Pamokslai

Pamokslas

2015-08-30

Pamokslo tekstas: Lk.10, 25-37

Darius Petkūnas


“Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?” Tokį klausimą uždavė Įstatymo mokytojas. Šį klausimą kelia kiekvienas žmogus, supratęs, kad jo gyvenimas, kaip liudija psalmistas, „tik sprindžio ilgumo..., jog žmogaus būvis ­ tik vėjo dvelktelėjimas!“ Niekas aiškiau į jį neatsakys, kaip pats Dievo Sūnus, nes jis per mergelę Mariją priėmė kūną, kad „žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“

 

Kita vertus, evangelistas pastebi, kad tas įstatymo mokytojas šį klausimą uždavė mėgindamas. Jis gerai žinojo, kaip į tai atsako Mozės Įstatymas, bet laukė Jėzus atsako. Tai suprasdamas Jėzus paklausė: “O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?” Mokytojas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ Jėzus jam tarė: “Gerai atsakei.” 10 Dievo įsakymų, kurie gali būti sutraukti į vieną sakinį apie meilę Dievui ir artimui, yra paties Dievo nurodytas kelias. „Tai daryk ir gyvensi.“

 

Įstatymo mokytojas po Jėzaus atsakymo teisinosi, sakydamas, kad iš tikrųjų jis uždavė šį klausimą norėdamas sužinoti, kas gi yra tas artimas, kurį Dievas paliepė mylėti kaip save patį. Tada Jėzus ir papasakojo istoriją apie Gailestingąjį Samarietį.

 

Tai istorija apie iš Jeruzalės Jerichą keliavusį žmogų, kuris pakliuvo į plėšikų rankas. Tie jį sumušė, apiplėšė ir paliko pusgyvį. „Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.“ Šie du žmonės tam žmogui buvo artimi, nes izraelito artimas, pagal Mozės įstatymą, buvo žydų tautybės žmogus. Jie jo nepasigailėjo, nors jie buvo dvasininkai ir geriau nei kiti žinojo Dievo įsakymą „mylėk savo artimą kaip save patį.“

 

Kai kas aiškina, kad kunigas praėjo pro jį, nes palaikė jį mirusiu. Kunigai griežtai laikėsi ritualinio tyrumo taisyklių. Prisilietęs prie mirusiojo jis būtų kurį tai laiką nebegalėjęs aukoti. Levitas, žemesnio rango dvasininkas, irgi praėjo kita kelio puse. Prisilietęs prie mirusio jis irgi būtų praradęs ritualinį tyrumą, todėl jis pasekė žydų kunigo pėdomis. Bet sužeistas žmogus buvo gyvas, todėl nesunku nuspėti, ką jis pasakytų apie tokius šaltus loginius argumentus. Net įstatymo mokytojas sutiko, kad tie du neparodė jam gailestingumo.

 

Bet jo pasigailėjo trečiasis praeivis. Jis buvo Samarietis. Samariečiai buvo žydų palikuonys. 8 a. prieš mūsų erą Asirijos imperijai nukariavus Izraelį, Samarijoje gyvenę izraelitai susimaišė su į kraštą atkeltomis kitomis tautomis. Taip atsirado Samariečių tauta. Žydai nebendravo su samariečiais. Nors Samariečiai irgi laikėsi Mozės įstatymo, juos jie laikė nusidėjėliais. Santuokos su jais buvo uždraustos. Žydai net sakydavo, kad valgyti duoną su samariečiu yra lygu valgyti kiaulieną.

 

Samarietis įvykdė Dievo įsakymą „mylėk artimą kaip save patį.“ Izraelitų supratimu, tas leisgyvis jam nebuvo artimas, bet jis vis tiek jo pasigailėjo. „Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.’“

 

Jėzui paklausus, „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?” įstatymo mokytojas sutiko, kad “tas, kuris parodė jam gailestingumą.” Jėzus ir jį paragino: “Eik ir tu taip daryk!”

 

Jėzus moko: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“ O kaip mums pasireiškia dangiškojo Tėvo gailestingumas? Dievo gailestingumas atsiskleidžia ne tik tuo, kad jis „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų,“ bet ypač tuo, kad jis siuntė savo Sūnų į pasaulį, „kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ Evangelistas Jonas Jėzaus Kristaus atsiuntimą į pasaulį laiko aukščiausia dangiško Tėvo gailestingumo išraiška. „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“

 

Nesunku įžvelgti, kad Jėzus ir yra tas Gailestingasis Samarietis, kuris atėjo išgelbėti nuodėmėse surakintą, mirčiai pasmerktą žmogų. Tas aliejus ir vynas, kuriuo Kristus nuplovė mūsų nuodėmes yra jo kraujas, kurį jis praliejo ant kryžiaus. „Ne pragaištančiais turtais, auksu ar sidabru, jūs buvote atpirkti, bet brangiu Kristaus krauju.“ Kristus - tas Samarietis, kuris mūsų atžvilgiu parodė besąlygišką meilę, kuri „visa paneša, visa tiki, viskuo viliasi, viską ištveria.“ Jis mus pirmas pamilo, todėl, kaip liudija evangelistas, „Meilė ­ ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes,“ tai yra „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“

 

Šią meilę Kristus parodė ne tik žydų tautai, bet visiems žmonėms. „Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje,“ – sako apaštalas Paulius Efeziečiams. „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų.“ Mūsų gailestingumas tėra tik atsakas į tą meilę, kurią mums parodė tikrasis Gailestingasis Samarietis. Įstatymo mokytojui sakydamas, “Eik ir tu taip daryk!” jis ir mus ragina mylėti artimą kaip save patį. „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ Amen.