Pamokslai

Pamokslas

2015-08-23

Pamokslo tekstas: Mk.7, 31-37

Darius Petkūnas


Šios dienos evangelija praneša apie kurčio ir nebylio išgydymą. Šiuo stebuklu Jėzus paliudijo jį esantį Kristų, o žmonės apie jį atsiliepė, sakydami: “Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.”

 

Evangelija turi keletą prasmių. Ji praneša, kad tai įvyko Jėzui įžengus į pagonišką dekapolio krašto vidurį. Ši teritorija buvo vadinama Dekapoliu, nes joje buvo išsidėstę dešimt miestų, tarp kurių buvo Damaskas – Sirijos sostinė, ir Filadelfija – Jordanijos sostinė, šiandien vadinama Amanu. Ir šiuose pagoniškuose kraštuose Jėzus skelbė Dievo malonės evangeliją. Evangelistas Markus pasakojo, kad ten pas Jėzų žmonės atvedė sunkiai kalbantį kurčių ir prašė, kad jis ant jo uždėtų ranką, tai yra išgydytų. Iš žmogaus apibūdinimo matyti, kad jis stengėsi kalbėti, tačiau jis kalbėdavo nerišliai ir ką jis sakydavo, žmonės turbūt nesuprasdavo. Žmonės tikėjo Jėzaus rankoje esančių dieviškų galių, todėl prašė rankos uždėjimu jis išgydyti.

 

Jėzus galėjo šį žmogų išgydyti vien tik žodžiu, kaip jis išgydė šimtininko tarną, ar rankos uždėjimu, kaip išgydė raupsuotąjį, tačiau šį kartą Jėzus atliko daugiau su išgydymu susietų veiksmų. Markus praneša, kad pasivedėjęs jį į šalį Jėzus palietė pirštais jo ausis ir liežuvį, ir atsidusęs pažvelgė į dangų bei ištarė „efata“, tai yra „atsiverk.“ Kaip liudija evangelistas: „Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.“

 

Šiuo stebuklu Jėzus parodė jį esantį Mesiją, nes kurčių išgydymas buvo vienas iš Kristaus ženklų. Šiuos ženklus išpranašavo Izaijas, sakydamas: „Tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius, aklieji praregės iš savo tamsybės.“

 

Kurčiojo ausų ir liežuvio palietimas nurodo ne tik į žmogaus kūno vietas, dėl kurių jis patyrė negalią, bet turi dvasinę prasmę. Kai Izaijas sako, tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius, pranašas turi mintyje garsiai skelbiamą Šventąjį Raštą. Apaštalas Paulius sako, kad mūsų tikėjimas gimsta iš Dievo žodžio klausymosi. „Taigi tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Jis sako, kad tikėjimas gimsta kai tas žodis yra skelbiamas garsiai, tai yra būtinas skelbėjas rišlia kalba. „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ Skelbiant Kristaus žodį žmogų aplanko Šventoji Dvasia, kuri atveria jo širdį Dievui ir suteikia tikėjimo į Dievą dovaną, nes Katekizmas moko, kad savo pačių jėgomis mes į Dievą neįstengiame tikėti nei prie jo artintis, kol Šventoji Dvasia mūsų per Evangeliją nepašaukia. Tikėjimas į Dievą yra ne mūsų valios pastangos ar rezultatas, bet paties Dievo Šventosios Dvasios mums suteikta dovana.

 

Iš čia kyla ir Evangelijos dvasinė prasmė. Šis kurčias nebylys atspindi mūsų dvasinę būseną, kurioje ateiname į šį pasaulį, liudijančią, kad mums reikalingas Gelbėtojas ir Išganytojas. „Žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“ – taip Dievas apibūdina žmogaus būseną po Adomo nuopuolio. Įgimtosios nuodėmės pasekmė yra pažeista žmogaus prigimtis. „Kūniškas žmogus“ nebijo Dievo, jo nemyli, ir juo nepasitiki, jis yra dvasiškai miręs ir kurčias, maištauja prieš Dievą. Todėl būtina, kad Dievas paliestų žmogų, kaip Kristus palietė to kurčiojo ausis ir liežuvį ir išgydytų jo dvasiškai pažeistą prigimtį.

 

Dievas tam įsteigė malonės priemones, per kurias Šventoji Dvasia teikia palaiminimą, padovanoja tikėjimą, atleidžia nuodėmes, padovanoja amžiną išgelbėjimą ir padeda augti bei stiprėti dvasioje. Šios malonės priemonės, per kurias Dievas mus paliečia mūsų ausis ir širdį yra skelbiama Evangelija ir Krikšto bei Altoriaus sakramentai. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas.., jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos“, rašoma laiške Hebrajams. Krikšte Dievas mus paliečia per malonės pilną vandenį – per jį Dievas Šventoji Dvasia mus atgimdo iš naujo, atleidžia nuodėmes, ir pažada amžiną išgelbėjimą visiems, kurie išliks tikėjime iki pabaigos. Altoriaus sakramente Kristus mus paliečia per duoną ir išganymo taurę, į kurią kunigui tariant pašventinimo žodžius Viešpats ateina savo kūnu ir krauju. Prie altoriaus įvyksta šventasis apsikeitimas – Kristui palietus nusidėjėlį, Viešpats pasiima ant savęs žmogaus nuodėmes, mirtį, ir pasmerkimą, ir padovanoja žmogui atleidimą, gyvastį, ir išganymą.

 

Kristaus pažvelgimas į dangų taip pat turi dvasinę prasmę. Visuose mūsų išbandymuose ir darbuose mes turime kartu su Dovydu ištarti: „Keliu akis į kalnus ­ iš kur ateis man pagalba? Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę.“

 

Tie žmonės, išvydę kurčiojo išgydymą, netylėjo. Nors Jėzus jiems liepė niekam to nepasakoti, nes garbės iš žmonių jis nepriimdavo, jie garsiai skelbė, sakydami: “Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.” Ir mes, kurie girdime ir kalbame, turime netylėti, bet skelbti Dievo darbus ir visuomet dėkoti, kai patiriame jo pagalbą. „Šaukis manęs vargo dieną; išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi,“ – kalba Viešpats 50-oje psalmėje.

 

Galiausia evangelija kalba apie gailestingumą, kurį parodė tie žmonės, atvesdami negalią turintį žmogų pas Jėzų. Jie meldė jį, kad jis jį išgydytų. Ir mes turime būti gailestingi. Jėzus mus moko: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas,“ o apaštalas Paulius sako: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.“ Melskimės už artimą, už ligonius. Apaštalas sako: „[Broliai] raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones... Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“ Amen.