui. Mes jam dėkojame ne tik malda ir giesme bažnyčioje, bet ir namie. Apaštalas Paulius sako: “Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.”

 

Giesmė moko mus pasižeminti po visgalinga Dievo ranka. Mokydamas nuolankumo apaštalas Paulius nurodo į Jėzaus pavyzdį. “Tegul nelieka vietos tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.”

 

Marija mus moko pagarbios Dievo baimės. Ji kviečia mus gyventi šiame pasaulyje žinant, jog Dievo akys stebi mūsų kelius, ji ragina Dievą mylėti labiau už bet ką ir juo pasikėti. Tokį pasitikėjimą savo širdyje nešėsi pati Dievo Motina, “Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta,” – ištarė jai Elžbieta.

 

Marija prabuvo pas Elžbietą apie tris mėnesius ir grįžo namo pilna dvasios stiprybės. Ji grįžo namo tvirta tikėjimu, kad tas „palaimintas jos įsčių vaisius“ yra Dievo Sūnus, ateinantis į pasaulį išganyti žmones – išaukštinti mažuosius ir ištiesti savo išganymo pagalbos ranką visiems, kurie jo šaukiasi. Amen.